1976 m. rugpjūčio 1 d. per šv. Domininko atlaidus Palėvenės bažnyčia (Kupiškio raj.) šventė 300 metų jubiliejų. Pamokslą iškilmėse pasakė šioje bažnyčioje dirbęs kun. Pranciškus Masilionis. Jis trumpai paminėjo Palėvenės bažnyčios, prie jos įsikūrusio domininkonų vienuolyno ir jų vadovaujamos mokyklos bei knygyno istoriją, nušvietė ir kitų buvusių Lietuvoje panašių Palėvenei šventovių bei mokyklų, kaip Kaune Pažaislio, Vilniuje šv. Petro ir Povilo, šv. Mikalojaus, Bernardinų, Tytuvėnų, Linkuvos, Kražių reikšmę. Tai buvę meno ir mokslo židiniai, turėję lemiamos įtakos krašto pažiūrų ir papročių formavimuisi:
„Visa tai prirengė lietuvius toms kovoms ir kančioms, kurios jų vėliau laukė.
Visa tai lietuvius gaivino ir stiprino sunkiausiose valandose.
Visa tai lietuvius žadino išsilaikyti, vaduotis.
Visa tai lietuviams kėlė pasigrožėjimo, pasitikėjimo, net švento pasididžiavimo jausmus. Ir dabar tai yra mūsų tautos brangenybės, dovanotos protėvių, mus kviečiančios išsilaikyti tikėjime ir Tėvynės meilėje", — kalbėjo kun. P. Masilionis.
Pamokslininkas priminė klausytojams, kad Palėvenės bažnyčią lankė ir vienuolyno vadovaujamoje mokykloje mokėsi ir garsusis Lietuvos architektas Laurencijus Stuoka Gucevičius. Liesdamas Palėvenės bažnyčios (per visą jos 300 metų istoriją) sunkumus, kun. P. Masilionis gyvai prisiminė 1956 m. bažnyčią ištikusį gaisrą ir vargus, susijusius dėl bažnyčios remonto su rajono atstovais bei RRT įgaliotinio įstaiga. Pateikiame pamokslo ištrauką: „(. . .) Baigdamas priminsiu tai, ką mes su jumis bendrai išgyvenome. Prisimenu gaisrą ir vargus, kol buvo atstatytas stogas. Tuomet jūs parodėte nepaprasto gerumo! Jūsų tikėjimas ir gerumas stebino net aplinkinius kunigus. Jums visiems esu labai dėkingas.
Tuomet šauniai pasidarbavo bažnyčios komitetas su savo pirmininku, sekretoriumi bei iždininku, choristai ir adoruotojos, tarp kurių buvo nemažai gražaus jaunimo. Atsimenu labai daug gerų žmonių ir šeimų, kurios visokeriopai padėjo. Tikiu, kad jūs ir toliau padėsite savo bažnyčiai, kad ši graži ir brangi jūsų senutė Motina bus mylima kaip ir anksčiau (. . .) 1956 m. liepos 10 d. užsidegė vienuolyno stogas, prie kamino, į bažnyčios pusę, arčiau prie bažnyčios. Stogai buvo lentgalių, seni, labai išdžiūvę. Smarkus vėjas pūtė tiesiai į bažnyčią. Bažnyčia aukšta. Nei užlipsi, nei gesinsi. Subėgo žmonės. Vieną berniuką paprašiau, kad užliptų ant bažnyčios ir skubiai numestų žemėn per bokšto langus bažnyčios dokumentus ir senas knygas, kurios buvo menkos vertės. Berniukas kai ką numetė, ir tai, ką numetė, apdegė, dar labiau suiro. Kai prisistatė Kupiškio ugniagesiai, su jais ir rajono vadovai, vienuolynas jau buvo baigęs degti. Vyrai vos neprimušė rajono pirmininko Paplausko, kam jis ugniagesiams įsakinėjo gesinti baigiantį degti vienuolyną, o neleido gelbėti bažnyčios. Gaisras visai nepaisė ugniagesių, jis vis labiau apėmė bažnyčios stogą. Švenčiausiąjį išnešiau pas save į butą. Galėjo griūti skliautai, todėl išnešiau liturginius rūbus ir reikmenis. Gelbėtojų uolumas padarė nuostolių: vienas galingas vyras išlaužė tabernakulį, kad jį išneštų, kiti nuplėšė gal keturias Kryžiaus kelio stotis ir jas tik sudraskė, dar kiti pasišokėję griebė sietynus, kad juos gelbėtų, bet tik sulaužė. Visa pamatęs sakiau, kad taip nedarytų. Tabernakulio nebenešė, Kryžiaus kelio stočių nedraskė, bet sietynus sulaužė. Gaisras artėjo prie bokšto. Bokšto didžiuliai langai daug metų buvo atviri. Varnos ir kuosos pavasarį nešė ir nešė žabus savo lizdams. Apačioje, ant bokšto skliautų, buvo didelė krūva žabų. Gulėjo ir negyva varna. Išvalyti nebuvo įmanoma nei žemyn urvu sienoje, nei aukštyn pro langus, kurie buvo aukštai, gal už 10 ar daugiau metrų.
