1983 m. gruodžio 14 d. į Vilnių pas RRT Įgaliotinį Petrą Anilionį buvo sukviesti visų Lietuvos konfesijų vadovai: Katalikų Bažnyčios vyskupai — Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Liudas Povilonis, Kaišiadorių vyskupijos vyskupas Vincentas Sladkevičius, Panevėžio vyskupijos valdytojas prelatas Kazimieras Dulksnys, Vilniaus arkivyskupijos valdytojas Algirdas Gutauskas (Telšių vyskupijos vyskupas Antanas Vaičius nedalyvavo dėl ligos); stačiatikių arkivyskupas Viktorinas, sentikių aukščiausios tarybos pirmininkas S. S. Jegorovas ir evangelikų vyskupas Kaivanas. Buvo pasiūlyta pasirašyti po iš anksto paruoštu tekstu už taiką, smerkiančiu amerikiečius ir aukštinančiu Sovietų Sąjungos KP CK generalinį sekretorių Jurijų Andropovą. Vyskupas L. Povilonis ir vyskupas V. Sladkevičius atmetė paruoštą tekstą, siūlydami kiekvienam pasirašyti po savo tekstu. Su tokiu vyskupų pasiūlymu nesutiko ir pasipriešino stačiatikių arkivyskupas Viktorinas bei sentikių aukščiausios tarybos pirmininkas Jegorovas. Tada P. Anilionis pasiūlė pasirašyti po švelnesnio turinio raštu.
* * *
1983 m. rugsėjo mėnesį Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius buvo iškviestas pas RRT įgaliotinį Petrą Anilionį ir išbartas, kam suteikęs kunigystės šventimus Janui Sutkevičiui. „Tam esanti Kunigų seminarija Kaune, tegul stoja ir gaus šventimus, kito kelio nėra ir negali būti," — mokė vyskupą P. Anilionis.
* * *
Yra žinoma, kad pradėjo veikti TTGK Komiteto pogrindinė grupė. Ji tęs viešai veikusio TTGKK pradėtą darbą. Susidariusiomis sunkiomis sąlygomis, dėl KGB represijų ir grasinimų, TTGK Komitetas viešai veikti negali, todėl, kaip ir buvo pramatyta, kuriant šį komitetą, tarybinių įstaigų dėmesys į tikinčiųjų diskriminacijos faktus bus atkreipiamas anoniminiais dokumentais.
TTGKK pogrindinė grupė yra parašiusi protestų pvz., Nr. 2 TSKP generaliniam sekretoriui Černenkai dėl pareigūnų elgesio 1984 m. sausio 21 d. Kaune Butkevičių bute, 1984 m. sausio 26 ir 29 d.d. Raseiniuose bei Viduklėje bei tų pačių metų sausio 28 d. Kapsuke Genovaitės Navickaitės bute.
Nr. 3 dokumente protestuojama dėl tarybinių pareigūnų pastangų sumenkinti ir trukdyti šv. Kazimiero jubiliejaus minėjimą Vilniuje ir visos Lietuvos mastu.
* * *
Praėjusių metų rudenį žurnale „Sov. Life", o po to ir Amerikos Lietuvių komunistų laikraštyje „Laisvė" buvo išspausdintas Alytaus klebono kun. Prano Račiūno interviu. Formaliai žiūrint, interviu nepasakyta netiesos. Tačiau, kadangi pateikta tik maža dalis tiesos apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje, nutylint skaudžią, aktualią jos dalį, šio interviu sąžiningu pavadinti negalima.
