Slabadai—plačiai išsiplėtusi gyvenvietė su vis augančiais naujais namais ant Šešupės kranto. Čia yra ryšių skyrius, mokykla, kultūros namai, parduotuvė ir ūkio centras. Slabaduose yra taip pat ir koplyčia, anksčiau priklausiusi Kudirkos Naumiesčio parapijai. Prie jos visą laiką gyveno kunigas, kuris aptarnavo apylinkės tikinčiuosius. Pokario metais dėl kunigų trūkumo Slabadus aptarnaudavo K. Naumiesčio kunigai. Dar vėliau dėl tarybinės valdžios trukdymų kunigas į Slabadus atvažiuodavo tik laidotuvių proga. Slabadus prijungus prie Vilkaviškio rajono, gyventojus aptarnaudavo Didvyžių parapijos klebonas. Kun. P. Perkaitis retkarčiais atlaikydavo pamaldas už mirusius, tačiau Šakių vicedekano perspėtas, kad taip elgdamasis galįs pabloginti padėtį ir valdžia neleisianti net palaidoti mirusius, nustojo laikyti pamaldas. Atvykus į Didvyžius naujam klebonui kun. Antanui Lukošaičiui, Vilkaviškio raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Urbonas š.m. spalio mėn. uždraudė Slabadų bažnyčioje laikyti šv. Mišias net laidotuvių metu. Pavaduotojo nuomone, pamaldas negalima laikyti todėl, kad Slabadų tikintieji neturį išsirinkę net bažnyčios komiteto. Tai sužinoję, Slabadų tikintieji tuojau sudarė dvidešimtuką, išsirinko parapijos vykdomąjį komitetą ir pasiuntė į Religijų reikalų tarybą patvirtinti.
Mėnesį laiko tikintieji laukė atsakymo. Vilkaviškio rajono VK pirmininko pavaduotojas J. Urbonas ėmėsi priemonių išardyti Slabadų bažnytinį komitetą. Vietinės partinės organizacijos uždarame posėdyje kolūkietis Girdauskas buvo priverstas išstoti iš parapijos komiteto.
Spalio 27 d. pas pavaduotoją J. Urboną buvo iškviestas Slabadų parapijos komiteto pirmininkas Jonas Bušauskas. Pavaduotojas teiravosi apie jo dukrą Juliją Bušauskaitę, kurią perdavė milicijos vaikų kambario įskaitai vien už tai, kad mergaitė, tėvų prašoma, nunešė keliems asmenims pasirašyti vieną iš parapijos dokumentų. Mergaitė mokykloje buvo terorizuojama, ir tik motinos Bušauskienės energingas įsikišimas privertė J. Urboną ir Arminų mokyklos vadovybę atšaukti sprendimą ir išbraukti J. Bašauskaitę iš vaikų kambario įskaitos.
Pavad. J. Urbonas reikalavo, kad J. Bušauskas pasirašytų raštą, jog, parapijos vykdomąjį komitetą sudarant, nebuvę viešo susirinkimo. Jeigu J. Bušauskas tokį tekstą būtų pasirašęs, tada rajono valdžia būtų paskelbusi, kad parapijos vykdomojo komiteto išrinkimas yra neteisėtas. J. Bušauskas, supratęs klastą, J. Urbono suredaguoto rašto nepasirašė. Pirmininkas J. Bušauskas buvo baramas, kodėl bažnyčios komitetas dokumentus apie posėdį, vykdomojo komiteto sudarymą ir prašymą leisti veikti Slabadų parapijai nusiuntė tiesiogiai į Vilnių. Pavaduotojo J. Urbono nuomone, visus šiuos reikalus reikėję pirma su juo aptarti. Atrodo, kad J. Urbonas Religijų reikalų tarybos pareigūnų buvo išbartas, kad dėl savo netaktiško elgesio su tikinčiaisiais iššaukė žmonėse norą sudaryti teisišką religinę bendruomenę.
