1980 m. lapkričio 24 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo išvažiuojamoji sesija Kaišiadoryse pradėjo nagrinėti Anastazo Janulio ir Povilo Buzo bylą. Apie įvyksiantį teismą nebuvo pranešta net patiems artimiausiems teisiamųjų giminėms, pvz., P. Buzo žmonai, A. Janulio seseriai ir kt. Atsitiktinai nugirdę, kad Vilniuje lapkričio 24 d. bus teisiamos Ona Vitkauskaitė ir Genovaitė Navickaitė, giminės nuvyko į Aukščiausiąjį Teismą Vilniuje ir čia sužinojo, kad už pusvalandžio Kaišiadoryse prasidės A. Janulio ir P. Buzo teismas.

Į teismo salę saugumiečiai neįleido net bent kiek tolimesnių teisiamųjų giminių, pvz., Buzo brolienės. Tik po ilgų ginčų saugumiečiai įleido į salę Buzo seserį. Tuo tarpu visas vietas salėje užėmė saugumiečiai ir kiti pareigūnai. Apie jų „domėjimąsi" teismu liudijo tai, kad daugelio rankose matėsi knygos, laikraščiai, o kurie tikrai norėjo dalyvauti teisme, likosi už durų, pvz., kun. Antanas Gražulis, Buzienė ir kt. Juos išvijo ne tik iš koridorių, bet neleido būti net pirmo aukšto foje ar prie durų lauke. Aplink teismo rūmus, vestibiulyje, koridoriuose — visur kaip skruzdžių knibždėjo saugumiečių iš Vilniaus, Prienų ir Kaišiadorių ir į pagalbą sukviestų milicininkų.

Sužinoti teisėjo pavardę nepavyko, prokuroras — Bakučionis, tarėjas — Bikulčius.

 

Anastazas Janulis SJ



Pradžioje buvo perskaityta kaltinamoji išvada, kad A. Janulis ir P. Buzas dauginę ir platinę „LKB Kroniką", „Aušrą", „Rūpintojėlį" ir „Lietuvos archyvą".

Po to sekė teisiamųjų apklausa.
Povilas Buzas kalbėjo, kad imtis pogrindžio literatūros dauginimo jį paskatino tikinčiųjų teisių varžymas, persekiojimai, kryžių išniekinimai, prievartinis darbas šventomis dienomis ir religinės literatūros badas. Be to, mokyklose persekiojami mokiniai už tikėjimą. Auklėtoja ir jo sūnų skaudžiai išbarė, kam jis patarnaująs Mišiose. Teisiamasis pabrėžė, kad „LKB Kronika" rašo tiesą, bet kai kur esą užaštrinimų, ypač kur liečiami politiniai klausimai.

Užklaustas, iš kur gavęs dauginimo aparatą, atsakė, kad pirkęs iš nepažįstamo asmens. Į klausimą, ar dar daugintų „LKB Kroniką", jei turėtų galimybę, Povilas Buzas atsakė, jog nedaugintų, nes labai nusilpęs regėjimas.

Anastazas Janulis kaltu neprisipažino ir atsisakė duoti teismui parodymus iš kur gaudavęs leidinius ir kam juos atiduodavęs, — šitai padaryti neleidžianti jo krikščioniška sąžinė. Teisiamojo nuomone, jo platintieji leidiniai nebuvę šmeižikiško pobūdžio, nes juose rašoma tik teisybė, todėl jis jokio nusikaltimo nepadaręs. Teisėjas paklausė, ką jis žadąs ateityje daryti? Teisiamasis ryžtingai atsakė: „Pirmiausia atsėdėsiu, kiek gausiu, o po to vėl kovosiu, galbūt ne tokiu būdu, kaip dabar, bet kovosiu. Žinoma, tai priklausys nuo mano sveikatos, nes galiu iš lagerio ir negrįžti". Teisiamasis aiškino, kad „LKB Kronika" padedanti kovoti prieš tikinčiųjų persekiojimą, jų teisių varžymą, todėl esanti labai reikalinga. Tai vienintelė katalikų savigynos priemonė.

Antrąją teismo dieną buvo peržiūrima medžiaga, rasta kratų metu pas įvairius asmenis, ekspertų išvados ir kt.
 

