Lietuva meldžiasi
Žemaičių Kalvarija (Varduva, Plungės raj.). Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai (nuo liepos 2 d.), nežiūrint nuolatinių valdžios trukdymų — transporto tikrinimo, privačių automašinų registracijos, griežto dirbančiųjų tikrinimo darbavietėse ir t.t., praėjo su dideliu entuziazmu ir maldingumu.
* * *
Pivašiūnai (Alytaus raj.)- 1985 m. rugpjūčio 11 d. į Pivašiūnų Žolinės atlaidus bevažiuojančius maldininkus pasitikdavo milicija — tą dieną įvažiuoti į miestelį neleido — automašinas nukreipdavo važiuoti į laukus. Gatvėse ir šventoriuje saugumiečiai lediniais žvilgsniais varstė kiekvieną einantį į bažnyčią. Maldininkų buvo pilna bažnyčia ir šventorius. Į atlaidus atvyko ir J. E. vyskupas Vincentas Sladkevičius. Vyskupas kartu su svečiais kunigais koncelebravo šv. Mišias ir pasakė pamokslą, kurio metu iškėlė Marijos reikšmę mūsų gyvenime, jos Motinišką globą, ragino visose situacijose beatodairiškai pasitikėti ja. "Gera mums čia būti su savo Motina..." kalbėjo Vyskupas. Pamoksle palietė stebuklingojo Pivašiūnų Marijos paveikslo garsą, žinomą net plačiame pasaulyje, nes šv. Tėvas, kalbėdamas apie Lietuvą, ir jį paminėjęs.
Nors tiesiogiai saugumiečiai maldininkams netrukdė, tačiau šventoriuje tvyrojo įtempta nuotaika — nebuvo galima nusipirkti jokių devocionalijų.
* * *
Giedraičiai (Molėtų raj.). 1985 m. rugpjūčio 25 d. Giedraičiuose buvo minimas palaimintojo Mykolo Giedraičio 500 metų jubiliejus. Ta proga J. E. Vyskupas Vincentas Sladkevičius Giedraičiuose teikė Sutvirtinimo sakramentą. Į atlaidus suvažiavo aplinkinių parapijų kunigai ir maldininkai iš įvairių Lietuvos kampelių: Vilniaus, Kauno, Šiaulių; daugybė vaikų ir jaunuolių Sutvirtinimo sakramentui gauti. Prieš pamaldas vyskupas pašventino jubiliejaus proga liaudies meistrų iš ąžuolo išdrožtą ir šventoriuje pastatytą menišką pal. Mykolo Giedraičio statulą. Sumą kartu su atvykusiais kunigais koncelebravo ir vyskupas V. Sladkevičius. Ta proga vyskupas pasakė pamokslą. Po pamaldų atvykusį vyskupą pasveikino vaikai ir jaunimas. Kaip ir reikėjo tikėtis, jubiliejus kėlė nerimą valdžiai: aikštėje prieš bažnyčią, autobusų stotelėje budėjo milcija ir visur landžiojo saugumiečiai.
* * *
Šiluva (Raseinių raj.)- Šiais metais į Šiluvos atlaidus patekd buvo dar sunkiau: iš rajonų ir miestų nuimti kai kurie autobusų maršrutai, iš didesnių miestų dauguma kursuojančių autobusų paimdavo tik tiek keleivių, kiek autobuse yra sėdimų vietų. Kauno autobusų stotyje tai kartojosi nuolat, bilietai į Šiluvą visai oktavai buvo išpirkti jau išankstinėse kasose. Nežiūrint sunkumų ir trukdymų, į Šiluvą susirinkdavo daugybė maldininkų. Rugsėjo 13 d. į Šiluvos atlaidus atvyko J. E. vyskupas Julijonas Steponavičius, kuris šventė savo vyskupystės 30 metų sukaktį. Prieš Sumą kunigai pasveikino vyskupą. Sumą kartu su vyskupu tremtiniu koncelebravo didelis būrys kunigų. Pamokslo metu vyskupas J. Steponavičius ragino visus būti ištikimais tikėjimui, praktikuoti dorybes, eiti sakramentų. Po pamaldų vyskupą pasveikino vaikai ir jaunimas. Rugsėjo 15 d., atlaidų uždarymo dieną, pamaldose dalyvavo beveik visi Lietuvos vyskupai ir didžiulė minia tikinčiųjų.
