Kaunas. 1975 rugpiūčio 14 prie Babtų Saugumo komiteto pareigūnai prisivijo Marytės Vitkūnaitės vairuojamą mašiną „Žiguli", kurioje buvo keturi keleiviai, ir pareiškė, kad reikalinga patikrinti mašiną.
Vienas pareigūnas milicininko uniforma nuvairavo mašiną į Kauno saugumo komiteto kiemą. Keleiviai buvo nuvesti tardymui, o mašinoje pradėta daryti nuodugni krata, kuriai vadovavo Vilniaus saugumo komiteto tardytojas kapitonas Marcinkevičius. Kratoje dalyvavo kviestiniai:
Charževskis Raimondas, Jurgio, gyv. Kaune, Suomių g. 32-2 ir
Bertašius Algirdas, Juozo, gyv. Kaune, Lampėdžių g. 10-405.
Mašiną ardė specialistai:
Carionas Ivanas, gyv. Kaune, Lenino g. 57-30 ir Adomavičius Kęstutis, gyv. Kaune, Gedimino g. 39-1. Krėtėjai per dvi valandas ieškojo „antitarybinės literatūros" mašinos padangoje, radijatoriuje, benzino bake ir visuose mašinos plyšiuose, tačiau terado tik 1963 m. Vilniuje išleistą Solženicyno knygą „Viena Ivano Denisovičiaus diena".
Po to mašinos savininkė Marytė Vitkūnaitė buvo nuvesta į saugumo patalpas asmeninei kratai. Krėtė tardytoja Paliušienė, dalyvaujant šioms kviestinėms:
Audronei Petružytei, gyv. Kaune, LTSR 25-čio g. 130-4 ir
Kazimierai Juškytei, gyv. Alyvų g. 1-9.
M. Vitkūnaitė buvo išrengta ir smulkiai iškrėsta, tačiau ir pas ją „antitarybinės literatūros" nerasta.
Pagaliau majoras Markevičius ir kapitonas Marcinkevičius iškrėtė M. Vitkūnaitės butą ir rūsį, esantį LTSR 25-čio g. 86-53. Pusantros valandos darbavosi saugumiečiai, tačiau grobis buvo labai kuklus: maldaknygė „Marija, gelbėk mus" ir „Malda už tėvynę" popieriaus skiautelėje.
Prieš kratą ilgą laiką saugumo mašinos sekė, kur važinėja M. Vitkūnaitė. Juos ypač neramino, kad M. Vitkūnaitės mašiną nekartą buvo pastebėję N. Radviliškyje, kur gyvena ištremtas vysk. V. Sladkevičius.
Vėlai vakare saugumiečiai, paleisdami Vitkūnaitę, pasakė, kad reiksią susitikti Vilniuje saugumo komitete.
***
Vilnius. 1974 spalio mėnesį penki Vilkaviškio vyskupijos kunigai — Lionginas Kunevičius, Petras Dumbliauskas, Pranas Adomaitis, Juozas Zdebskis ir Sigitas Tamkevičius — kreipėsi į Žmogaus teisių gynimo komitetą Maskvoje, prašydami užstoti suimtus tikinčiuosius: P. Plumpą, P. Petronį, J. Stašaitį, V. Jaugelį, J. Gražį ir N. Sadūnaitę.
Akademikas Sacharovas, paskelbdamas pareiškimo turinį, pasirašiusiųjų kunigų pavardžių nenurodė.
Saugumo darbuotojams kratų metu Maskvoje pavyko rasti pareiškimo originalą su parašais. 1975 m. rugpiūčio 7-14 dienomis į Vilniaus saugumo komitetą tardymui buvo kviečiami minėtą pareiškimą pasirašiusieji kunigai. Vienus iš jų tardė Maslauskas, kitus Marcinkevičius arba Lazarevičius. Tardytojai klausinėjo apie „LKB Kroniką", Žmogaus teisių gynimo komitetą Maskvoje, ar tekę kada nors į jį kreiptis. Tardomiesiems saugumiečiai rodė pareiškimo originalą ir klausė, ar tikrai jį pasirašę. Visi patvirtino, kad pasirašę minėtąjį pareiškimą, nes jautę pareigą užstoti nekaltai suimtus asmenis. Kreipimąsi į Žmogaus teisių komitetą jie nelaiką nusikaltimu. Tardomieji kunigai dar buvo klausinėjami apie tai, kas suorganizavęs pareiškimą, kas atnešęs pasirašyti ir kt. Vieni kunigai sakėsi nepažinę atnešusiojo pareiškimą, o kiti atsisakė leistis į tardymo smulkmenas. Keletas tardytų kunigų net nepasirašė tardymo protokolo, motyvuodami, kad čia nebuvo nusikaltimo ir jie nejaučią pilietinės pareigos šiame reikale ką nors oficialiai paliudyti. Tardytojai buvo labai mandagūs, nudavė, kad anas pareiškimas esąs nereikšmingas dalykas, tik jiems rūpį išsiaiškinti, kokiu būdu jis patekęs ne ten, kam buvęs skirtas.
