(„LKB Kronika" mano, kad šio mokytojo pavardę paskelbti kol kas netikslinga.)
„Mokiausi caro laikų gimnazijoje. Mokytojai, stengdamiesi mane išauklėti savo patriotu, juodino katalikybę. Nekritišku jaunuolio protu aklai tada viską priimdavau, ką man teikė. Susižavėjau madingomis tuo metu pozityvizmo idėjomis, kad realu tik tai, kas apčiuopama ir materialu. Iš gimnazijos išėjau apsisprendęs materialistas ir, suprantama, ateistas. Nutilus I Pasaulinio karo patrankoms, pasirinkau mokytojo profesiją ir nuoširdžiai ėmiausi purenti švietimo dirvonų. 1924 metais įstojau į neseniai Įsisteigusią „Laisvamanių etinės kultūros draugiją". Mokiniuose ir suaugusiuose skleidžiau ateizmo idėjas. Galvojau, kad viena iš liaudies vargo ir tamsumo priežasčių yra jos religingumas. Taigi, kovojau su religija.
Vėliau įvairūs gyvenimo vingiai bei bandymai privertė patikrinti savo idėjines pozicijas. Pagyvenusio amžiaus protas jau buvo laisvas nuo jaunystės įspūdžių bei jausmų, ir todėl daug kas dabar man atrodė jau kitoje šviesoje. Mano „tikėjimas" materializmu susvyravo: pamačiau, kad per daug silpni jo filosofiniai pagrindai, kad jis nepateikia rimtesnio ir patenkinamo atsakymo į svarbiausius gyvenimo klausimus, kad religija yra visai ne tokia, kokią pažinau iš ateistinių brošiūrų. Dievas man pasirodė kaip vienintelis protingas atsakymas į gyvenimo problemą, ir aš atsisveikinau su ateizmu. Tokį žingsnį daug kas yra žengę iš mano kartos žmonių — jų tarpe net garsusis fizikos profesorius V. Čepinskis.
Deja, dalis mano mokinių pasisavino mano idėjas, kurių aš jau išsižadėjau. Kai kurie jų susižavėjo K. Marksu. 1941 birželio mėn. įžengus į Lietuvą raudonosios armijos daliniams, verkiau pamatęs, kad svetimtaučių surengtose demonstracijose aktyviai dalyvavo ne vienas mano buvęs mokinys. Tie jauni žmonės nesusigaudė — jie nuėjo tarnauti svetimiems dievams. Jie apspiaudė tuos idealus, kurie man, kaip lietuviui, buvo labai brangūs, ir už kuriuos caro laikais turėjau nukentėti nuo žandarų. Tada supratau, kad visa mano laisvamaniška veikla objektyviai tarnavo Lietuvos priešų interesams.
Užėjo vokiečių okupacija. Rudiesiems „išlaisvintojams" talkininkavo ne tie, kurie buvo išauklėti „Šaltinėlio" ar „Ateities" idealais, o tie, kurie savo sielai sėmėsi peno iš „Laisvosios minties". Daugumai šių talkininkų rūpėjo ne tautos interesai, o šilta vieta prie okupanto šono.
1944 m. sugrįžus raudonajai armijai — ir toliau mokytojavau, bet ateistinio darbo jau nesiėmiau. Kartą klasėje skaičiau mokiniams V. Kudirkos satyras. Už tai buvau suimtas. O likimo ironija! Tardytojo kabinete išvydau buvusį savo mokinį... Netikėjau, kad buvęs mokinys galėtų parodyti tiek neapykantos savo mokytojui, kad jis su tokiu cinizmu kalbėtų apie tai, kas man kaip lietuviui buvo šventa ir brangu... Supratau tada, kad jei žmoguje nėra gilių religinių šaknų, jis gali tapti gyvuliu ir žvėrimi, jo idealas — ne TIESA, bet — šilta kėdė.