Vilnius. Visą oktavą Aušros Vartų Švč. M. Marijos, Gailestingumo Motinos, atlaiduose buvo gausu maldininkų. Prieš vakarines pamaldas Aušros Vartų koplyčioje jaunimas kalbėdavo rožančių, giedodavo giesmes. Žmonių būdavo tiek daug, kad silpnesnieji net nemėgindavo lipti į viršų (koplyčią); jie likdavo melstis ant laiptų ar koridoriuje, kurį užpildydavo iki pat lauko durų.
Bažnyčioje kiekvieną dieną pakaitomis giedodavo svečių chorai. Stebino maldininkų ištvermingumas: sušilę, suvargę, dėl žmonių gausumo negaudami ne tik atsisėsti, bet ir kur nors atsiremti, jie neišeidami po kelias valandas meldėsi bažnyčioje.
* * *
Telšiai. 1985 m. Vėlinėse Telšių miesto kapinėse įvyko iškilmingas katalikiškas mirusių paminėjimas. Procesiją kapinėse, dalyvaujant kunigams ir didelei miniai tikinčiųjų, vedė J. E. vyskupas Antantas Vaičius. Katalikai dėkingi už gražų mirusiųjų paminėjimą.
* * *
Butrimonys (Šalčininkų raj.). Butrimonių apylinkės pirmininkas per parapijos bažnyčios komiteto pirmininką įspėjo kun. Vytautą Pūką, kad šis Vėlinių dieną nedarytų procesijos kapinėse.
Kun. V. Pūkas įspėjimo nepaklausė. Bedieviai akylai stebėjo procesiją, tiesiogiai pamaldoms netrukdė.
* * *
Šalčininkai. 1985 m. gruodžio mėnesio pabaigoje pokalbiui su vietos valdžia buvo iškviesti Šalčininkų rajono kunigai. Po tradicinio pranešimo apie rajono ekonominius pasiekimus sekė rajono prokuroro kalba apie kunigų vykdomus "įstatymų pažeidimus" ir už tai galimas bausmes.
Kun. Jonui Vaitoniui prokuroras grasino bausmėmis už važinėjimą į Baltarusiją be valdžios leidimo patarnauti tikintiesiems; Butrimonių parapijos klebonui kun. V. Pūkui — už Vėlinių procesiją kapinėse. Prokuroras akcentavo, kad ateityje už vaikų katekizaciją, leidimą dalyvauti vaikams procesijoje, giedoti chore ir panašius "nusikaltimus" kunigams bus taikomos atitinkamos bausmės.
* * *
Pociūnėliai (Radviliškio raj.).
Religijų reikalų Tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos
įgaliotinis, Lietuvos TSR
P a s k u t i n i s į s p ė j i m a s
Pociūnėlių religinės bendruomenės vykdomajam organui: Kvietkevičiui Pranciškui, Vinco, Gaštentienei Birutei, Klemenso.
Nustatyta, kad Pociūnėlių Katalikų religinės bendruomenės vykdomasis organas, nežiūrint daugkartinių vietos valdžios raginimų, neorganizavo parapijos steigėjų ("dvidešimtuko") pasirašyti naujo pavyzdžio sutarties su rajono vykdomuoju komitetu dėl nemokamo naudojimosi maldos namais ir juose kulto inventoriumi, meno bei kultūros vertybėmis.
Reikalauju Pociūnėlių bendruomenės vykdomąjį organą iki š.m. lapkričio 1 d. sudaryti sutartį su Radviliškio rajono vykdomuoju komitetu dėl naudojimosi maldos namais.
Įspėju vykdomojo organo narius, kad nesudarius sutarties, religinės bendruomenės gali būti panaikinta registracija, o bažnyčia, kadangi naudojama be sutarties, gali būti uždaryta.
Tarybos įgaliotinis Petras Anilionis (parašas)
1985 m. rugsėjo 18 d.
1985 m. spalio 14 d. apylinkės pirmininkas įspėjimą įteikė Pociūnėlių parapijos klebonui kun. Antanui Jokubauskui.
