Praėjo ketveri metai, kai 17000 Lietuvos tikinčiųjų skundas dėl tikėjimo persekiojimo plačiai nuskambėjo per visą pasaulį. Po kiek laiko kiti įvykiai užpildė laisvojo pasaulio žmonių mintis, o Lietuvos katalikų skundas liko užmirštas. Jo neužmiršo tik KGB—Valstybinis saugumo komitetas. Jis ieško skundo organizatorių, parašų rinkėjų, pasirašiusiųjų, kad juos deramai nubaustų.
1975 m. rugsėjo mėn. pabaigoje į Kauno m. partijos komitetą slaptai buvo iškviestas LAD Kauno GMK (Lietuvos aklųjų draugijos Kauno gamybinio mokymo kombinato) direktorius Antanas Ruginis, LAD Kauno Tarprajoninių kultūros namų direktorius Vaclovas Smalakys ir LAD Kauno GMK partinės organizacijos sekretorius Teodoras Ignatavičius. Atsakingas partijos komiteto darbuotojas pareiškė, kad Aklųjų draugijoje esanti didelė netvarka—mažai dėmesio kreipiama į ideologinį darbuotojų auklėjimą ir permažai kovojama su religija. Aklųjų draugijos orkestrantai eina į bažnyčią, groja laidotuvėse su religinėmis apeigomis. LAD Kauno tarprajoninių kultūros namų direktorius V. Smalakys buvo įpareigotas užkirsti kelią orkestrantų „nusikaltimams". LAD Kauno GMK direktoriui A. Ruginiui buvo įsakyta atleisti iš pareigų kombinato Plastmasės cecho viršininką Juozą Menkevičių ir šepečių cecho meistrą Praną Inokaitį. Abu yra praktikuojantys katalikai ir yra darbininkų gerbiami. Stalino laikais J. Menkevičius ir P. Inokaitis buvo ištremti į Sibirą. P. Inokaitis Nepriklausomybės laikais buvęs karininkas, dabar visiškai aklas invalidas. Partijos komiteto pareigūnas nurodė asmenis, kurie yra pasirašę po 17000 katalikų peticija—J. Bogušienė, M. Misevičienė, A. Krušinskienę ir kt. Pasirašiusiems peticiją reikią sudaryti nepakantumo atmosferą.
Partijos komiteto darbuotojas pasakė, kad iš Maskvos gautame rašte nurodyta, jog po peticija pasirašė ir organizavo parašų rinkimą LAD Kauno tarprajoninės valdybos inspektorius Algimantas šaltis. Jį reikią atleisti iš darbo, nenurodant tikrų atleidimo priežasčių.
Direktorius A. Ruginis spalio mėn. pabaigoje išsikvietė kombinato plastmasės cecho viršininką J. Menkevičių ir pareikalavo, kad savo noru atsisakytų iš užimamų pareigų. Priežasties nenurodė, tik pareiškė, kad taip įsakyta iš aukščiau. J. Menkevičius, nenorėdamas kelti konflikto, pareiškimą parašė. 1975 m. spalio 28 d. darbininkai, sužinoję apie šį įvykį, parašė Kauno m. KP komiteto sekretoriui prašymą, kuriame nurodė daugybę J. Menkevičiaus nuopelnų, apdovanojimų ir prašė palikti jį viršininku. Nors prašymą pasirašė 200 darbininkų, tačiau jis nebuvo patenkintas. Kombinato partinės organizacijos sekretoriui ir visiems šnipeliams darbo buvo iki kaulo— ištirti, kas parašė peticiją, kas rinko parašus ir sutrukdyti, kad peticijos tekstas „nepatektų, kur nereikia".
Su šepečių cecho meistru Inokaičiu buvo susidorota kur kas tyliau—direktoriaus įsakymu Inokaitis pervestas dirbti namudininku. Paprastai namudininku darbą duoda tiems kombinato nariams, kurie gyvena toli nuo darbovietės.
LAD Kauno tarprajoninis valdybos pirmininkas Kostas Bankauskas, sužinojęs, jog reikėsią atleisti iš darbo A. Šaltį, sunerimo: „Šitiek ilgai dirbęs, darbe puikiai nusimanąs, ir dabar—nei iš šio, nei iš to atleisk". Tačiau greitai K. Bankauskas (TSKP narys) tapo klusniausiu partijos pagalbininku.