Šiandien viena mano koja jau karste. 10 metų odisėja po Gulago salyną, kuriai man suteikė galimybę naujieji „išvaduotojai", buvo proga sueiti į gilesnį kontaktą su Dievu. Šiandien man yra neapsakomai skaudu, kad geriausius ir vaisingiausius savo gyvenimo metus paskyriau kovai su Juo. Tikiu, kad Dievas atleis man tai: buvau auka kai kurių aplinkybių. Paskutinieji 35 metai nepašykštėjo man skaudžių valandų, bet jie man ir akis atvėrė. Už tai esu dėkingas Dievui. Man tik viena yra neramu, kad aš negalėsiu atitaisyti to, ką padariau bloga, sėdamas savo tautiečių širdyse bedievybės sėklą.
Šiandien žiūriu į jaunesnįjį savo kolegą, į Tave, Mokytojau.
Tave partija pasikinkė sau parankiniu. Ji siekia, kad kovodamas klasėje su religija, perauklėtumei tas jaunas sielas taip, kaip kadaise kryžiuočiai ar totoriai, pasigrobę mūsų vaikus, juos per auklėdavo ir siųsdavo kovoti prieš mūsų tautą. . . Jei Tu tai vykdai — o juk kova su religija yra kartu ir smukdymas tautos moralės, — Tu elgiesi taip tik todėl, kad reikiamai nesusigaudai padėtyje, nesi reikiamai informuotas. Kitaip ir būti negali: juk ar prieinama pas mus laisvai, kaip kitose šalyse, religinė ir filosofinė informacija? Dirbdamas ateistinį darbą, Tu nenuvoki, kad kenki savo tautai.
Oficialiais duomenimis Lietuvoje daugiau kaip trečdalis mokytojų neturi aukštojo mokslo, o dauguma jį baigusių diplomą gavo neakivaizdiniu būdu. Tau sunku susigaudyti idėjų arenoje.
Sunku Tau ir ekonomiškai. Infliacija vis labiau numenkina rublį. Todėl, dirbdamas kaime, jei nori išlaikyti šeimą, Tu esi priverstas laikyti karvę, penėti kiaules, lesinti vištas, o mieste — ieškoti dar kitokio uždarbio.
Tačiau knygai Tu vis tiek privalai surasti laiko. Karo ir pokario metais „išvaduotojai" sunaikino daug literatūros, kuri būtų padėjusi susiorientuoti religijos ir mūsų tautos istorijos klausimuose. Naudokis esama literatūra. Turime J. Jurginio, R. Vėbros, V. Merkio, B. Genzelio, H. Tylos veikalų. Dauguma šių veikalų — labai tendencingi ir savo dvasia nelietuviški. Bet, mokėdamas juos kritiškai vertinti, pats sau atsakysi į klausimą, kodėl teistinė caro valdžia tokiais drakoniškais metodais kovojo su Katalikų Bažnyčia ir kodėl analogišką kovą su ta pačia Bažnyčia veda naujieji Lietuvos šeimininkai.
R. Vėbros liudijimu, „Muravjovas Katalikų Bažnyčią paskelbė politine erezija", o visus katalikus — politiškai nepatikimais. Sąvoka „katalikas" Kauno gubernijoje, kurioje gyveno beveik visi lietuviai, caro administracijai reiškė tą patį, ką ir sąvoka „lietuvis". Caro valdžia religinį asimiliavimą laikė kaip pirmutinį žingsnį vykdant nutautinimą. Kitų tikybų persekiojimas buvo vienu iš nacionalinės priespaudos pasireiškimų. R. Vėbros tvirtinimu, M. Muravjovas ir mokymo apygardos globėjas J. Kornilovas siekė Lietuvoje dvejopų tikslų: „nutautinti ir mokyklas izoliuoti nuo Katalikų Bažnyčios įtakos."
O šiandien ar ne už tą patį kovojama?
Dauguma tarybinių istorikų pripažįsta, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia, subjektyviai siekusi, išsaugoti katalikų tikėjimą, objektyviai sužlugdė caro valdžios vykdytą lietuvių tautos nutautinimo politiką.
Ar šiandien Lietuvoje Katalikų Bažnyčia nėra pašaukta tai pačiai misijai?
