Šakių rajonas
Mokinių persekiojimas Lukšiuose
1971 m. lapkričio mėn. Lukšių vidurinės mokyklos mokytojai, ypatingai klasių auklėtojai ir direktorius, pradėjo grubią kovą su mokiniais, kurie tarnauja šv. Mišioms, beria gėles, adoruoja, dalyvauja procesijose, ir aplamai su visais, kurie lanko bažnyčią. Mišių patarnautojai būdavo iškviečiami pas direktorių, tardomi, gąsdinami, verčiami daugiau neiti prie altoriaus. Klasės akivaizdoje juos gėdindavo, išjuokdavo sienlaikraščiuose, piešdavo karikatūras. Net tėvus išsikviesdavo ir įsakydavo neleisti patarnauti šv. Mišioms ir kitose religinėse apeigose. Po Naujųjų 1972-jų Metų du tikintys tėvai: G. Krikštolaitis ir N. Didžba-lienė nuėjo pas direktorių S. Urboną ir prašė, kad nebūtų terorizuojami Mišioms patarnaujantys ir į bažnyčią einantys vaikai. Tėvai direktoriui priminė, ką kalba tarybinė konstitucija ir įstatymai. Direktorius griežtai pareiškė:
— Puolėme ir pulsime; ir dar labiau pulsime, negu ligi šiolei. Mus puola Šakių rajonas, mes pulsime jūsų vaikus; ir galite skųstis nors į Maskvą.
— O mes savo vaikus vedėmės ir vešimės į bažnyčią, — pareiškė atsisveikindami tėvai.
Mišių patarnautojai ir procesijos dalyviai nepaliovė lankę bažnyčią; tik vienas kitas išsigando. Tikintieji tėvai ilgai kentėjo ir laukė, gal mokytojai susipras, o jie nesiliovė vaikus niekinti, išjuokti, gąsdinti. Tada tėvai parašė skundą Lietuvos TSR prokuratūrai, Štai jo turinys:
LTSR Respublikiniam Prokurorui
Kopijos: LTSR Švietimo Ministerijai
Šakių raj. Švietimo Skyriui
Šakių raj. VK Pirmininkui
Šakių raj. Lukšių parapijos tikinčiųjų tėvų
P a r e i š k i m a s
(Valdžios žodžiai už tikėjimo laisvę):
Vilniuje 1970 metais leidykloje „Mintis" išleistoje J. Aničo ir J. Rimaičio knygelėje „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę" rašoma, kad „Kiekvienas pilietis gali išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios. Bet kurių teisių atėmimas, susijęs su išpažinimu kokios nors religijos arba neiš-pažinimu jokios religijos, panaikinamas." (17 psl.)
„Sąžinės principo reikalavimai: 1) kiekvieno piliečio teisė išpažinti bet kurią religiją; 2) Teisė atlikti kulto apeigas; (...); 6) piliečių lygiateisiškumas, nepaisant religinio priklausomumo" (15 psl.).
„Tarybinė vyriausybė visada ryžtingai kovoja su valdžios aparato darbuotojais bei piliečiais, pažeidžiančiais religinių organizacijų bei tikinčiųjų teises. Sąjunginių respublikų baudžiamuosiuose kodeksuose yra specialūs straipsniai, numatantys atsakomybę už tikinčiųjų piliečių sąžinės laisvės principų nusikalstamus pažeidimus." (24 psl.)
„Komunistų partija ir tarybinė vyriausybė nurodo, jog reikia vienodai griežtai vykdyti ir tuos tarybinių įstatymų reikalavimus, kurie užtikrina religinėms bendruomenėms ir dvasininkams veiklos laisvę, nepažeidžiant bažnytinių kanonų ir dogmų ribų, o tikintiesiems visas galimybes pilnai pasinaudoti konstitucine tikėjimo laisvės teise. Socialistinė valstybė draudžia bet kokį administravimą, grubumą, netaktiškumą religinių kultų, jų tarnų bei tikinčiųjų atžvilgiu. Bet koks trukdymas atlikti religines apeigas, jeigu jos atliekamos nepažeidžiant įstatymų apie religinius kultus, laikomas baudžiamu nusikaltimu. Sutinkamai su Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 145 str., kliudymas atlikti religines apeigas, jeigu jos neardo viešosios tvarkos ir nėra susijusios su kišimusi į piliečių teises, baudža-mas iki vienerių metų laisvės atėmimu arba pataisos darbais tam pačiam laikui, arba iki vieno šimto rub. bauda." (31 psl.)
