1977 m. rugsėjo mėn. P. Plumpos žmona aplankė savo vyrą, kalintį 36-me Permės lageryje. Prieš pasimatymą buvo visiškai išrengta ir padaryta krata. Atsisakius leisti padaryti kratą, neduodamas pasimatymas. P. Plumpa sunkių lagerio sąlygų smarkiai išsekintas, tačiau tvirtas. Tuoj po pasimatymo buvo permestas į kitą lagerį. Dabartinis jo adresas: Permės sr., Čūsovskij r., Vsesvetskaja st., vs 389/35.
* * *
1977 spalio mėn. Lapienienei buvo leista aplankyti savo vyrą VI. Lapienį, kalintį Mordovijoje. Dabartinis jo adresas: Mordovkaja ASSR, Potma-Baraševo, učr. žx 385/3-5.
Keli fragmentai iš Vl. Lapienio tardymo:
Tardytojas Lapieniui: Savo veikla sodini žmones į kalėjimą.
Lapienis: Aš neturiu kalėjimo. Jei turėčiau, reikėtų pagalvoti, ką sodinti—juos ar jus.
Tardytojas pasakoja, kad lageriuose žmonės kartais labai ilgai gyvena.
Lapienis: Tada nesodinkite kitų, o patys sėskite— ilgiau gyvensite.
* * *
Ona Pranskūnaitė šiuo metu gyvena 3-me Mordovijos lageryje (tame pačiame, kur kalėjo N. Sadūnaitė). Adresas: Mordovskaja ASSR, Tengūševskij r., Baraševo, učr. žx 385/3-4. Ji nuteista pagal LTSR BK 199 str. dviems metams lagerio. O. Pransk. iš tikrųjų kalinama Čuvašijos ATSR, Kozlovkos lageryje—.
* * *
Birželio 11 Nijolei Sadūnaitei buvo pasiųstas siuntinys, tačiau grįžo atgal su užrašu „Nepriklauso". Liepos 12 siunčiamas kitas, bet po 23 grįžo atgal purvinas, šlapias, sudraskytas. Viską reikėjo išmesti.
Birželio mėnesį gydytojų komisija nutarė, kad Nijolę reikia guldyti į ligoninę (nuolatos laikėsi 37,8-38 temperatūros), tačiau lagerio vadovybė nesutiko. Neleido net peršviesti rengenu plaučius.
Nuo kovo 13 iki gegužės 13 Nijolė praleido Saransko izoliatoriuje. Čia saugumiečiai bandė ją perauklėti: davė gerą maistą, net šokolado ir ragino apgailėti savo „klaidas". Dabartiniu metu Nijolė gyvena tremtyje ant Angaros upės kranto išsitiesusiame miestelyje: Krasnojarske kr., Bogučany, Beregovaja 18-3. Nuo Krasnojarsko iki Bogučany per taigą nusigauti galima lėktuvu. į tremtį Nijolę atvežė su sargyba. Vietiniai gyventojai stebisi, kad Nijolę daug kas lanko iš Tėvynės.
* * *
Iš Nijolės Sadūnaitės laiškų
„Iš Baraševo išvykau rugpjūčio 24 d. Lagerio vyr. buhalterė prieš pat išvažiavimą iš Baraševo atėjo ir pranešė man, kad, man atvažiavus į vietą, parašyčiau jai laišką su savo asresu, nes ji nežinosianti, kur siųsti mano pinigus... Ir jei ne geri žmonės, tai taip ir tektų badauti iki pirmo uždarbio. Po sunkios 27 parų kelionės tai nebūtų jau į sveikatą. Ačiū Dievui, kad gerų žmonių visur yra ir jie man daug kuo padėjo ir padeda.