1975 m. spalio 30 d. iš Vilniaus atvyko LAD Centro valdybos pirmininkas M. Poznanskas ir smarkiai išbarė LAD tarprajoninės valdybos pirmininką K. Bankauską, kodėl jis vilkinąs A. Šalčio pašalinimą iš darbo. M. Poznanskas įsakė Bankauskui, kad A. Šaltis šiandien parašytų pareiškimą, jog savo noru išeinąs iš darbo. Tą pačią dieną K. Bankauskas išsikvietė pas save A. Šaltį ir buhalterės Petronėlės Kaupienės (valdybos šnipės) akivaizdoje pareiškė, kad valdyboje dirbti negalįs ir per 12 dienų turįs išeiti iš darbo. A. Šaltis paklausė, dėl kokių priežasčių ir kieno įsakymu jis atleidžiamas iš darbo. K. Bankauskui atsisakius ką nors paaiškinti, A. Šaltis paklausė, kokių priekaištų viršininkas turįs dėl inspektoriaus pareigų atlikimo. K. Bankauskas atsakė, jog dėldarbo jokių priekaištų neturįs. Tada A. Šaltis pareiškė, kad pareiškimo nerašysiąs ir iš darbo neišeisiąs, nes tai esą bet kokios teisėtvarkos pažeidimas. „Na, pagalvok iki pirmadienio. Vistiek čia negalėsi dirbti",—kalbėjo K. Bankauskas.
Žinia apie A. Šalčio atleidimą iš darbo tuojau pasklido po visą kombinatą. Aklieji darbininkai dėl tokios neteisybės reiškė pasipiktinimą.
Lapkričio 3 d. K. Bankauskas vėl vertė A. Šaltį rašyti pareiškimą, jog savo noru atsisakąs darbo, nes kitaip būsianti sutepta jo darbo knygelė ir niekur negausiąs darbo. Jei išeisiąs iš darbo, tai K. Bankauskas žadąs tarpininkauti įsidarbinant Radijo gamykloje. A. Šaltis tvirtai užprotestavo neįeisiąs tyčiotis iš savęs, kaip fašizmo laikais buvo tyčiojamasi iš belaisvių: numesdavo bulvę, o belaisvis nosimi turėdavo ją ridenti ir kriuksėti. Jeigu norį jį atleisti iš darbo, tegul įrašo į darbo knygelę, jog atleistas už tikėjimą. K. Bankauskas prasitarė, kad jį atleisią iš darbo ryšium su etatų mažinimu.
Lapkričio 8 d. A. Šaltis nuvyko į Vilnių pas LAD Centro valdybos pirmininką Poznanską.
— Pirmininke, norėčiau sužinoti, už ką esu šalinamas iš darbo? K. Bankauskas man liepė rašyti pareiškimą ir išeiti iš darbo,—užklausė A. Šaltis.
— O pats nejauti už ką? Geriau prisimink, kas buvo per sociologinius tyrimus? (1969 m. LAD mokslinė grupė važinėjo po Lietuvą ir tyrė regėjimo invalidus.
Laisvalaikiais A. Šaltis nueidavo į bažnyčią pasimelsti, o kiti tuo metu girtuokliaudavo. Sociologinių tyrimų dalyvis korespondentas V. Dubininkas, atvykęs į valdybą, paskelbė, kad Šaltis einąs į bažnyčią ir kitus organizuojąs melstis. (-Red.).
— Laisvalaikiu eiti į bažnyčią ir melstis—mano asmeniškas reikalas,—atsakė Šaltis.
— Aš esu ateistas ir noriu, kad visi būtų ateistai. O jūs esate tikintis. Taigi, — skėstelėjo rankomis Poznanskas,—mūsų nuomonės nesutampa. Jūs trukdote ateistiniam darbui.
— Nurodykite nors vieną faktą, kada aš sutrukdžiau ateistinį darbą.
— Savo pavyzdžiu trukdote. Valstybės oficialioji ideologija—ateizmas. Dabar statomi dideli ideologiniai reikalavimai.
