.jpg)
1985 m. kovo mėn. Vilniuje įvyko Vlado Lapienio teismas. Teisiamojo žmonai Elenai Lapienienei apie vyro teismą oficialiai nebuvo pranešta. Savo pastangomis susižinojusi apie įvyksiantį teisminį procesą, atėjusi į salę, rado ją pilna žmonių, laisvų vietų nebuvo. E. Lapienienei buvo atnešta papildoma kėdė ir taip pastatyta, kad nieko nematytų ir blogai girdėtų.
Teismo prokuroras — Murauskas, advokato teisiamasis atsisakė. Teismo procesas vyko vieną dieną. Pradžioje buvo perskaityta kaltinamoji medžiaga, kurią sudarė 7 tomai. Skaitė taip greitai ir tyliai, kad salėje nebuvo nieko girdėti. V. Lapienis buvo kaltinamas antitarybine propaganda ir šmeižtu.
Teisme liudininkais buvo: Ona Dranginytė, gyvenanti Kaune, pas kurią buvo suimtas Vladas Lapienis, ir mokytojas Juozas Puodžiukas. Liudininkė O. Dranginytė paaiškino, kad nežinojo, jog V. Lapienis yra ieškomas milicijos, o kokiu tikslu pas ją užėjo, nespėjo sužinoti. J. Puodžiukas liudijo prieš teisiamąjį, tvirtindamas, kad V. Lapienis jo sodo namelyje laikė savo knygas ir siūlė jas skaityti. Teismui užteko vieno liudininko, kad galėtų teisiamąjį apkaltinti antitarybine propaganda.
V. Lapieniui sakant paskutinį žodį, saugumiečiai įvairiais būdais trukdė žmonai, kad ji kiek galima mažiau girdėtų vyro kalbos. Teisiamasis, nuolat teisėjo pertraukiamas, kalbėjo apie 10 minučių. Jis sakė: „Didžiausias įrodymas, kad Tarybų Sąjungoje laužomos žmogaus teisės yra tai, kad esu teisiamas. Pagal Tarptautinius susitarimus neturėčiau būti teisiamas, nes niekuo nenusikaltau. Su džiaugsmu einu kalėti už Kristų ir Tautą." Teismo metu V. Lapienis laikėsi labai ramiai.
Teismas nuteisė V. Lapienį (79 metų senelį) pagal BK68 str. I d. 4 m. lagerio ir 2 tremties. Nuteistasis pajuokavo, kad teismas tokiu savo sprendimu pratęsia jo žemišką gyvenimą, nes neatlikus paskirtos bausmės, t.y., esant skolingu valstybei, nepatogu keliauti amžinybėn.
Pasimatymo metu V. Lapienis vidiniai buvo ramus. Žmonai pasiskundus, kad ji naktimis nemiega, dažnai verkia, švelniai ją ramino: „O ko tau verkti? Jei jau tikrai negali ir taip būtina verkti, paverk dieną, o naktį ramiai miegok". Sėdėjęs prie jų saugumietis nuolat trukdė kalbėtis. Pasibaigus pasimatymo laikui, žmona norėjo pabučiuoti vyrą, bet čekistas atsistojo tarp jų. Atsiskirdama E. Lapienienė palaimino vyrą. Prieš išeinant iš pasimatymo kambario, V. Lapienis žmonai pakartojo giesmės žodžius: „Imu ir aš su Jėzum savo kryžių, kurį man davė Viešpaties ranka, kasdien kantriai jį nešti pasiryšiu, ant jo kasdien aukosiuos kaip auka."
