Įžanga
Pasibaigus II Pasauliniam karui, Lietuvoje prie valdžios vairo atsistojo kovingi bedieviai, pasiryžę visiškai sunaikinti Katalikų Bažnyčią. Dievą ir Tėvynę mylintiems lietuviams iškilo klausimas: kas bus toliau? Vilkaviškio kunigai kreipėsi į seną ir išmintingą savo ganytoją vysk. Karosą, prašydami patarimo naujoje situacijoje.
— Ką valdžia sakys, viską darykite priešingai ir bus gerai, — atsakė ganytojas. Beliko šį patarimą įgyvendinti. O įvykiai toliau klostėsi šitaip:
1946 m. buvo uždarytos Kunigų seminarijos Vilniuje, Telšiuose ir Vilkaviškyje. Vyskupai — Teofilius Matulionis ir Vincentas Borisevičius — suimti.
1947 m. areštuotas Vilniaus arkivyskupijos arkivysk. Mečislovas Reinys (miręs Vladimiro kalėjime) ir Telšių vyskupas pagalbininkas Pranciškus Ramanauskas.
Trečdalis Lietuvos kunigų turėjo pereiti Gulagą. Vysk. Vincentas Borisevičius 1947 m. sušaudytas.
1948-49 m. uždarinėjami vienuolynai, daugelis bažnyčių paverčiamos sandėliais ar panaudojamos profaniniams tikslams. Lietuviai masiškai deportuojami į Sibirą.
Valdžios iniciatyva steigiami dvidešimtukai, kurie turi atstoti bažnytinių parapijų komitetus. Dvidešimtukams primetamos vienašališkos, tikinčiuosius diskriminuojančios sutartys.
Bažnytinė vyriausybė buvo prievartaujama leisti nebažnytines instrukcijas ir remti melagingą sovietinės valdžios „kovą už taiką".
Tokiu būdu Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Kaišiadorių vyskupijų valdytojas kan. Juozapas Stankevičius praneša kunigams, jog negalima katekizuoti vaikų, lankyti tikinčiųjų, negalima vaikams patarnauti prie altoriaus. Pragaištingą nuolaidžiavimą sovietinei valdžiai pradėta vadinti „diplomatija". Kai kunigas Kurijoje pasiskųsdavo, jog yra puolamas valdžios, jam atsakydavo: „Kvailas buvai ir nemokėjai gyventi!" Nemažai kunigų užmiršo vysk. Karoso protingą patarimą ir pradėjo savintis naują Kurijos stilių.
Šiame periode buvo sulaužytas tautinis ir bažnytinis pasipriešinimas, o nusilenkusieji prievartai sugalvojo lozungą: „Kakta sienos nepramuši".
Teroras tęsėsi ir Nikitos Chruščiovo valdymo laikais. Vienuolika kunigų vėl iškeliavo į Gulagą. Ištremiami vyskupai — Vincentas Sladkevičius (1959 m.) ir Julijonas Steponavičius (1961 m.). 1961 m. uždaroma tik ką pastatyta Klaipėdos bažnyčia, o jos statytojai — nuteisiami.
Septintame dešimtmetyje kunigams už menkus nukrypimus nuo slaptų sovietinių instrukcijų būdavo uždraudžiama eiti kunigo pareigas. KGB vykdė slaptą kovą prieš Kauno Kunigų seminariją, siekdama kuo daugiau seminaristų įtraukti į savo voratinklį.
Atgimimo pradžia
1964-65 m. reikia laikyti Lietuvos Katalikų Bažnyčios atgimimo pradžia. Kunigai pamažu įsidrąsino ir pradėjo tai vienur, tai kitur grupėmis katekizuoti vaikus. Pamoksluose vis dažniau suskambėdavo drąsus žodis, raginantis pabusti iš miego, baimės ir sustingimo. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Rugienio pastangos terorizuoti kunigus vis mažiau pasisekdavo.
1968 m. Lietuvos Katalikų Bažnyčiai yra labai reikšmingi, šiais metais aktyvūs kunigai gyvai diskutavo, kokiu būdu reikia kovoti prieš valdiškų bedievių savivalę, šių diskusijų išvada — nutarimas pavieniui ir kolektyviai pradėti reikalauti religinės laisvės minimumo.
1968 m. rugpiūčio mėn. Telšių vyskupijos kunigai — Vladas Šlevas ir Alfonsas Pridotkas pasiuntė TSRS Ministrų Tarybai po pareiškimą, kuriuose iškėlė kai kuriuos Bažnyčios diskriminacijos atvejus: maldaknygių trūkumą, Kunigų seminarijos varžymą ir kt. Abu kunigai buvo valdžios pareigūnų išbarti ir perkelti į kitas parapijas.
