Kaunas
1976 m. rugsėjo mėnesį Pluirienė aplankė savo vyrą Petrą Plumpą-Pluirą, kalintį Permės griežto režimo lageryje. Kartu su juo bausmę atlieka Šarūnas Žukauskas ir Sergiejus Kovaliovas. Kadangi Pluirienę į tolimą kelionę palydėjo kun. J. Zdebskis, tai lagerio administracija pareiškė didžiausią neapykantą ir leido žmonai pabūti su vyru vos 1 parą. Prieš pasimatymą su vyru, Pluirienė buvo kruopščiai iškrėsta. Kratos metu visiškai išrengė. į pasimatymo kambarį negalima įsinešti nei popieriaus, nei rašymo priemonės. Tualete taip pat nėra popieriaus.
Permės lagerio politiniai kaliniai tikisi, kad Tarybų Sąjungos vyriausybė amnestuos ir jiems iki galo neteks kalėti, kadangi visame pasaulyje amnestuojami politiniai kaliniai.
Kovaliovas už įvairius pareiškimus dažnai uždaromas į karcerį.
Pluirienė savo vyrui Velykų proga pasiuntė sveikinimą ant religinio paveikslėlio, tačiau lagerio adminstracija kaliniui jo nedavė. Žmona parašė skundą. Kai Plumpa-Pluira pareikalavo, kad jam būtų atiduotas religinis paveikslėlis, lagerio administracija jį uždarė į karcerį. Lagerio instrukcijoje apie tai, kas negalima siųsti, nėra pažymėta, kad draudžiama siųsti religinius paveikslėlius.
***
Permė
Iš kalinio Petro Plumpos-Pluiros laiško
Garbė Jėzui Kristui!
(...) Nežiūrint kur begyvensi, visur iškyla tie patys svarbiausi rūpesčiai ir klausimai—žmogaus sielos išganymas. Ir ne visada lengva žinoti, kur yra tas tinkamiausias laukas, kuriame mes galėtume daugiausia atnešti naudos. Tik sielų Karaliui tai žinoma, o mums belieka žydėti ten, kur Jis mus pasėjo. Jei pasėjo mus į skausmų dirvą — žydėkime skausme, jei į vienatvės—tai vienatvėje, nes Sutvėrėjas sėja net gražiausias gėles neprieinamuose kalnų tarpekliuose, ir jos turi savo vertę, nors jų nemato joks žmogus. Mums gi šiais laikais gyventi nematomiems neįmanoma; tik sielos skausmas gali būti nematomas, ir kaip žiedai jis gali būti nuolat skinamas ir aukojamas Atpirkėjui. Tai gražiausia Jėzaus altoriaus puošmena. Be tokios rūšies papuošalų būna nykios net ir gražiausios šventovės; be tokios rūšies aukotojų būna skurdžios net ir didžiausios tautos.
Atrodo, kad mūsų tautai pasisekė, nes dar ne visur nuvyto skausmo gėlės ir todėl mums dar neuždaryti Gyvojo Vandens šaltiniai.
Prie šio šaltinio visada džiugiai budėti linkiu ir Jums...
Uralietis
1976.VIII.23.
***
„LKB Kronika" prašo viso pasaulio katalikus, ypač užsienio lietuvius, nuolatos priminti Tarybinei vyriausybei apie sąžinės ir tikėjimo kalinius: P. Plumpą, J. Gražį, P. Petronį, N. Sadūnaitę, V. Lapienį, J. Matulionį ir kt.
***
Kaunas
LTSR prokuratūra 1976 m. rugsėjo 2 d. atsiuntė Virgilijui Jaugeliui tokio rašto kopiją:
„Siunčiame spręsti pil. V. Jaugelio 76.06.24 pareiškimą dėl paimtos pas jį knygos grąžinimo.
Apie priimtą sprendimą prašome pranešti pareiškėjui ir painformuoti respublikos prokuratūrą".