Kun. P. Račiūnas teigia, kad „viską dar atliekame pagal katalikiškas tradicijas" sakomi pamokslai, teikiamas Santuokos sakramentas, lankomi ligoniai. Bet juk katalikiškos tradicijos reikalauja kur kas daugiau: į jas įeina ir vaikų katekizacija, tikinčiųjų lankymas jų namuose — kalėdojimas, Vėlinių procesija į kapines ir t.t., interviu nutyli, kad už šių tradicijų atlikinėjimą kunigai kaltinami teismuose, baudžiami administracinėmis baudomis, perspėjami oficialiais įspėjimais. Kun. P. Račiūnas kalba, jog „yra bažnytinis komitetas", bet ar užsienio skaitytojas supras, kad tą komitetą siekiama paversti priemone, leidžiančia bedieviams kištis į grynai bažnytinius reikalus. Toliau kun. P. Račiūnas teigia: „Vykdome liturgines reformas pagal įlojo Vatikano susirinkimo nutarimus" — deja, ar ne per ilgai tai tęsiasi? Kitos katalikiškos tautos tai atliko kur kas greičiau. Tokia padėtis Lietuvoje susidarė nebe bedievių pagalbos. Kun. P. Račiūnas prieštarauja pats sau, teigdamas, kad religinė bendruomenė gyvena ir veikia normaliai, tačiau, deja, tikinčio jaunimo nėra daug." Ar gali būti kalba apie normalų religinės bendruomenės gyvenimą, kai bedieviai visokiausiais būdais kišasi į Bažnyčios vidaus gyvenimą, trukdo tikintiesiems katalikiškai auklėti savo vaikus, kai Aukščiausio Teismo pirmininko pavaduotojas Ignotas televizijos laidoje oficialiai tvirtina, kad Bažnyčia neturi teisės savintis žmonių ir jaunimo auklėjimo funkcijos. Užsienio skaitytojus dezinformuoja ir prie interviu pridėtos nuotraukos, kur matyti kun. P. Račiūnas bažnyčioje su būriu vaikų — patarnautojų ir adoruotojų. Šį kartą bedieviai žurnalistai „užmiršo" skaitytojams priminti, kad pagal Religinių susivienijimų nuostatus draudžiama vaikams ir jaunimui aktyviai dalyvauti Bažnyčios gyvenime — patarnauti šv. Mišiose, adoruoti ir kad nuotraukoje matomi vaikai ir jaunimas „pažeidžia" tuos įstatymus, už ką mokykloje, o neretai ir saugume juos galima terorizuoti. O Alytaus bažnyčios išorės vaizdas su būriu devocionalijų pardavėjų (lyg tai būtų oficialiai leidžiama) . . . kaip tai veidmainiška, kad prisimeni, kad tą pačią 1983 m. vasarą RRT įgaliotinis Petras Anilionis ultimatumo forma pareikalavo Lietuvos vyskupų ir vyskupijos valdytojų tokius pardavinėtojus (beje, jie vienintelė galimybė tikinčiai liaudžiai apsirūpinti religiniais reikmenimis) išvaryti iš šventorių.
Melas ne tik tada, kai tiesiogiai sakoma netiesa, melas ir tada, kai tiesa, skaudi, aktuali tiesa, nutylima.
* * *
Šatės (Skuodo raj.). 1983 m. lapkričio 20 d. prie Skuodo rajono vykdomojo komiteto esanti administracinė komisija, susidedanti iš narių, — Lepeckienės, Kulio, Lauciuvienės, Bukauskienės ir Siečkaus — apkaltino Šačių parapijos kleboną kun. Vincentą Senkų, kad jis lapkričio 1 d. suorganizavo tikinčiųjų eitynes iš bažnyčios į kapines, ir nubaudė 50 rub. administracine bauda. Kun. V. Senkus, jausdamasis neteisingai nubaustas (jokių eitynių neorganizavo, tik 2 kartus iš sakyklos priminė tikintiesiems, kad visi rinktųsi kapinėse pasimelsti už mirusius), administracinės komisijos sprendimą perdavė Skuodo raj. Liaudies teismui, kad šis neteisingą baudą panaikintų.
1983 m. gruodžio 27 d. Skuode, teisėjo kambaryje, nedalyvaujant žmonėms, įvykęs teismas, susidedantis iš teisėjo A. Gailiūno, dviejų padėjėjų, prokurorės, rajono vykdomojo komiteto atstovės ir teismo sekretorės, patvirtino administracinės komisijos sprendimą teisingu. Kun. V. Senkui pasidomėjus teismo narių pavardžių, teisėjas A. Gailiūnas paaiškino, jog ieškovui nėra jokio reikalo žinoti, o prokurorė pridūrė, kad klebonui tiksli teismo sudėtis reikalinga tik tam, kad galėtų pranešti Vatikanui.
* * *
Alytus. Alytaus bažnyčios klebonas kun. Pranas Račiūnas ir vikaras kun. Antanas Gražulis po Kalėdų švenčių surengtos bažnyčios šventoriuje eglutės iš miesto vykdomojo komiteto gavo tokio turinio raštą:
Administracinės bylos Nr. 13
N u t a r i m a s
1984.1.5 d.