Tuo pačiu metu Vilkaviškio vyskupijoje buvo ruošiamas kolektyvinis kreipimasis dėl tragiškos Kauno seminarijos būklės, kuriame tarp kita ko rašoma:
„Kasmet Lietuvoje miršta apie 30 kunigų, o Kauno Kunigų seminarija dėl valdžios nustatyto mažo limito gali išleisti vos 5-6 naujus kunigus (. . .) Priimant kandidatus, lemiamas balsas priklauso ne Seminarijos Vadovybei, bet valdžios pareigūnams. (. . .) Atėjo laikas reikalauti, kad būtų panaikintas Seminarijai limitas ir kad tarybinės valdžios organai nekliudytų jaunuoliams stoti į Seminariją".
Po šiuo pareiškimu (1968.XII.3l) pasirašė 63 Vilkaviškio vyskupijos kunigai.
1969 m. sausio 8 d. du Vilkaviškio kunigai — Juozas Zdebskis ir Petras Dumbliauskas pasiuntė bendrą raštą TSRS Ministrų Tarybai dėl Kauno Kunigų seminarijos suvaržymų. Partija ir vyriausybė, seniai neregėjusi tokio kunigų „įžūlumo", pasiuntė čekistus išaiškinti „nusikaltėlių". Po tardymų ir gąsdinimų kunigams — Juozui Zdebskiui ir Sigitui Tamkevičiui neribotam laikui buvo uždrausta eiti kunigo pareigas ir įsakyta įsidarbinti. Abu kunigai metus laiko dirbo melioracijoje. Kun. Lionginas Kunevičius, pabandęs užstoti nubaustuosius kunigus, buvo taip pat verčiamas atiduoti registracijos pažymėjimą, o kai jis nepakluso, buvo paimtas keliems mėnesiams į kariuomenę.
Valdžios represijos prieš kunigus ne tik kad nesulaikė religinio sąjūdžio, bet net padėjo jam augti.
1969 m. Telšių, Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų kunigai toliau atakavo sovietines įstaigas, reikalaudami Bažnyčiai laisvės.
Tuo pačiu metu jaunimas slapta organizavosi, atlikdavo uždaras rekolekcijas, gilino religinę pasaulėžiūrą. Pamažu atsigavo ir aktyviau pradėjo veikti į pogrindį suvaryti moterų vienuolynai. 1969 m. iškilo „Eucharistijos bičiulių" sąjūdis, užėmęs dvasiniame Lietuvos K. Bažnyčios atgimime labai svarbią vietą.
1970 m. viena po kitos buvo sudegintos trys bažnyčios — Sangrūdoje, Gaurėje ir Batakiuose. Niekas neabejojo, kad tai buvo valdiškų bedievių šantažas, siekiantis įtikinti, kad kova už Bažnyčios teises esanti beprasmiška.
1970 m. rugsėjo 9 d. už vaikų katekizaciją nuteisiamas kun. Antanas Šeškevičius. 1971 m. po kratos suimamas kun. Juozas Zdebskis, o lapkričio 12 d. nuteisiamas už vaikų katekizaciją. Tą pačią dieną ir už tą patį „nusikaltimą" teisiamas kun. Prosperas Bubnys. Trys kunigai lageryje turėjo įtikinti 800 esančius laisvėje, kad sovietinės valdžios reikia klausyti labiau negu Dievo, tačiau gavosi atvirkščiai — daugelis kunigų, pritardami kun. Antano Šeškevičiaus žodžiams, pasakytiems Molėtų teisme, kad „Dievo reikia labiau klausyti negu žmonių" (Apd. 5,29), dar uoliau vykdė vaikų katekizaciją. O tikintieji po visą Lietuvą pradėjo rinkti parašus po memorandumu, kurį vėliau pasaulis pavadins „17000 tikinčiųjų memorandumu".
Kovos už K. Bažnyčios laisvę Lietuvoje dešimtmetis
Šiemet sukanka dešimtis metų nuo to momento, kai vyksta atkakli kova tarp beteisių Lietuvos kunigų bei tikinčiųjų ir valdiškų bedievių, remiamų KGB, administracinio valdžios aparato ir masinės komunikacijos priemonių, štai tos kovos charakteringesni momentai:
1972 m. vasario 7 d. Lietuvos kunigai ir tikintieji per SNO pasiunčia sovietinei vyriausybei 17000 parašų patvirtintą Memorandumą, nušviečiantį vergišką Lietuvos K. Bažnyčios padėtį ir reikalaujantį grąžinti laisvę.
