LTSR Prokurorui
LKP Sekretoriui Griškevičiui
pil. Mečislovo Jurevičiaus, gyv. Šiauliuose, Žemaitės g.
Nr. 102-12,
Priežiūrinis skundas
Šiaulių m. liaudies teismo 1975.II.19 sprendimu mano ieškinys dėl grąžinimo į darbą buvo atmestas, šis sprendimas LTSR Aukščiausiojo teismo teisminės civilinių bylų kolegijos nutartimi 1975.III.18 paliktas galioti. Laikau, kad paminėtas sprendimas ir nutartis turėtų būti panaikinti: byla grąžinta nagrinėti iš naujo dėl šių motyvų:
Aš atleistas iš darbo už pravaikštas, tuo tarpu, mano nuomone, aš jų nesu padaręs. Pravaikšta yra neatvykimas į darbą be pateisinamos priežasties. Aš gi iš anksto pranešdavau, kad negalėsiu dirbti. Pas atsakovą dirbau nuo 1965.X.2. Per visą darbo laiką jokių drausminių nuobaudų neturėjau. Paskatinimų buvo ne vienas. Buvau laikomas geru darbininku. Pareikšdamas, kad negalėsiu dirbti, nurodydavau ir priežastis. Esu religingas žmogus. Religinių švenčių dienomis negalėdavau dirbti ir prašydavau nuo darbo atleisti. Sutikdavau už tas dienas atidirbti kitomis dienomis.
TSRS Konstitucija numato religinę laisvę, kuria aš ir pageidauju pasinaudoti. Aš nedirbu auklėjamojo darbo, ir mano religingumas niekam blogo negali sukelti. Aš esu eilinis darbininkas-dažytojas. Nematau jokių kliūčių, kad būčiau grąžintas į darbą. Lyg nepastebėdamas mano nurodytų priežasčių, liaudies teismas visiškai formaliai išsprendė šią bylą. Ta pačia linkme nuėjo ir LTSR Aukščiausiasis Teismas. Tai neteisinga. Aš nesu pravaikštininkas, o doras darbininkas, bet turiu savo įsitikinimus, kuriuos noriu vykdyti.
Prašau užprotestuoti paminėtą Šiaulių m. liaudies teismo 1975.11.19 sprendimą ir LTSR Aukščiausiojo teismo 1975.III.18 nutartį ir šią bylą grąžinti nagrinėjimui iš naujo.
M. Jurevičius
1975.IV.16.
***
LTSR Prokuratūra pranešė, kad Jurevičiaus skundo nepatenkina, nes jis teisingai atleistas iš darbo, kadangi, neturėdamas administracijos sutikimo, neatvykdavo į darbą.
1975.IX.8 Jurevičius šiuo klausimu kreipėsi į TSRS Generalinį prokurorą, tačiau ir iš šios įstaigos buvo atsakyta, kad jis esąs iš darbo atleistas teisingai.
1975.XII.19 M. Jurevičius kreipėsi į TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumą, prašydamas jį sugrąžinti į darbą ir atsakyti į klausimą: „Ar aš galiu gauti kompensacinį laisvalaikį už viršnorminį darbą per religines šventes, ar negaliu jo gauti?"
1976.1.29 Aukščiausias Teismas atsakė, kad Jurevičius iš darbo atleistas teisingai. į Jurevičiaus klausimą nieko neatsakė.
1976.11.10 M. Jurevičius pasiuntė skundą į TSKP CK ir TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Skunde rašoma:
„Aš darbo žmogus. Gyvenu iš savo uždirbtų pinigų. Dirbti privalau ir noriu, bet su manim niekas nenori sutikti, kad ir religingas žmogus vistiek yra žmogus ir turi teisę gyventi... Nejaugi nėra galimybės įvykdyti reikalavimus TSRS Konstitucijos, kuri kiekvienam leidžia tikėti... Jūs galite nurodyti, kad žmogus turėtų galimybę religinių švenčių metu nedirbti ir tas dienas atidirbti kitu laiku... Ar aš galiu savo religinių švenčių metu nedirbti ir jas už tai atidirbti kitu laiku?...