* * *
Viduklė (Raseinių raj.). Viduklės bažnyčioje kiekvieno mėnesio 26 d., parapijos klebono kun. Alfonso Svarinsko suėmimo dieną, tikintieji ir kunigai renkasi pasimelsti už kenčiantį kleboną ir kitus kalinius. Bedieviai, kiek galėdami, gąsdina jaunimą, ypač mokykloje. Pamaldos dažniausiai būna vakare, kurių metu bažnyčioje visada yra seklių, skaičiuojančių kiek ir kurie mokiniai yra bažnyčioje, ką jie veikia — gieda, veda maldas, kuris pradeda melstis, kuris užbaigia ir t.t. Vėliau pamaldose dalyvavę mokiniai vienokiu ar kitokiu būdu yra gąsdinami, svarstomi, kad būsią neprileisti prie egzaminų ar baigę vidurinę niekur negalės įstoti ir toliau mokytis; gąsdina žmones, kad už dalyvavimą pamaldose už kalinius (ypatingai jaunimui) gresia suėmimas. Atsiųsti sekliai stebi atvažiuojančius kunigus, užrašinėja jų sakomus pamokslus, prie bažnyčios stovinčių automašinų numerius.
* * *
Klaipėdos rajono laikraščio "Banga" redaktoriui
A. Platužui
Nuorašai:
LTSR Ministrų Tarybai
LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui P. Anilioniui
J. E. Telšių vyskupijos vyskupui A. Vaičiui
Klaipėdos rajono Gargždų parapijos vikaro
kun. A. Šeškevičiaus ir vargonininko A. Bumbulio
P a r e i š k i m a s
Tamsta Redaktoriau, š.m. liepos 27 d. "Bangos" laikraštyje atspausdinote Religijų reikalų tarybos įgaliotinio P. Anilionio neteisingą prieš mus straipsnį "Kam priklauso kapinės". Paaiškinus tiesą, paaiškės netiesa.
1. Įgaliotinio straipsnyje minimas J. Kavaliauskas ir pats įgaliotinis kalba apie pareiškimą, kuriame "buvo rašoma, kad Gargždų katalikų kapinėse neleidžiama statyti paminklų su kryžiais". Bet jie abu prašauna pro šalį, lyg abu nebūtų matę to pareiškimo. Todėl pridedame pilną tekstą rusų kalbą; toks jis ir buvo parašytas Religijų reikalų komitetui prie TSRS Ministrų Tarybos š.m. sausio 8 d. su tikinčiųjų parašais (pasirašė 150 tikinčiųjų — red. past.).
Pareiškimo pradžia: "Jūs mums leidot statyti kryžius ant tikinčiųjų kapų. Įgaliotinis P. Anilionis pasitarime Gargžduose mums pranešė, kad buitinio aptarnavimo kombinatas turi dirbti kryžius už aukštas kainas, o kombinato darbininkai juos slaptai padaro. Ar tai normalu? Nei Buitinio Aptarnavimo ministerija, nei rajono vykdomasis komitetas, nei kitos instancijos tuo nesirūpina. Praktiškai leidimo nėra, tik jūsų žodžiai.
Pareiškimo pabaiga; "Mes jus nuoširdžiai prašome paveikti atitinkamas instancijas, kad buitinio aptarnavimo kombinatas mums dirbtų kryžius pagal užsakymą".
Taigi, pareiškimo esmė tokia: Maskva leido statyti kryžius, bet kombinatas jų nedirba, todėl prašome, kad dirbtų.
Dabar aišku, kad Kavalauskas ir įgaliotinis pareiškimo esmę visai suklastojo.
2. Kai gargždiečiams valdžia atidarė naujas kapines Lauga-liuose, nebeleido statyti kryžių. Todėl Gargždų parapijos bažnytinis komitetas įgaliotiniui P. Anilioniui 1984.VIII.2. parašė tokį pareiškimą:
"Mūsų parapijiečiai nekartą kreipiasi į Klaipėdos raj. vyriausiąją architektę Kelbauskienę, kad būtų kapinėse mirusiems ant kapo pastatyti kryžiai. Neleido tik pastatyti paminklą iš patvirtinto pavyzdžių albumo. O jame nėra jokio kryžiaus, tik akmenys dėžutės pavidalo be jokio religinio ženklo. Argi gali tikintieji tokį ateistinį paminklą statyti ant tikinčiojo kapo? Tai reikštų, kad po mirties tikintieji paverčiami ateistais.