Jūs negalite dirbti vadovaujančio darbo su žmonėmis. Mes stengėmės jus perauklėti, bet nepavyko. Jūs turite pasirinkti kitokį darbą. Kai pas mus nedirbsi, galėsi eiti į bažnyčią pasižiūrėti architektūros ar pasimelsti, kaip norėsi.
— Taip išeina, kad tikintieji turi bėgti į miškus ar į dykumas, nes nėra tokio darbo, kur nebūtų kolektyvo.
— Aš nesakau, kad eitum į dykumas ar miškus. Jei nori, gali eiti į kombinatą segtukų karpyti.
(Tarybinė valdžia stengiasi, kad tikintieji žmonės dirbtų tik paprasčiausius darbus, kad nebūtų tikinčios inteligentijos, kad galėtų šaipytis: „Į Dievą tiki tik nemokšos ir tamsuoliai" Red.).
— Jeigu būdamas tikinčiu negaliu dirbti inspektoriumi, vadinas, Tarybų Sąjungoje tikintieji yra diskriminuojami.
— Prašau mums čia nevaryti užsienio propagandos,—neturėdamas ką atsakyti, burbtelėjo Poznanskas. A. Šaltis aiškino, kad jo darbas ne pedagoginis, tai kodėl jiems prisireikė jį atleisti iš darbo.
— Kiek galėjome, tiek laukėme. Mums irgi statomi reikalavimai. Dabar sustiprinta ideologinė kova,—gynėsi Poznanskas.
— Čia ne mūsų kaltė,—parėmė pirmininką LAD Kadrų įskaitos viršininkas K. Martusevičius (saugumietis,—Red.).—Mums tik pavesta išsrėbti tą košę. Nieko nepadarysi.
Baigdamas pokalbį, Poznanskas pareikalavo, kad A. Šaltis kuo skubiau parašytų pareiškimą ir išeitų iš darbo.
K. Bankauskas kombinate pradėjo kalbėti, kad A. Šaltis atleidžiamas iš darbo ne už tikėjimą, bet už pasirašymą 17000 katalikų memorandumo, kad šaltis užsiimąs pogrindine veikla, todėl reikią vengti su juo bendravimo. Lapkričio 10 dieną Bankauskas vėl įsakė, A. Šalčiui parašyti pareiškimą, o kai šis atsisakė, pagrasė: „Gerai, Gerai! Mes norėjome su tavimi pasielgti kaip su žmogumi, o tu nenori. Dabar bus kitaip. Nenorėjai geruoju, bus—bloguoju".
Netikėtai Bankausko ir jo šalininkų nuotaikos pasikeitė— visi pasidarė malonūs ir atrodė, kad reikalai krypsta į gerą pusę. Deja, pasikeitė tik taktika. Nutarta ieškoti A. Šalčio darbe pretekstų, rašyti papeikimus ir pašalinti iš darbo kaip blogą darbuotoją. Tuojau prasidėjo sąmoningas trukdymas A. Šalčiui dirbti ir 1975 m. gruodžio 10 d. buvo parašytas pirmas papeikimas „už nepareigingumą darbe". Papeikimas buvo parašytas slapta, neprisilaikant jokių juridinių normų. Antrą papeikimą K. Bankauskas įrašė gruodžio 17 d. „už nuvykdymą įsakymų", nors Šaltis niekuo nebuvo nusikaltęs. LAD kadrų viršininkas Martusevičius Bankauską įspėjo, kad nerašytų papeikimų perdažnai, nes būsiąs matomas spaudimas.
Tris mėnesius tęsėsi visokeriopi varginimai. A. Šalčiui trukdydavo vykti į komandiruotes, bardavo, net rėkdavo už nepadarytus prasižengimus, mažino premijas, neskyrė pašalpos, skleidė paskalas, kad Šaltis esąs labai blogas darbuotojas, nors per 7 darbo metus turėjo tik pagyrimus, kliudė susitikti su kombinato darbininkais, stengėsi sudaryti vaizdą, kad A. Šaltis nedirba, o kažkur be reikalo laksto. Viršininkui K. Bankauskui persekiojant A. Šaltį, kuo uoliausiai talkino buhalterė Kaupienė, komjaunuolės Kamorūnaitė ir Bankauskaitė. Komjaunuolės, pataikaudamos Bankauskui, šaltį šmeiždavo ir iš jo tyčiodavosi.