Sovietinė valdžia išprievartavo Lietuvos Ordinarus, kad pasmerktų šį Memorandumą, tačiau judėjimo už Bažnyčios laisvę nesustabdė.
1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis „LKB Kronikos" numeris, atsistojęs tarsi Dovydas prieš Galijotą Galybių Viešpaties vardu. Ji Lietuvos K. Bažnyčios atgimime užėmė vieną iš reikšmingiausių vietų.
Romo Kalantos susideginimas 1972 m. gegužės 14 d. ir po to kelias dienas vykusios jaunimo demonstracijos neturėjo ryšio su religinio atgimimo sąjūdžiu, tačiau religiniam atgimimui, neabejotinai, pasitarnavo.
Sovietinė valdžia, bandydama nuraminti kunigus, pakeitė Religijų reikalų tarybos įgaliotinį čekistą Rugienį lankstesniu partiniu darbuotoju Kazimieru Tumėnu, tačiau jo misija nepavyko.
1972 m. Lietuvoje pradeda organizuotis neakivaizdinė Kunigų seminarija. Tai buvo reakcija prieš KGB veiklą Tarpdiecezinėje Kauno Kunigų seminarijoje. Dvasiškijos tarpe subrendo mintis, kad negalima toleruoti tokios padėties, jog KGB atmesti jaunuoliai negalėtų tęsti studijų ir gauti šventimus, šiandien neakivaizdinė Kunigų seminarija dar labiau prisitaikė prie persekiojimo sąlygų ir sovietinei valdžiai kelia labai rimtą nerimą, šios seminarijos, įsikūrimas buvo vienas iš pozityviausių žingsnių pokario Lietuvos K. Bažnyčios gyvenime. Jos įkūrimo iniciatoriais buvo KGB į Seminariją neprileisti jaunuoliai.
1973 m. lapkričio 19-20 dienomis KGB smogė stiprų smūgį Lietuvos K. Bažnyčios pogrindžiui. Daugybė sėkmingų kratų, keli areštai valdiškiems bedieviams leido triumfuoti: nebus maldaknygių, „LKB Kronika" sunaikinta ir vėl Lietuvos tikinčiuosius gaubs kapų tyla. Laimė, kad taip neįvyko.
Lietuvos religiniam ir tautiniam atgimimui labai daug pasitarnavo ne tik „LKB Kronika", bet ir visa laisvoji spauda. Vienas po kito pasirodė nauji leidiniai: „Aušra", „Dievas ir Tėvynė", „Tiesos kelias", „Rūpintojėlis", „Perspektyvos", „Alma Mater", „Laisvės šauklys", „Vytis", „Ateitis" ir kt. Visi leidiniai, nors ir ne visai tobuli ir sunkiai pasiekiantys skaitytoją, organizavo idealistus, žadino laisvės perspektyvas, kėlė tautiečių sąmoningumą ir drąsą.
Labai gražiai per paskutinį dešimtmetį pasidarbavo seserys vienuolės. Vienos iš jų aktyviai prisidėjo prie kovos už K. Bažnyčios laisvę Lietuvoje, kitos tyliai katekizavo vaikus, būrė jaunimą, trečios aktyviuosius rėmė savo malda ir auka. Sunku žodžiais išreikšti padėką toms, kurios ištvermingai ir pasiaukojančiai dirbo ir tebedirba Viešpaties darbą. Nebe reikalo KGB taip sukruto persekioti moterų vienuolynus, šnipinėti juose, bandyti susimedžioti vienuolynuose savo agentų ir t.t.
1970-75 m. sovietinė valdžia prievartavo, kad visos Lietuvos parapijos atnaujintų 1948 m. taip pat prievarta primestas vienašališkas „sutartis", kurios tikintiesiems nieko neduoda, o tik įpareigoja. Labai gaila, kad daugeliui dvasiškių pritrūko sąmoningumo ir ryžto — ši valdžios akcija beveik pilnai buvo realizuota, nors šiuo metu Lietuvoje yra keliasdešimt parapijų, kurios minėtų „sutarčių" neatnaujino. Kaip taisyklė, visus klaidingus žingsnius, visas nuolaidas pirmieji padarydavo kunigai karjeristai. Tokiu būdu būdavo laužomas pasipriešinimas, o vėliau jau lengviau būdavo sovietinei valdžiai prievartauti ir kitus kunigus.