Administracinė komisija prie Alytaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto:
Pirmininkas — B. Butvilienė
Sekretorius — A. Zėlienė
Nariai: A. Petraitienė, J. Smičienė, išnagrinėjusi viešame posėdyje administracinę bylą Nr. 13, nustatė, kad Račiūnas Pranas, Jurgio, ir Gražulis Antanas, Antano, darbovietė Alytaus II katalikų bendruomenės klebonas ir vikaras 1983 m. gruodžio 25 d. apie 19.30 val. maldos namų šventoriuje per garsiakalbį transliavo pamaldas ir tuo trukdė aplinkiniams gyventojams rimtį. Alytaus miesto tarybos 1982 m. kovo 24 d. sprendimas. Vadovaudamasis Administracinių baudų skyrimo ir išieškojimo nuostatais, patvirtintais LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1982.1.19 d. įsaku, komisija nutaria:
Skirti piliečiams Račiūnui Pranui, Jurgio, ir Gražuliui Antanui, Antano, administracinę baudą 10 rub. šį nutarimą, per dešimt dienų įteikus jo nuorašą pažeidėjui, jis turi teisę apskųsti Alytaus raj. liaudies teismui.
* * *
Simnas (Alytaus raj.). 1983 m. Kalėdų švenčių metu Simno bažnyčioje buvo ruošiama Kalėdinė eglutė. Iš sakyklos tikintiesiems pranešus apie šventę, parapijos kunigus — kleboną Juozą Matulevičių ir vikarą Juozą Gražulį — išsikvietė Alytaus rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Makštutis. Pavaduotojas Makštutis ir finansų pirmininkas Staranavičius pareikalavo, kad nebūtų bažnyčioje rengiama kalėdinė eglutė. Gruodžio 22 d. pavaduotojas Makštutis Simno parapijos kunigus pakartotinai išsikvietė į Simno vykdomąjį komitetą ir prie sekretorės Šlemfuktienės pateikė išankstinį raštišką įspėjimą, kurio pagrindinė mintis, kad jaunimas nedalyvautų kalėdinės eglutės programoje, nepatarnautų šv. Mišioms, negiedotų bažnytiniame chore. Kunigams atsisakius pasirašyti po įspėjimu, pavaduotojas Makštutis gąsdino, jog viską perduos RRT įgaliotiniui Petrui Anilioniui.
1983 m. gruodžio 26 d. po Sumos Simno bažnyčioje, dalyvaujant daugybei tikinčiųjų, jaunimo ir vaikų, buvo suruošta šventinė kalėdinė eglutė, kurios metu Kalėdų senelis pasveikino visus su Kūdikėlio Jėzaus gimimo švente, vaikams išdalino dovanėles.
* * *
Pilviškiai (Vilkaviškio raj.). 1984 m. kovo 12 d. Pilviškių parapijos klebonas kun. Gvidonas Dovidaitis buvo iškviestas į Vilkaviškio rajono prokuratūrą. Čia prokuroro pavaduotojas P. Bagušauskas kaltino kunigą religinių kulto įstatymų pažeidimu. Prokuroras teigė, kad kunigas šv. Kazimiero šventės proga kovo 4 d. būk tai pamokslo metu ragino tikinčiuosius kovoti prieš bedievius rusus. Tokį kaltinimą kun. G. Dovidaitis atmetė kaip išgalvotą. Nusikaltimu buvo laikomi ir tą dieną perskaityti skelbimai, kuriuose priminta, kad tikintieji nesulaužytų Pelenų dienos pasninko, negirtuokliautų, kadangi Pelenų diena šiais metais kovo 8-sios išvakarėse. Skelbimuose kunigas paaiškino, kad jo nuomone, tikintiesiems savo mamas geriau tinka sveikinti Motinos dienos proga — pirmąjį gegužės sekmadienį, už ką prokuroras P. Bagušauskas taip pat pyko. Nepatiko prokuroro pavaduotojui ir po Sumos bažnyčioje šv. Kazimiero garbei suruoštas jaunimo montažas, kuriame trumpai buvo supažindinta su šv. Kazimiero biografija, pasakyti keli eilėraščiai, pagiedota giesmė. Prokuroras norėjo sužinoti, kas paruošė vaikus ir jaunimą, ir labai supyko, kai kunigas paaiškino, kad niekas specialiai neruošė, savaime įvyko. „Niekas savaime neįvyksta!" — pakėlė tona prokuroras. „Kai mokiausi tarybinėje mokykloje, visą laiką man buvo kalama, kad net pasaulis atsirado savaime. Jei pasaulis, pagal jus, galėjo atsirasti savaime, tai kodėl patys nenorite tikėti, kad toks menkas, nesudėtingas dalykėlis kaip montažas negalėjo atsirasti savaime?" — aiškino kun. G. Dovidaitis. Prokurorui P. Bogušauskui užkliuvo ir tai, kad kunigas, sužinojęs, jog tą dieną yra specialiai kiekvienoje bažnyčioje ateistų valdžios atsiųstų seklių, viešai per pamokslą pranešė tikintiesiems. Baigiantis pokalbiui, prokuroras kunigo vardu surašė pasiaiškinimą. Pasirašyti po juo kun. G. Dovidaitis atsisakė, motyvuodamas, kad tikinčiųjų parašai Tarybų Sąjungoje nieko nereiškia. „Už nekaltai suimtus kunigus — Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių — pasirašė tūkstančiai, bet niekas į tai nereagavo, o kurie pasirašė, tik užsitraukė valdžios nemalonę", — kalbėjo kun. G. Dovidaitis.
