Ignalinos rajonas 1971
LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo
Pirmininkui
LKP CK Sekretoriui
LTSR Ministrų Tarybos Pirmininkui
LTSR Religijų reikalų įgaliotiniui
Vilniaus Arkivyskupijos Kurijai
Ignalinos bažnyčios Komiteto ir parapijos
tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Tarybų Sąjungos Konstitucija garantuoja tikėjimo ir sąžinės laisvę. Praktikuojantiems katalikams reikalingos bažnyčios, tačiau mes, Ignalinos tikintieji, jos neturime.
Ignalinos bažnyčia buvo statoma sunkiais ponų Lenkijos, o ypač vokiečių okupacijos metais. Tikintieji jos statybai įdėjo daug triūso ir lėšų, dažniausiai stokodami duonos kąsnio. Buvo paruošta daug statybinės medžiagos, bet statybą nutraukė II pasaulinis karas. Pokario metais vietinė valdžia mus skaudžiai apgavo. Kadangi bažnyčios pastatas dar nebuvo užbaigtas, tai valdžia pažadėjo užbaigti, o mums beliksią apmokėti už darbą. Tačiau šis pastatas buvo iš parapijos paimtas ir paverstas kultūros namais.
Dar šiame penkmetyje buvo numatyta ir užplanuota nauja kultūros namų statyba, kadangi bažnyčios pastatas aiškiai šiai paskirčiai netinka: per mažas, kolonos trukdo matomumui, bloga akustika ir t. t. Nežiūrint šių visų trūkumų, nauji kultūros namai nestatomi, o vykdomas mūsų buvusios bažnyčios kapitalinis remontas. Jau nugriauta presbiterija, o pamatai priestatui daromi visiškai greta mūsų maldos namų, kurie yra paprastoje lūšnelėje.
Jau ir anksčiau besimeldžiantiems trukdė muzika, orkestrai, triukšmingos programos, net ir nereti išpuoliai, k.a. prieš kelis metus pats kultūros namų direktorius pamaldų metu akmenimi išmušė langus. Pastačius priestatą, atstumas tarp kultūros namų ir mūsų maldos namo sumažės 5-6 metrais, o triukšmas, muzika dar labiau trukdys tikintiesiems melstis.
Šiandien mes su skaudančia širdimi stebime išverstą bažnyčos kertinį akmenį ir draskomą mūsų šventovę, o tai tolygu — draskytų mūsų širdis.
Dabartinio mūsų maldos namo patalpos labai mažos, nepatogios ir negali sutalpinti visų tikinčiųjų. Telpa 200 - 300 žmonių. Žiemą įšąla lubos ir sienos, o sekmadieniais, gausiai žmonėms susirinkus į pamaldas, vyksta garų kondensacija ir tiesiog lyja nuo lubų. Tokiu būdu būna drėgna ir tvanku. Be to, čia renkasi melstis ne tik Ignalinos parapijos tikintieji, bet ir iš gretimų parapijų žmonės, atvykę į turgų ir kitais reikalais, kartu atlieka ir savo religinę pareigą. Tačiau kaip taisyklė daugumas jų darganos metu ir šaltyje per pamaldas priversti stovėti lauke.
Su prašymu grąžinti mūsų bažnyčią kreipėmės net du kartus pas rajono Vykdomojo Komiteto pirmininko pavaduotoją drg. Vaitonį, kuris mums grubiai atsakė: „Nieko nebus, nieko nesitikėkite, nieko negausite, nieko neatiduosiu! Reikėjo kreiptis šiuo klausimu 1950 m. Dabar jau per vėlu." Nejaugi tik tokio atsakymo buvo galima tikėtis iš atsakingo darbuotojo ir argi tikrai per vėlu, kai per tiek laiko jau visur užgydytos karo žaizdos? Kodėl buvo galima 1950 m., kada tikrai buvo sunku su patalpomis visiems, o šiandien mums — po tiek pažangos ir laimėjimų metų — atimama paskutinė viltis.
