Pastaraisiais metais dar uoliau stengiamasi sumažinti praeities lietuvių kultūros įtaką, nustumti užmarštin jos ryškiausių ir garsiausių kūrėjų palikimą, iškeliant ir liaupsinant vien tik tarybinio laikotarpio komunistinius veikėjus. Tautos istorija bandoma suskliausti keliasdešimties metų rėmuose, pradedant ją nuo 1917 metų. Šią vasarą Vilniuje įvykusioje Pabaltijo istorikų konferencijoje įsakmiai buvo pabrėžta istorikams visą dėmesį nukreipti į tarybinį laikotarpį. Be abejo, tai iš anksto suplanuota ir nuosekliai vykdoma tautos praeities kultūros ignoravimo politika.
Praėjusiais metais Lietuvoje triukšmingai buvo švenčiamos 30-sios „išvadavimo" metinės. Sukviesta ir vaišinta daug „vaduotojų", kurių nemaža dalis visiškai nedalyvavo karo veiksmuose Lietuvos teritorijoje. Pristatyta naujų paminklų Lietuvai nenusipelniusiems asmenims, kiekviename rajone pastatyta „išvadavimo" atminimui skirti akmenys, nesigailėta didelių lėšų tarybinių karių kapinėms išpuošti.
Šią vasarą dar triukšmingiau atšvęstos 35-sios tarybų valdžios Lietuvoje atkūrimo metinės. Nesigailėta Rusijos svečiams brangių vaišių, Lietuvos kurortų, pastatyta naujų „atminimo" akmenų, naujų paminklų Lietuvai nežinomiems asmenims.
O kas gi tenka tikriesiems jos kultūros kūrėjams?
1973 m. Lietuvos rašytojų sąjunga norėjo kiek pagerbti V. Mykolaičio-Putino atminimą ir 80-jų jo gimimo metinių proga pastatyti antkapini paminklą. Dėl lėšų buvo kreiptasi į Lietuvos TSR Ministrų Tarybą. Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja L. Diržinskaitė-Pliušenko užrašė ant pareiškimo trumpą rezoliuciją: „Bendra tvarka". Tai reiškia, kad paminklui galima sunaudoti ne daugiau kaip 400 rub. Norint skirti daugiau lėšų, reikia priimti atskirą nutarimą. Tokio nutarimo V. Mykolaitis - Putinas, Diržinskaitės nuomone, matyt, nenusipelnė. Beje, šiuo atveju buvo numatyta tik 300 rub. Nuspręsta užsakyti paminklinę lentą su bareljefu ir prikalti ją prie namo Liepos 21-sios gatvėje, kur V. Mykolaitis - Putinas ilgus metus gyveno. Tokia lenta buvo padaryta ir prie namo prikalta. Deja, kai skulptorius pateikė Vilniaus m. vykdomajam komitetui sąskaitą, pasirodė, kad ir ši lenta kainuoja daugiau, negu 300 rub. Skulptoriaus pateiktoji sąskaita buvo visai reali, nes dabar ir amatininkai už paprasčiausią antkapį ima 1000 ir daugiau rublių. Vykdomasis komitetas ėmė sukti galvą, iš kur gauti papildomų lėšų sumokėti skulptoriui už darbą. Pagaliau pastarajam nusibodo prašinėti ir, mostelėjęs ranka, jis pasakė: „Teprasmenga tie pinigai — ne jiems dariau, o Putinui."
O štai liepos mėnesį Antakalnio kapinėse buvo pastatytas brangus skulptoriaus Petrulio darbo antkapinis paminklas, nors nuo Sniečkaus mirties tepraėjo vos keliolika mėnesių. Rasta ir lėšų, priimti ir nutarimai be jokio vargo.
Štai šiais metais Mikytuose (Šilutės raj.) „vaduotojams" pastatytas atminimo akmuo, kainavęs net 8000 rub. Vien tik už šio akmens pakėlimą ekskavatori-ninkui sumokėta 300 rub. Šilalėje karių kapinėms tvarkyti išleista 48,000 rub., Ramygaloje dar daugiau. O kiek visoje Lietuvoje! Rasų kapinėse didžiausi krašto vyrai guli po susmegusiais kauburėliais ir niekas nesiruošia jų kapų tvarkyti, o ištaigingoms Antakalnio tarybinių karių ir partizanų kapinėms rekonstruoti jau paruoštas projektas.
***
Sintautiečiai prašo savo mokyklą pavadinti Pr. Vaičaičio vardu ir nesulaukia teigiamo atsakymo, o Lietuvos miestų gatvės be jokio vargo pavadinamos dar nemirusių maršalų vardais.
***
Kiek Lietuvos motinų nežino, kur palaidoti pokario metais jų sūnūs ir dukros! Kiek nežinomų kapų tundroje ir taigoje! Kas ir kada Stalino siautėjimo meto aukoms pastatys bent vieną simbolinį paminklą?
***
Per vienerius metus išnyko visi Prūsijos vietovardžiai. Žuvusios kovoje už savo laisvę tautos atminimui pagerbti nepalikta nė vieno vietovardžio. Kas turėjo teisę užbraukti visą šio krašto praeitį ir jo istoriją pradėti nuo 1945 metų?
Ar to paties nesiekiama ir dabar, nuosekliai ignoruojant ir nutylint garbingą Lietuvos praeitį?
(Šis „LKB Kronikos" skaitytojo laiškas atspindi daugelio lietuvių skausmą dėl Lietuvos praeities ignoravimo — Red.)
***