1976.III.2 LTSR Prokuratūra atsakė, kad užprotestuoti Šiaulių m. liaudies teismo sprendimą nėra pagrindo.
M. Jurevičius dar kartą kreipėsi į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, tačiau LTSR Prokuratūra pranešė, kad byla išspręsta teisingai ir daugiau į Jurevičiaus pareiškimus neatsakinėsią.
1976.IV.5 pas Jurevičių apsilankė Šiaulių m. VRS tardytojas Ramanauskas ir pradėjo klausinėti, kodėl jis niekur nedirbąs ir iš kokių pajamų pragyvenąs. Jurevičius atsakė, kad jo nedarbo priežastys visiems yra gerai žinomos. Išeidamas paliko Jurevičiui kvietimą balandžio 6 d. atvykti į milicijos skyrių pas tardytoją Ramanauską. Čia Jurevičius buvo supažindintas su Baudžiamojo kodekso 240 str. ir jam buvo pagrasinta, kad, jei nedirbsiąs, būsiąs nubaustas. Jurevičius tardytojui paaiškino, jog visi šie paragrafai jo neliečia, nes jis nesąs nei veltėdis, nei valkata, o sąžiningas darbo žmogus. Tardytojas Ramanauskas atkirto, kad Jurevičius su savo „filosofija" galįs eiti kur nors į Pedagoginį institutą, o jei neįsidarbinsiąs, tai milicija įdarbinsianti prievarta.
1976.IV.28 M. Jurevičius vėl buvo iškviestas į milicijos skyrių pas tardytoją Milašauską. Pokalbis vyko apie tą patį: kodėl nedirba, kur dar ruošiasi rašyti skundą ir kt. Pokalbyje dalyvavo ir Ramanauskas. Vėl buvo grasinama bausti, teisti ir pan. Kai Jurevičius nepasirašė apklausos protokolo, buvo nuvestas pas milicijos skyriaus viršininką, kuriam Milašauskas apsiskundė, jog pirmą kartą gyvenime sutikęs tokį žmogų ir nežinąs, ką su juo daryti. Viršininkas vėl apklausė, kiek laiko nedirbąs, kodėl ir vėl grasino bausti. Jurevičius pakartojo tą patį—jis ne veltėdis ir ne valkata, o bedarbis per prievartą.
1976.V.10 Jurevičius vėl buvo iškviestas į milicijos skyrių. Tardytojas Ramanauskas surašė protokolą, jei Jurevičius per mėnesį laiko neįsidarbinsiąs, tai kaip veltėdis būsiąs nubaustas pagal BK 240 str. Jurevičius protokolo nepasirašė, tuomet buvo iškviesti du liudininkai, kurie protokolą pasirašė.
1976 m. gegužės mėn. į miliciją buvo iškviesta ir Jurevičiaus žmona, kurią tardytojas Ramanauskas apklausinėjo apie tarpusavio sugyvenimą, iš ko pragyveną ir kt.
Taigi greitai bus du metai, kaip tyčiojamasi iš tikinčio žmogaus. Atrodo, tarsi Tarybų Sąjunga nebūtų pasirašiusi Helsinkio akto.
***
1976.VII.10 į Šiaulius atvyko deputatas Jurgelevičius iš LKP CK susitikimui su rinkėjais. Buvo surengtas priėmimas suinteresuotų asmenų. Kai Jurevičius išaiškino savo padėtį, deputatas pareiškė, kad pasielgta teisingai ir jis galįs būti nubaustas. Jo nuomone, panašios problemos neiškylančios kitose socialistinėse šalyse, pvz., Lenkijoje, kur tikintieji turį teisę religinių švenčių dienomis nedirbti.
Deputatas Jurgelevičius buvo užklaustas, kodėl ir kieno paliepimu griaunami kryžiai ant Kryžių kalno prie Šiaulių. Deputatas paaiškino, kad kryžių statymas ant kalno esąs „nehigieniškas", o, be to, kalnas nesąs istorinis.
Užklausus, kodėl jau 20 metų kaip neleidžiama Šiaulių bažnyčiose skambinti varpais, Jurgelevičius atsakė, kad teisingai padaryta.