1975 m. rugpiūčio 1. d. Helsinkio Baigiamasis Aktas kovojančiai Lietuvos K. Bažnyčiai pasitarnavo tvirtu pagrindu, į kurį atsirėmus, buvo galima reikalauti elementarių teisių ir žmoniškumo — duokite mums tai, ką prieš visą pasaulį viešai pažadėjote!
1975 m. rugpiūčio mėn. Lietuvos jaunimas, daugiausia Eucharistijos bičiuliai, organizuotai nuvyko į Šiluvą permaldauti Dievo Motiną už Tautos nuodėmes ir paprašyti jai atgimimo malonės. Per penkerius metus šis jaunimo žygis sovietinei vyriausybei įvarė tiek baimės, kad jam sutrukdyti panaudojo kariuomenę, KGB, miliciją ir teismus.
1976 m. liepos 28 d. LTSR ATP priėmė įsaką, patvirtinantį „Religinių susivienijimų nuostatus". Keletą metų valdžios pareigūnai, kad nesukeltų kunigų ir tikinčiųjų protestų, apie šiuos nuostatus visiškai tylėjo. Nuostatų priėmimas liudijo, kad sovietinė valdžia ne tik neatsisakė kovos prieš tikinčiuosius, bet daugelį metų vykdomą diskriminaciją įteisino juridiškai.
1977 m. vasarą, ruošiant naują LTSR Konstituciją, Lietuvos tikintieji, kunigai ir net Ordinarai rašė savo pasiūlymus, bet Partija į juos visiškai nereagavo ir Konstitucijoje buvo paliktas tikinčiuosius diskriminuojantis 50 straipsnis: jiems suteikta teisė „atlikti religinius kultus", o valdiškiems bedieviams — „vesti ateistinę propagandą".
1978 m. lapkričio 13 d. Lietuvoje įsikūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Kunigai ir tikintieji Komiteto įkūrimą sutiko su džiaugsmu, tačiau netrūko ir tokių, kurie laukė labai greito Komiteto narių arešto. Reikia padėkoti tautiečiams Lietuvoje ir Vakaruose, kad jie suprato ir įvertino Katalikų komiteto veiklą.
Lietuvos tikinčiųjų dvasiniam atgimimui labai padėjo naujasis popiežius Jonas-Paulius II, daug kartų parodęs Lietuvai išskirtinį dėmesį. Tiek šv. Tėvo pavyzdys, tiek jo padrąsinantys žodžiai įkvėpė ir įkvepia Lietuvos kunigus bei tikinčiuosius energingai ginti K. Bažnyčios teises ir likti ištikimais Kristui.
1979 m. 522 Lietuvos kunigai ir du tremtiniai vyskupai solidarizavosi su Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto dokumentu Nr. 5 ir pasisakė prieš „Religinių susivienijimų nuostatus", šis masinis Lietuvos kunigų protestas parodė, kad Lietuvos dvasiškija nėra sulaužyta ir pasimetusi, neskaitant mažos dalies KGB kolaborantų. Gal dėl to KGB dar intensyviau pradėjo verbuoti klierikus, tikėdamasi, kad ateityje Lietuvos kunigai bus suskaldyti ir sugniuždyti.
1980 m. Lietuvoje tikintieji ir kunigai pradėjo plačią akciją už Tautos blaivumą. Sovietinė valdžia ne tik neparodė palankumo šiai akcijai, bet jai trukdė. Nebuvo leista įkurti Blaivybės draugiją, o Lietuvos Ordinarai, pradžioje parodę gražią iniciatyvą, nebe sovietinės valdžios įsikišimo, nuo šios akcijos pasitraukė. (Nesupasavo tik Telšių vyskupijos Valdytojas).
Labai reikšmingas Lietuvos K. Bažnyčios gyvenime įvykis — Kunigų tarybų susikūrimas. Sovietinė valdžia iš karto įžiūrėjo pavojų ir pradėjo netiesiogią kovą prieš Kunigų tarybas. Labai gaila, kad beveik visi pareigas einantieji Lietuvos Ordinarai, išskyrus Telšių Valdytoją (Tremtiniai vyskupai Kunigų taryboms pritarė ir jas laimino), KGB ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinio spaudžiami, Kunigų tarybų nepalaikė, tačiau jos ir toliau tebeegzistuoja. Jeigu Kunigų tarybos net formaliai būtų panaikintos, tai vis tiek kiekvienoje vyskupijoje liktų kunigų branduoliai, kurie vyskupijų gyvenime ir kovoje už Bažnyčios teises vaidins labai svarbią rolę. Ryškiu pavyzdžiu galėtų būti visų vyskupijų Kunigų tarybų raštas (1981.V.3) prieš valdžios kišimąsi į parapijų valdymą ir parapijų komitetų kurstymą prieš kunigus.
