Iš kun. Alfonso Svarinsko laiškų:
,,. . . šiandien antras sekmadienis didžiosios gavėnios. Išvakarės mums, lietuviams, taip brangios šventės — šv. Kazimiero.
Ankstyvas rytas, pasimeldžiau ir dabar noriu jums parašyti.
Bendrai, aš kol kas laikausi gerai ir fiziškai, ir dvasiškai, dar gi ne pagal metus — 60 metų. Tvirtai tikėkime, kad Dievas mums padės. Norėtųsi daug papasakoti, bet popierius šito neleidžia (nepraleidžia kalėjimo cenzoriai,— red. past.).
Reikia dėti visas pastangas, kad susitiktume danguje. Žemėje juk viskas greit prabėga. Visą savaitę sirgau gripu, nėjau į darbą. Dabar dar kosčiu, bet viltis, kad pavasaris ir saulė pagydys.
Per didžiąją gavėnią stengiuosi susikaupti. Daugiau meldžiuosi, darau nors ir mažas savanoriškas aukas, ir visa tai už pasisekimą rekolekcijų, kad visi dvasiniai užaugtume, dvasiniai atgimtume sutikdami šv. Velykas. Tiktai dvasioje girdėsiu linksmą Velykų Aleliuja, bet mano širdyje nebus liūdesio ir nusiminimo. Priešingai, aš žinau, kad vykdau Jo valią, o tai man yra svarbiausia.
Sveikinu su šv. Velykom visus visus ir tas vietas, kuriose daugiau ar mažiau dirbau. Daug dvasinio džiaugsmo, taikos tarpusavyje ir su Dievu linkiu visiems visiems.
Meldžiuosi už visus ir Tėvynę."
1985.III.3.
Telegrama kun. A. Svarinskui į lagerį 60-ties metų sukakties proga: „Sekmadienis. Viduklėje šaltukas — 14. Saulutė skaisčiai švietė. Žmonių pilna bažnyčia. Visų nuotaika puiki. Visi susikaupę su gaspadoriu (klebonu, — red. past.). Priešakyje meldėmės į Aukščiausiąjį ir sveikinom Tave, dvasios Tėve, su garbingu 60-ju gimtadieniu. Dar kartą visi, visi geros valios žmonės su išsiilgimu Tave sveikina ir daugybę kartų bučiuoja, linkėdami Dievo palaimos ir gausios Marijos globos!
Tavo sesuo Janina ir krikšto sūnus Vytautas."
Pastaba: šią sveikinimo telegramą kun. A. Svarinskas gavo.
Kun. Alfonsui Svarinskui
Audros išlaužo tik šakas ir išverčia sutręšusius medžius, o ąžuolai lieka stovėti. Nors žaizduoti, nors supleišėjusia žieve, bet užsigrūdinę, atlaikę viesulus ir vėtras. Jums, didžiai gerbiamas kun. Alfonsai, dar tik 60, todėl tautiečių vardu linkime sulaukti 100 metų jubiliejų ir tikime, kad mūsų širdyse Jums visada bus vietos:
Kelių didžiųjų kryžkelės išskyrė.
Ką laimini dabar sava ranka?
Bet ar ilgai dar būsi už kalnų ir girių
Marijos žemės nukirsta šaka?
Kas tiesą mums sakys ir kas paguos mus,
Suklupusius per atlaidus šventus?
Girdžiu, kaip malda skverbiasi danguosna,
Ledus sulaužius, lagerių vartus.
Mes minime Tave ir balsą girdim
Kaip ir kadais, Tu su mumis esi,
Kai Dievo šaukias pavergtųjų širdys, —
Marijos žemėj Tau giesmė šviesi.
Rašo doc. Vytautas Skuodis:
„Šį šventą susikaupimo vakarą su dėkingumu prisimindamas Jus, savo dvasioj esu su Jumis. Ir vėl Kalėdos. Ir vėl Nauji, šį kartą 1985 metai! Ką jie atneš jums ir mums, parodys laikas. Pasitikėkime Dievu, o Jis neapvils.
Tegul visada jus lydi Dievo palaima ir Jo malonė. Jūsų Vytautas.
1984.XII.24.
Rašo tremtinys Povilas Pečeliūnas:
„Iš nieko aš neprašau paramos. Bet vis atsiranda žmonių, ir štai žiūrėk — pranešimas, kad pašte siuntinys ar banderolė . . . Visiems rašau, kad nesiųstų, kad nereikia, bet manęs neklauso ir tiek. Jų tarpe ir Jūs. Ir ką aš galiu padaryti? Belieka tik padėkoti ir dar kartą priminti, kad man nieko nereikia siųsti. Juk yra daug tokių, kuriems parama žymiai labiau reikalinga. Aš dar judu, šiek tiek sugebu ir užsidirbti. Žodžiu, šiuo metu nesu nei alkanas, nei sušalęs, nei toks ligonis, kuris negalėtų savimi pasirūpinti. Aš vis galvoju, kad kitiems dar blogiau. O toks galvojimas padeda lengviau pakelti visokias negandas. Mėsiški dalykai daugiausia kenkia skrandžiui, ne dėl to, kad jie mėsiški, o dėl to, kad neturiu dantų (gal ne tiek dėl amžiaus, kiek dėl paradantozės). Viršutinėje eilėje jau treti ar ketvirti metai nėra nė vieno, o ir apačioje kliba paskutinis „tiltelis". Čia ir yra nemaža „problema".
Tiesa, Igrime yra ne tik poliklinika, bet ir ligoninė, yra net dantų kabinetas, bet . . . Visa laimė, kad dar rimtai nesusirgau . . .