Po savaitę teko pabūti Čeliabinsko, Novosibirsko ir Krasnojarsko kalėjimuose. Kalinių visur labai daug—virš normos, taip kad lova dažnai tekdavo dalintis dviese. Apie švarą ar kitas higienos būtinybes nėra ko ir bekalbėti. Laimingo atsitiktinumo dėka, išsisaugojau utėlių. Su blakėmis kovojau iš peties, o moterys, prie jų pripratusios, skaniai iš manęs juokėsi. Ką padarysi, bet taip ir neišmokau miegoti, kai blakės kandžiojasi... O nepamiegojus naktį, kitą, ir paskutines jėgas pameti. Nieko nuostabaus, kad ir širdis sustreikavo. Bet dabar, ačiū Dievui, visa tai jau praeityje.
Rugsėjo 5 dieną vos nenukeliavau ten, kur skausmo ir ašarų nebėra. Ir kas įdomiausia, kad jautiesi visiškai ramiai—jokios baimės. Tik viena aiški mintis: ačiū Dievui, viskas baigiasi! O širdis juokų nemėgsta, jei sustreikavo— sudiev! Bet tą kartą juodoji sesė praėjo pro šalį— kareivėliai sutrukdė: vaistai, vanduo, oras—ir sąmonė sugrįžo.
Kelionėje sirgau gripu ir ausies uždegimu. Gydymo jokio, o dabar turiu atminčiai vieną apkurtusią ausį... Ačiū Gerajam Dievui, kad antroji girdi. Gerai būtų, kad keiksmų, nešvankių kalbų visai negirdėčiau, o galėčiau džiaugtis tik gerais žodžiais ir įvairiabalse muzika.
Kelyje ir kalėjimuose—skersvėjai. Langai be stiklų. Beveik visi čiaudo, sloguoja, kosti. Atsilaiko tik labiausiai užsigrūdinę ir patys stipriausi. Sunkiausia buvo vagone. Labai ankšta.
Ir štai—aš vėl laisva! Kokia tai didžiulė laimė! Visa krūtine alsuoju grynu taigos oru, džiaugiuosi erdve, tyromis vaikučių akimis. Ačiū Gerajam Dievui už tą grožį gamtoje, už gerumo kibirkštis žmonių sielose!
Be Dievo malonės žmogus didžiausias skurdžius. Apie tai šaukte šaukia milijonai dvasinių vargdienių, kurie neturėjo laimės pažinti ir pamilti Gerojo Dievo ir nuo vaikystės dienų klaidžioja gyvenimo šunkeliuose. Savo kelionės metu jų sutikau labai daug. Ir nežiūrint to, kaip žemai jie bebūtų puolę, kiekviename rusena gėrio kibirkštis, kurią įžiebia geras žodis. Kaip labai reikalinga jų blogio iškankintoms sieloms Dievo malonė! Melskimės, aukokimės, nes dvasinių vargdienių skaičius nepaprastai auga. Realiai pamačiau, kaip labai nelaimingas žmogus be Dievo.
Vidurinės mokyklos dar nesuremontavo, ir mūsų mokiniai mokosi aštuonmetėje mokykloje, antroje pamainoje, nuo 14 val. Į darbą einame ir mes po pietų. Skambiname pamokoms ir pertraukoms, prižiūrime, kad būtų švaru koridoriuose, o po pamokų plauname visas patalpas. Darbo buvo labai daug, nes trūko valytojų, ir mums su Ana teko dirbti už keturias. Užvakar įsidarbino trečia valytoja, ir dabar daug lengviau. Be to, ir jėgos pamažu grįžta, štai ką reiškia laisvė! Dešimt dienų laisvėje, o aš jau stipriai stoviu ant kojų, ir net stiprus vėjas man nebaisus. Silpnumas praeina, darbe mažiau pavargstu ir jaučiu, kad greitai būsiu stipri kaip ir anksčiau—laisvėje.
Mano pinigus iš lagerio dar neatsiuntė. Jei ne geri žmonės, būtų tekę pabadauti.
Su žmonėmis sutariu, visi man draugiški ir geri. Aš taip pat stengiuosi nelikti skolinga. Gyvename labai gražiai.
Visiems, kurie mane prisimena—nuoširdžiausia padėka!
Telaimina ir tegloboja visus Gerasis Dievas!
Su Dievu!
Jus labai mylinti ir dėkinga
Nijolė
