1978 m. birželio 28 d. „Tiesoje" buvo atspausdintas korespondento Vyt. Žeimanto straipsnis „šmeižtai iš sakyklos", kuriame autorius įvairiais prasimanymais grubiai puolė Viduklės kleboną kun. A. Svarinską. Viduklės tikintieji parašė protesto laišką Lietuvos TSR kompartijos pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui. Po laišku pasirašė daugiau kaip 1000 tikinčiųjų.
Tikintieji rašė ir Vyt. Žeimantui, bet, žinoma, atsakymo negavo. Vietoje atsakymo 1979 m. kovo 28 d. atvyko Saugumo tardytojas mjr. Matulevičius į Blinstru-biškio invalidų namus ir tardė ligonę Stasę Navardauskaitę, drįsusią užstoti kleboną.
Atvykęs majoras pareiškė apklausinėsiąs be pašalinių žmonių. Direktoriaus pavaduotoja Danutė Lipeikaitė pasišalino. Tuomet mjr. Matulevičius užrakino duris, išsiėmė pluoštą popierių ir pasakė:
— Pradėsime . . .
Po eilės nereikšmingų klausimų staiga tardytojas paklausė:
— Ką jūs galite pasakyti apie Viduklės kleboną Svarinską?
— Ir ką gi aš galiu pasakyti, nebent tai, kad jis doras žmogus, geras kunigas, iškalbus. Jo pamokslai patrauklūs, pakeliantys dvasią, išjudinantys iš moralinio sustingimo.
— Kuo jis tau patinka?
— Kad kovoja prieš girtavimą, moralinį palaidumą. Stengiasi įkalbėti, kad šeimos padoriai gyventų, dorai auklėtų vaikus.
— Ką jis dar kalba? — tęsė toliau tardytojas.
— Jei norite tiek daug žinoti, — nueikite patys ir pasiklausykite jo pamokslų ir tada žinosite viską.
— O kaip kiti jį vertina?
— Ir kiti jį vertina ir myli, nes visada būna beveik pilna bažnyčia žmonių. Todėl ir mums invalidams dažnai sunku surasti vietos atsistoti su ratukais. Ir vaikų daug būna.
— Ką jūs žinote apie tokius leidinius kaip „Katalikų Bažnyčios Kronika", „Dievas ir Tėvynė", „Rūpintojėlis"?
— O ką aš galiu žinoti apie juos? Nieko nežinau. Bet per radiją esu girdėjusi, kad tokie yra.
Saugumietis priėjo prie ligonės, pakišo po nosim pluoštą popierių:
— Pasižiūrėk!
— O kas čia? — nustebus paklausė Navardauskaitė.
— Matai, žiūrėk — 34 numeris! — ir vėl atsisėdo prie stalo vartydamas to numerio lapus. Paskui su pašaipa paklausė:
— O gal pasakysi kuriame puslapyje? Tardomoji neatsakė.
Po to Matulevičius pakėlė rankraštį ir vėl ironiškai paklausė:
— O gal ir apie šitą nieko nežinai?
— Tai mano rašytas laiškas, — ramiai atsakė ligonė.
— Su kuo tareisi rašydama šį laišką?
— Su niekuo! Parašiau jį pati viena. Perskaičiau laikraštyje straipsnį, pasipiktinau ir parašiau.
— Jei laišką parašei pati viena, tai, sakyk, kaip jis tada pateko į Kroniką? Juk žinai, kad jis buvo Kronikoje?
— Girdėjau, kaip jį skaitė per radiją, bet kaip jis pateko, nežinau.
— O kaip jį perskaitė, — kamantinėjo saugumietis.
— Jį perskaitė taip, kaip buvo mano parašytas; nieko neatimant, nieko nepridedant.
— Tu tą laišką parašei įkalbėta Svarinsko, — toliau kamantinėjo saugumietis. Po pauzės tęsė:
— Paaiškink man dar šią frazę: „Be galo skaudu, kad šiandien po tiekos iškentėtų kančių mūsų tautos kūne randasi, vaizdžiai kalbant, vėžinių ląstelių, kurios, siekdamos pratęsti piktybinio auglio egzistenciją, naikina sveikąsias".
— O kaip kitaip pavadinsi tokius žmones, — kalbėjo Navardauskaitė, — kurie sugalvoja šmeižtų pliurpalą ir pila doram žmogui ant galvos?
Pabaigus tardymą saugumietis liepė Navardauskaitei pasirašyti tardymo protokolą, bet ši atsisakė. Tardytojas susirinko visus savo popierius ir prakošė pro dantis:
— Fanatikė! Nuėjęs pasakysiu direktoriui, kaip tu elgiesi, kaip atsidėkoji valstybei.
***
N. B. Dalis žmonių, bijodami saugumo, slepia savo pokalbius su saugumiečiais ir tuo pačiu, nors ir netiesiogiai, jiems talkininkauja, nes padeda gyvuoti niekšybei, kuriai viešuma yra pražūtinga.