O mūsų parapija, kaip ir visos kitos Telšių vyskupijos parapijos, iš kurios yra gavusi raštą Nr. 577 (1954.X.l-3.) kur parašyta: 'Kryžius galima statyti ne tik šventoriuje, kapinėse, bet ir tikinčiųjų kiemuose, kur kitur kryžiai nestatomi ir nešventinami.' Tas raštas, žinoma, buvo suderintas su valdžia ir ligi šiol neatšauktas. Tai kodėl dabar draudžia tikintiesiems statyti kryžius, net pastatytus naikina, sukeldami pasaulinio masto pasipiktinimą?
Todėl mes esame priversti kreiptis į Jus, kad tas reikalas būtų aiškiai išspręstas pagal tarybinę Konstituciją.
1. Religinio paminklo statymas ant tikinčiojo kapo yra kulto dalis, pabrėžta 'Apeigyne' II d. psl. 286-8.
2. Versti tikintįjį pasirinkti nereliginį paminklą, reiškia atmesti sąžinės ir religijos laisvę.
3. Tikintieji nori ne tik ant akmens prikalti kryželį, bet pastatyti tikrą kryžių.
4. Vietoj kryžių versti statyti ateistinius paminklus, reiškia nuskurdinti Lietuvos meną, kuris per šimtmečius didžiuojasi meniškais kryžiais, kurių yra ištisi albumai, sudaryti pasaulinio garso menininkų.
5. Pagal dabar sudarytus projektus paminklai susidarytų šabloniški, savarankiškam liaudies menui nebūtų vietos.
Mes prašome gerbiamą Religijų reikalų tarybos įgaliotinį suteikti tikintiesiems galimybę ant mirusiųjų kapų statyti religinius paminklus — kryžius. Laukiame teigiamo atsakymo."
Įgaliotinis P. Anilionis davė neigiamą atsakymą, liepė pasirinkti paminklą iš patvirtinto albumo.
Tada bažnytinis komitetas ir tikintieji pareiškimu kreipėsi į Religijų reikalų komitetą Maskvoje ir gavo atsakymą per Klaipėdos raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Leitą, kuris vyr. architektei Kelbauskienei ir man (kun. Šeškevičiui) jį perskaitė: "Kas neleido kryžių statyti, darė didelę neteisybę." Džiaugiamės, kad Maskva leido. Bet, deja, kryžiai ant tikinčiųjų kapų nesirodė, nes Buitinis jų nedirbo, tik ant akmens per 5 metus iškalė vieną didesnį kryžių. Ką viena ranka duoda, kita atima, ir lieka tas pat.
Kadangi paminklo be religinio ženklo negalima šventinti, tai tikintieji prie akmens prikala kokį kryželį arba paprašo iškalti. Apie tokius "Kryžius" naujose kapinėse J. Kavaliauskas ir pranešė įgaliotiniui, o senose yra didelių kryžių tik iš senesnių laikų. Klaipėdiečiams į naująsias kapines neįleisdavo paminklo su iškaltu ant jo kryželiu. Tikintieji jį aptepdavo juodai ir kontrolieriai nepastebėdavo. Todėl yra paminklų su kryželiais, o kryžiaus nė vieno.
Tamsta redaktoriau, pasikvieskit neteisingojo straipsnio autorių įgaliotinį P. Anilionį ir nueikit į naująsias Laugalių kapines, ieškokit kryžiaus visur ir nesurasit nė vieno atskirai pastatyto net 1,20 m. aukščio. Bet tai turėjot padaryti prieš straipsnio atspausdinimą. O J. Kavaliauskas tvirtina, kad rado daugybę kryžių. Įdedu bendrą naujųjų kapinių nuotrauką, kad rastumėte "daugybę kryžių". Nė su žiūronu nerasit.