***
TEISMAI IR PSICHIATRINĖS LIGONINĖS
Vilnius. 1973 m. buvo nuteistas Vilniaus Talat Kelpšos muzikos mokyklos studentas Rimas Čekelis, Juozo, už „antitarybinių lapelių platinimą" trejiems metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo lageriuose.
R. Čekelis gimęs 1955 sausio 7 Skiemonyse. Baigęs Skiemonių vidurinės mokyklos 9 klases, įstojo į Talat Kelpšos muzikos mokyklą. Gyvendamas Vilniuje, jis suorganizavo grupę draugų, kurie gamindavo ir platindavo tautinius atsišaukimus. 1973 vasario 16 išvakarėse jie Vilniuje išplatino savo atsišaukimus, tačiau kiek vėliau vienas iš grupės narių išdavė. Visi penki grupės nariai buvo pašalinti iš mokyklos, o R. Čekelis, kaip „antitarybinės grupės" vadas — nuteistas. Teisė LTSR Aukščiausiasis Teismas prie uždarų durų. Šiuo metu R. Čekelis yra 19-jame Mordovijos lageryje.
***
Kaunas. 1975 pavasarį Kaune suėmė buvusį politinį kalinį Povilą Pečiulaitį, iškalėjusį Gulage 19 metų. Iš ten jį paleido 1972 m., tačiau be teisės grįžti į tėvynę. Nepaisydamas draudimo, P. Pečiulaitis apsigyveno Kaune, susirado darbą ir sukūrė šeimą. Vietinė valdžia, remdamasi ne įstatymais, o slaptomis instrukcijomis, bandė Pečiulaitį išvaryti iš Lietuvos. Tačiau jis atsisakė palikti šeimą ir išvažiuoti iš tėvynės. Pradžioje buvo baudžiamas piniginėmis baudomis, o galiausiai suimtas. Jis kaltinamas, kad gyveno neprisiregistravęs. Kauno Lenino rajono liaudies teismas nubaudė Pečiulaitį vieneriems metams laisvės atėmimo. Teismas nekreipė dėmesio, kad draudimas gyventi tėvynėje nėra pagrįstas jokiu įstatymu. Toks susidorojimas su P. Pečiulaičiu atitinka Stalino epochos dvasią ir yra valdžios priemonė terorizuoti buvusius politinius kalinius.
***
1975 birželio mėnesį nuteistas kitas buvęs politinis kalinys — Leonas Laurinskas. 1974 gruodžio 23 jis ušėjo pas Algirdą Petruševičių, kur saugumas darė kratą. Leonas taip pat buvo iškrėstas ir rasta pas jį „šaltas ginklas" — iš chuliganų atimtas kabelio gabalas.
Liudininkas Algirdas Petruševičius teismui paaiškino, kad pas jį buvo užėjęs Leonas, ir saugumiečiai, nusivedę jį į kitą kambarį, iškrėtė, todėl jis nežinąs, kas pas Leoną buvo rasta.
Liudininkas Antanaitis, kuris kratos metu pas Algirdą Petruševičių saugumiečių buvo atsivestas būti kviestiniu, patvirtino, kad per kratą pas Leoną Laurinską buvo rastas šaltas ginklas, už kurį sudaryta byla.
Teismo nuosprendis:
Kaltininkas L. Laurinskas 1948 gruodžio 23 buvo suimtas ir nuteistas pagal 58 str. 25-riems metams laisvės atėmimo. 1955 m. byla buvo peržiūrėta ir bausmė sumažinta iki 15 metų laisvės atėmimo. 1963 lapkričio 23 Laurinskas grįžo iš lagerio ir susitikinėjo su buvusiais „gaujos" dalyviais. 1974 gruodžio 23 pas jį rastas šaltas ginklas. Lengvinančių aplinkybių nėra. Teismas skiria vienerius metus laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo lageriuose.
***
Vilnius. 1975 birželio 25 Mindaugas Tamonis parašė laišką Lietuvos KP CK, kuriame reikalauja leisti vystyti krikščioniškąją kultūrą.
Birželio 27 į Tamonio darbovietę atvyko milicininkas ir pareikalavo, kad Mindaugas prisistatytų į Vilniaus psichiatrinę ligoninę. Tamonis nepakluso. Tos pačios dienos vakare pas Tamonį atvyko milicijos kapitonas ir mašina su sanitarais, kurie M. Tamonį nugabeno į psichiatrinę ligoninę Vasaros g. nr. 5.