Vasario 2 d. A. Šaltis Vilniuje kalbėjosi su LAD kadrų skyriaus viršininku Martusevičium, kuris prasitarė, jog nurodymas atleisti A. Šaltį iš darbo duotas iš namų, kuriems visi pavaldūs. Kas tie namai Tarybų Sąjungoje— tokie galingi ir tokie baikštūs? Galingi, nes visi vykdo jų valią, baikštūs, nes savo vardą dangsto bankauskais, martusevičiais ir kt. Tai—KGB.
Kovo 29 d. Bankauskas pasikvietė į kabinetą A. Šaltį ir sako:
— Jau pasibaigė visi tavo atsisakymo nuo darbo terminai. Paskutinis terminas buvo duotas iki kovo 15 d., o dabar jau kovo 29 diena.
— Aš pirmą kartą girdžiu apie terminus,—nustebo Šaltis.
— Jeigu tau nesako, tai dar nereiškia, kad man nesako,—dėstė Bankauskas.—Rašyk pareiškimą, o ne, tai bus blogai. Mes tave pašalinsim kaip blogą darbuotoją.
Kovo 30 d. LAD Centro valdybos pirmininkas Poznanskas kalbėjo Bankauskui: „Žinok, jei neatleisi Šalčio, tai pats nedirbsi".
Balandžio 12 d. A. Šalčiui įrašė trečią papeikimą „už aplaidumą darbe". Po papeikimo įsakymu Šaltis įrašė:
„Papeikimą laikau iš anksto apgalvotą provokacija, sąmoningai siekiant mane pašalinti iš darbo". Iš tikrųjų A. Šaltis buvo visiškai neteisingai apkaltintas už invalidės Balčiūnaitės pareiškimo pražudymą, ką padarė pats Bankauskas.
Po trijų papeikimų A. Šaltis iš darbo dar nebuvo atleistas.
Bankauskas ir toliau nepraleisdavo progos A. Šaltį kompromituoti ir iškolioti; viršininką siutino, kad jis nesusitvarko su pavaldiniu taip, kaip nori KGB. O tas noras labai aiškus: kuo greičiau atleisti iš darbo, kol dar dirba—izoliuoti nuo kolektyvo ir sukompromituoti dirbančiųjų akyse. Bankauskas melagingu būdu stengėsi sudaryti kombinate įspūdį, kad A. Šaltis nepareigingas, nedrausmingas ir pan. Kitiems girdint jis pradėdavo šaukti ant šalčio, tarsi šis iš tikrųjų būtų kažką padaręs blogai.
Gegužės 14 d. A. Šalčiui įrašė ketvirtą papeikimą už tai, kad Velykų švenčių metu neatėjo į darbą.
A. Šalčio persekiojimas tęsiasi. Jo sveikata smarkiai pašlijo.
A. Šalčio persekiojimas prasidėjo tada, kai 1974 m. pabaigoje LAD narys invalidas Krušinskas įskundė saugumui savo tikrą žmoną. Ta proga skundikas išdavė, kad pas juos ateidavę Petras Pliura, V. Jaugelis, A. Šaltis ir kiti ir tardavęsi dėl parašų rinkimo po 17000 memorandumo tekstu. Po išdavystės saugumas metus sekė Šaltį, o po to įsakė LAD vadovams susidoroti su Šalčiu.
Antri metai kiekvieną dieną terorizuojamas žmogus, kurio vienintelė kaltė—tikėjimas. Kad ji palaužtų morališkai ir fiziškai, KGB suorganizuoja daugelį žmonių nuo draugijos pirmininko iki eilinių komjaunuolių, juos priverčia tiesiogiai ar netiesiogiai ėsti vienas kitą, kaip džiunglių grobuonis kovoti už savo niekingą būvį. Šiems visiems nemąstantiems KGB užmačių vykdytojams norime pasakyti K. Bankausko žmonos žodžius: „Kostai, Kostai, atmink,—nesiseks tau gyvenime už nekalto žmogaus persekiojimą! Ar tu supranti, ką darai? Visokius girtuoklius, ištvirkėlius palaikai, o žmogų persekioji už jo kilnumą! Nelaimins Dievas, atmink! Mesk tą darbą, parašyk pareiškimą ir išeik, tai bus rami sąžinė. Karjeriste tu, kaip tau negėda! Bijai prarasti savo postą, pasiruošęs kažin ką padaryti iš baimės..."