           Povilas Buzas

Prokuroras Bakučionis citavo kai kurias „LKB Kronikos" ir kt. leidinių ištraukas, kur, jo nuomone, šmeižiama tarybinė valdžia. Pats didžiausias šmeižtas — jog 1940 m. Lietuva buvo okupuota ir prievarta įjungta į Tarybų Sąjungos sudėtį; šmeižtas ir tai, kad pogrindžio leidiniai dėl baisiai išplitusio alkoholizmo kaltina tarybinę valdžią. Prokuroras tvirtino, kad abu teisiamieji padarė itin pavojingą nusikaltimą, bandydami Lietuvoje susilpninti tarybinę valdžią, todėl jiems taikomas LTSR BK 68 str. Prokuroras pasiūlė Anastazui Januliui 7 metus griežto režimo lagerio ir 5 m. tremties, o Povilui Bužui — 3 m. griežto režimo lagerio ir 2 m. tremties.

A. Janulis paskutiniame žodyje kalbėjo, kad literatūra, už kurią jis kaltinamas, buvo reikalinga platinti. Galima tik apgailestauti, kad už tai yra baudžiamas, nes jis pasinaudojęs Konstitucijos garantuota žodžio ir spaudos laisve. Tikrovėje šia laisve naudojasi tik valdžios pareigūnai ir ateistai. Pogrindinėje literatūroje iškelti faktai nėra šmeižikiški, nes jie tikri ir imami iš patikimų šaltinių. Teismas privalėtų tuos faktus išnagrinėti. Teisiamasis paminėjo, kad jis iš savo asmeniškos patirties žino faktų, kaip buvo laužomos tikinčiųjų teisės. Pavyzdžiui, Miežonių kaimo žmonės pasistatė cementinį kryžių, bet jis buvo sulaužytas ir nugriautas. Kai žmonės jį pastatė šventoriuje, tai po kiek laiko jis dingo ir buvo surastas už miesto sulaužytas ir įmestas į durpyno purvo duobę.

Kai mirė Kalvių parapijos klebonas, pareigūnai atėmė laidotuvių mašiną, ir kunigo karstą turėjo vežti lengvosios automašinos bagažinėje, iš kurios vežant kyšojo galas karsto.

Toliau A. Janulis kalbėjo apie tai, kad pogrindinėje literatūroje keliami tokie klausimai, kuriems ir valstybė neturi likti abejinga. Pavyzdžiui, labai išplitęs alkoholizmas, abortai ir kt. Tikintieji neturi jokių masinės komunikacijos priemonių: televizijos, radijo, spaudos. „LKB Kronika" kelia tikinčiųjų persekiojimo klausimus. Aukščiau paminėti faktai ir paskatinę jį imtis šio sunkaus darbo — platinti pogrindžio literatūrą. Be to, teisiamasis savo ryžtą suformulavo pagal šv. Ignaco maldos žodžius: „. . . duoti ir neskaičiuoti, kovoti ir nežiūrėti žaizdų, dirbti ir neieškoti poilsio, aukotis ir negalvoti apie atlyginimą; atlyginimas už tai tebūnie tobulas išpildymas Tavo šventos ir dieviškos valios".

Trečią dieną paskutinį žodį pasakė Povilas Buzas. Jis kalbėjo labai trumpai, paliesdamas tai, kad šiuo metu Lietuvoje nėra tikėjimo ir spaudos laisvės.

Po pietų buvo perskaitytas sprendimas: Anastazas Janulis baudžiamas 3,5 m. griežto režimo lagerio, o Povilas Buzas — 1,5 m. griežto režimo lagerio bausme. Nuosprendis buvo taip pat perskaitytas dalyvaujant tik rinktinei publikai, bandžiusius įeiti į salę su didžiausiu triukšmu išvijo iš teismo rūmų.

Po teismo būrelis tikinčiųjų, norėjusių dalyvauti šiame teisme, kartu su nuteistųjų giminėmis nuėjo į Kaišiadorių katedrą. Suklupę prie tautos kankinio arkivyskupo T. Matulionio kapo meldėsi už nuteistuosius, už Bažnyčios priešus, dėkojo Dievui, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje pasipuošė dviem naujais kankiniais, kurie savo katorgą sovietiniuose lageriuose paaukos už Tautos ir Bažnyčios laisvę.