Radviliškio raj. Liaudies Teismui
kun. Jokūbausko Antano, s.
Jono, Pociūnėlių parapijos
administratoriaus, gyv. Radviliškio raj.,
Pociūnėliuose,
S k u n d a s
Š. m. rugsėjo mėn. 30 d. adminstracinių nuobaudų dėjimo komisija prie Radviliškio rajono DŽDT Vykdomojo komiteto, susidedanti iš pirmininko A. Mikelio, sekretoriaus R. Dirsienės, narių—Vaičiūno, Vaišučio ir Vasiliausko, nubaudė mane 50 (penkiasdešimt) rb. bauda, apkaltindama, kad aš prasilenkęs su LTSR ATP įsaku „Dėl administracinės atsakomybės už religinių kultų įstatymų pažeidimą". Bet tas įstatymas neparodo, kokį aš, kaip kunigas, padariau prasižengimą: gal kada pamaldų neatlaikiau arba kam sakramentų nesuteikiau.
Komisijos žodinis kaltinimas, kad aš mokiau vaikus katekizmo, nepasitvirtino. Aš tikrinau vaikų žinias, egzaminavau, ar jie tinkamai pasirengę priimti šv. Komuniją. Tam, kaip kunigas, aš turiu teisę ir pareigą ir nenusikaltau jokiam įstatymui.
Pagal tarybinę Konstituciją ir pagal Lenino principus bei tarptautinius įsipareigojimus yra leidžiamas privatus religijos dėstymas. Todėl, jeigu aš būčiau pilnai mokęs vaikus katekizmo, ir tai nebūčiau nusikaltęs nei prieš Konstituciją, nei prieš įstatymus.
1. Aš, kaip kunigas, turiu Dievo ir Bažnyčios uždėtą pareigą visus mokyti Kristaus paskelbtų tikėjimo tiesų, o taip pat mokyti vaikus katekizmo.
2. LTSR Konstitucijos 96 straipsniu garantuoja: „Religinių kultų atlikimo laisvė pripažįstama visiems piliečiams". O Katalikų Bažnyčios religinių kultų esmę sudaro Kristaus mokslo skelbimas, šv. Mišių laikymas ir sakramentų administravimas. Vadinasi, šiems trims dalykams Konstitucija pripažįsta laisvę. Taigi kunigas turi pilną teisę skelbti Kristaus mokslą suaugusiems ir vaikams ir vaikus parengti sakramentų priėmimui.
3. V. Lenino principas tuo klausimu yra aiškus: „Kiekvienas turi turėti pilną teisę ne tik laikytis kokio nors tikėjimo, bet ir tą tikėjimą platinti" (t. V, 365 p.).
4. Bažnyčios nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios atskyrimo dekrete, paskelbtame 1918 sausio 23 d. 9 paragrafe, parašyta: „Mokykla atskiriama nuo Bažnyčios. Dėstyti religinių tikėjimo mokslų visose valstybinėse ir visuomeninėse, o taip pat ir privatinėse mokslo įstaigose, kur dėstomi bendro lavinimo dalykai, nebeleidžiama. Piliečiai gali mokyti ir mokytis religijos privačiu būdu".
5. Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje 1948 m. gruodžio 10 d. buvo priimta „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija", kurią pasirašė ir Tarybų Sąjunga. Tos deklaracijos 18 str. sako: „Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės, į religijos laisvę; ši teisė leidžia (...) laisvai išpažinti savo religiją kaip pavieniui, taip ir bendrai; laisvai mokytis religijos mokslų, pravedinėti pamaldas ir atlikti religines apeigas". Taigi pagal Deklaraciją galima ne tik katekizmo, bet ir visų religijos mokslų mokytis. Jeigu leidžiama mokytis, tai savaime aišku, kad leidžiama ir mokyti. Leidžiama ir kunigui mokyti, nes jis yra specialiai parengtas tikėjimo mokytojas, ir jam nepadarytas joks specialus uždraudimas.
6. Kiekvienas žmogus turi teisę išpažinti savo religiją ir įsitikinimus tiek individualiai, tiek kartu su kitais, viešai arba privačiai atlikti kultą, religines apeigas" („Tarptautinis paktas dėl pilietinių ir politinių teisių" SNO, 1966.11.16).
7. 1975 m. liepos 30-rugpiūčio 1 dienomis Helsinkyje vykusiame saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarime buvo nutarta: „Dalyvaujančios valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ir religijos" (Baigiamasis aktas, VII), šį Baigiamąjį aktą pasirašė 35 valstybių atstovai, jų tarpe ir Tarybų Sąjungos KP CK Generalinis sekretorius L. Brežnevas. Todėl Tarybų Sąjungoje, tuo pačiu ir Lietuvoje niekas negali boti varžomas dėl savo įsitikinimų ar baudžiamas už katekizmo mokymą.
8. LTSR Konstitucija ir tarptautiniai įsipareigojimai neprieštarauja BK 143 str., nes jis draudžia, kaip ir Leninas, religiją dėstyti mokyklose, bet nieko nesako, kad būtų uždrausta dėstyti tikybą bažnyčiose.
Be to, pagal bendrus teisės dėsnius negali būti jokio potvarkio prieš Konstituciją.
Todėl prisimenant visa, kas anksčiau pasakyta, aiškiai matyti, kad administracinių nuobaudų dėjimo komisijos nutarimas prieštarauja Konstitucijai., Lenino principams bei tarptautiniams įsipareigojimams. Todėl tas nutarimas neteisingas.
Prašau liaudies teismą tą klausimą apsvarstyti ir nuimti neteisingai uždėtą nuobaudą.
Kun. A. Jokūbauskas
Pociūnėliai,
1976 m. spalio 6 d.
1976 m. spalio 20 d. Radviliškio raj. liaudies teismas svarstė kun. A. Jokūbausko skundą, kur buvo prašoma nuimti adminstracinės nuobaudų dėjimo komisijos neteisingai uždėtą 50 rub. pabaudą už vaikų mokymą katekizmo. Savo skunde kun. A. Jokūbauskas nurodė, kad jis vaikus tik klausinėjo, ar jie tinkamai pasiruošę pirmajai išpažinčiai.
Radviliškio raj. liaudies teismo pirmininkas J. Surblys, dalyvaujant prokurorei Vaišnorienei, paneigdamas sąžinės laisvę, tikinčiųjų tėvų teises ir Konstituciją kun. A. Jokūbauskui priteisė uždėtą pabaudą už vaikų mokymą sumokėti ir pažymėjo, kad atsakymas galutinis ir neskundžiamas.
Tuo ateistai dar kartą parodė, kad Bažnyčia Lietuvoje yra grubiausiu būdu persekiojama, kunigams trukdoma eiti savo tiesiogines pareigas ir nesilaikoma net Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių.