Vilnius. 1973 m. kovo mėn. pabaigoje Vilniuje įvyko Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos IV suvažiavimas, kuris apibendrino kraštotyrininkų veiklą. Draugijos tarybos pirmininkas V. Uogintas kalbėjo, kad „kiekvienas kraštotyrininkas kiekviename savo darbo žingsnyje privalo vadovautis marksistine-leninistine metodologija, klasiniais kriterijais", kad „būtina kovoti prieš pasitaikančias senovės idealizavimo tendencijas" ir „nacionalizmo pasireiškimus". Ypač didelį dėmesį būtina skirti darbo, revoliucinio ir partizaninio judėjimo, Tarybinės armijos kovų šlovės paminklų apsaugai, globai ir populiarinimui.
„Rinkdami ne visapusišką kraštotyrinę medžiagą, o tik tą, kuri dvelkia senove, mes norom nenorom nusigręžiam nuo pačių aktualiausių gyvenimo problemų.. . Kraštotyrininkų pirmaeilis uždavinys ir yra užfiksuoti visa tai, kuo šiandien gyvena darbo žmogus, ką jam davė tarybų valdžia," kalbėjo draugijos Vilniaus miesto skyriaus pirmininkas J. Jarmalavičius.
LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja L. Diržinskaitė pageidavo, kad mūsų kraštotyrininkai rinktų medžiagą apie revoliucinio judėjimo dalyvius ir rūpintųsi komunistinės visuomenės žmogaus ugdymu. („Tiesa", 1973.III.27).
