Vilnius. 1972 m. pabaigoje Ateizmo muziejuje buvo pravesti du disputai jaunimui meilės, draugystės ir šeimos klausimais. Prof. K. Daukša kalbėjo, kad meilė yra gyvuliškas, praeinantis jausmas, kad ištikimų šeimų negali būti. Svarbu, kad antra pusė nesužinotų, o jei sužinotų, turi būti atlaidi. Profesorius sakėsi savo gyvenime mylėjęs puspenkto karto. . .
Disputų dalyviai profesoriui uždavė daug klausimų:
„Ar normalu, jeigu jaunuoliai prieš vedybas pradeda lytinį gyvenimą?"
„O lytinis gyvenimas normalu? Normalu! Tai koks čia dar gali būti klausimas", atsakė profesorius.
„Kaip pranešėjas žiūri į mergaitės nekaltybę?"
„Tai religinė atgyvena. Vyras, kuris ieško vesti nekaltos mergaitės — egoistas."
„Profesoriau, tamsta gal už laisvąją meilę?"
„Tarybų šalyje laisvė: gali gyventi legalioje santuokoje, gali tarp savęs susitarti ir mylėtis."
„Tai gal tamsta už viešuosius namus?"
„Galėtų jie būti, tik jų forma gal būtų kitokia — socialistinė."
Balsas iš salės: „nemokamai!"
„Profesoriau, tamsta viską subanalinai: meną, poeziją, meilę. Tai koks tada gyvenimo tikslas?"
„Tikslas? O kas jį žino? Yra potraukis gyventi-— gyvename, o kai tas potraukis susilpnėja — kariamės, nuodijamės, skandinamės, šaunamės. Kas labai svarsto gyvenimo prasmę, pateks į psichinę ligoninę.. ."
Nevienam disputo dalyviui kilo klausimas: kieno iniciatyva prof. K. Daukša žaloja sostinės jaunimą? Gal ateistai jau netiki, kad galima subedievinti jaunimą, nesugriovus jo moralės?
Vilnius. 1973 m. vasario mėn. pradžioje Vilniaus kino teatruose pasirodė istorinis filmas „Herkus Mantas" apie XIII amžiaus prūsų kovą prieš kryžiuočius. Filmas — tendencingai ateistinis. Jo statytojams ne tiek rūpėjo istorinė tiesa, kiek propaganda. Filmo pagrindinis veikėjas Herkus Mantas mąsto mūsų ateistų sąvokomis. Net „Tiesa" (1973.11.22), recenzuodama šį filmą, pabrėžė, kad „religinis fanatizmas filme kiek per-spaustas." Nepaisant, kad šiuo filmu buvo atiduota didelė duoklė ateistinei propagandai, žiūrovams jis sukėlė tautines nuotaikas.