Gerasis varpininkas Juozas mūre iškirto langelį ir langą į Lėvens pusę. Tuomet iš bokšto išgabeno 16 didelių vežimų žabų! Tai buvo laimėjimas, kurio nepramatėme.
Tuo tarpu gaisras prislinko prie bokšto ir liepsnos lyg auksiniai žalčiai lindo pro langus ir jau laižė abiejų didžiulių varpų medines atramas. Maldavau vyrus, kad gelbėtų varpus. Bet šlanga buvo per trumpa ir Kupiškio gaisrininkai nieko negalėjo padaryti. Atrodė, kad nebėra vilties: varpai kris, išvers bokšto skliautus, suduš. Įtarėme, kad gali griūti ir bažnyčios skliautai.
Visus žmones išprašiau iš bažnyčios, užrakinau duris, bet ką daryti su varpais?! Aš nebegalėjau nieko. Einu iš šventoriaus ir matau — jau dega varpų medinės stramos! Žybčioja gaisro liežuviai. Dar truputį ir varpai grius!
Staiga į šventorių įlekia nauja gaisrininkų komanda. Jie buvo su šalmais, kaip senovės kariai. Pirmasis, vos įbėgęs, sušuko: „Kur pavojus?!" Atsakiau, kad varpai, t.y. bokšte.
Bet bokšte jau buvo pavojus ir patiems žmonėms.
Gaisrininkai tuoj šoko gesinti. Degė varpų atramos. Kai kurios jau buvo taip išdegusios, net pasvirusios. Pavojus ir varpams ir gaisrininkams . . . Tačiau pasisekė užgesinti. Bet pavojus griūti nepraėjo, nes atramos buvo labai išdegusios.
Ši bažnyčia — meno paminklas. Meno paminklams saugoti yra Komitetas. Jis turi valdžią, aukštesnę už kolūkio, už apylinkių, rajonų ir sričių valdžias. Jis pavaldus tik ministrams. Jo skyrius buvo, o gal ir tebėra, Šiauliuose. Palėvenė — Šiaulių srities.
Kitą dieną nudūmiau į Šiaulius, į minėtą skyrių, ir jis tuojau atsiuntė specialistą — inžinierių architektą Nistelį. Šis viską ištyrė, nurodė, kas darytina, kad varpai neišgriūtų, kol bus paremontuoti, pačios bažnyčios neįsakė uždaryti. Vyrai tuojau viską sutvarkė. Susikėlėme atgal į bažnyčią ir vėl pradėjome laikyti pamaldas.
Vilniuje šis paminklų apsaugos komitetas turi specialią dirbtuvę. Su ja nedelsiant irgi susitariau. Atsiuntė žmogų remonto planui sudaryti, išskyrė medžiagos.