O tai būtų gana tragiška, nes skirtingai nuo kitų, negalėčiau išvykti ir pasigydyti.
(. . .) Ko neturiu — niekas atsiųsti negalės: tai Tėvynės ir paties elementariausio dalyko — oro. Iš esmės toks klimatas, koks yra Igrime, mane veikia gana neigiamai, daro tingų ir bejėgį, o taip pat aštrina visus ankstyvesniuosius negalavimus. (. . .) bet ką čia apie visokius menkniekius! Svarbiau — Tėvynė! Visa kita — niekai!
1985.III.4.
* * *
Vilnius. 1984 m. gruodžio 29 d. baigėsi Jono Sadūno lygtinis nuteisimas laisvės atėmimu, privalomai įjungiant į darbą. Pagal LTSR BK 58 str. 1 d. 2 p. jis turi būti laikomas kaip neturintis teistumo, bet gyvenime viskas atrodo kitaip.
Kai J. Sadūnas Jonavos speckomendantūroje tvarkėsi dokumentus išeiti į laisvę, viena atsakingas pareigas einanti darbuotoja pasakė, jog KGB darbuotojai labai stengėsi, kad jam būtų iškelta nauja baudžiamoji byla, tik nepavyko tai padaryti, nes J. Sadūnas pavyzdingai dirbo. Trečiojo būrio viršininkė, milicijos kpt. Irena Krainova, atsisveikinant su Sadūnu, prasitarė: „Laisvėje tau bus daug sunkiau nei pas mus speckomendantūroje!"
Pirmieji sunkumai atsirado prisiregistruojant. 1985 m. sausio 3 d. kooperatyvo Nr. 9 (9 pirmininkas P. Žiupsnys užpildė prisiregistravimui reikalingas formas, J. Sadūno žmona Marytė parašė pareiškimą pasų stalo viršininkui, kad sutinka priimti vyrą. Tą pačią dieną karinis komisariatas atidavė karinį bilietą. Sausio 7 d. pasininke Eičkova pasakė, kad prisiregistravimui be J. Sadūno, jo žmonos ir jo sesers Nijolės Sadūnaitės pasų, dar reikia J. Sadūno ir N. Sadūnaitės gimimo liudijimų. Pasų stalui prisireikė net trijų Sadūnaitės parašų. Darbuotojams vis ko nors trūko: tai kooperatyvo pirmininkas blogai užpildė prisiregistravimo blankas, tai trūko kokio nors parašo. Užpildytą formą Nr. 15 pasininke atmetė ir, atsinešusi naują blanką, užpildė ją savo ranka, reikalavo kad ant jos būtų ir Sadūnaitės parašas. Pasininkės duotą formą Nr. 15 ]. Sadūnas netyčia sugadino. Gavęs kitą blanką, užpildė savo ranka. Kai užpildytus ir pasirašytus prisiregistravimo dokumentus nunešė į pasų skyrių, pasininke Bičkova pradėjo šaukti, kodėl ne jos ranka užpildyta blanką, grasino nepriimsianti dokumentų. Bet, kažkur nuėjusi ir pasitarusi, ramiai priėmė dokumentus, tik negrąžino Sadūnaitės paso, reikalaudama, kad Nijolė pati ateitų į pasų skyrių, at-sinešdama įklijavimui į pasą naujas nuotraukas.
Sadūnas prisiregistravo per tris savaites.
Tas pats ir su įsidarbinimu. Kol neregistruotas niekas nepriima į darbą. Sausio 25 d. 22,30 val. į Sadūnų butą atėjo milicijos vyr. ltn. Tokranov ir, net nepasisveikinęs, užsipuolė šeimininką, kodėl šis dar neįsidarbinęs. J. Sadūnas ramiai paaiškino, kad pagal įstatymus, jis turįs įsidarbinti per tris mėnesius. Milicininkas nebesusivaldė ir pradėjo šaukti: „Mes tau parodysim ką reiškia nedirbti! . . ."
Pradėjus ieškoti darbo, paaiškėjo, kad dirbti pagal specialybę kelias užkirstas. Prie pašto Nr. 43 kabojo skelbimas, kad trūksta laiškininkų. J. Sadūnas kreipėsi į pašto viršininkę. Ji priėmė jo dokumentus ir prašė užeiti po dviejų dienų. Kai sutartu laiku J. Sadūnas nuėjo pas viršininkę, ši, pamačiusi jį, išsigando ir pasakė, kad priimti negali „nes nėra laisvų vietų, o tos pačios dienos vakare Vilniaus „Vakarinės naujienos" skelbė, kad pašto skyriams reikalingi laiškininkai. Galiausiai J. Sadūnas kreipėsi į miesto gyventojų įdarbinimo biurą, bet vėl ta pati istorija: visais duotais adresais darbo niekur negavo.
Negana to Sadūnams neleidžiama gauti laiškų iš užsienio. Nuo 1981 m. iki 1985 m. jie negavo nė vieno laiško iš užsienio bičiulių. Sadūnaitei per minėtus keturis metus iš užsienio atėjo tik du laiškai: iš Milano ir Cisena. Iš Cisena laiškas išsiųstas 1984 m. lapkričio 9 d., ant kurio kitoje pusėje užrašyta — 885; iš Milano išsiųstas lapkričio 19 d. su numeriu 989.
Pareigūnai įvairiausiomis progomis stengiasi sužinoti, kur yra N. Sadūnaitė. J. Sadūnas, prisiregistravimo metu apie seserį užklaustas atsakė, kad sesuo yra namuose. Pareigūnai tylėjo.