Birželio 29 nuo infarkto mirė M. Tamonio motina. Į laidotuves jis išleistas tik paskutiniu mometu, kai apie jį telefonu buvo pasiteirauta iš vienos Vakarų ambasados. Po laidotuvių Tamonis vėl turėjo grįžti į ligoninę. Pradžioje Tamonis buvo laikomas vadinamoje stebėjimo vietoje, o vėliau perkeltas į I-jį skyrių. Kol kas joks gydymo kursas nepaskirtas, vėliau žadama paskirti gydymą. Jo gydytojas — Radavičius.
***
Vilnius. 1975 liepos mėnesį vilnietis Bronius Naudžiūnas gavo leidimą išvykti į Kanadą pas savo brolį. Už šį leidimą jis užmokėjo labai brangią kainą — du kartus teko būti psichiatrinėje ligoninėje (nuo 1972. VI.2 iki 1972.VII.29 Maskvos psichiatrinėje ligoninėje Nr. 15 ir nuo 1974.XI.19 iki 1974.XII.19 Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje Vasaros g. 5 1-jame skyriuje) ir vieną kartą Pravieniškių lageryje (nuo 1972.XII.3 iki 1973.XII.3) už tarybų valdžios šmeižimą.
Žemiau pateikiame jo pareiškimą Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.
(Br. Naudžiūno pareiškimas Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui Kurt Waltheimui):
Ponas SNO Generalini Sekretoriau,
Padėtis be išeities privertė mane kreiptis į Jus. Mano pavardė Naudžiūnas, gyvenu Vilniuje. Štai jau eilė metų aš rūpinuosi gauti iš tarybinės valdžios leidimą emigruoti į Kanadą, kur gyvena mano brolis, nuo kurio mane atskyrė karas. Mano brolis du kartus man atsiuntė pakvietimą vykti į Kanadą, tačiau visose tarybinėse valdžios instancijose, kur man teko kreiptis gavau žodinį atsakymą „negalima" arba tiesiog mane išvadino banditu.
Tarybų Sąjunga pasirašė pagrindinių žmogaus teisių deklaraciją, kuri numato ir persikėlimo teisę. Mano atveju ši deklaracija yra nevykdoma. Vienoje tarybinėje įstaigoje man pasakė, jog aš žinąs, kodėl man neleidžiama išvažiuoti.
Taip, aš žinau savo tragediją!
Man buvo 10 metų, kai mūsų namą apsupo kareiviai su automatais, suėmė mus ir su dvylikamečiu broliu išvežė į Sibirą. Aš pergyvenau visus košmarus, gyvendamas lageryje ir psichiatrinėse ligoninėse. Mano tėvas buvo kalėjime nukankintas 1946 m. Tą dieną, kai mus vaikus išvežė, motinos nebuvo namuose. Ją suėmė vėliau ir nusiuntė į kitą lagerį. 1952 m. ji numirė Krasnojarsko krašte.
1974 m. aš rašiau Kanados pasiuntinybei, prašydamas paveikti tarybinę valdžią. Gavau absurdišką atsakymą, tikriausiai, parašytą remiantis tarybinių organų informacija Kanados pasiuntinybei. Atsakymas be parašo ir antspaudų teigė, kad negalima mane atskirti nuo tėvų.
Nuo kokių tėvų? Juk nuo jų aš dar vaiku būdamas buvau tarybinių organų atskirtas, o jie žuvo lageriuose.
Štai kokia likimo ironija! 1974 m. mano tėvai vienu plunksnos pabraukimu prisikėlė iš savo bevardžio kapo, kad sutrukdytų man nuvykti pas tikrą brolį.
Aš gyvenu visiškai skurdžiai, pirkelėje, kurią, grįžęs iš Sibiro, susikaliau iš lentų.
1948 m. po fašizmo sutriuškinimo nesudrebėjo šalies „išvaduotojo" kareivio ranka, kuri įmetė mus, vaikus, į gyvulių vagoną ir išvežė į Sibirą. Kur garantija, kad tai nepasikartos? Taigi, aš gyvenu pastovioje baimėje ir skurde, ir manęs su Tarybų Sąjunga neriša jokie ryšiai. Mano svajonė — gyventi Kanadoje pas broli, kuris sutinka manimi pasirūpinti.
Tikiuosi, kad Jūs ir Žmogaus teisių komitetas prie SNO padėsite man įgyvendinti savo svajonę. Kiekvienas žmogus turi savo troškimų, kurie įsilieja į žmonijos troškimą laisvės ir taikos. Jei mano svajonė išsipildys, žemėje bus vienu laimingu žmogumi daugiau.
Su pagarba Bronius Naudžiūnas, Zigmo.
Mano adresas: Lietuvos TSR, Vilnius 15,
Vilkpėdės g. 8a-1.
Adresas mano brolio: Al. Nugent, 1183 Rideau St.,
Sudbury, Ont, Canada.
1974.XII.26
***