Sovietinė valdžia, matydama vis labiau kylantį religinį atgimimą Lietuvoje, suintensyvino ne tik propagandinį darbą, bet ėmėsi tiesioginių prievartos akcijų. Paskutiniu metu visame pasaulyje liūdnai nuskambėjo KGB suorganizuotas „kiaulių maras" prieš Lietuvos tikintįjį jaunimą, siekiant sutrukdyti organizuotą religinę eiseną į Šiluvą, šiai akcijai buvo panaudota KGB, milicija ir net kariuomenė.
KGB ypatingai bijo, kad tikėjimu domisi vis daugiau Lietuvos jaunimo ir kad šis jaunimas jau sugeba organizuotis.
Išvados
Praėjus kovos už Bažnyčios laisvę dešimtmečiui, jau galima padaryti kai kurias išvadas:
Atsižvelgiant į labai sunkias sąlygas, laimėta tikrai daug: sovietinė valdžia praplėtė Kunigų seminarijos limitą, kunigai viešai pradėjo katekizuoti vaikus, leisti juos prie altoriaus, bažnyčiose padaugėjo jaunimo, dauguma kunigų nebepaiso diskriminacinių „Religinių susivienijimų nuostatų", nebebijo prarasti registracijos pažymėjimą ir t.t.
Vietoje liūdnos perspektyvos, kad Lietuvos K. Bažnyčia bus suniveliuota iki Rusijos Pravoslavų Bažnyčios lygio, ji per dešimtį metų dvasiniai atsinaujino ir išaugo, ypač kokybiškai.
Visa, kas atsiekta, buvo laimėta ne „diplomatijos" ir ne „sėdėjimo po šluota" keliu, bet aktyvios kovos ir aukos kaina. Dievas laimino daugelio tautiečių pasišventimą ir auką. Viena aišku, kad tiems, kurie Lietuvoje save vadina „diplomatais", ką nors iš sovietinės valdžios „išsiderėti" pavyksta tik tada, kai ji atsiduria prieš masinį žmonių pasipriešinimą. Sėdėjimas, laukiant geresnių laikų ir bijant prasimušti galvą į sieną, visada buvo ir bus Bažnyčiai pražūtingas.
Kova už Bažnyčios laisvę būtų buvusi labai neefektyvi, jei mūsų broliai Vakaruose nebūtų jos parėmę masinės komunikacijos priemonėmis, organizuota malda ir kitomis formomis. Už šią pagalbą Lietuvos katalikai labai dėkingi visoms radijo stotims, laikraščių redakcijoms, informacijos tarnyboms ir visiems, kurie vienokiu ar kitokiu būdu garsino pasaulyje diskriminuojamų Lietuvos katalikų vargus arba meldėsi už Lietuvą.
Vienas iš pačių skaudžiausių faktų kovoje už Bažnyčios laisvę buvo kai kurių Lietuvos dvasiškių kolaboravimas su KGB, jų bailumas ir nekrikščioniško „protingumo" vardu daromi įvairūs kompromisai, prieinantys beveik iki išdavystės ribos, šios rūšies dvasiškiai yra visiškai susikompromitavę tikinčiosios Lietuvos liaudies akyse.
Labai opi ateities problema — naujų vyskupų paskyrimas. KGB deda visas pastangas dezinformuoti Apaštalų Sostą. Reikia pripažinti, kad tai iš dalies pavyksta. Pavyzdžiui, vienas rimtas lietuvis kunigas į Lietuvą rašytame laiške po to, kai Popiežius sulaikė trijų naujų vyskupų konsekraciją, apgailestauja, kad hierarchijos reikalai susipainiojo dėl „žmonių asmeniškų užgaidų". Laiško autorius aktyviuosius Lietuvos kunigus vadina „griovikais", kurie neleido išspręsti vyskupų reikalą, tiems „kas gali ir tik gero nori . . ." Laiško turinys leidžia spręsti, kad kažkas iš Lietuvos meistriškai sugeba dezinformuoti net Vakaruose gyvenantį Lietuvos išeivijos elitą.
Sėkmingai ateities kovai už Bažnyčios laisvę reikia, kad Lietuvos kunigai ir tikintieji nepasijustų esą „vienų vieni", bet kad būtų laisvojo pasaulio moraliai palaikomi. Ypatingai svarbi Apaštalų Sosto parama, sudaranti galimybę kovojantiems už Bažnyčios laisvę prisitaikyti prie pačių sudėtingiausių aplinkybių.