Prokuroras P. Bagušauskas perskaitė kun. G. Dovidaičiui oficialų perspėjimą, kuriame už panašius dalykus ateityje grasinama BR 143 str. Po šiuo įspėjimu kun. G. Dovidaitis pasirašyti atsisakė. Pokalbis truko maždaug valandą laiko.
***
Paberžė (Vilniaus raj.). 1984 m. kovo 15 d. teisininkas Olšauskas atvyko pas Paberžės kleboną Donatą Valiukonį ir prie atsivežtos liudininkės, visiškai nemokančios lietuvių kalbos, perskaitė įspėjimą, kuriame nurodyta, kad sausio 29 d. D. Valiukonis Vilniaus Aušros Vartuose laikė šv. Mišias (vadovavo rožančiaus perdavimo pamaldoms — red. past.) ir tuo pažeidė RSN 19 paragrafą. Teisininkas Olšauskas perspėjo kunigą, kad, jei šis nesiliaus, valdžia imsis griežtų priemonių. Kun. D. Valiukonis paaiškino, kad Aušros Vartai yra visos Lietuvos šventovė ir visi kunigai turi teisę joje melstis — laikyti šv. Mišias, o minėti nuostatai nesuderinti su kunigo sąžine, ir sąžiningas kunigas negali jų laikytis. „Ruošiami nauji nuostatai, jie bus griežtesni. Palengvinimo nelaukit," — atkirto Olšauskas.
* * *
Vilnius. 1984 m. vasario 15 d. į Vilniaus vykdomąjį komitetą buvo sušauktas Aušros Vartų bažnytinis komitetas. Valdžios pareigūnai pareikalavo, kad rožančiaus perdavimo pamaldas Aušros Vartuose laikytų tik Vilniaus kunigai.
* * *
Viduklė. 1984 m. sausio 26 d. nemažai tikinčiųjų iš visos Lietuvos važiavo į Viduklę pasimelsti už prieš metus suimtą ir Permės lageryje Nr.36 kalinamą TTGKK narį, Viduklės parapijos kleboną kun. Alfonsą Svarinską. Apie 10 val. ryto Raseinių autobusų stotyje į maršrutinį autobusą Kaunas — Klaipėda įlipo milicijos pareigūnas ir įsakė visiems, kas važiuoja į Viduklę, perlipti į šalimais stovintį vietinį autobusiuką. Keleiviams pasiteiravus išlaipinimo priežasties, pareigūnas paaiškino, kad yra įvykusi vagystė, todėl visus, važiuojančius į Viduklę, būtina patikrinti. Per autobusą nuvilnijo šurmulys: „Įvyko vagystė, o tikrinti kažkodėl reikia tik važiuojančius į Viduklę." Atsisakius išlipti, maršrutinis autobusas su visais keleiviais buvo nuvarytas į Raseinių milicijos skyrių ir pakartotinai reikalaujama išlipti važiuojantiems į Viduklę. Konduktorė patikrino bilietus — žmonės buvo priversti apleisti autobusą. Iš autobuso buvo išlaipinta maždaug 10 žmonių, jų tarpe kun. Alf. Svarinsko sesuo su sūnumi. Prasidėjus apklausinėjimui, pareigūnas Matulevičius darė išrašus iš pasų, klausinėjo, kokiu tikslu sulaikytieji važiavo į Viduklę. Vėliau analogišką tardymą pravedė Raseinių milicijos viršininkas, jo kabinete moterims buvo iškrėsti rankinukai. Iš viršininko kabineto žmonės po vieną buvo pervesti į kitą kabinetą. Čia vienas iš milicijos darbuotojų kalbėjo, jog „šitoj komedijoj" milicija nedalyvauja. Paaiškino, kad vietinė valdžia jau seniai suko galvas, kaip „padaryti su tom kun. Alf. Svarinsko suėmimo metinėm." Pagaliau apie 13 val. atėjęs viršininkas žmones paleido. Išleistieji pasiryžo pasiekti kelionės tikslą — Viduklę ir ten pasimelsti už kun. Alf. Svarinską. Autobusų stotyje praeiviai vieni kitų klausinėjo, kas pasidarė, kad negalima važiuoti į Viduklę: keliuose stabdomos lengvosios mašinos, visur pilna milicijos.
