Josvainiai (Kėdainių raj.). 1983 m. gruodžio 29 d. į LTSR prokuratūra buvo iškviestas TTGKK narys, Josvainių parapijos klebonas kun. Leonas Kalinauskas. Prokuroras Bakučionis supažindino kun. L. Kalinauską su sekančio turinio įspėjimu:
„Nuo 1980 m. spalio mėnesio be įgaliojimo ir be valdžios leidimo veikė tikinčiųjų gynimo komitetas.
Kartu su nuteistais kunigais — Alfonsu Svarinsku ir Sigitu Tamkevičium — sukūrė, pasirašė ir išplatino ne mažiau 16 tokių raštų-dokumentų. Šiuose raštuose šmeižiama Tarybų valstybės politika Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu.
Sistemingai šie dokumentai talpinami nelegaliame, antitarybiniame leidinyje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje."
Įvairiais būdais šie leidiniai perduodami į užsienį, kur plačiai panaudoja propagandai, darydami žalą TSRS tarptautiniam prestižui.
Kun. Leonas Kalinauskas talkininkavo nusikalstamai kun. Alf. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus veiklai.
Pamokslais liaupsina nuteistuosius, siekia sukelti klausytojų nepasitikėjimą tarybine santvarka."
Lietuvos TSR prokuroro vyresnysis padėjėjas,
vyresnysis justicijos patarėjas Bakučionis.
Pasirašyti po įspėjimu kun. Leonas Kalinauskas atsisakė.
Telšiai. 1984 m. vasario 17 d. Telšių katedros altarista kun. Vincas Vėlavičius, TTGKK narys, buvo iškviestas į Telšių prokuratūrą.
Respublikos prokuroro pavaduotojas J. Bakučionis įspėjo kun. V. Vėlavičių, kad už tolimesnę TTGK Komiteto veiklą jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Prokuroras J. Bakučionis kaltino kun. V. Vėlavičių, kad komiteto paskelbti dokumentai buvo atspausdinti „LKBK", pateko į užsienį ir tuo, jo įsitikinimu, padarė didelę žalą Sovietų Sąjungos prestižui.
Kun. V. Vėlavičius po įspėjimo raštu nepasirašė.
* * *
Šiauliai. 1983 m. gruodžio 17 d. iš namų į Šiaulių miesto KGB būstinę buvo atvežtas šv. Jurgio bažnyčios vikaras kun. Vytautas Brilius. Saugumietis Edmundas Jakas barė kunigą už sekmadienį (gruodžio 4 d.) šv. Mišių metu pasakytą pamokslą, kuriame jis gynė neteisingai nuteistą ir respublikiniame laikraštyje ,,Tiesa" apšmeižtą kun. Sigitą Tamkevičių, argumentuotai paneigė ,,LKB Kronikai" mestus kaltinimus, esą, Amalių kelyje nugriautas kryžius tik todėl, kad reikėjo vesti dujotiekio vamzdžius. Priminė šiauliečiams, kad ir jie patys puikiai prisimena, kaip be jokio rimto pagrindo buldozeriais buvo griaunami Meškuičių Kryžių kalno kryžiai. Padrąsino tikinčiuosius, kad po susidorojimo su kunigais — Sigitu Tamkevičiumi ir Alfonsu Svarinsku — nepalūžtų, neišsigąstų, nes TSRS Konstitucija kol kas dar nepakeista ir tikintieji turi teisę laisvai išpažinti savo tikėjimą. Represijos prieš kunigus ir tikinčiuosius tėra tik bauginimas, nesuderintas su jokiais įstatymais. Tai yra grubūs valdžios nusikaltimai. Čekistą domino, kokiu pagrindu kun. V. Brilius gina „LKB Kroniką", ar jis skaitęs šį leidinį ir ar gali patvirtinti jame iškeltų faktų teisingumą. Kunigas pareiškė, kad ,,LKB Kroniką" skaitęs, visų faktų patikrinti neturi galimybės, tačiau nemažai gali patvirtinti esant teisingais, kaip pavyzdį paminėjo viename iš pirmųjų „LKB Kronikos" numerių aprašytą jo motinos Onos Brilienės išmetimą iš mokytojos pareigų dėl religinių įsitikinimų. Čekistui paklausus, kokiu pagrindu jis gina kun. S. Tamkevičių, teismo pripažintą kaltu, kun. V. Brilius atsakė, jog iš istorijos yra žinoma, kad ne visi teismai teisingi, o kun. S. Tamkevičių puikiai pažįsta kaip gerą ir uolų kunigą, nes dar vaikystėje, kai minėtam kunigui buvo atimtas registracijos pažymėjimas, teko kartu su juo dirbti melioracijoje.
