1975 m. gegužės mėnesį suėjo 30 metų, kai pasibaigė II-sis pasaulinis karas, pareikalavęs daug kančių ir aukų. Tas jubiliejus, kaip Tarybų Sąjungos triumfo šventė, buvo iškilmingai paminėtas ir Lietuvoje. Tačiau Lietuvos katalikams šis jubiliejus sutapo su kitomis, beje, skausmo ir liūdesio metinėmis: prieš 30 metų ateistinė valdžia Lietuvoje pradėjo atvirą, grubų ir atkaklų karą prieš tikinčiuosius, ypatingai prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Šis doriems žmonėms baisus karas tebesitęsia ir dabar. Vengdami nemalonių persekiojimų, daugelis lietuvių savo tikėjimą yra priversti slėpti taip, kaip pirmųjų amžių krikščionys.
1945 - 1946 metais beveik visose Lietuvos bažnyčiose dar buvo laikoma įprastais reiškiniais vaikų bažnytiniai chorai, moksleivių pamaldos (drauge dalyvaujant ir mokytojams), moksleivių rekolekcijos, vaikų katekizacija ir tikybos pamokos bažnyčioje pagal klases. Tačiau jau tada šią tikinčiųjų ir Bažnyčios „toleranciją" daug kas suprato kaip tylą prieš didelę audrą. Tos audros ilgai laukti neteko. Netrukus buvo suimti beveik visi Lietuvos vyskupai. Vienas iš jų — vyskupas Borisevičius — paskubomis buvo nuteistas sušaudyti. Prasidėjo masiniai kunigų areštai, jų tardymai, kankinimai, teismai su nuosprendžiais net iki 25 metų. Tuo pačiu prasidėjo bažnyčių uždarinėjimai, visiems tikintiesiems brangių ir šventų vietų naikinimas, jų išniekinimas. Per labai trumpą laiką, iki 1950 metų (tais metais buvo švenčiamas Lietuvos įjungimo į Tarybų Sąjungos sudėtį I-sis dešimtmetis) vien tik Vilniuje ir Kaune buvo uždaryta apie 50 katalikų bažnyčių ir pusiau viešų koplyčių, uždrausta naudotis kapų koplyčiomis (vėliau kai kurios iš jų, naikinant kapus, buvo nugriautos, išsprogdinti Trys Kryžiai Vilniuje, nugriauti kryžiai bei koplytėlės gatvėse ir aikštėse. Lietuvos įjungimo į Tarybų Sąjungos sudėtį 25-ųjų metinių išvakarėse vienu metu buvo išsprogdintos 35 Vilniaus Kalvarijų koplyčios, tuojau pat pašalinant griuvėsius taip, kad niekas neprimintų tų koplyčių buvimo vietų. Žemiau pateikiame sąrašą tiktai Vilniaus ir Kauno miestų uždarytų bažnyčių ir koplyčių su trumpais nurodymais (jie nėra pilni), kaip jos laiko bėgyje buvo naudojamos po uždarymo.
Vilniuje
1. Katedra (Paveikslų galerija).
2. Augustijonų (perdirbta į elektros reikmenų sandėlį).
3. Šv. Baltramiejaus (sandėlis, dabar — Dailės kombinato skultorių dirbtuvė. 1975 vasarą bažnyčioje buvo baigiama didžiulė Lenino skulptūra).
4. Bazilijonų (sandėlis, dabar — Inžinierinio statybos instituto medžiagų atsparumo laboratorija).
5. Bernardinų (Dailės instituto sandėlis, skulptorių dirbtuvės).
6. Šv. Ignoto bažnyčia perdirbta į kino studijos butaforijos sandėlį, o koplyčioje — „Bočių" restoranas.
7. Švč. Jėzaus Širdies (perdirbta į statybininkų klubą).
8. Šv. Jokūbo ir Pilypo (Operos ir baleto teatro dekoracijų sandėlis).