Todėl aišku, ko verti ir kam tinka tokie išsireiškimai: "Iš kur atsiranda šmeižtai, kurie ruošia tokius pareiškimus? Kodėl jie už melą netraukiami atsakomybėn? (J. Kavaliauskas)? "Pareiškimo autoriai meluoja, juodina tikrovę? (P. Anilionis).
3. Įgaliotinis mus kaltina: "...rinkti gyventojų parašus, kurių dauguma padirbti..." Atsakome: griežčiausiai tai neigiame. Jokia objektyvi ekspertizė to neįrodys, tik patvirtins, kad parašai tikri. Mums ir nereikia parašų dauginti, nes turime, tūkstančiai parapijiečių pasirašytų, bet kam tiek daug reikia? Jei nekreips dėmesio į šimtą, nekreips nė į tūkstantį. Štai aiškus pavyzdys: įgaliotinis mielai priėmė vieno ateisto J. Kavaliausko neteisingą pranešimą už gryną pinigą, o į daugiau 100 tikinčiųjų nekreipė jokio dėmesio, dar apkaltino. Kokia logika, kokia diplomatija tokio aukšto pareigūno, kuris skirtas liaudžiai padėti?! Juk jis tikintiesiems Gargžduose aiškiai pasakė, kad Buitinis turi dirbti kryžius, o rašo priešingai. Ir Maskvoj E. S. Galustjanas iš mūsų atstovo teiravosi, ar Gargžduose Buitinis dirba kryžius. Pasakyta — ne. Pabrėžė: "Turėtų dirbti." Žodžiai lieka žodžiais, kai jiems niekas neduoda eigos.
Net per "Akiratį" įgaliotinis mus kaltino, kad padirbame parašus, nes pašaukti parapijiečiai atsisakę parašų. "Lazda turi du galus": yra kita priežastis atsisakyti — tai baimė, kuri tęsiasi iš Stalino laikų. Pirmininko pavaduotojas A. Leita naudoja tą priemonę: raštu pasikviečia tikintįjį, kuris aiškiau pasirašė, ir klausia, ar pasirašęs. Jau pats pakvietimas išgąsdina, o dar klausinėjimas baimę padidina, todėl būna tokių kurie atsisako. Viena iš atsisakiusių savo parašo išreiškė jų visų mintį: "Aš pasirašiau, bet kam aš jiems sakysiu?"
4. Įgaliotinis rašo: "Buržuazinėje Lietuvoje kapinėse šeimininkavo bažnyčios tarnautojai. Jie nurodydavo, kur ką laidoti... Jie kapinėse buvo įrengę taip vadinamus "pakaruoklių kapus", kur liepdavo laidoti savižudžius, nekrikštytus kūdikius ir, aišku, netikinčius — ateistus".
Paaiškiname: Lietuvoje kiekviena religinė bendruomenė turėjo savo kapines ir statė savo religinius paminklus: stačiatikiai, liuteronai, žydai... Kur reikalavo, buvo ir laisvamanių-ateistų kapinės, pav., prie Šiaulių, kur buvo palaidoti keli laisvamaniai. Taigi, visi galėjo pasistatyti paminklą, kokį norėjo, ir pasirinkti vietą. Kadangi religinė bendruomenė su ypatinga pagarba žiūri į kapines, tai Katalikų Bažnyčios buvo įsakyta jas pašventinti (Bažnytinių Teisių Kodeksas, 1205 kanonas) ir palikti nešventintą vietą tiems, kurių negalima laidoti su Bažnyčia: "Jei yra galimybė, tebūna aptverta ir apsaugota vieta tiems, kuriems atsakomos bažnytinės laidotuvės" (1212 kanonas). Čia laidodavo kūdikius be krikšto, jie dar nebuvo Bažnyčios nariai, ir tuos, kurie nuo jos atpuolė: ateistus, savižudžius ir viešus nusikaltėlius. Kadangi gyvendami nenorėjo būti kartu, tai ir mirusiems paliko laisvę.