LTSR prokuroro vyr. padėjėjas J. Bakučionis
V. Jaugelis LTSR prokuratūrai skundėsi ne tik dėl knygos atėmimo, bet ir dėl chuliganiškų Raseinių milicijos bei saugumo darbuotojų veiksmų (žr. „LKB Kronika" Nr. 23). LTSR prokuratūra piliečio skundą tirti pavedė patiems kaltininkams. Ar galima daugiau pasityčioti iš žmogaus teisių?
***
Kaunas
Po J. Maironio mirties jo sesuo Marcelė, rodos, 1934 metais brolio atminimui buvo pastatydinusi sodelyje prie Maironio (dabar literatūros) muziejaus didelę Kristaus statulą. 1976 m. spalio mėn. 21 d. Literatūros muziejaus direktorės įsakymu ši statula buvo nugriauta ir neva perkelta į Dailės muziejaus fondus. Nuo statulos nuplėšė memorialinę marmuro lentą su data ir Marcelės dedikacija broliui. Tad kam reikalingas apgadintas statulos laužas Dailės fondams?
Beveik visi Literatūros muziejaus darbuotojai buvo priešingi statulos nugriovimui ir prašė direktorę, kad statulą paliktų vietoje, bet direktorė Macijauskienė paaiškino, kad nieko negalinti padaryti. Matyt, direktyva buvusi iš KGB.
***
Šventybrastis
1976.X.21 į Šventybrasčio pradinę mokyklą atvyko Kėdainių rajono prokuroro pavaduotojas A. Januškevičius ir pareiškė norįs susitikti su mokine Kačinskaite. Pavaduotojas mergaitę klausinėjo apie tai, kas ją ruošė Pirmajai Komunijai, kaip dažnai nueidavusi pas kleboną, kokios pavardės kitų vaikų, kurie šiemet ėjo pirmosios išpažinties.
Tą pačią dieną prokuroro pavad. Januškevičius nuvažiavo į Surviliškio vidurinę mokyklą ir ten apklausinėjo dar penkis vaikus, kurie šiais metais priėjo pirmosios išpažinties ir šv. Komunijos Šventybrasčio bažnyčioje.
Spalio 25 d. buvo šaukiami į Kėdainių rajono prokuratūrą vaikų tėvai. Ten jiems teko parašyti pasiaiškinimus apie vaikų ruošimą Pirmajai Komunijai... Tėvai paaiškino, kad patys mokę vaikus, o klebonas juos tik egzaminuodavęs.
Rytojaus dieną į prokuratūrą buvo pakviestas pats Šventybrasčio klebonas kun. Leonardas Jagminas. Jis taip pat turėjo rašyti pasiaiškinimą ryšium su vaikų ruošimu Pirmajai Komunijai.
Nors Šventybrasčio klebonas 1976 m. rugsėjo 9 d. Kėdainių rajono adminstracinės komisijos buvo įspėtas, tačiau po mėnesio byla buvo atnaujinta.
N.B. 1976.VII.16 kun. Jagminas buvo iškviestas pas Tiskūnų apylinkės pirmininką šmigelską, kuris surašė protokolą, kad kun. L. Jagminas egzaminuodavęs vaikus nuo 1976 m. liepos 15 d. iki rugpiūčio 7 d. Surašęs protokolą, pirmininkas pasisakė, kad jis skubąs į autobusą, nes baigiasi darbo laikas ir jam reikią grįžti į namus Kėdainiuose. Pirmininkas sakė, kad jam esą reikalingi dar du protokolo nuorašai, todėl jis pasiūlė kun. L. Jagminui pasirašyti ant dviejų tuščių protokolo blankų. Kunigas pasirašė. Pirmininkas nuoširdžiausiai įtikinėjo, kad protokolo tekstas ant šių lapų būsiąs nurašytas tiksliai, be jokių pakeitimų. Tačiau rugsėjo 9 d. kun. L. Jagminas iškviestas pas Kėdainių raj. pirmininko pavaduotoją Juškevičių išgirdo skaitomą žymiai pakeistą protokolo tekstą. Pavyzdžiui, naujame protokole buvo pažymėta, kad kun. Jagminas ne egzaminavęs, bet mokęs savo bute. Be to, buvo išvardintos penkių vaikų pavardės, ko nebuvo pirmajame protokole.