Vyskupas Paltarokas ir paminklų apsaugos komiteto atstovai patarė nueiti pas RRT įgaliotinį Pušinį paprašyti daugiau medžiagos. Pušinis kalbėjo keistai maloniai, saldžiai. Jis mane išklausė, pasakiau, kad mūsų pamaldos vėl bažnyčioje, ir paleido be nieko. Vos tik išvykau, Pušinis davė įsakymą Kupiškio rajonui uždaryti mūsų bažnyčią.
Antrą ar trečią dieną man sugrįžus iš Vilniaus, atvyko Kupiškio rajono pirmininko pavaduotojas, jis buvo rusas. Jei būtų buvęs Paplauskas, būtų buvę prasčiau. Rusui padejavau kad neturime, kur pamaldas laikyti. Paprašiau, kad mums leistų zakristijoje. Jis, būdamas protingas ir matydamas, kad pavojaus gyvybei nėra, mums ir paliko zakristiją. Išvažiuodamas užrakino visas bažnyčios duris ir pasiėmė su savimi raktus.
Zakristijoje prie pat bažnyčios durų, įsirengėme šiokį tokį altorių. Zakristijos raktai buvo pas mus. Prasidėjo remonto darbai. Ant šventoriaus jau buvo atvežta lentų. Rajono pirmininkas Paplauskas ir rajono partijos sekretorius, kilęs iš tos pačios Palėvenės parapijos Aščiagalių kaimo, labai užsirūstino.
Jie barė mane, grasino kalėjimu. Partijos sekretorius įkrisdavo net į isteriją. Šventoriuje darbininkai sunėrė gegnes ir reikėjo jas kelti ant bažnyčios . . . Rajoną prašiau raktų, nes laiptai ant bažnyčios stogo buvo tik iš bokšto, kuris taip pat užrakintas. Rajonas neduoda. Liepia važiuoti į Vilnių, pas Pušinį.
Važiuoju į Vilnių pas Pušinį. Pasakiau reikalą. Šis skambina į Kupiškį: „Atidarykit bažnyčią! Tegul meldžiasi!", o man liepia važiuoti namo. Parvažiavęs vykstu raktų. Rajonas ir vėl neduoda. Reikalauja dokumento, kurio man niekas nedavė.
Važiuoju vėl pas Pušinį. Ir vėl ta pati istorija. Nebežinau, kiek kartų ėjau pas Pušinį, ir vis ta pati istorija. Darbininkai pasidarė ilgus laiptus, užsirito ant bažnyčios stogo, ėmė kalti gegnes ir visa kas reikalinga.
Po kurio laiko vyrai vėl prašė bažnyčios raktų, nes iš bažnyčios lengva įlipti į bokštą, o iš bokšto nesunku užeiti ir ant stogo. Aš vėl vykstu pas Pušinį. Kartą, dar pačioje pradžioje, jis manęs ir klausia, atrodo tarp kitko: „Kur dabar meldžiatės? Nesuprasdamas klastos, atsakiau: „Mums paliko zakristiją, nes kitur nėra vietos. Ten ir meldžiamės."
Vos grįžau namo ir spėjau atlaikyti šv. Mišias, kai prisistatė pats rajono pirmininkas Paplauskas ir griežtai įsakė tuojau viską išsigabenti iš zakrsitijos. Nepaisė mano aiškinimosi ir prašymo. Kaip gelbėtis? Kur prisiglausti? Tariau sau: „einu, skambinsiu Vyskupui ir klausiu, ką daryti. Zakristijos raktą pasiėmiau su savimi ir išskubėjau. Paštas tuomet buvo čia pat. Susiskambinti su Vilniumi sunku, teko laukti. Staiga duryse pasirodo Paplauskas ir sako: „zakristiją užantspaudavau! Tik pamėginkite atplėšti . . .", ir išvažiavo.
Zakristijos raktas pasiliko su manimi. Sugrįžtu namo, zakristija užantspauduota, neužrakinta, užrakinau. Zakristijoje pasiliko Švenčiausias, visos taurės ir ostijos, vynas, knygos, mano apsiaustas, kunigėlio brevijorius.
Kunigėlis mane pavadavo, nes aš sirgau džiova.
Palėvenės šventorius aptvertas mūro tvora. Joje 14 nišų Kryžiaus keliui. Nišos negilios. Kupiškio dekanas ir klebonas man paskolino viską, kas reikalinga vienam kunigui laikyti pamaldas, laidoti numirėliui. Altorių įsirengėme vienoje mūro tvoros nišoje. Joje tilpo dvi žvakutės. Sunkiau būdavo, kai pūsdavo vėjas, nes tada pavojuje atsidurdavo Švenčiausias Sakramentas. Tokiais atvejais jį pridengdavome tacele. Sekmadieniais ten pat sakydavau pamokslą, o po šv. Mišių nueidavome prie zakristijos, suklaupdavome, nes už durų buvo Viešpats, ir giedodavome „šventas Dieve".
Per Mišias choristai ir žmonės taip pat giedodavo. Kai būdavo laidotuvės, karstą pastatydavome čia pat, šventoriuje, pamaldas laikydavome kaip ir bažnyčioje. Mums bažnyčia buvo didelis šventorius. Jos stogas — gražusis dangus! Išpažinčių klausydavau, sėdėdamas ant kėdės. Taip vargome du mėnesius. Orai buvo geri. Bet su rugsėjo pradžia orai atvėso. Rytais pilkos miglos mūsų bažnyčią užimdavo, kaip smilkalų dūmai. Kas gi bus toliau? Ruduo prie durų! O darbininkai vis reikalavo raktų.
Ėmė stigti ir medžiagos. Vilniuje paminklų apsaugos komiteto ir dirbtuvės vyrai man patarė kreiptis pas Pušinį ir pareiškimu prašyti medžiagos ir bažnyčios raktų. Galvojau, kad nuo to bus tik dar prasčiau, nes vėl sudarys komisiją, į kurią įeis pirmosios komisijos žmonės . . . Ilgai skatinamas nusileidau. Pusiniui parašiau antrąjį prašymą, kad sudarytų komisiją, patikrintų bažnyčios būklę, grąžintų raktus. Vilniuje dar užėjau pas vieną iš minėto komiteto narių. Staiga jam skambina Pušinis. Tarnautojui, kurs manęs nepažįsta, Pušinis pradėjo mane peikti: ,,To klebono baisus tingumas. Tik pamanykit, aš jam sakau parašykit pareiškimą ir atidarysime bažnyčią. O jis atsisako, mat, tingi. Jei būčiau rajono pirmininkas, duočiau su basliu per kuprą! . . . Aš stoviu visai arti ir viską girdžiu, o tarnautojas žiūri į mane ir šypsosi. Pušinio įniršis ir jam pasirodė keistas. Kai grįžau iš Vilniaus, šventorių, vadovaujamą rajono atstovų, užplūdo daugybė vyrų. Tai naujoji komisija bažnyčios būklei tirti. Viduryje šventoriaus stovėjo vienas vyras, jis niekur nesikišo, tik rūkė ir rūkė.
Kažkas mane informavo, kad tai asmuo iš Vilniaus, specialiai atsiųstas iš paminklų apsaugos komiteto. Vėliau sužinojau, kad to vyro tikrai iš Vilniaus būta, tik į Kupiškio rajoną jis buvo atsiųstas traktorių reikalais! Melas buvo sugalvotas dėl komisijos svarumo! Komisijos vyrai — visokie žmoneliai, surinkti dėl didesnio įspūdžio ir svarumo, visur laipiojo ir landžiojo. Pagaliau išvažiavo. Iš visko buvo aišku, kad mūsų bažnyčiai — galas! Rimtas pavojus, jog bus likviduota! Tą pačią dieną išvažiavau į Vilnių, į paminklų apsaugos komitetą, pagalbos ieškoti. Vilniuje jau įstaigos buvo uždarytos. Vakare nuvykau pas vieną svarbų inžinierių, neradęs namuose, prie jo namų lūkuriavau lig vidurnakčio. Kur eiti nakvoti? Su dideliu atsargumu truputį stabtelėjau prie vyskupo durų. Neapsirikau — tuojau mane įsileido kancleris kan. B. Antanaitis, maloniai priėmė. Pastangos šeštadienį ką nors susitikti buvo veltui. Sekmadienį jau turėjau būti Panevėžyje ir ten sakyti pamokslą. Už tai tuometinis klebonas, tuomet dar kanauninkas kun. Dulksnys, žadėjo bažnyčios statymui atiduoti visą rinkliavą. Dar turėjau viltį susitikti ką nors iš atsakingų asmenų prieš pirmadienį, nes pirmadienį, galvojau, Kupiškio rajono komisija atsiųs raštą Pusiniui, šis duos neigiamą atsakymą, ir su mūsų bažnyčia baigta.