Tą dieną į Viduklės bažnyčią pasimelsti už suimtą kunigą rinkosi parapijiečiai bei svečiai iš skirtingų Lietuvos vietų. 13 val. prie didžiojo altoriaus 9 kunigai koncelebravo šv. Mišias. Mišių metu pamokslą pasakė kun. Jonas Lauriūnas. Tikintiesiems trumpai kalbėjo kun. Leonas Kalinauskas. Savo kalboje jis akcentavo pareigą melstis už kalinius, primindamas susirinkusiems Popiežiaus Jono-Pauliaus II kalėdinį vizitą kalėjime, jo pokalbius su kaliniais. Po šventųjų Mišių bažnyčioje bendrai buvo einami kryžiaus keliai. Jiems vadovavo kun. Petras Našlėnas.
1984 m. sausio 29 d., sekmadienį, Viduklėje pakartotinai vyko suėmimo metinių pamaldos už kun. Alf. Svarinską. Žmonės, bijodami, kad pamaldų metu vėl nereikėtų prabūti milicijoje, į Viduklę suvažiavo iš anksto ryto. Kadangi nemažai šiauliečių pirko bilietus į Viduklę, autobusas Šiauliai — Kaunas buvo nuimtas.
Po Sumos dalis jaunimo, kun. Alf. Svarinsko giminės ir pažįstami apsišilti bei pasistiprinti kelionei užėjo pas buvusią kun. Alf. Svarinsko šeimininkę Moniką Gavėnaitę. Vos tik pradėjus pietauti, į M. Gavėnaitės gyvenamą namelį įsibrovė milicija ir saugumas. Jų tarpe buvo apylinkės pirmininkas Kringelis, mokytojas Mockus, milicijos pareigūnai — Butkus bei Mackevičius. Prasidėjo Lietuvoje įprastas tikinčiųjų terorizavimo procesas, prisidengęs pasų tikrinimu ir asmenybių nustatinėjimu. Neturėjusius su savimi pasų pareigūnai išsivežė į milicijos skyrių. Kad varant į pareigūnų mašiną žmonės nesugalvotų bėgti ar pasislėpti, kaimyninių namų kiemuose vaikštinėjo milicininkai. Vienas iš nusikaltėlių turėjo vos 4 metukus amžiaus. Vidukliečiai, stebėdami šį reginį, šventoriuje verkdami garsiai kalbėjo rožančių.