***
Telšiai
1976 m. lapkričio mėn. Telšių vyskupijoje renkami parašai po prašymu, kad Telšių vyskupijos valdytojas Vaičius būtų nominuotas vyskupu. Minėtas prašymas bus siunčiamas į Romos Kuriją. KGB šiam parašų rinkimui netrukdo. Minėtas parašų rinkimas daugeliui kunigų ir tikinčiųjų iššaukia tik liūdesį.
***
Skuodas
1976 m. rugpiūčio gale į Skuodo ligoninę buvo paguldytas sunkiai sergantis Kazimieras Jablonskis.
Prieš mirtį ligonis paprašė kunigo. Jo sesuo Paulauskienė kreipėsi į vyr. gydytoją Mažrimą, kad šis leistų atvykti kunigui į ligoninę. Pats ligonis drebančia ranka parašė gydytojui prašymą: „Leiskite parvesti man kunigėlį...", tačiau gyd. Mažrimas neleido. Sekančią dieną ligonio pusseserė E. Malūkienė kreipėsi į budinčią gydytoją Baltuonienę, bet ir ši neleido, nors ligonis matomai silpo. Kažkoks aklas fanatizmas neleido matyti vienišo senuko ašarų. Galiausia ligonis prašė išvežti jį iš ligoninės, kad tik galėtų prieš mirtį atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Kadangi senukas buvo suparaližuo-tas, taip ir liko ligoninėje laukti beširdžių gydytojų šalia savo paskutinės gyvenimo minutės.
Šios žinutės autorius rašo: „Ir tai daro žmonės, davę Hipokrato priesaiką, žmonės ateistinės propagandos vadinami „humaniškiausios profesijos atstovais". Kaip ilgai gyd. Mažrimas ir į jį panašūs mindžios įstatymus ir žmogiškus jausmus? Kur įgaliotinio K. Tumėno pažadai? Kur sąžinė? Teisybė?
***
Salos (Rokiškio raj.)
Salų bažnyčios šventoriuje šios parapijos narė Ona Kisielienė pastatė Marijos statulą. Tuojau sukruto valdžios pareigūnai, pasiryžę žūtbūt ją pašalinti.
Lapkričio 23 d. Salų bažnyčios komiteto pirmininkas ir Ona Kisielienė kreipėsi raštu į vyskupą R. Krikščiūną ir Religijos reikalų tarybos įgaliotinį, prašydami ginti Marijos statulą. Statytoja paaiškino, kad statulą pastačiusi savo sūnaus atminimui, kuris kentėjo nacių nelaisvėje ir žuvo Tėvynės kare.
Lapkričio 24 d. atvažiavo Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas, rajono architektas ir apylinkės pirmininkė. O. Kisielienė buvo tardoma ir klausinėjama, kas padarė statulą, kas pastatė, kas padarė lentą, ant kurios buvo užrašyta: „Tie, kurie didvyriais kovojo už laisvę ir žuvo laukuose gimtuose ir toli, laukia iš jūsų sukalbant „Sveika Marija"?
Pavaduotojas grasino bažnyčios komiteto pirmininkui ir O. Kisielienei: jeigu pati statytoja nepašalinsianti statulos iki gruodžio 20 d., tai statula būsianti nuversta. Valdžios pareigūnas reikalavo, kad statula būtų nugabenta į kapus. Jis kaltino ir parapijos kleboną kun. Petrą Nykštų, kad ir jis prisidėjęs prie statulos pastatymo.
Šventoriuje susirinkę žmonės garsiai reiškė savo pasipiktinimą, kad ateistai šventoriuje sudaužė kryžius, sulaužė šventoriaus vartus. „Jei Dievo nėra,—kalbėjo tikintieji,—tai kodėl Salų bedieviai bijo Marijos? Velnių tai nebijo,—jų pilnos parduotuvės".
O. Kisielienė pasiryžusi jokiu būdu neleisti nugriauti statulą. Ji sako: „Vokiečiai atėmė tik sūnų, o dabar nori atimti brangiausią turtą—tikėjimą!"
