Naujo žmogaus formavimo metodai ir formos tarybinėje
mokykloje
(Iš respublikos pedagogų, ateistinio darbo vadovų, pasitarimo 1984 metais kovo mėnesį Vilniuje)
LKP CK lektorius J. Sakalauskas trumpai nušvietė susirinkusiems religijos padėtį Lietuvoje, pabrėždamas, kad šiuolaikiniame pasaulyje religija politizuojasi, o politika religizuojasi. Bažnyčia dangų jau iškėlė iš kosmoso ir atkėlė į žmogaus širdį. Ji suaktyvino savo veiklą. 1983 metų vasarą Vatikanas pradėjo transliuoti savo laidas uzbekų, kirgizų ir tadžikų kalbomis. 1983 m. į Kauno Kunigų seminariją įstojo 4 baltarusių ir ukrainiečių jaunuoliai. 1984 m. kovo 4 d., šv. Kazimiero jubiliejaus proga, Popiežius sveikinime kalbėjo: „Sveikinu visus čia susirinkusius, jų šeimas, o ypač Lietuvoje dėl tikėjimo kovojančius" ... Jis nepasveikino eilinių tikinčiųjų, o tik ekstremistus, kovotojus . . ., — kalbėjo lektorius J. Sakalauskas.
Lektorius prisiminė ir Adutiškio kleboną B. Laurinavičių, apie kurį sakė, kad jis užsižiopsojo ir palindo po mašina ir tuo daug sukėlė bereikalingo triukšmo, kai tuo tarpu kasdien žūsta po kelis žmones avarijose ir niekas dėl to nepergyvena.
Lektorius aiškino, kad 1983 m. Vilniuje buvo sukviesti visų Lietuvos vyskupijų vadovai, Lietuvos pravoslavų, sentikių ir liuteronų galvos ir Kauno Kunigų seminarijos rektorius kun. V. Butkus. Po paskaitos vyskupai buvo paraginti savo raštu kreiptis į visuomenę, kad kovotų už taiką. Jiems buvo priminti 1947 m., kai Lietuvos vyskupams buvo įsakyta kreiptis atsišaukimu į visuomenę, kad iš miškų išeitų banditai (partizanai — red. past.), bet vyskupai rašto nerašė . . . Taigi, 1983 m. vyskupams buvo parodytas rašto projektas, kuriame raginama darbu ir malda prisidėti prie taikos, tačiau jie išbraukė sakinį: „Prisidėti prie Tarybų Sąjungos politikos."
J. Sakalauskas teigė, kad kun. Alf. Svarinskas paklaustas, kodėl jis smerkia prof. V. Butkaus keliones į Taikos konferencijas, atsakė: „Tokia taika reikalinga bedieviams, o ne tikintiesiems."
Dar vienas aktualus klausimas — kunigų pamokslai. Visoje Lietuvoje kulto kontrolės komisijos nariai išklauso pamokslus ir juos pateikia rajono ar miesto ateizmo taryboms. Pavyzdžiui, Tauragės rajono viename miestelyje kunigas pasakojo pamoksle, jog kariuomenėje jo niekas nepaklausė, ar jis nori diržo su žvaigžde sagtyje, o gal nori diržo, kurio sagtyje būtų kryžius. Tai, draugai, jau antitarybinis pamokslas! — aiškino lektorius J. Sakalauskas.
Šiandien labai aktualėja mokinių organizacijų problema, — tęsė paskaitą lektorius. Netempkite davatkų į pionierius ir komjaunimą, o stenkitės performuoti jų pasaulėžiūrą. Ir, pirmiausia, visa tai priklauso nuo to, ar visi pedagogai turi tvirtą materialistinę pasaulėžiūrą ir filosofinę kultūrą, štai neseniai dvi mokytojos, išėję į pensiją, vadovauja nelegaliems vienuolynams, arba mokytojai važiuoja į kitus rajonus išklausyti Mišių. Tai kokia mūsų pasaulėžiūra? — klausia susirinkusiųjų paskaitininkas.
Paliesime ir vienuolynų klausimą. Vienuolynų Lietuvoje dabar daugiau negu jų buvo tada, kai jie buvo legalūs. Kokia vienuolynų augimo priežastis? Pirmiausia, kad nesugebame aprūpinti butais medicinos seserų ir darželių auklėtojų, — jos sudaro vienuolių daugumą.
Per mažai kreipiame dėmesio į vienišą žmogų darbavietėje ir organizacijose. Jeigu 1982 m. paskelbti gerumo metais, tai reiškia, kad Bažnyčia apėmė bendra humanistine apimtimi, o mums dar toli iki to . . .
Vilniaus VPP vyr. dėstytojas J. Stankaitis kalbėjo apie veiksmingiausią ateistinio darbo metodą — individualų darbą su mokiniais. Individualus darbas — tai diferencijuotas darbas, pažįstant žmonių ypatumus, jų pasaulėžiūrą. Kiekvienoje mokykloje reikia sukurti darnią ir diferencijuotą ateistinio auklėjimo sistemą. J. Stankaitis nurodė prielaidas ateistiniam darbui.
Įveikti psichologinį barjerą tarp mokytojo ir mokinio bei jo tėvų. Mokytojo požiūris į tikintįjį turi būti draugiškas, neįžeidžiantis.
Giliai pažinti mokinį, jo polinkius, siekius, kas jį žavi, liūdina, džiugina.