Pokalbio pabaigoje čekistas E. Jakas perspėjo kun. Vytautą Brilių, kad, jei ir toliau tokia kryptimi eis, jo laukia toks pat likimas kaip ir kun. Sigito Tamkevičiaus.
* * *
Vilnius. 1984 m. vasario 3 d. į Vilniaus saugumą pas tardytoją P. Jonaitį buvo iškviestas kun. Jonas Boruta. Tardytojas įspėjo kunigą, kad viešai nesimelstų už suimtus kunigus, — Alf. Svarinską ir S. Tamkevičių, — kad pamoksluose nekalbėtų prieš bedievius ir bedievybę, nes „liaudies supratimu, bedieviai — tai valstybė, todėl kiekvienas žodis prieš bedievybę bus laikomas ir pasisakymu prieš valstybę", — kalbėjo tardytojas P. Jonaitis. Be to, kun. J. Boruta buvo raginamas stoti į Kauno Kunigų seminariją, nes valstybė Neakivaizdinės Kunigų seminarijos nepripažįstanti ir niekada nepripažinsianti.
* * *
1984 m. vasario 13 d., apie 18 vai, čekistai gatvėje, einant iš maisto prekių parduotuvės, areštavo vilnietį Vladą Lapienį. Nuvežę į Vilniaus KGB būstinę, vadovaujami ypatingai svarbių bylų skyriaus vyr. tardytojo pulkininko Liniausko, saugumiečiai V. Lapieniui padarė asmeninę kratą. Po kratos pulkininkas Liniauskas ir Vilniaus miesto prokuroras Grinys surašė paimtų daiktų protokolą: 1) „LKBK" Nr. 57, 58,59) po vieną etz.), 2) „LKBK Nr. 60 (šeši egz.), 3) Girniaus knyga „Žmogus be Dievo" (1 etz.), 4) rankraštinis juodraštis „Tarybinio kalinio memuarai", kuriame V. Lapienis aprašo savo gyvenimą sovietiniuose lageriuose bei tremtyje; taip pat atėmė buto raktus, pinigus, užrašų knygutę ir kitas smulkmenas. KGB būstinėje V. Lapienis buvo apkaltintas „skleidimu žinomai melagingų prasimanymų, žeminančių tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką" ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal LTSR BK 199 straipsnio tąją dalį.
1984 m. vasario 13 d. vakare V. Lapienis buvo uždarytas saugumo izoliatoriuje. Visą tą laiką jį tardė ypatingų bylų vyr. tardytojas pulkininkas Liniauskas.
1984 m. vasario 28 d. vakare dėl stipriai pablogėjusios sveikatos V. Lapienį iš saugumo būstinės paleido, tačiau prokuratūros nutarimu, jam uždrausta išvykti iš Vilniaus miesto; be to, negrąžino paso ir pareiškė, jog, neatsižvelgiant į laikiną paleidimą, jis vis tiek bus teisiamas.
1984 m. vasario 13 d., apie 18 val., V. Lapienio bute, esančiame Vilniuje, Gelvonų g. Nr. 27-7, buvo padaryta krata tikslu surasti ir paimti šmeižikiško turinio literatūrą bei jos dauginimo priemones. Kratai vadovavo Vilniaus miesto prokuratūros darbuotojas J. Čepulionis, kviestiniai — Nijolė Jančiūtė, gyv. Vilniuje, Turistų g. Nr. 119-2, ir Daiva Tvarijonavičiūtė, gyv. Vilniuje, Studentų g. Nr. 39-223. Krata buvo daroma dalyvaujant V. Lapienio žmonai Elenai Lapienienei. Pačiam V. Lapieniui dalyvauti kratoje nebuvo leista. Tuo metu jis buvo laikomas Vilniaus KGB būstinėje. Kratos metu paimta:
1) Bloknotas su užrašu ant viršelio „Apreiškimai. Atbaigtojo kraujas."