(Žr. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo nutarimą „Dėl Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso 143 str. taikymo" — „Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės Žinios", 1966 m. gegužės 20 d., Nr. 14, p. 183- 184).
Vatikano II Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas savo nutarimuose, kuriais remiantis, Lietuvos vyskupai, suderinę su kulto įgaliotiniu, 1968 m. „Vaizdo" spaustuvėje išleido „Liturginį maldyną", ragina ir pamoko tikinčiuosius kuo aktyviau dalyvauti religinėse apeigose. Todėl mes, tėvai, drauge su savo vaikais bažnyčioje klūpome, giedame, tyliai meldžiamės, atsakinė-jame garsiai įvairius atsakymus, einame procesijose, nešame jos reikmenis. Mūsų vaikai klūpo arba stovi pas altorių, mes, tėvai, šalia jų ir t.t. Mūsų vaikai nėra jokie bažnyčios tarnai. Jie yra eiliniai jos lankytojai ir pamaldų dalyviai.
(Mokyklos darbai prieš tikėjimo laisvę):
Tačiau su dideliu liūdesiu mes, tikintieji tėvai, pergyvename skaudžią neteisybę ir diskriminavimą. Už tai, kad mūsų vaikai kartu su mumis, tėvais, dalyvauja religinėse apeigose, Lukšių vidurinės m-los vadovybė ir mokytojai juos įvairiais būdais persekioja, su jais grubiai elgiasi, iš jų tyčiojasi, gąsdina, diskriminuoja:
a) Mokytoja Vaišvilienė I kl. mokiniui Juozui Naujokaičiui už tai, kad jis buvo bažnyčioje ir dalyvavo pamaldose, prie visų klasės mokinių (berniukų ir mergaičių) pamokos metu liepė nusimauti kelnes gultis ir sakė:
— Gausi diržų už tai, kad buvai klūpoti prie altoriaus.
Tokių mokytojos žodžių nugąsdintas vaikas ėmė verkti.
b) Mokslo dalies vedėja mokytoja Martišiūtė VIb kl. mokinį Rolaną Tamulevičių mokė tiesioginiai pikto darbo, liepė išgerti kunigui bažnytinį pamaldose vartojamą vyną ir vietoj jo pripilti vandenio.
c) Mokyt. Vanagienė, atėjusi pas VI kl. mokinio R. Didžbalio tėvus, aiškino jiems, kad jeigu jų vaikas padarytų ir gana nemažą nusikaltimą, tai vis mažiau būtų nusikalsta, negu klūpėjimas prie altoriaus.
d) Mokyt. Urbonienė II kl. mokiniui Vitui Paval-kiui liepė pasirinkti vieną iš dviejų: arba eiti į bažnyčią, arba į mokyklą.
e) Mokyt. Martišiūtė, atsinešusi į klasę meniškus religinius paveikslus, klausė mokinę Virgą Mikelaitytę: „Už ką Dievas Adomą išvijo iš rojaus?" Jai neatsakius, tarė Vitai Maceikaitei: „Tu iš religingos giminės, tavo pusbroliai klapčiukai, tai tu atsakyk į šį klausimą." Po to dar, pasityčiodama iš religijos, klausinėjo mokines Liutvinaitę ir Alytaitę.
f) Mok. Skirskytė, apsilankiusi pas mokinio Krikš-tolaičio tėvus, jiems verkšleno, kad jeigu vaikas eis klūpėti prie altoriaus, tai nukentės jos pensija.
g) Mokyt. Sakalauskienė neištyrusi, kas kaltas, per pamoką užsipuolė visai nekaltą Vila kl. Mokinį Rimą Didžbalį, sakydama: „Didžbali, baik, čia tau ne Mišios." Po tokios mokytojos pastabos vaikas atsistojęs pravirko.
h) Vaikai, kurie eina į bažnyčią klūpėti ir melstis, yra grubiai mokytojų tardomi, iš jų tyčiojamasi, jie gėdinami visos klasės mokinių akyse.
i) 1972 m. sausio 22dieną mokyklos sienlaikraštyje buvo įdėtos sekančių mokinių karikatūros: Vb kl-mokinys Krikštolaitis zakristijoje klūpo su rožančiumi, VIb kl. mokinį R. Tamulevičių motina nuosava mašina vežasi į bažnyčią, o jis sako: „Aš važiuoju į bažnyčią. Ten man smagu. Ten, kai kunigas geria vyną, aš skambinu varpeliu." Panašiai pajuokti ir broliai Didžbaliai.