* * *
Kapsukas. 1984 m. sausio 28 d. apie 17 val. į Kapsuko gyventojos Genovaitės Navickaitės namus, Alyvų 1a, atėjo būrelis tikinčių vaikų ir jaunimo iš Kybartų (tą dieną jaunimas iš visos Lietuvos rinkosi į Marijampolę pasimelsti prie arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus sarkofago). Vaikai prašėsi leisti sušilti, nes kelionėje sušalo, o iki šv. Mišių dar buvo likę pora valandų laiko. Nespėjus vaikams sušilti, į namus įsiveržė būrys uniformuotų milicininkų ir civiliai apsirengusių pareigūnų. Net neprisistatę šeimininkei, kas jie esą, pareigūnai reikalavo parodyti, kur yra kažkokie pabėgę iš mokyklos vaikai. Liepė atrakinti kambario duris, tačiau šeimininkė neturėjo raktų. Tuomet pareigūnai išlaužė duris ir įsiveržė į kambarį, kuriame kuo ramiausiai sėdėjo vaikai ir jaunimas. Įsibrovę pareigūnai surašinėjo atvykusių vaikų pavardes, vaikščiojo po visus kambarius, apžiūrinėjo vonios kambarį, sandėliuką. Radę rašomąją mašinėlę, užsipuolė namo šeimininkę G. Navickaitę, „Iš kur gavot? Ar ji registruota, ar turit dokumentus? Ką su ja veikiat?" Tuojau surašė protokolą, po kuriuo vertė G. Navickaitę pasirašyti, tačiau, jai atsisakius, pasirašė patys saugumiečiai. Po to aptiko dar vieną rašomąją mašinėlę. Nepasitenkinę radiniu, saugumiečiai graibstė G. Navickaitės bei kitų to namo gyventojų tašęs, rankinukus, krepšius. Radę religinio turinio knygų, jas surašė į atskirą protokolą. Pareigūnai G. Navickaitę baugino, jei ir toliau taip gyvens, vėl atsidurs lageryje. Susikrovę mantą, o vaikus suvarę į specialiai jiems paruoštą autobusą, pareigūnai išvažiavo į Kapsuko miesto VRS. Čia vaikai buvo laikomi milicijos pareigūnų priežiūroje ir vienas po kito kviečiami į atskirus kabinetus, kur dar kartą surašė jų pavardes, gyvenamas vieta , tėvų darbovietes. Milicijos kapitonas Jotauta bei kiti pareigūnai visaip baugino vaikus, neleido jiems dainuoti, sakydami, jog jie tuoj pat verks. Niekas sulaikytiesiems nepaaiškino, už ką juos sulaikė, kuo jie kaltinami ir kiek bus laikomi. Apie 22 val. apklausa buvo baigta ir pareigūnai pranešė, kad vaikai namo galės važiuoti tik tada, kai atvyks jų tėvai. Tokiu būdu vaikai milicijoje išsėdėjo vieni iki 24 val. nakties, kiti net iki pusės dviejų (kol sulaukė tėvų). Atvykusiems tėvams buvo liepta rašyti pasiaiškinimus, tačiau atsisakė, reikalaudami, kad jiems raštu būtų pasiaiškinta, ką visa tai reiškia: kodėl jų vaikai sulaikyti, kodėl jiems negalima su tėvų žinia nuvykti į kitą bažnyčią ar į svečius, kokiu pagrindu vaikai bauginami ir nakties metu laikomi milicijoje? Pareigūnai teisinosi, kad jie nieko nežino, kad taip elgtis jiems liepė kompartijos atstovai.
* * *
Genovaitė Navickaitė dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų parašė pareiškimą Lietuvos Prokurorui, kurio nuorašą nusiuntė ir Kapsuko miesto prokurorui. Pareiškime G. Navickaitė išdėstė aplinkybes, kuriose buvo paimti jos daiktai: rašomoji mašinėlė „Optima", knygos — „Knyga vienuolėms", „Vienuolio gyvenimo esmė", dvi religinio turinio brošiūrėlės ir pareikalavo, kad visi daiktai būtų jai sugrąžinti.
1984 m. vasario 3 d. į namus pas G. Navickaitę tirti faktų atvyko Kapsuko miesto prokuroras. Patikrino išlaužtą durų spyną, apžiūrėjo kambarius, po to surašė protokolą ir, pareiškęs, kad dar neaišku, kuo viskas baigsis, išėjo.
1984 m. vasario 13 d. G. Navickaitę iškvietė į Kapsuko miliciją, kur pranešė, kad jai iškelta administracinė byla, todėl privalo rašyti pasiaiškinimą. G. Navickaitė, motyvuodama, kad jokio nusikaltimo nepadarė, todėl nesupranta, už ką gali būti baudžiama, rašyti pasiaiškinimą atsisakė. Tada pareigūnai surašė protokolą ir jai liepė tik pasirašyti. Protokole sausio 28 d. įvykiai buvo surašyti visiškai priešingi tikrovei: „Durų niekas neišplėšė, o, smarkiau patraukus, jos pačios atsidarė; namo šeimininkė G. Navickaitė įžeidinėjo milicininkus bei su jais atvykusius pedagogus" ... Po tokiu protokolu G. Navickaitė nepasirašė. Milicijos kapitonas Jotauta ėmė šaukti ir bauginti, kad, jei nepasirašys, smarkiai nukentės. Pavedžioję po kelis kabinetus, G. Navickaitę pareigūnai nuvedė pas teisėją, kuri pasiteiravo, kodėl ji sausio 28 d. į savo namus priėmė 17 vaikų bei jaunimo. Paaiškinus, kad vaikai norėjo sušilti ir pailsėti, teisėja griežtai pareiškė, kad reikėjo vaikus išvaryti, ir nuteisė G. Navickaitę 10 parų arešto.