2) Bloknotas, prasidedantis rankraštiniu tekstu: „LKBK" Nr. 1. 1972."
3) Užrašų knygutė su ranka parašytais nurodymais kaip laikytis tardymo metu.
4) Keturių lapų mašinraštinis tekstas: „TSKP XXV-am suvažiavimui . . ."
5) 2 lapų kopija, rankraštinis tekstas: „TSKP XXV-am suvažiavimui . . ."
6) Rankraštinis tekstas, parašytas per kalkę: „Pagal tarybinę Konstituciją . . .
7) Bloknotas su adresais.
8) Mašinraštinė brošiūra, pavadinta: „Mano gyvenimo kryžkelės".
9) Kun. Alf. Svarinsko nuotraukos su užrašu: „Už Bažnyčią ir Tėvynę" (8 egz.).
10) 1973 m. kišeninis kalendorius su rankraštiniais užrašais.
11) Rankraštinis 1983 m. rašytas A. Janulio laiškas.
12) Sąsiuvinis su tekstu: „Smurtas gimdo neapykantą".
13) Sąsiuvinis su tekstu: „Teroru kovoja".
14) Trys pašto vokai, rašyti: A. Rasilienės, S. Butkienės, V. Lapienio ir R. Teresiūtės.
15) Pašto vokas ir atvirukas, kur siuntėjas nurodytas A. Janulis.
16) Popieriaus lapelis su tekstu: „Cha-Cha. Teisybės . . ."
17) Elektrografiniu būdu padauginta knyga: J. Tauronis „Aukso mintys".
18) Keturios juostelės rašomajai mašinėlei.
Dar paimta visa eilė užrašų knygelių, adresų, atskirų lapelių su įvairiais tekstais. Viso protokole nurodyta 45 punktai kratos paimtų daiktų.
1984 m. kovo 21 d. Vladas Lapienis parašė pareiškimą Lietuvos prokurorui bei saugumo komiteto pirmininkui:
„Vadovaudamasis tarybinės Konstitucijos 49 str., norėjau parodyti valstybiniams organams tuos trūkumus, kuriuos pastebėjau, sužinojau, prisiminiau, būdamas parengtiniame tardyme, teisme, persiunčiamuose kalėjimuose (lageriuose), tremtyje nuo 1976 m. spalio 20 d. iki 1981 m. liepos mėn. Tuo tikslu juodraštyje buvau rašęs „Tarybinio kalinio memuarų" metmenis. Panašiai savo laiku buvo rašę: Dostojevskis, B. Sruoga, Guzevičius, M. Meškauskienė ir daugelis kitų. Tačiau jų užbaigti ir pasiųsti tarybiniams organams nesuspėjau, nes 1984 m. vasario 13 d. čekistai mane sulaikė ir saugumo komiteto tardymo skyriaus ypatingai svarbių bylų vyr. tardytojas pulk. V. Liniauskas visus šiuos juodraščius iš manęs paėmė.
Daug žmonių buvo parduotuvėje ir prie jos. Jie matė ne tik kai mane paėmė, bet ir kai čekistai, įsisodinę į automobilį, nusivežė mane į saugumo komitetą. Todėl, kai vasario 28 d. mane iš saugumo tardyminio kalėjimo paleido, žmonės pradėjo klausinėti, už ką mane buvo suėmę ir 15 parų laikė kalėjime. Paaiškinau, kad pas mane rado ranka parašytus savo prisiminimus, vadinamus „Tarybinio kalinio memuarais", kelis numerius „LKB Kronikos", Juozo Girniaus knygą „Žmogus be Dievo", pinigus, paveldėtus testamentu ir parsivežtus iš tremties (. . .), buto raktus ir kitas smulkmenas. Taigi tik dabar, man grįžus iš saugumo tardyminio kalėjimo, žmonės sužinojo, kad aš buvau rašęs savo prisiminimus, iki šiol niekas jų nematė, niekas apie juos nežinojo. Todėl kaltinimas LTSR BK 199 str. neturi juridinio pagrindo, nes „Tarybinio kalinio memuarų" neskleidžiau ir neplatinau. Tokio nusikaltimo, kuriuo mane kaltina, aš nepadariau. Nesuprantu, kodėl man primetami išgalvoti kaltinimai (. . .).