A. Šaltis yra bandęs stoti į Kunigų seminariją. Seminarijos rektorius V. Butkus, sužinojęs, kad 1963 m. A. Šaltis buvęs teistas už vaikų katekizaciją, pasakė, kad net negalvotų apie seminariją. Prelatas Telksnys prasitarė: „Pagal visą teisybę jums turėtų būti pirmenybė, tačiau priėmimą į Seminariją tvarko kulto reikalų įgaliotinis, ir mes esame bejėgiai ką nors padaryti".
A. Šalčio persekiojimas už tikėjimą prasidėjo dar mokyklos suole. Kėdainių I vidurinės mokyklos direktorė S. Laurinaitienė daug kartų A. Šaltį barė mokytojų kambaryje, grasino išmesti iš mokyklos, liepė rašyti pasižadėjimą, kad neisiąs į bažnyčią. Algis buvo kritikuojamas sienlaikraštyje, svarstomas pedagogų tarybos specialiai sukviestuose posėdžiuose. Viename posėdyje A. Šaltis direktorės įsakymu rašė pasiaiškinimą, kodėl tikįs į Dievą. Po to sienlaikraštyje buvo išvadintas tamsuoliu ir nemokša. Direktorė buvo įsakiusi ir kitiems mokytojams persekioti A. Šaltį. Dauguma mokytojų direktorės neklausė, tačiau netrūko ir fanatikų, kaip mokyt. Aleknavičius, mokyt. Gumbrevičius, mokyt. Tvarionavičius, kurie kaip įmanė, taip persekiojo tikintį mokinį: įžeidinėdavo, mažindavo pažymius ir pan.
Direktorė S. Laurinaitienė įsakė A. Šalčio tėvams, kad neleistų sūnaus į bažnyčią. „Tegul namuose pasistato tokį didelį kryžių kaip kapinėse ir tegul sau meldžiasi, bet į bažnyčią tegul neina".
Įbauginto tėvo ir direktorės terorizuojamas jaunuolis 1962 m. rudenį paliko I-ją vidurinę mokyklą ir įstojo į Kėdainių vakarinę mokyklą. Saugumiečių įbaugintas tėvas išvarė sūnų iš namų. Už tikėjimo tiesų paaiškinimą mokiniams A. Šalčiui buvo sumažintas elgesys iki 2 ir pašalintas iš vakarinės mokyklos. „LKB Kronika"' rašė apie A. Šalčio nuteisimą vieneriems metams kalėti už vaikų katekizaciją. Teismas nusprendė A. Šaltį, kaip neperauklėjamą „nusikaltėlį", uždaryti kartu su plėšikais, galvažudžiais ir moraliniais iškrypėliais, o kratos metu paimtą religinę literatūrą (144 knygas ir įvairius užrašus) sunaikinti. A. Šaltis buvo teisiamas Kėdainių II-sios vidurinės mokyklos salėje, į kurią buvo suvaryti mokiniai pasižiūrėti, koks laukia likimas nenusilenkiančių ateistinei diktatūrai. Tačiau, kai mokiniai salėje pradėjo garsiai reikšti nepasitenkinimą, buvo kuo greičiausiai iš salės išvesti, neleido stovėti net lauke prie mokyklos.
Grįžęs iš lagerio, A. Šaltis dirbo zakristijonu Skarulių parapijoje, bet ir čia neturėjo ramybės: valdžios pareigūnai per savo žmones be paliovos šmeižė A. Šaltį, o Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis įsakė Skarulių klebonui kun. Jokūbauskui atleisti jį iš zakristijono pareigų. Neatleido. Atvykęs į Jonavą, Rugienis uždraudė kun. A. Jokūbauskui eiti kunigo pareigas, o Skraulių bažnytinio komiteto pirmininkui liepė užrakinti bažnyčią ir neleisti į ją nei klebono, nei zakristijono. Po kaimus vaikštinėjo valdžios pareigūnai, rinkdami žinias apie šalčio veiklą, bet naują bylą sufabrikuoti nepavyko.