Vasaros metu į Ignaliną suplaukia daug poilsiautojų ir turistų iš įvairių Tarybų Sąjungos kampelių. Jie stebisi mums padaryta skriauda! Kodėl mes neturime teisės turėti tinkamų sąlygų melstis? Nejaugi per vėlu užgydyti šią skaudžią mūsų žaizdą?
Pasitikėdami humaniškais tarybų valdžios įstatymais ir Konstitucija, užtikrinančia religijos laisvę, tikimės, kad mūsų prašymą grąžinti bažnyčią patenkinsite ir į aukštesnes instancijas šiuo klausimu kreiptis neteks.
Ignalina, 1971.III.14.
Šį pareiškimą pasirašė 1025 tikintieji.
Neužilgo į Ignaliną atvyko kažkoks valdžios atstovas ir, pasikvietęs Ignalinos bažnyčios komiteto pirmininką, aštuoniasdešimtmetį senuką, apžiūrėjo bažnytėlę iš lauko ir išmatavo žingsniais jos užimamą plotą. Vėliau buvo sužinota iš rajono pareigūnų, kad tai buvęs Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis. Po šio įgaliotinio vizito bažnyčios komitetas vėl kreipėsi į respublikinę valdžią.
LTSR Aukšč. Tarybos Prezidiumo Pirmininkui
Lietuvos KP Centro Komitetui
LTSR Ministrų Tarybos Pirmininkui
LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
Vilniaus Arkivyskupijos Kurijai
P a r e i š ki m a s
Atsiliepiant į mūsų 1971 m. kovo 14 dienos pareiškimą š. m. kovo 29 dieną atvyko iš Vilniaus nežinomos įstaigos atstovas susipažinti su mūsų maldos namų padėtimi.
Ignalinos bažnyčios komitetas nori sužinoti, kodėl minėtas asmuo nesusitiko su bažnyčios komiteto nariais, o pasitenkino pasikalbėjimu su vienu senuku.
Mūsų nuomone ir senuko teigimu, jo susipažinimas su padėtimi paviršutiniškas: nebuvo užėjęs į mūsų maldos namų vidų, o vien žik žingsniais išmatavo išorę (20:6). Tai išeitų apie 160 kv. metrų, kai tuo tarpu pastato vidus užima žymiai mažiau (17:6). Be to, naudingo ploto, kuriuo naudojasi tikintieji, dar mažiau. Presbiterija užima apie 30 kv. m ,katafalis, klausyklos, laiptai, vieta choreliui, klaupkos, suolai ir visa kita taip pat užima naudingo ploto — štai vaizdas, kiek vietos lieka tikintiesiems.
Mes susirūpinę, kad pagal minėto asmens klaidinančius duomenis nesektų klaidingas sprendimas.
Todėl prašome išklausyti bažnytinio komiteto nuomonę, o ne vieno žmogaus, kuris nesudaro viso komiteto ir negali jo vardu kalbėti.
Kadangi nežinome, iš kokios valdžios įstaigos buvo minėtas atstovas, todėl ir šį savo pareiškimą siunčiame visoms įstaigoms, kurioms pasiuntėme ankstyvesnį pareiškimą.
Ignalina, 1971.IV.7.
Pareiškimą pasirašė 7 bažnytinio komiteto nariai. Keturi komiteto atstovai pareiškimą nuvežė visoms įstaigoms. Jiems užėjus pas RRT įgaliotinį Rugienį, jis juos apšaukė, išvadino sabotažninkais ir piktai atrėžė: „Atiduok jums šitą, jūs dar kažko įsinorėsite. Neprašykite ir negausite!"
Praslinkus porai savaičių Rugienis atsiuntė atsakymą per rajono VK pirmininko pavaduotoją Vaitonį. Nuėjo bažnyčios komiteto nariai ir keli tikintieji. Vaitonis nenorėjo tikinčiųjų įsileisti, bet buvo priverstas nusileisti. Vaitonis perskaitė Rugienio raštą, kurio neleido nė iš tolo pasižiūrėti. Rašto pagrindinė mintis: jūsų bažnyčios niekas negriauna, melstis netrukdo, ploto yra pakankamai, o kultūros namų jums niekas neatiduos!