Mano supratimu, tokiai nelaimei buvo būtina užbėgti už akių. Bet aš nežinojau, kad pranešimas jau buvo atsiųstas ir paminklų apsaugos komitetas jau buvo informuotas. Nesuprantu, kaip rajonas galėjo taip greitai tai padaryti. Aš skubėjau, o jie skubėjo dar greičiau. Šeštadienį nieko nelaimėjau ir niekas man nepadėjo. Vyskupas į tokius reikalus visiškai nesikišdavo. Kancleriai tik padėdavo nueiti pas Pušinį arba jo sekretorių, slapyvardžiu „Audronaša".
Buvo gražus ankstyvas sekmadienio rytas, Panevėžyje Marijos gimimo atlaidai. Ten turėčiau būti . . . Teisinausi — klebonas kilnus, supras, nepyks. Ką daryti? Netikėtai gimė mintis — bažnyčia meno paminklas. Ji priklauso meno paminklų apsaugos komitetui. Komitetas turi jurisdikciją didesnę už rajono ir skyriaus jurisdikciją. Reiškia, jis nepriklausomas nuo rajono ir srities valdžios. Taigi, išvada aiški — reikia kreiptis pas juos ir sakyti: ši bažnyčia jūsų valdžioje. Jūs patys sudarykite komisiją, nuvažiuokite ir vietoje viską patikrinkite. Jeigu rasite, kad bažnyčia pavojuje griūti, suremontuokite. Jeigu ji tinkama, leiskite mums joje laikyti pamaldas, o darbininkams leiskite dirbti. Pirmadienį įstaigoje dirbo man svarbūs žmonės. Mano sumanymui pritarė paminklų apsaugos vyrai.
Tuojau pasiūlė vyriausiam inspektoriui vykti visko patikrinti. Be jo į Palėvenę vyko dar ir jaunas inžinierius sudaryti plano vienuolyno stogo remontui, nes ir vienuolynas buvo stipriai apdegęs. Taigi, komisija susidarė savaime. Pasiūliau tokiu laiku išvykti iš Vilniaus, kad Kupiškyje būtume prieš devynias, nes po devynių rajono vadovai išvažinėja į kolūkius. Antradienį anksti jau buvom Palėvenėje, nes kelias ėjo pro ją. Inžinieriai rado bažnyčia dar užbliombuotą, 9 valandą jau buvome Kupiškyje. Iš karto susiradome abu rajono vadovus: Paplauską ir anksčiau minėtą partijos sekretorių Aščiagalietį. Jie niekaip nenorėjo atiduoti bažnyčios raktų. Inspektorius tarė: „Ko jūs kovojate su Bažnyčia, tai ne jūsų paskirtis, jūsų paskirtis rūpintis kolūkiu. Bažnyčiai griauti yra įgaliotinis Pušinis. Aščiagalietis, kitiems klausant ir neklausant, vis peikė ir kaltino mane, kad aš trukdąs kolūkiui, o man pasakė, kad neilgai valgysiu skanią Kupiškio duoną. Pagaliau rajono vadovai atidavė raktus ir mes išvažiavome į Palėvenę, o paskui mus į Palėvenę atskubėjo ir Paplauskas su Aščiagaliečiu. Komisijos nariai jau buvo beeiną pradėti tikrinti Bažnyčios, kai staiga prie jų prišoko Aščiagalietis ir dar kartą pareikalavo dokumentų.