9. Šv. Jono („Tiesos" laikraščio spaustuvės popieriaus sandėlis. Dabar restauruojama ir bus įrengta ^pažangiosios" minties muziejus ir susirinkimų bei koncertų salė, administruojama universiteto).
10. Šv. Jurgio (Knygų rūmų knygų sandėlis).
11. Šv. Kotrynos (maisto produktų sandėlis. Dabar tuščia, bet numatoma restauruoti, įrengiant meno muziejų).
12. Šv. Kazimiero (sandėlis, nuo 1961 m. po restauracijos — ateizmo muziejus).
13. Šv. Kryžiaus arba Bonifratrų (sandėlis, dabar restauruojama ir numatoma panaudoti kaip koncertų salė).
14. Labdarių koplyčia (perdirbta į knygų prekybos sandėlį).
15. Marijos Dangun Ėmimo arba Pranciškonų (perdirbta į centrinio valstybinio archyvo patalpas).
16. Šv. Mykolo (sandėlis, degė, po restauracijos — pastovi statybos paroda).
17. Misijonierių (medicinos įstaigų aprūpinimo prietaisais ir įvairiu inventoriumi sandėlis).
18. Šv. Stepono (cemento ir kitų statybinių medžiagų sandėlis).
19. Šv. Trejybės (sporto salė, fasadas buvo išgriuvęs, dabar — Istorijos ir etnografijos muziejaus dirbtuvė, 1975 metais čia gaminamas Kauno IX forto maketas).
20. Trinitorių (karinis sandėlis).
21. Trinapolio bažnyčia (ligoninės sandėlis, virš zakristijos vienas šoferis įsirengė butą).
22. Visų Šventųjų (maisto produktų sandėlis, degė, po dalinės restauracijos 1975 vasarą atidaryta Dailės muziejaus liaudies meno pastovioji paroda).
23. Vizitiečių (sandėlis, dabar — nepilnamečių kalėjimo reikalams pritaikyta patalpa).
Kaune
1. Aušros Vartų Aukštuosiuose Šančiuose. (Perdirbta į baraką ir apgyvendintos rusų tautybės šeimos. Vėliau — kultūros klubas, druskos sandėlis. Dabar — maisto prekybos taros sandėlis).
2. Fredos bažnyčia (Kauno Mičiūrino vardo tarybinio ūkio - technikumo sporto salė. Dabar apleista. 1975 vasarą jos prieangyje apsigyveno buto neturinti šeima).
3. Šv. Gertrūdos (vaistų sandėlis).
4. Įgulos bažnyčia (skulptūros ir vitražo muziejus).
5. Šv. Jurgio (karinis sandėlis. Dabar — Medicinos technikos valdybos statybos objektų kompleksinio tiekimo kontoros medicinos įrenginių ir inventoriaus Kauno bazės sandėlis).
6. Kryžiaus Išaukštinimo (nugriauta, jos vietoje įrengta maža sporto aikštė).
7. Marijos Aplankymo Pažaislyje (dabar restauruojama, kaip dailės muziejaus filijalas).
8. Benediktinių (Kauno viešosios bibliotekos senų knygų sandėlis. Gretimų namų gyventojai sako, kad čia sukrauta „geltonoji spauda", suprask — ikitarybinė).
9. Šv. Pranciškaus Ksavero (knygų sandėlis, dabar — sporto salė).
10. Prisikėlimo (perdirbta į radijo fabriką).
11. Šv. Sakramento (kino salė).
12. Šv. Trejybės (Respublikinės knygų bazės knygų sandėlis Nr. 10).
13. Septynių Marijos skausmų koplyčia Žaliakalnyje (sunaikinta).
14. Tyriausios Dievo Motinos Marijos (Šančių) bažnyčia (specializuotos medicininės technikos parduotuvės sandėlis).
Kaune taip pat uždarytos sekančios pusiau viešos koplyčios, kurios sudarė dalį kitos paskirties rūmų:
1. Angelų Sargų, 2. Šv. Antano, 3. Šv. Luko - Krikščioniškos meilės, 4. Marijos Krikščionių Pagalbos, 5. Pranciškonių, 6. Šv. Stanislovo Kostkos, 7. Šv. Zitos, 8. Kalėjimo koplyčia.