Kamera, kurioje G. Navickaitei teko atlikti bausmę, buvo nedidelė, be jokios ventiliacijos. Dienos šviesa į kamerą nepatekdavo. Virš durų buvo dieną naktį spiginanti elektros lemputė. Toje pačioje kameroje įrengtas tualetas. Kameroje nežmoniškas karštis, tvankumas. Vienoje kameroje kartu su ja sėdėjo tai dvi, tai trys moterys kriminalistės, kurios ištisai toje pačioje kameroje rūkė. Dienos bėgyje Navickaitės į darbą beveik nevesdavo, todėl būdavo priversta sėdėti nevėdinamoje kameroje. Nei pasikloti, nei užsikloti nieko nedavė. Miegoti teko ant plikų, tvaiko prisigėrusių grindų arba pasitiesus savo paltą. Vakarais ir rytais reikėdavo valyti kabinetus. Kelis kartus milicijos pareigūnai bandė pašiepti G. Navickaitę, sakydami: „Čia tau ne bažnyčią plauti"; ne kartą ir atėję į kamerą tyčiojosi, o sekmadienį, Sumos metu, jai buvo liepta valyti kabinetų langus.
Vasario 23 d., pasibaigus arešto laikui, tardytojas įspėjo G. Navickaitę, kad, jei dar kartą neatrakins milicininkams durų, bus nubausta keliems metams kalėjimo.
1984 m. vasario 24 d., G. Navickaitė gavo sekančio turinio raštą:
„Į Jūsų pareiškimą, rašytą Kapsuko tarprajoniniam prokurorui dėl Kapsuko m. raj. VRS darbuotojų neteisėtų veiksmų pranešame:
Kapsuko m. raj. VRS darbuotojams kelti baudžiamąją bylą atsisakyta, nesant jų veiksmuose nusikaltimo sudėties."
Kapsuko tarprajoninio prokuroro pavad. 1 kl. teisininkas R. Januška
* * *
Šilalė. 1982 m. vasara mirė Šilalės raj. Švietimo skyriaus vedėjo Lileikio tėvas. Kadangi velionis buvo tikintis, pagal jo valią, jj palaidojo katalikiškai. Visose religinėse apeigose dalyvavo ir velionio sūnus, švietimo skyriaus vedėjas Lileikis. Už šį „grubų nusikaltimą" jis buvo atleistas iš švietimo skyriaus pareigų. Vėliau buvo tardomi ir tie rajono mokyklų direktoriai, kurie į laidotuves velionio pagerbimui atnešė vainikus ar nešė karstą.
* * *
Kaunas. 1983 m. Kauno 26-sios vid. mokyklos direktorius Jančiauskas buvo pakviestas į vienas vestuves piršliu. Bažnyčioje, kur buvo teikiamas Santuokos sakramentas, dalyvavo ir piršlys. Už šį „nusikaltimą" direktorius Jančiauskas neteko direktoriaus posto. į darbo knygutę įrašė: „Atleistas iš darbo už amoralų elgesį".
* * *
Labūnava (Kėdainių raj.). 1983 m. lapkričio mėnesį į Labūnavos parapijos kleboniją prisistatė šios apylinkės pirmininkas Žukauskas ir pareikalavo bažnyčios raktų. Tą dieną klebono kun. Stepono Pilkos nebuvo namuose. Einanti varpininkės pareigas senutė, paėmusi raktus, įleido pirmininką į bažnyčią. Varpininkės nustebimui apylinkės pirmininkas Žukauskas priėjo prie skelbimų lentos ir, nuplėšęs kun. Alf. Svarinsko nuotrauką su trumpu gyvenimo aprašymu, išėjo iš bažnyčios.
* * *
Kabeliai (Varėnos raj.). 1984 m. sausio-vasario mėnesiais Druskininkuose besigydančiam Kabelių klebono kun. Vytauto Pūko tėvui (kadangi patarnaudavo sūnui laikant šv. Mišias) buvo sulaikyta pensija. Tik parašius skundą socialinio aprūpinimo skyriui, sulaikyta pensija buvo išmokėta.