Kai kurioje ateistinėje spaudoje kartais prasitariama, kodėl taip įnirtingai kovojama su Katalikų Bažnyčia, nes ji saugo „pasenusias tradicijas", o „religiniai prietarai" sulaiko lietuvius nuo mišrių vedybų ir tuo pačiu tampa stabdžiu „susiliejimui", tai yra surusėjimui.
Lietuvis, kovojąs prieš Bažnyčią, yra savo tautos duobkasys, nes Bažnyčia yra vienintelė dar neuždrausta įstaiga, kovojanti už lietuviškų tradicijų išsaugojimą, ir beveik vienintelė etikos mokytoja.
Imperialistai gerai supranta ateistinės kovos vietą savo planuose. O mes, aklai tarnaudami ateistinei propagandai, padedame realizuoti jų planus. Caro laikų „daraktoriai" ir motinos prie ratelio išsaugojo mūsų tautos sąmonę, knygnešiai žadino lietuvį šviestis ir savarankiškai mąstyti, o šiandien mūsų mokytojas yra pasamdytas kasti lietuvių tautai duobę... Deja, dalis mano jaunųjų kolegų to nesupranta. Valančiaus, Basanavičiaus, Kudirkos, Maironio svajones palaidoti yra pavesta šių dienų mokytojui. ..
Kas bus su mumis netolimoje ateityje?
Mokytojas tautą ir prikelia ir palaidoja...
Man senam šiandien labai sunku — nematyti prošvaistės..."
***
„TARYBINIS MOKYTOJAS" RAŠO
„.. .vasaros metu susilpnėja ir ateistinio auklėjimo poveikis. O tokia situacija stengiasi pasinaudoti bažnytininkai, religingos senutės, kiti religinius prietarus skleisti nusiteikę asmenys. Jie suaktyvina savo veiklą. Ir pirmiausia jų žvilgsnis nukrypsta į žemesniųjų klasių mokinius, į pradinių mokyklų auklėtinius, kurie vasarą iš tiesų labiausiai atitolsta nuo mokyklų. Tokiu būdu religininkai, saldainiais ir kitokiais malonumais privilioję mažylius, bando apraizgyti vaikus religinių prietarų voratinkliu. Dažnai tatai daroma be tėvų ir vyresniųjų žinios bei sutikimo... Mus jaudina, kai žalojamos jaunutės gležnos širdys, kai mažyliai mokomi veidmainiauti, kai jų sąmonė apraizgoma tamsybės skraistėmis. . .
Tad vasaros atostogų metu kiekvienas klasės vadovas, kiekvienas pedagogas, ypač pradinių kaimo mokyklų mokytojai, turi palaikyti glaudžius ryšius su tėvais, dėmesingai rūpintis, kad į bažnytininkų pinkles nepatektų nė vienas vaikas... Ateistinis auklėjimas, vykdomas per mokslo metus, neturi nutrūkti ir vasarą..." (1975.V.30).
„Vasaros atostogos kelia kai kurias moksleivių ateistinio auklėjimo problemas. Dar pasitaiko atvejų, kai žemesniųjų klasių mokinius bandoma įtraukti į religinių apeigų atlikimą. Mokytojo dėmesio centre visą laiką turi būti tos šeimos, kuriose dar laikomasi religinių tradicijų. Būtinas kantrus ir atkaklus individualus darbas su religingais tėvais ir jų vaikais. Gerinti ateistinį darbą daug pasitarnauja Lietuvos TSR Ateizmo muziejus. Tačiau bloga tai, kad dalis respublikos mokyklų ekskursijas į šį muziejų organizuoja ne taip dažnai. Nepateisinamai mažai ekskursijų 1974 metais į Ateizmo muziejų organizavo Vilkaviškio, Mažeikių, Šilalės, Švenčionių, Tauragės, Telšių, Joniškio, Širvintų, Zarasų rajonų mokyklos" (1975.VI.13).
Red. pastaba: Nepaisant visų valdžios įpareigojimų mokytojams, nuo pat vasaros pradžios dešimtys tūkstančių Lietuvos vaikų pradėjo ruoštis pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. Nereikia nei saldainių, nei mokymo be tėvų žinios...
***