Vilniuje yra tiktai viena veikianti koplyčia — Aušros Vartų Dievo Motinos. Visos kitos, kurių buvo gausu, panaikintos.
Abiejuose miestuose uždarytos visos evangelikų bažnyčios. Vilniuje: vienoje jų — kino teatras, kitoje — sporto salė. Kaune: seniausioje — maisto produktų sandėlis, degė, dabar nenaudojama. Kitoje — sporto salė. Naujausioje — milicijos mokyklos klubas, sporto salė ir valgykla.
Įdomu, kad Vilniuje ir Kaune valdžia neuždarė nė vienos cerkvės (jų Vilniuje ypatingai gausu), nors į kiekvieną iš jų tikinčiųjų susirenka tiktai dešimtimis.
Jau 30 metų įnirtingai griaunant Lietuvos Bažnyčią iš išorės ir iš vidaus, neįkainojamas nuostolis padarytas ir lietuvių tautos meno lobynui. Visose aukščiau išvardytose uždarytose Vilniaus ir Kauno bažinyčiose ir nesuminėtose koplyčiose buvo sunaikinta labai daug paveikslų, skulptūrų, senų freskų, memorialinių lentų, vitražų, vargonų, įvairių bažnytinių daiktų, liturginių rūbų ir indų, turėjusių didelę meninę vertę. Daugelio senų bažnyčių (net iš XV-XVIII a.) utilitarizacijos proceso pasekmėje buvo labai sužaloti arba visai sunaikinti vertingi architektūriniai interjerai. Kas daugelio kartų buvo per ilgus amžius rūpestingai išsaugota, nesugrąžinamai žuvo per tris „taikaus socializmo ir komunizmo statybos Tarybų Lietuvoje" dešimtmečius.
Neišliko nepaliesti uždarytų bažnyčių požemiuose ir jų kriptose net mirusiųjų palaikai. Pavyzdžiui, iki dabar lieka išdarkyti garsaus DLK valstybės veikėjo Leono Sapiegos ir jo šeimos palaikai. Šv. Mykolo bažnyčios (dabar statybos parodos rūmai) požemyje statybinėmis medžiagomis užverstas įžymiojo Lietuvos architekto L. Stuokos-Gucevičiaus kapas (prie Šv. Stepono bažnyčios). Šis istorijai žinomų žmonių sąrašas gali būti toks pat ilgas, kaip ir jų palaikus priglaudusių ir taip pat išniekintų bažnyčių vardynas.
1975 vasarą atžymint Lietuvos įjungimo į Tarybų Sąjungos sudėtį 35-sias metines, išleidžiama Rimaičio paruošta brošiūra — „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje" (antroji laida).
Ji liuksusiniais leidiniais bus atspausdinta tiktai anglų, vokiečių ir italų kalbomis. Nė vienos iš tų trijų brošiūrų Lietuvos gyventojai, kaip ir I-sios laidos, įsigyti negalės. Ji bus dalijama tiktai svečiams iš užsienio ir platinama užsienyje. Tegu tų brošiūrų skaitytojai žino, kad nei iš šių propagandinių leidinių, nei iš šv. Petro ir Pauliaus bei bei šv. Onos bažnyčių Vilniuje ir Bazilikos Kaune, į kurias tiktai ir būtinai vedami valdžios gidų užsienio turistai, spręsti apie tikrąją Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį negalima. Tai patvirtina ir šiame straipsnyje paminėtos bažnyčios bei koplyčios, kurių kiekvienos išniekinimo ir sunaikinimo dramą giliai išgyveno buvę jų kunigai, vienuoliai ir pamaldūs lankytojai, — dramą, kuri tebesitęsia ir šiandien.
***