Kokie motyvai paskatino mane rašyti? 1) Nekartą skaičiau spaudoje, jog reikia ugdyti nepakantumą trūkumams, ir nurodyta, kad ten, kur gerai išvystyta kritika, kur ryžtingai ir atkakliai šalinami trūkumai, jautriai reaguojama į piliečių kritines pastabas, ten ir darbas būna sklandesnis, — ten užkertamas kelias teisės pažeidimams, ten nusikalstamumas mažesnis. O kad bausmių skyrimo bei atlikimo vietose yra nemažai trūkumų, daugeliui žmonių nepaslaptis. Net ir Maksvos universiteto profesorius S. V. Poznyševas sako: „Kad daugelis kalėjimų bei kolonijų žmonių nepataiso, tai tiesa, bet tai išaiškinama jų nepakankamai gera organizacija ir prastu tvarkymu." Net XX partijos suvažiavimas paskelbė faktus apie teisėtumo pažeidimus, susijusius su Stalino asmenybės kultu. „O tai atsitiko todėl, teigia partijos suvažiavimas, — kad Stalinas faktiškai atsidūrė už kritikos ribų."
2) „Kiekvienam valia rašyti ir kalbėti viską, be mažiausių suvaržymų. Žodžio ir spaudos laisvė turi būti pilnutinė. Aš privalau tau suteikti žodžio laisvės vardan visišką teisę šaukti, meluoti ir rašyti, kas patinka", — sakė Leninas (R. 10 t., 1952, p. 129). Jis tai kalbėjo apie partinę literatūrą, tačiau ši partija dabar yra valdančioji.
3) „Kritiškas vienų ar kitų Tarybų valdžios vidaus ar užsienio politikos vertinimas nėra nusikaltimas, jei tuo nesiekiama silpninti Tarybų valdžią." (LTSR BK komentaras, 1974, p. 139). Argi prisiminimai (dienoraštis) gali silpninti Tarybų valdžią? Juk kritikuoti darbo trūkumus Konstitucija leidžia, o persekioti už kritiką draudžiama.
Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija skelbia: 2 str. „Kiekvienas žmogus turi turėti visas teises ir laisves, skelbiamas šioje Deklaracijoje, nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, kalbos, religinių, politinių ar kitų įsitikinimų ... Be to, neturi būti daroma jokio skirtumo, remiantis politiniu, teisiniu ar tarptautiniu statusu šalies ar teritorijos, kuriai žmogus priklauso, nė vienu atveju, ar ta teritorija būtų nepriklausoma ar kieno nors globoje." 19 str. „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę, be jokių kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis, nepriklausomai nuo valstybės sienų". 28 str. „Kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę ir tarptautinę tvarką, kurioje teisės ir laisvės išdėstytos šioje Deklaracijoje turi būti pilnai įgyvendintos." TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumas šią Deklaraciją ratifikavo. Tylėti, matant tokius trūkumus, yra didžiulis nusikaltimas ne tik prieš sąžinę, bet ir prieš visą žmoniją (. . .)
Su indų tautos vadu M. Gandhi, kuris daug kartų sėdėjo kalėjime, sakau: „Prievarta, smurtas nieko neįtikina. Smurtas tik gimdo neapykantą. Nėra leista niekam prievarta dorinti žmones. Aš eisiu ištikimai tiesos keliu, susilaikydamas nuo bet kokio smurto gyvybei ir turtui. Jeigu esu nekaltas, o vis dėlto apkaltintas, kalėjimas ar kalinių kolonija nedaro man gėdos, o laikas, praleistas už grotų ar spygliuotų vielų, nėra prarastas, bet gražiausiai pasitarnauja dvasiniam atgimimui."