Be to, tame pačiame sienlaikraštyje yra įdėtas redkolegijos straipsnis, kuriame rašoma: „Dievo garbintojų netrūksta ir mūsų mokykloje. Tokie mokiniai žemina save, savo orumą, suteršia mokyklos vardą. Tai dviveidžiai, veidmainiai, kurie savo veikla stengiasi prisitaikyti ir bažnyčioje, ir mokykloje, būti pionieriais ir klapčiukais, kurie už savo chameleonišką veiklą gauna keletą kapeikų iš kunigo saujos. Tokie chameleonai yra IXa kl. mokinė Alytaitė, VIb kl. mokinys Alyta, Vb kl. mokinys Krikštolaitis, Vila kl. mokinys Didž-balis. Be šių bažnyčios tarnų, mokykloje yra ir tokių, kurie eina į bažnyčią, davatkiškai atlikinėja religines apeigas, tai IXa kl. mokinė Liutvinaitė ir X kl. mokinė Staugaitytė, XI kl. mokinė D. Bacevičiūtė. Duokime jiems ir jų veiklai tinkamą atkirtį."
Pirmasis toks konkretus „atkirtis", tur būt, ir buvo kad Janina Alytaitė, IX kl. mokinė, 14 metų amžiaus, ėjusi Lukšių valgykloje valytojos pareigas, po pasikalbėjimo su jos motina apie vaikų ėjimą į bažnyčią buvo tučtuojau atleista iš darbo, nors mokytojai ir anksčiau žinojo, kad ji dirbo valgykloje, bet nieko nesakydavo, toleravo.
Pagaliau ar ne „atkirtis", jei jaunas žmogus yra vadinamas chameleonu — reiškia, gyvuliu? Ar ne „atkirtis" gąsdinimas ir grasinimas? Ar ne „atkirtis" bausti, terorizuoti už religiją, už tai, kad vaikas su tėvais eina į bažnyčią? Ar ne „atkirtis" einančius į bažnyčią pažeminti klasės draugų akyse, sudarant tokią nuotaiką, lyg tai būtų baisus, gėdingas nusikaltimas?
Pagaliau toks mokytojų elgesys mokinių atžvilgiu ar tai nėra žeminimas savo autoriteto. Juk žino ir vaikas, kad bet koks tikėjimas yra lygus ir laisvas. O ką jie mato iš mokytojų elgesio? Mes, tėvai, norime, kad mūsų vaikai gerbtų mus ir savo mokytojus, įsigytų žinių, būtų dori.
Lukšių vidurinės m-los mokytojai tikinčiųjų tėvus vadina atsilikėliais, durniais. Pavyzdžiui, mokytojas Genys ir mokytoja Martišiūtė Onai Alytienei sakė: „Durni jūs, tėvai, kad patys einate į bažnyčią ir vaikus vedatės." Kaip vaikas atsisakys eiti į bažnyčią, jeigu tėvas ar motina jį vedasi arba jam vienam liepia eiti? Juk tėvai yra atsakingiausi savo vaikų auklėtojai. Ar protinga ir pedagogiška tad kiekvieną pirmadienį klausti vaiką pamokos metu: „Ar vakar buvai bažnyčioje?" ir šeštadienį vėl jį klausti: „Ar rytoj eisi į bažnyčią?" Kaip vaikas neis, kaip jis neklausys savo tėvų! Koks nuteikimas vaiko prieš tėvus! Vaikas daug kur nepajėgs padaryti skirtumo. Jis tėvams pasakys: „Tu durnas, tu atsilikęs, tu manęs nemokyk." Kai vaikas nusikalsta, liepia atsivesti tėvus, o kai mes, tėvai, juos mokome religijos ir vedamės į bažnyčią, liepiama tėvų neklausyti. Kur čia logiškumas, kur pagarba tėvams ir mokytojams?
(Tėvų prašymas: nežeminti tėvų autoriteto vaikų akyse):
Todėl mes, tikintieji tėvai, skaudžiai tai pergyvendami ir kreipiamės į Jus, prašydami, kad padarytumėte žygių, jog mūsų vaikai už tikėjimo išpažinimą ir dalyvavimą apeigose nebūtų baudžiami, persekiojami, išjuokiami ir diskriminuojami. Mums, tėvams, jau nusibodo nuolatiniai vaikų tąsymai, gąsdinimai, pajuokimai, jų ašaros, naktiniai iš miego krūpčiojimai. Mes norime, kad mūsų vaikai nebijotų mokyklos, kurioje viešpatauja tikinčiam vaikui siaubas, pašaipos ir pažeminimas.