Toks jo elgesys atrodė labai keistas. Komisija nuplėšė įeinamų durų antspaudą, pro bokštą užlipo ant bažnyčios. Juos nusekė ir Aščiagalietis. Prasidėjo ginčas: Aščiagalietis tvirtino, kad, bažnyčios sienos — nedegtų plytų. Nuo gaisro sutrupėjo. Sienos grius! Komisija patyrinėjusi atsakė, kad ,,sienos suakmenėjusios. Nėra jokio pavojaus." Aščiagalietis įrodinėjo toliau: „Matote, bažnyčia perplyšusi. Bokštas griūva į vieną pusę, o bažnyčia — į kitą. Pavojus gyvybei!" Tikrai, bažnyčios skliautai gal nuo karo yra įplyšę skersai, bet anot žinovų, toks plyšimas nepavojingas. Komisija apžiūrėjusi tarė: „Čia gali ir tankai važiuoti! Pavojaus griūti tikrai nėra." Rajono pirmininkas pasiliko žemai prie bažnyčios sienos. Jis stovėjo ir tylėjo. Aš pasilikau su juo ir aiškinau, kad su kolūkiu sugyvename gerai. Labai norėjau būti su komisija, bet specialiai pasilikau su pirmininku, mat, kunigėlis jau prieš kokį mėnesį vikriai atsuko antspaudo siūlą, atsidarėme zakristiją, išsinešėme komuninę su Švenčiausiuoju ir viską, ko mums reikėjo. Paskui kunigėlis gražiai užsuko siūlą, ir nebeliko didesnės žymės, kas padaryta. Prisibijojau, kad pirmininkas neapžiūrėtų zakristijos durų, kurias jis pats užantspaudavo, ir kad ko nors įtartino nepastebėtų, todėl buvau prie jo ir jį kalbinau. Bet pirmininkas nesijudino iš vietos ir liūdnas laukė nulipant komisijos.
Komisijai sugrįžus, vyriausias inspektorius tarė: „Galite zakristiją patys atsidaryti." Atsakiau: „Rajonas uždarė. Malonėkite atidaryti, kad paskui nekaltintų." Tuo tarpu buvau atrakinęs zakristijos duris. Inspektorius durimis, jas atidarydamas, nutraukė antspaudą, įėjo, aš paskui jį, o už manęs lėkte įlėkė Aščiagalietis, ir, niekam nesiklausant, bet aiškiai ir skubiai susinervinęs kartojo: „Čia nėra jokio pavojaus! Čia nėra jokio pavojaus! Tikrai, čia sienos metrinės, suakmenėjusio mūro. Čia jokio pavojaus!" Bet mus kaip tik dėl to „pavojaus" buvo išmetę iš bažnyčios ir iš šios zakristijos! Zakristijoje surašė protokolą, kad bažnyčia apžiūrėta, kad jai griūti pavojaus nėra ir leidžiama laikyti pamaldas, nurodė, kad varpais neskambintume tol, kol juos suremontuos. Nuorašą paliko ir man. Rajono atstovai buvo pritrenkti. Jie abu tylėjo. Komisija ėjo tikrinti apdegusio vienuolyno, kuriame buvo ir kolūkio raštinė. Vėliau žmonės kalbėjo, kad kolūkio vadovams buvę nemažai baimės, nes vienuolyno patalpose buvusi didelė betvarkė. Svečius palydėjau lig vienuolyno kiemo vartų.
Po praėjusio penktadienio apžiūros, kaip jau buvo minėta, padarytos su apgaulinga iškilme, rajono valdžia tuojau pranešė Vilniui, kad Palėvenės bažnyčia avarinėje būklėje, nes bokštas griūva į vieną pusę, o pati bažnyčia į kitą. Dabar rajono valdžia tylėjo, dar ne viskas. Gal po gero pusmečio suvažiavo Lietuvos architektai. Paminklų apsaugos atstovas, sakydamas kalbą, dejavo, kad yra rajonų, kurių vadovybė ne tik nepadeda meno paminklų užlaikyti, bet dar trukdo juos remontuoti. Tokio rajono pavyzdžiu paminėjo Kupiškio rajoną, kuris trukdė remontuoti Palėvenės bažnyčią. Bet rajonas nenurimo . . .Jis dar galėjo kibti prie kolūkiečių, ir kibo.