Ar nebūtų teisingiau ir išmintingiau, kad visus 1984 m. vasario 13 d. kratos metu paimtus rankraščius, įskaitant ir „Tarybinio kalinio memuarus", man grąžintų. Kadangi ten tik juodraščiai, todėl aš, gavęs juos, patikslinsiu, ištaisysiu klaidas, papildysiu, pakoreguosiu, perrašysiu ir pateiksiu valstybiniams organams kaip pasiūlymus dėl peniten-ciarinės sistemos įstaigų veiklos gerinimo.
Aš manau, kad kaltintojų širdys nebus perpildytos piktumo, neapykantos ar net keršto ir tikinčiojo žmogaus kančios bei mirties troškulio. Tačiau, jeigu teisingumo idėja bus iškraipyta ir objektyvų teisingumą nugalės piktumas, neapykanta ar net kerštas, ir mano kaltintojai pagrindiniu veikimo motyvu turės norą apriboti mano laisvę, primesti man prievarta savo įsitikinimus, kurie iš esmės prieštarauja laisvės įgyvendinimui, aš ramia sąžine eisiu į kalėjimą ar kalinių koloniją (lagerį) ten vargti, kentėti ir net mirti, nes kankinių aukos grindžia kelią rytdienos Bažnyčiai. Nešiu kalinio kryžių už savo klaidas, už brolius ir seseris, esančius Tėvynėje ir svetur.
Juo arčiau Golgotos — juo arčiau Prisikėlimo".
(Pareiškimas sutrumpintas — red. past.)
* * *
1984 m. vasario mėn. čekistai Vilniuje suėmė šv. Onos bažnyčios vargonininką Igną Šimonį ir mokytoją Puodžiuką. Abu jie laikomi KGB izoliatoriuje.
* * *
Kaunas. 1984 m. sausio 21 d. Butkevičių bute (K. Giedrio 1-51) pasisvečiuoti, pasidalinti mintimis apie tikėjimą ir kitais klausimais buvo susirinkę apie 50 žmonių, daugumoje jaunimas. Pasigirdus skambučiui, namų šeimininkė atidarė duris, tuo metu pirmieji į kambarį įsibrovė milicininkai. Norėdamas išgąsdinti susirinkusius, vienas iš milicininkų suriko: „Niekas nei iš vietos!" Paskui milicininkus į butą įvirto Kauno miesto saugumo viršininkas Bagdonas, dvi kviestinės moterys, čekistas Matulevičius ir dar keletas saugumiečių. Iš jų nė vienas neprisistatė. Milicininkai griežtai visiems įsakė pateikti pasus, o kurie neturi, skubiai rengtis ir važiuoti į skyrių. Svečiai, norėdami išsiaiškinti, klausinėjo: „Kas atsitiko? Juk ne karo metas, paaiškinkite, ko jūs norite, pagaliau prisistatykite, kas jūs tokie?!" Pareigūnai atkirto, kad prisistatyti jiems nebūtina. Vienas iš milicininkų paaiškino: „Mes nieko nežinom, mums įsakė jus atvežti į miliciją." Kai kurie dar bandė išsiaiškinti milicijos apsilankymo priežastis, tačiau pareigūnai nesileido į kalbas, tik graibstė žmones ir liepė kuo greičiau rengtis. Kūdikio laukianti jauna moteris išbalo ir pradėjo drebėti. Civiliai apsirengęs vyriškis svaidėsi necenzūriškais žodžiais. Garliavietis Saulius Kelpšas pabandė jį sudrausti, už ką jam buvo pasiūlyta 10 parų. Pagaliau atvyko operatyvinė grupė. Šeimininko tėvas gydytojas Butkevičius, pamatęs tokj vaizdą, susirgo. Prireikė medicininės pagalbos, S. Kelpšas pasisiūlė iškviesti greitąją, bet milicininkai jį įgrūdo į mašiną. Į tą pačią mašiną nuvedė ir svečiuose buvusį kun. Albiną Deltuvą.