***
Biržai
Medicinos sesuo Aldona Šukytė 1976 m. pirmąją darbo dieną buvo iškviesta pas vyr. gydytoją Antaną Dauguvietį, kuris,vietojenaujametinio pasveikinimo, pradėjo šaukti: „Tai ką, kunigą atvedei!?" šukytė pasiteisino, kad kunigo nevedusi. Tada vyr. gydytojas A. Dauguvietis pradėjo ją kolioti, kad ligoninėje tokių neprotingų kaip šukytė esą ne vienas, bet tokių pavojingų—tik ji viena.
— Vaikus į bažnyčią vedi, poterius kalbi, giedi, vaikus mokai,—kaltino med. seserį vyr. gydytojas.
— Giedu ne darbe, o bažnyčioje, meldžiuosi irgi ne darbo metu.
Tuomet vyr. gydytojas pakišo popieriaus lapą ir liepė rašyti pareiškimą, kad išeinanti iš darbo. Neužmiršo pagrasinti, kad, jei iki vasario 1 d. neišeisianti iš darbo, tai jis padarysiąs, jog Biržų rajone jinai negausianti darbo net paprasta valytoja.
Šukytė išeiti iš darbo atsisakė,—čia ji buvo išdirbusi 21 metus ir čia praradusi sveikatą.
Gyd. A. Dauguvietis, žinodamas, kad lopšelis bus greitai perduotas švietimo skyriui, sausio 27 d. perkėlė šukytę dirbti į lopšelį. Kitos med. seserys šukytei kalbėjo: „Ka tu padarei? Kam sutikai čia dirbti? Juk lopšelis nuo vasario 1 d. pereina švietimo skyriaus žinion, ir nuo rugsėjo 1 d. bus mažinami etatai".
Taigi gydytojas Dauguvietis teisingai sakė: „Ne tokius sutvarko, o mes nesutvarkysim tokios mergytės. Sutvarkysim taip, kad jokie prokurorai nepadės".
Vyr. gydytojas Šukytei ir anksčiau nedavė ramybės. 1973 m. birželio 12 d. ji buvo iškviesta pas vyr. gydytoją. Gyd. Dauguvietis užsipuolė, kad sesuo einanti į bažnyčią, ten giedanti ir svarbiausia,—į bažnyčią nuvežanti 16 metų invalidę mergaitę Liudviką Mulevičiūtę, gyvenančią Biržų mieste, ši mergaitė visiškai nevaikšto, nestovi, nedaro jokių judesių. Žinodama jos didelį norą aplankyti bažnyčią, A. Šukytė kiekvieną dieną nuveždavo mergaitę į bažnyčią.
Gyd. Dauguvietis pareikalavo: jei Šukytė ir toliau vesianti mergaitę į bažnyčią, būsianti atleista iš darbo. Su skaudama širdimi med. sesuo verkiančiai mergaitei pasakė, kad daugiau negalėsianti ją nuvežti į bažnyčią.
1974 m. Šukytei pasitaikė proga gauti pusę etato Likėnuose. Reikėjo vyr. gydytojo sutikimo. Partijos sekretorius gyd. Miško replikavo, kad šukytė pas kunigus prašytų darbo, o ne čia. Gyd. Dauguvietis kalbėjo:
— Nustok eiti į bažnyčią ir giedoti, tai aš tau duosiu pusę etato.
Tada Šukytė pastebėjo, kad gydytojas labai pigiai norįs nupirkti jos sąžinę.
Po to Šukytė dar ne kartą buvo barama už tikėjimą.
1976 m. rugsėjo 1 d. Aldona Šukytė buvo, ryšium su etatų mažinimu, atleista iš darbo. Dabartiniu metu ,ji dirba kolūkiuose. Nors darbas sunkus, o sveikata menka, bet tiek gerai, kad negirdi nuolatinių priekaištų.