Svarbus pasyvaus stebėjimo metodas — diplomatiškas pokalbių metodas, kad mokinys net nepajustų provokacijos ir nejučiom atsiskleistų. Galima pateikti nekaltų klausimų: Kokios šventės tau labiausia patinka? Ko dažniausiai moko mamytė, tėvelis, senelė? Ar patinka tavo namiškiams, kai tu pasakoji apie savo veiklą mokykloje? Ką veikiate sekmadieniais, laisvalaikiu?
Kitas darbo metodas — religingų šeimų lankymas.
Apsilankius stebėti, ar gavėnios ir advento metu šeimose klausomasi muzikos, kuriuo namiškiu galima remtis, auklėjant vaiką ateistiškai (dažniausiai tėvu ar vyresniuoju broliu), ar namuose yra religinės literatūros, ar dažnai lankosi kunigas, kas šeimoje religingiausias?
Ugdyti vaiko poreikį kultūrai, sportui, kinui, spektakliams ir t.t. Berniukus išmokyti šokti ir stebėti, kad jie reguliariai lankytų pasilinksminimus.
Pasiekti, kad tėvai šeimoje užimtų neutralią padėtį, kad bent neverstų, neskatintų vaikų eiti į bažnyčią ar atlikinėti religines apeigas: kad paliktų, patikėtų vaikus auklėti mokyklai.
Pasitelkti tėvų komitetą, apylinkės pirmininką, milicijos įgaliotinį ir kitus, kad viešoji opinija pasmerktų fanatikus. Be to, gali būti tėvai baudžiami už tai, kad neugdo ateistiškai sąmoningos visuomenės kūrėjų.
Rengiant ateistinius renginius, įtraukti kuo daugiau mokinių į renginio scenarijų.
Reikia organizuoti ateistinį darbą ir gyvenamajame mikrorajone, kaimo vietovėje. Verta priimti į kultūros namų chorą bažnyčioje giedantį tikintįjį. Tegul pasėdi ant dviejų kėdžių, o paskui gal ir neatsiras laiko nueiti į bažnyčią.
Ateistinės paskaitos turi būti organizuojamos ciklais, pavyzdžiui, 1983/1984 m.m. su devintokais pravesti paskaitų ciklą apie krikščionybės įvedimą Lietuvoje. Iki baigs vidurinę, jie bus įgiję tvirtas ideologines pažiūras.
Ateistines paskaitas organizuoti sugalvojus įdomius pavadinimus, kad jie neatbaidytų tikinčiųjų, bet juos patrauktų ir sudomintų, — aiškino susirinkusiems ateistinio darbo vadovams J. Stankaitis.
* * *
Vilnius. RRT įgaliotinis P. Anilionis, aptardamas religijos padėtį Lietuvoje, aiškino: „Negalima rašyti mokinių charakteristikose, kad jis tikintis ar ne, tačiau mokytojas gudraudamas gali rašyti apie mokinio pasaulėžiūrą, kadangi (ypač aukštoji) mokykla turi žinoti būsimojo studento įsitikinimus.
* * *
Molėtai. 1984 m. lapkričio 19 d. Molėtų 1-sios vid. mokyklos III a. kl. mokiniai: Gita Guobytė, Asta Stalnionytė, Vaiva Mildažytė, Alvydas Maigys, Vaidas Venclovas, Rimantas Paškevičius, Rimvydas Verikas buvo iškviesti pas mokyklos direktorių Jakštą. Kabinete jų laukė milicininkas. Prasidėjo tardymas. Mokinukai buvo tardomi apie šių metų Pirmąją Komuniją: kas ją priėmė, kas ruošė vaikučius Pirmajai Komunijai, kas tvarkė juos, kur mokėsi? Po tardymo visi vaikai turėjo pasirašyti.
* * *
Alytus. 1984 m. gruodžio 24 d. Alytaus miesto 54-os profesinės technikos mokyklos 17 grupės gamybinio mokymo meistrė Irena Griškevičiūtė, atsinešusi grupės sąrašą, reikalavo, kad moksleiviai pasirašytų, jog per Kalėdas, gruodžio 25 d., visi dalyvaus pamokose.
* * *
Padubysis (Kelmės raj.). 1984 m. gruodžio 28 d. Padubysyje gyvenančių Pinkauskų šeimoje mirė septynių metukų dukrelė Rasa — Genovaitė Pinkauskaitė. Tėvai, pagal savo įsitikinimus, nutarė dukrą laidoti su religinėmis apeigomis. Apie tai sužinojęs kolūkio pirmininkas Kerbedis įkalbinėjo Pinkauskus atsisakyti savo nusistatymo ir mergaitę laidoti be bažnyčios. Priešingu atveju, pažadėjo neleisti mokiniams dalyvauti laidotuvėse.
Mokiniai rinkosi gyventojo Čekanavičiaus kieme, iš kur ruošėsi eiti pabudėti prie mirusios Raselės. Kolūkio pirmininkas Kerbedis, vidurinės mokyklos mokytoja Varkalienė ir dar dvi mokytojos vaikė susirinkusius mokinius, neleido jiems be tėvų eiti į laidotuves; pirmininkas ir minėtos mokytojos vaikštinėjo pas mokinių tėvus ir įkalbinėjo juos neleisti savo vaikų į laidotuves, grasino jiems mažinti elgesio ir mokslo dalykų pažymius.
Nepaisant visų grasinimų, laidotuvės vyko su religinėmis apeigomis. Dalyvavo nemažai mokinių; dalis jų buvo pasipuošę tautiniais drabužiais. Parapijos klebonas, kun. Feliksas Baliūnas pasakė prasmingą pamokslą ir palydėjo į vietines kapines.