Taip visus paeiliui sukaišioję į mašinas, nuvežė į Požėlos raj. milicijos skyrių, kur saugumo viršininkas Bagdonas, čekistai: Matulevičius, Raukys ir kiti pradėjo tardymus. Visi buvo verčiami rašyti pasiaiškinimus. Keletas atsisakė rašyti, o kiti pasiaiškinimuose išreiškė pasipiktinimą tokiu pareigūnų elgesiu. Tardymuose čekistai stengėsi organizavimu apkaltinti kaunietę Aldoną Raižytę ir garliavietį Saulių Kelpšą; pasityčiodami kalbėjo apie ten buvusius — vilnietį Petrą Cidziką ir gydytoją Butkevičių. Žmonės milicijoje buvo išlaikyti iki 18 val. vakaro.
* * *
1983 m. lapkričio 29 d. Vilniuje, teisiant kun. Sigitą Tamkevičių, prie Aukščiausiojo Teismo rūmų buvo sulaikyta Kauno miesto gyventoja Giedrė Striokaitė. Milicijos darbuotojai merginą nuvežė į Vilniaus Valakampių rajone esančią „Jaunesniųjų bei vyresniųjų vadovaujančių darbuotojų mokyklą, kur išlaikė iki 17 val. Apie tris valandas ją tardė pavardės nepasisakęs saugumietis.
Lapkričio 30 dieną Kauno miesto greitosios pagalbos darbuotoja felčerė G. Striokaitė buvo iškviesta pas vyr. gydytoją Sasnauskienę. Čia jos laukė Kauno m. Sveikatos apsaugos skyriaus darbuotojas Jankaitis, šis sakėsi gavęs pranešimą dėl incidento prie Vilniaus Aukščiausiojo Teismo rūmų ir privalo Giedrę perspėti, kad ateityje panašūs dalykai nepasikartotų. Patarė nevažinėti ir „nesikišti kur nereikia". G. Striokaitė nesijautė kalta, todėl pareiškė nesuprantanti, iš ko ji turi taisytis, juo labiau, kad vyr. gyd. Sasnauskienė tvirtina, jog darbe pareigas atlieka labai sąžiningai.
* * *
1983 m. gruodžio 1 d. kun. Sigito Tamkevičiaus teismo metu Vilniuje prie Aukščiausiojo Teismo rūmų buvo sulaikyta ir nuvežta į milicijos mokyklą kaunietė Joana Bukaveckaitė, dirbanti Kauno m. Vaikų poliklinikoje registratore. Ją tardė pavardės nepasisakęs saugumietis. Kaltino priklausymu pogrindžio vienuolynui, laiško kun. Alfonsui Svarinskui rašymu, kurio turinį čekistas puikiai citavo. Pasityčiojimui pareiškė: „Jūs taip mylit kun. Alf. Svarinską, tokį solidarumą laiške jam reiškiat, tik gaila, kad viskas veltui, — jūsų laiško jis negavo ir negaus!" Paklausus, kodėl kun. Alf. Svarinskas negauna jam adresuotų laiškų, saugumietis paaiškino, kad iš aukščiau yra nustatytas bendras laiškų skaičius, kurį gali gauti kalinys. (Pagal kalėjimo administracijos nurodymus kalinys į laisvę artimiesiems per mėnesį gali išsiųsti du laiškus, o gaunamų laiškų skaičius neribojamas — red. past.). Tuomet J. Bukaveckaitė pasiteiravo, kodėl laiškas nebuvo grąžintas jai, kai ant voko yra atgalinis adresas, kokią teisę saugumiečiai turi pasisavinti svetimus laiškus ir juos skaityti?! Čekistas tylėjo. Iš milicijos mokyklos J. Bukaveckaitę išleido 16 val., paso negrąžino.
Sekančią savaitę darbavietės vedėja Palaimienė vertė J. Bukaveckaitę rašyti pasiaiškinimą, kodėl 1983 m. gruodžio 1 d. nebuvo darbe. J. Bukaveckaitė rašyti pasiaiškinimą atsisakė, motyvuodama, kad ne dėl savo kaltės neatvyko į darbą ir paaiškinimą tegul rašo tie, kas ją sulaikė.