***
Utena
Prieš Utenos dekanato rekolekcijas, kurios vyko 1976 m. rugsėjo 28-30 dienomis, dekanas kun. Niurką kreipėsi į Utenos rajono pirmininko pavaduotoją Labanauską, painformuodamas apie rekolekcijas ir apie Panevėžio vyskupo R. Krikščiūno apsilankymą. Pavad. Labanauskas pasiskubino informuoti Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną. Rugsėjo 27 d. K. Tumėnas atvyko pas dekaną kun. Niurką ir ilgai kalbėjosi. Tą pačią dieną K. Tumėnas aplankė Tauragnų ir Salų (Rokiškio raj.) klebonus. Naktį iš 27 į 28 d. Tumėnas nakvojo pas kun. Niurką.
Religijų reikalų tarybos įgaliotinio apsilankymai nepasitarnauja nei kenčiančiai Lietuvos Bažnyčiai, nei diskriminuojamiems kunigams, nei tikintiesiems.
Po K. Tumėno apsilankymo ir nakvynės dekano bute, kun. Niurkos sveikata labai pablogėjo. Paskutiniąją rekolekcijų dieną jį ištiko širdies smūgis ir tuojau numirė.
Velionis buvo uolus kunigas. Sveikata jis niekados nesiskundė ir mirė dar pačiame jėgų žydėjime, eidamas 63 metus.
Anksčiau kunigus kviesdavo į karinį komisariatą ar kitas įstaigas ir saugumiečiai juos ilgas valandas tardydavo, stengdamiesi kunigus palaužti tiek fiziškai, tiek morališkai. Dabar saugumiečių taktika lyg sušvelnėjo— kunigams ne visada reikia vykti pas saugumiečius, nes jie arba jų įgalioti asmenys patys aplanko kunigus.
Lietuvos kuniguose baigia subręsti mintis, kad K. Tumėnas nėra Bažnyčios draugas, bet priešas ir jam reikia sudaryti tokias sąlygas, kad jam praeitų noras važinėti pas kunigus ir dalyvauti kunigų šventimuose bei laidotuvėse.
***
Lazdijai
Spalio 12 d. Sasnavoje buvo švenčiami Marijos vardo atlaidai. Lazdijuose į autobusą Druskininkai-Kaunas per Kapsuką įlipo saugumo darbuotojas Gylys ir, parodęs savo raudoną knygutę, tikrino kelialapį: kiek bilietų parduota iš Veisėjų į Sasnavą ir Kapsuką. Autobusu iš tikrųjų važiavo keletas mokinių aplankyti buvusį kleboną.
***
Veisėjai
Neseniai Veisiejų bažnyčia įsitaisė naują vėliavą: vienoje pusėje—kankinys šv. Sebastijonas ir šūkis: „šv. Sebastijonai, globok mūsų jaunimą", o antroje—mergaitė apkabinusi kryžių ir šūkis: „Kryžius kankinių tvirtybė, kryžius—skęstančios tautos viltis". Vėliava raudonos spalvos, kaspinai—raudoni ir geltoni, o mergaičių suknelės—raudonos ir žalios. Rugsėjo pabaigoje iš Vilniaus atvykęs įgaliotinis K. Tumėnas kartu su Lazdijų raj. pirmininko pavad. Vanagu ir dekanu kun. Strimaičiu Veisėjuose apžiūrėjo vėliavą. Po to pareikalavo, kad klebonas pakeistų kaspinus ir šūkį. Vietoje geltonų kaspinų gali būti balti, o vietoje žodžio „skęstančios" gali būti „tikinčios". Klebonas sutiko, bet parapiečiai stebisi:
tauta iš tikrųjų skęsta degtinėje ir negimusių kūdikių kraujuje, o tautinės Lietuvos vėliavos spalvas galima rasti kiekviename gatvės šviesafore. Nejaugi ir juos reikią išvaryti?
***
Kybartai
1976 m. spalio 6 d. Kybartų klebonui kun. S. Tamkevičiui netoli Virbalio lenkiant sunkvežimį, šis netikėtai pasuko į kairę ir užkabino lenkiančią automašiną. Avarijos metu nukentėjo tik klebono automašina. Kadangi įvykio liudininkų nebuvo, atvykęs autoinspektorius pareiškė sutvarkysiąs avarijos dokumentus taip, kad nebūtų kaltų.