Lapkričio 1 d. Bušauskienė su Anele Bacevičiene nuvyko pas pavaduotoją J. Urboną prašyti leidimo Vėlinių proga Didvyžių klebonui atlaikyti gedulingas pamaldas. Moterys pateikė tikinčiųjų prašymą, kurį buvo pasirašę 29 tikintieji. Pavaduotojas be Vilniaus sutikimo pamaldų laikyti neleido. Pavaduotojas ta proga, paėmęs Didvyžių klebono bylą, pradėjo moterims skaityti apie kunigą, tačiau šios skaitymą pertraukė, pareikšdamos, kad jos atėjusios ne apie kunigą pasiklausyti, bet gauti leidimą pamaldoms. Tuomet pavaduotojas stengėsi moteris įtikinti, kad ne žmonėms reikią pamaldų, bet kunigui.
Lapkričio 9 d. buvo pranešta, kad į Slabadus atvyksią valdžios pareigūnai, todėl prie koplyčios susirinko daug žmonių. Laukė nuo ryto ligi vakaro ir nesulaukė. Pareigūnai tikriausiai norėjo, kad mažiau būtų žmonių, todėl atvyko tik sekančią dieną po pietų. Lapkričio 10 d. po pietų į Slabadus atvažiavo pavad. J. Urbonas su Religijų reikalų tarybos atstovu Raslanu. Jie rado prie bažnyčios susirinkusius tikinčiuosius, kurie reikalavo, kad būtų leidžiama laikyti pamaldos. Kolūkietė Julė Morkevičienė kalbėjo, kad žmonės, per dienas dirbdami, nusivarą nuo kojų, o sekmadienį jiems reikią eiti 10 kilometrų į bažnyčią, todėl norį, kad pamaldos būtų Slabaduose. Visi susirinkusieji vienbalsiai gynė savo teisę melstis ne kur kitur, bet savoje koplyčioje.
Valdžios atstovai nuėjo apžiūrėti pačią koplyčią, kuri buvo gražiai išpuošta. Jie priekaištavo tikintiesiems, kodėl jiem anksčiau nereikėję bažnyčios, o tik dabar. Išvažiuodami pareigūnai pareiškė vykstą pas Didvyžių kleboną ir, jei jis gerai pavaišinsiąs, tai leisią laikyti pamaldas.
Netrukus į Didvyžių klebonijos duris pasibeldė valdžios pareigūnai. Pavaduotojas J. Urbonas ir Religijų reikalų tarybos referentas Raslanas mėgino kaltę suversti klebonui, kad jis sukurstęs liaudį reikalauti pamaldų ir vykdomojo komiteto sudarymo. Klebonas ramiai paaiškino, kad ne jis sukurstęs liaudį, bet pats Urbonas, uždrausdamas laidotuves Slabaduos, iššaukė žmonių nepasitenkinimą ir norą sukurti oficialią religinę bendruomenę.
Valdžios pareigūnai bandė kleboną įtikinti, kad Slabadams komiteto nereikią, jų reikalus galįs tvarkyti ir Didvyžių parapijos vykdomasis organas. Pagaliau atvykusieji leido Slabaduose laikyti pamaldas, švęsti religines šventes, o raštišką leidimą žadėjo atsiųsti už dviejų savaičių.
Slabadų tikintieji nekantriai laukė, koks bus valdžios atsakymas. Sužinoję, kad leido laikyti pamaldas, labai džiaugėsi.
Klebonas nutarė pradėti laikyti pamaldas nuo pirmojo advento sekmadienio. 1976 m. lapkričio 23 d. pavad. J. Urbonas leido visais advento sekmadieniais laikyti pamaldas, tik uždraudė kviestis talkai kunigus iš kitų rajonų, net ir iš kaimyninės K. Naumiesčio parapijos.