1983 m. gruodžio 19 d. J. Bukaveckaitės elgesys buvo apsvarstytas darbuotojų posėdyje. Buvo keliamas klausimas dėl atleidimo iš darbo, tačiau, atsižvelgiant į jauną J. Bukaveckaitės amžių, sprendimą atidėjo. Pasą jai grąžino kadrų skyriaus viršininkė.
* * *
Viduklė (Raseinių raj.). 1984 m. sausio mėn. pabaigoje pas Raseinių vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Stonienę buvo iškviesti: Viduklės parapijos klebonas kun. J. Tamonis ir bažnyčios komiteto pirmininkas Ignas Paulauskas. Pavaduotoja Stonienė juos perspėjo, kad sausio 26 d. neskelbtų šv. Mišių už kun. Alf. Svarinską, kad tą dieną atvažiavusiems kunigams neleistų laikyti šv. Mišių ir sakyti pamokslų, reikalavo, kad iš bažnytinių rūbų skalbėjos pareigų būtų atleista buvusi kun. Alf. Svarinsko šeimininkė Monika Gavėnaitė.
* * *
1983 m. lapkričio 28-29 d. ir 1984 m. sausio 23 d. į Raseinių saugumą pas viršininką Gardauską buvo iškviesta viduklietė Monika Gavėnaitė. Čekistas Gardauskas visus kartus M. Gavėnaitę laikė nusikaltėle ir grasino suimsiąs. Pagrindinis M. Gavėnaitės nusikaltimas, Gardausko išsireiškimu, yra tai, kad, bažnyčioje užprašydama šv. Mišias, ji remia pavojingus valstybinius nusikaltėlius — kun. Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių. Paskutiniu metu čekistai ypatingai dažnai akcentuoja, jog viešai melstis už suimtus kunigus yra valstybinis nusikaltimas.
* * *
Raseiniai. 1984 m. vasario 11 d. 10 val. į Raseinių VRS buvo iškviesta Regina Teresiūtė, gyvenanti Kelmėje, Laisvės 11. Ją tardė vyr. tardytojas Leipus. Tardymo metu buvo pateikti šie klausimai: kokiu tikslu sausio 29 d. į Viduklę buvo suvažiavęs tikintis jaunimas bei suaugusieji, ką jie veikė, kas visa tai organizavo; kodėl meldėsi už kun. Alf. Svarinską, kuris, saugumiečio žodžiais tariant, yra nusikaltėlis, kiek žmonių po pamaldų buvo susirinkę pas Moniką Gavėnaitę ir pan.?
R. Teresiūtę tardytojas Leipus kaltino įžeidus M. Gavėnaitės bute milicijos pareigūnus. Mergina kaltinimą atmetė ir paprašė pakviesti bent vieną iš pareigūnų, kurį ji įžeidusi, tačiau tokių neatsirado. Po dviejų valandų trukusio tardymo tardytojas Leipus R. Teresiūtę perspėjo, kad ateityje nesimelstų už suimtus kunigus ir nevažinėtų į Viduklę.
Tą pačią dieną apie 15 val. R. Teresiūtė buvo pareigūnų sulaikyta Viduklės autobusų stotelėje. Prišokę pareigūnai reikalavo, kad mergina sėstų į mašiną, tačiau ši paklusti pareigūnams kategoriškai atsisakė. Kadangi aikštelėje buvo nemažai žmonių, pareigūnai pavartoti jėgą neišdrįso.
* * *
Gardamas (Šilutės raj.). 1983 m. gruodžio 28 d. Gardamo apylinkės pirmininkas Buivydas, išsikvietęs bažnyčios vargonininką Genį, reikalavo, kad bažnyčioje negiedotų jaunimo choras. Vargonininkas priminė pirmininkui, jog konstitucija visiems piliečiams garantuoja tikėjimo ir sąžinės laisvę, todėl ir jis jaunimo dalyvavimą bažnytiniame chore nelaiko jokiu nusikaltimu.
Pirmininkas Buivydas pagrasino vargonininkui Geniui, kad ateityje turės nemalonumų rajone, o, jei ir tai nepadės, gali atsidurti teisme