Mes norime, kad mūsų vaikai su džiaugsmu eitų į mokyklą ir su linksma nuotaika grįžtų. Mes norime, kad mokykla jiems būtų antrieji namai, o mokytojai— antrieji tėvai, kurie, pamatę mokinio klaidas ar netaktą, sugebėtų pedagogiškai ir tėviškai mokinį auklėti, teikti jam mokslo žinias, ugdyti aukštos kultūros žmogumi.
Mes tikintieji tėvai, norime, kad religijos laisvės įstatymas nebūtų vien gražūs propagandos žodžiai, bet realybė.
Prašome Gerb. respublikinį Prokurorą priminti Lukšių vidurinės m-los direktoriui ir mokytojams, kad tarybiniai įstatymai ir jiems privalomi, kad jie nedarytų šitų ir panašių klaidų.
Lukšiai, 1972 m. vasario mėn."
Pareiškimą pasirašė 14 tėvų.
Direktorius ir mokytojai, sužinoję apie pareiškimo rašymą, stengėsi, kad jis nepasiektų respublikinių įstaigų. Buvo klausinėjama IXb klasės mokinė J. Alytaitė, ar jos mama rinkusi parašus, kas daugiau rinko ir 1.1. Mokinė atsakė nieko nežinanti.
Mokytojai kreipėsi į „Lenino" vardo kolūkio pirmininką, Aukščiausios Tarybos deputatą K. Gliką, kad šis juos užstotų. Perpykęs pirmininkas užsipuolė tikinčius tėvus, kam jie apšmeižė Lukšių vidurinės m-los mokytojus, kam jie šį dalyką išgarsino po visą respubliką.
Per vieną brigados susirinkimą Glikas sakė, kad jam Vilniuje parodę tą skundą ir padarę didelį nemalonumą, kad jo kolūkyje šitokia netvarka. „Mes jiems parodysime! Mes nusuksime iltis tiems, kurie ėda mokytojus!" kalbėjo susinervinęs deputatas. Gąsdino pasirašiusius tėvus aprašyti laikraštyje ir 1.1. Glikas atvažiavo pas G. Krikštolaitį ir piktai priekaištavo, kodėl tėvai apšmeižę mokytojus. „Jie yra mokslo žmonės; reikia juos gerbti ir su jais nesipykti." Pirmininkas sakė, kad pasirašiusiems tėvams nebus gyvenimo.
Tamulevičienei per agronomą Glikas pasakė, kad jei ji „nepakeis plokštelės", bus išmesta iš apskaitininko pareigų. Taip pat gąsdino, jei Tamulevičiams reikės keltis į gyvenvietę, jie už seną ūkį gaus mažai pinigų.
Pirmininko Gliko įsikišimas tėvus prislėgė. Žmonėse sklido gandai, kad bus uždaryta Lukšių bažnyčia, iškeltas klebonas ir t.t. Daugeliui atrodė, kam reikia tokių didelių nemalonumų, kurie iškyla dėl Mišioms patarnaujančių vaikų. Kai kas net pyko ant skundą pasirašiusių tėvų. Drąsesnieji raminosi, kad Dievas jų neapleis. Klebonas pamokslų metu primindavo reikalą aukotis. Uolesnieji katalikai meldėsi: „Viešpatie, palaikyk prie savęs vaikelius, kuriuos labiausiai myli."
Kovo 9 dieną iš Vilniaus į Lukšius atvyko komisija ištirti skunde iškeltus faktus. Komisijos nariai pasisakė esą iš Švietimo Ministerijos. Komisija Lukšiuose išbuvo tris dienas; buvo klausinėjami vaikai, tėvai, mokytojai ir pašaliniai asmenys.
I kl. mokinį J. Naujokaitį klausė:
— Ar labai barėsi mokytoja, kad eini tarnauti Mišioms?
— Barėsi.
— Ar iš tikrųjų tave gąsdino mokytoja, sakydama „nusimauk kelnes"?
— Taip buvo, — patvirtino vaikas.
Komisijos nariai aiškino, kad taip daryti mokytoja neturėjo teisės, kad tikėjimas laisvas, kas nori, eina į bažnyčią, kas nori, neina.
Pavalkiui Vitui komisijos nariai aiškino:
— Jei tau patinka, gali eiti į bažnyčią ir tarnauti Mišioms; ir niekas tavęs už tai nebaus ir iš mokyklos nepašalins.