Paskelbė, kad tų kolūkiečių, kurie eis darbo dienomis į talką prie bažnyčios remonto, tikrins šieno atsargas daržinėse. O talka buvo reikalinga. Tada buvo, o gal ir tebėra, toks įsakymas, kad devynias dešimtąsias duoto sklypo skiriama gyvuliams ganyti ir tik vieną dešimtąją dalį kolūkietis gali nusipjauti žiemai šienui. Žmonės darydavo priešingai — vieną dešimtąją nuganydavo, o devynias dešimtąsias nusipjaudavo žiemai. Taigi, visi buvo kalti. Valdžia tai žinojo ir grasino: „Kas šiokią dieną eis į talką prie bažnyčios, to šieno atsarga bus patikrinta. Jei bus rasta daugiau, bus atimtas visas šienas."
„Todėl žmonės į talką ėjo ne šiokiomis dienomis, bet šventėse. Kai reikėjo stogas apkalti grebėstais, po pamaldų ant stogo žmonių buvo pilna, lyg bičių prie medaus! Pagaliau pasibaigė taip: bažnyčios stogas jau buvo atstatytas, bokšto medinis supuvęs kryžius pakeistas geležiniu, pakeisti arba naujai perdėti geležiniai kryžiai šventoriaus Kryžiaus kelio stotelėse, o iškilminguose varpuose nudegusio kryžiaus vietoje jau buvo geležinis kryžius. Beliko vartuose įmontuoti du papuošalus, geležinius, gana originalius. Pasiliko įmontuoti todėl, kad tas, kas juos gamino, pavėlavo padaryti. Skardžius Guobė vis žadėjo ir vis delsė. Pagaliau atvyko su sūnum, pasidarė stalažėlį, nuėmė vartų stogelį ir buvo bepradedąs įmontuoti papuošalus, kurie turėjo būti iš abiejų kryžiaus pusių (jie ten dabar ir yra), kai į šventorių prisistato du vyrai ir sako: „Aš — Kupiškio rajono architektas, o šis iš Vilniaus, iš paminklų apsaugos komiteto. Kokia teise vyksta šis remontas? Turit leidimą?" Atsakiau, kad turim bendrą leidimą. Architektas rūsčiai tarė: „Tuojau baikite darbą, remontuoti negalima." Kaip galėtų meluoti toks inteligentas — architektas — aukštas pareigūnas?! Aš patikėjau. Paprašiau skardžių Guobą viską sutvarkyti kaip buvę ir remonto nebedaryti. Po visko mane išvarė iš Palėvenės, buvo atėmę leidimą eiti kunigo pareigas. Po kurio laiko apžiūrėti Palėvenės atvyko pats paminklų apsaugos komiteto pirmininkas, jaunas žmogus.
Gerb. kun. Jonas Uogintas, naujasis klebonas, ir sako: „Jūsų įstaiga tada ir tada buvo atsiuntusi žmogų. Jis buvo atėjęs su rajono architektu, kuris tuomet uždraudė baigti nedidelį šventoriaus vartų remontą!" Svečias pagalvojęs atsakė: „Ne. Tokiu laiku mes jokio žmogaus nebuvome atsiuntę!" Taigi Kupiškio rajono oficialus žmogus negarbingai melavo! Mat, šnipeliai buvo pranešę rajonui apie vartų remontą ir rajono vadovai atsiuntė savo architektą melu sutrukdyti darbą. Darbą baigė kun. J. Uogintas, naujasis Palėvenės klebonas. Netrukus iš pareigų buvo atleistas Aščiagalietis, žmonės pasakojo, kad už spekuliaciją kepyklos miltais, o pirmininkas Paplauskas jau miręs."