Rajono pirmininko pavaduotojas lapkričio 24 d. žadėjo atvažiuoti į Slabadus ir su Juodupėnų apylinkės pirmininku Gerardu Holbachu apžiūrėti koplyčią ir, jei reikės, duoti remontui reikalingoms medžiagoms paskyrimą.
Netrukus papūtė kiti vėjai. Lapkričio 24 d. pavad. J. Urbonas išsikvietė pas save Slabadų parapijos vykdomojo komiteto pirmininką Joną Bušauską ir uždraudė Slabadų koplyčioje pastoviai laikyti pamaldas. Kiekvienu atveju, kai slabadiečiai norėsią, kad jų koplyčioje būtų laikomos pamaldos, reikėsią rajono pavaduotojui atvežti prašymą, šį naują patvarkymą pavaduotojas motyvavo tuo, kad rajono valdžios įgaliotas asmuo turįs stebėti, kiek pamaldose dalyvaus žmonių, kunigo veiklą ir pasiklausyti pamokslų. Kiekvienų pamaldų metu koplyčioje turįs būti Juodupėnų apylinkės pirmininkas G. Holbachas ir sekti kleboną. Slabadiečiai juokiasi, kad apylinkės pirmininkas-komunistas galėsiąs be baimės lankyti bažnyčią ir melstis.
Slabadų bažnytinis komitetas bandė telefonu pranešti pavaduotojui apie būsimas pamaldas, tačiau šis pareikalavo, kad tikintieji asmeniškai atvyktų pas jį. Vykdomojo komiteto pirmininką J. Bušauską bandė atkalbėti nuo pirmininko pareigų ir siūlė jį įtraukti į Didvyžių parapijos bažnyčios komitetą. Didvyžių parapijos komitetą galima papildyti tik su J. Urbono sutikimu. Pavaduotojas pats nori išrinkti kandidatus į parapijos vykdomąjį komitetą. Tokiu būdu jis „vykdo" Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės įstatymą.
1976 m. lapkričio 27 d. pirmininkas J. Bušauskas su Anele Bacevičiene nuvyko pas pavaduotoją J. Urboną ir įteikė pareiškimą, kad leistų kunigui laikyti pamaldas. Pavaduotojas pareiškimą atmetė—negeras tekstas. Pirmininkas pasisiūlė perrašyti. Tuomet pavad. J. Urbonas pakeltu tonu pasakė, kad pareiškimą reikią parašytį prieš dvi savaites ir nurodyti, kurią dieną ir valandą būsiančios pamaldos ir koks kunigas jas laikysiąs. J. Urbonas liepė žmonėms mažiau važinėti, nes Slabaduose nesą religinės bendruomenės, nėra nei bažnyčios, o religinė bendruomenė negalinti būti užregistruota. Pirmininkas Bušauskas drąsiai paklausė: „Kam jūs mus apgaudinėjate ir varginate? Vilnius ir jūs leidote pamaldas, o dabar vėl trukdote? Važiuosime į Vilnių!" Tada pavaduotojas tikinčiųjų atstovams priminė, kad čia ne Amerika. Vadinas, nesivarginkite, nes ko norite, vistiek negausite.
Slabadų bedieviai tik juokiasi iš tikinčiųjų pastangų išsikovoti savo koplyčioje pamaldas. Jie sako, kad neleisią kunigui čia laikyti pamaldų.
Pagrįstai manoma, kad toks staigus duoto leidimo atšaukimas laikyti pamaldas nėra atsitiktinis. Tikriausiai Religijų reikalų tarybos įgaliotinis šiuo reikalu painformavo Religijų reikalų tarybą Maskvoje ir vykdo gautas instrukcijas visais galimais būdais kliudyti, kad nebūtų pradėtos laikyti pamaldos. Kur girdėta, kad tarybų valdžia leistų atidaryti bažnyčią ir koplyčią. Ji sugeba tik uždaryti.