Vaikas sugrįžo iš mokyklos linksmas, kad dabar iš jo niekas nesityčios.
VII kl. mokinį R. Didžbalį klausė:
— Ar tavo karikatūra buvo įdėta į sienlaikraštį?
— Taip, buvo.
Vaikui paaiškino, kad už tikėjimą negalima iš vaiko juoktis, karikatūrinti sienlaikraštyje; galima tik kalbėti, kad Dievo nėra. Berniukai buvo paklaustas, ko dar norėtum?
— Laisvės eiti į bažnyčią!
Alytaitę paklausė, už ką ji buvo pašalinta iš valgyklos?
— Už bažnyčios lankymą.
— Ar buvai išpiešta sienlaikraštyje ir aprašyta?
— Taip.
— Ko norėtum? — klausė komisija.
— Kad mokytojai nesibartų už ėjimą į bažnyčią ir kad nedėtų į sienlaikraštį.
Komisija vėl aiškino, kad už bažnyčios lankymą negalima mokinius įžeidinėti; žadėjo perspėti direktorių ir mokytojus, kad tokių priemonių nenaudotų.
R. Tamulevičių komisija paklausė: —? Kas tau liepė neiti į bažnyčią ir netarnauti Mišioms?
— Mokytojai ir direktorius.
Vaikas papasakojo, kaip jį kartą pasišaukė net trys mokytojos. Jos juokėsi, girdi, užsirišk raudoną kaklaraištį ir žiūrėk, ar kunigas tau leis Mišioms patarnauti ar ne?
— Ar mokyt. Martišiūtė juokais ar rimtai pasakė išgerti kunigui vyną ir pripilti vandenio?
— Nežinau, bet taip sakė.
— Gali eiti į bažnyčią, jei nori; jei patinka, gali tarnauti Mišioms, tik neik į kunigus ir daugiau skaityk ateistinių knygų.
Pijus Didžbalis atvykusiai komisijai paaiškino:
— Prieš mokyklą neturiu nieko. Tik yra vienas blogumas, kad mokytojai labai puola tuos vaikus, kurie eina į bažnyčią. Tie vaikai bijo — nenori eiti net mokytis. Mūsų toks tikėjimas, kad sekmadieniais turime patys eiti į bažnyčią ir vestis savo vaikus. Mokytojai pradėjo mūsų vaikus gąsdinti, dėti į sienlaikraštį, pajuokti klasėje ir kt.
Komisija aiškino, kad mokytojai taip elgtis negalėjo ir pasitaisys.
Onai Alytienei komisijos narys aiškino, kad mokytojai negali reikalauti, kad vaikas netikėtų į Dievą ir neitų į bažnyčią, negali už tikėjimą pajuokti, rašyti į sienlaikraštį. Dar priminė, kad už padarytas klaidas direktorius ir mokytojai bus nubausti.
G. Krikštolaičiui komisijos nariai taip. pat aiškino, kad už dalyvavimą pamaldose negalima vaikus barti, tardyti, dėti į sienlaikraštį. Vienas komisijos narys patarė vaikus pamaldų metu laikyti viduryje bažnyčios, bet jei tėvai leis tarnauti Mišioms, jie turi teisę.
Reiktų tik džiaugtis, jei visada taip būtų reaguojama į skundus, bet, deja, šis reagavimas ar tik nebuvo pirmas pokario metais.
1969 m. LTSR Švietimo Ministerijos mokyklų mokslinio tyrimo institutas išleido B. Bitino knygą „Religingi mokiniai ir jų perauklėjimas". Štai kas joje rašoma:
„Kai kas tvirtina, kad, ateistiškai auklėjant mokinius, nereikia naudoti satyrinės kritikos tų mokinių atžvilgiu, kurie atlikinėja religines apeigas. Mūsų sukauptoji medžiaga rodo, kad šis teiginys negali būti kategoriškai priimtas, kai susiduriama su religingais jaunesniais paaugliais. Kai kuriais atvejais net satyrine forma išreikšta ateistinė visuomeninė nuomonė padeda religingam paaugliui priimti ateistinio auklėjimo tikslus labiau, negu kitos ateistinio poveikio formos..." (122 psl.).
Šią B. Bitino knygą galima surasti tik švietimo skyrių metodiniuose kabinetuose, ir ji rekomenduojama, kaip instrukcija perauklėjant tikinčius mokinius.
Kyla klausimas, kam reikia tikėti: komisijos narių žodžiams ar rašytinei instrukcijai?
Šitai parodys ateitis...