Praslinkus savaitei laiko, KGB papulkininkas Kolgovas pasakojo Viduklės klebonui kun. A. Svarinskui, kad Kybartų klebonas kun. S. Tamkevičius, darydamas dvigubą lenkimą, padaręs avariją.
Spalio 11 d. Vilkaviškio raj. VK pirmininko pavad. J. Urbonas kun. S. Tamkevičiui pasakojo, kad pas jį kreipėsi autoinspekcijos pareigūnai, teiraudamiesi, kaip reaguoti Kybartų klebono autoavarijos atveju.
Spalio 28 d. kun. Tamkevičius buvo iškviestas į Vilkaviškio vidaus reikalų skyrių, kur milicijos viršininko pavaduotojas Paltanavičius pareiškė, jog nuspręsta kun. S. Tamkevičiui atimti vairuotojo teises trims mėnesiams... Už ką tokia sankcija? Mįslę įminė vienas milicijos pareigūnas, atskleidęs paslaptį, jog Vilkaviškio saugumo viršininkas Vaišvila pareikalavo atimti kun. S. Tamkevičiui vairuotojo pažymėjimą trims mėnesiams.
Visuomenė yra įsitikinusi, kad saugumas prikišo pirštus ne tik prie vairuotojo pažymėjimo atėmimo, bet ir prie pačios avarijos padarymo.
***
Prienai
Prienų rajoninis laikraštis išspausdino straipsnį „Kai klebonas pyksta". Laikraščio redaktorius Vytautas Masikonis kaltina Skriaudžių kleboną kun. Vincą Čėsną, kad jis skriaudžias buvusį zakristijoną Petrą Kuliešių, kad be leidimo nugriovęs prie bažnyčios tvoros esantį sandėliuką ir kad apylinkės pirmininkės Janinos Ališauskienės neįleidęs į bažnyčią.
1975.VI.10 Skriaudžių parapijos vykdomasis komitetas, vysk. R. Krikščiūnui patarus, nusprendė parapijos špitolės gyventojų bulvių sandėlius perkelti į ūkinį pastatą, o senuosius, kaip apgriuvusius ir trukdančius palaikyti aplinkos švarą, nugriauti. Prienų architektė Bečėsaitė davė žodinį leidimą griauti. Skriaudžių apylinkės pirmininkė Ališauskienė ir Skriaudžių kolūkio pirmininkas Viktoras Rinkauskas neteisėtai surašė nenugriovi-mo aktą. Prienų tardytojas Dobilas terorizavo parapijos komiteto pirmininką Vitą Orintą, Albiną Serbentą ir kt., kurie padėjo griauti minėtą sandėliuką. Skriaudžių aštuonmetės mokyklos direktorė Rinkauskienė, kolūkio pirmininko žmona, per pamokas tyčiodavosi iš dalyvavusio griovimo talkoje Kosto Lapinsko dukrelės, jos tėvą vadindama klasės mokinių akivaizdoje blogiausiu žmogumi.
Apylinkės pirmininkės Ališauskienės klebonas iš tikrųjų neleido į bažnyčią, kadangi ji perdaug ją išniekino filmo „Velnio nuotaka" statymo metu.
Bažnytinis komitetas atleido iš bažnyčios valytojos pareigų Kuliešiaus žmoną, kaip pastoviai neatliekančią savo pareigų, o ne dėl klebono kaprizų, kaip teigia V. Masikonis.
Straipsnio „Kai klebonas pyksta" autorius pasielgė labai negarbingai, iškraipydamas faktus. Kol kas tarybinė spauda leidžia ant „tamsybininkų" galvų pilti bet kokias pamazgas.
Varėna
1976.IX.7 Varėnos rajono pirmininko pavaduotojas Jakavonis Varėnos klebonui kun. Broniui Jaurai įsakė: „Jūs neturite teisės eiti laidotuvių procesijoje, lydint numirėlį iš bažnyčios į kapus. Tai trukdo judėjimą. Mašinoje sėdėti galite".
Varėniškiai negali suprasti, kokiu būdu jų klebonas gali labiau sutrukdyti eismą už žmonių minią, pėsčiomis belydinčią numirusįjį.