Kadangi ateistinė valstybė visas kapines paėmė į savo valdžią, tai konfesinių kapinių nebėra, nors J. Kavaliauskas naiviai dar kalba apie katalikų kapines Gargžduose. Nors dabar skelbiama sąžinės ir religijos laisvė (Konstitucijos 50 str.), vis dėlto kiekviena religinė bendruomenė (katalikai, stačiatikiai, liuteronai, žydai...) prieš savo nuostatus turi savuosius laidoti tik bendrose valstybinėse kapinėse ir statyti paminklus, kokius nustato valstybė. Pagal įgaliotini, dabar yra geresnė sąžinės laisvė. Bet kiekviena religinė bendruomenė valdžiai būtų labai dėkinga, jei ji tikintiesiems paskirtų bent tokį kampelį, kokį Bažnyčia buvo paskyrusi ateistams savo kapinėse. Ji neversdavo kelių ateistų laidoti su tikinčiaisiais, bet juos pagal religinį principą atskirdavo, o dabar visi tikintieji turi laidotis ateistinėse kapinėse, kur nenumatytas joks religinis paminklas kryžius, lyg vien ateistai jose būtų palaidoti. Tai labai skaudu tikintiesiems. Todėl jie prašo, kad bent ant tikinčiojo kapo galėtų pastatyti kryžių.
5. Įgaliotinis vėl kaltina mus: "Pareiškimas buvo adresuotas... užsienio antitarybiniams propagandos centrams".
Atsakymas: Tai išlaužta iš piršto, negarbinga ir nelogiška. Jei būtų toks tikslas, užtektų vieno pareiškimo, o mes dėl kryžių kapinėse jau penkis metus vargstame ir negirdėjome jokio pranešimo iš užsienio, nors įgaliotinis ir girdėjo: "Šis pareiškimas netrukus buvo perskaitytas per 'Vatikano radiją' su riebiais komentarais". Dėl Gargždų bažnyčios — barako paaukštinimo tikintieji jau gal per 8 metus rašė pareiškimus, Maskva vis juos persiuntė įgaliotiniui, o jis Klaipėdos raj. vykdomajam komitetui vis su ta pačia pastaba: "Pagal priklausomybe.", lyg įgaliotinio įstaiga būtų tuščia vieta pareiškimams persiuntinėti. Tai rodo, kad įgaliotinis nelinkęs padėti tikintiesiem, nors jie ir vargsta barake. Tai patvirtino paskutiniu skirtingu atsakymu: "Nėra reikalo", nors tūkstančiai prašo paaukštinimo, o jis, P. Anilionis, skirtas liaudžiai padėti: "TSKP egzsistuoja liaudžiai ir tarnauja liaudžiai" (Konstitucija 6 str.). Nors taip nehumaniškai elgiasi, vis dėl to gargždiečiai iš Vatikano apie tai nieko negirdėjo. Todėl visi įgaliotinio kaltinimai viešai atskleidžia jo moralę, kuri nesiskaito su LTSR konstitucijos 55 str., o tuo pačiu pažeidžia ir 52 str., sukeldamas nesantaiką tarp valstybės ir Bažnyčios, pakenkia sau ir Valstybei. Inteligentai ir diplomatai taip nesielgia. Įgaliotinis dvasininkus vadina bažnytininkais, o tas pravardžiavimas reiškia jų paniekinimą ir parodo autoriaus kultūros lygį. Kaip gali jaustis vyskupas ar kunigas, kreipdamasis į tokį Valstybės ir Bažnyčios tarpininką? Ekstremistais pravardžiuoja tuos kunigus, kurie mėgina bent kiek ginti Bažnyčios reikalus, kad juos suniekintų ir nutildytų.
6. Kreipiamės į LTSR Ministrų Tarybą, kad ji pamatytų, kaip įgaliotinis atstovauja Valstybę.
Kreipiamės į mūsų Vyskupą, kad žinotų, kaip įgaliotinis elgiasi su kunigais.
Kreipiamės ir į patį įgaliotinį, nes tyla būtų nusikaltimas tiesai.
Kreipiamės ir į "Bangos" redaktorių, kad žinotų, kaip be patikrinimo spausdina neteisingus straipsnius pasaulėžiūros klausimais. Laikosi dėsnio: kas prieš religiją ir kunigus, tai viskas teisinga, nes jie spaudoje neturi balso, todėl turės tylėti, o teisus bus tas, kuris juos juodina. Pavyzdžiui, rašeiva M. Dausynas savo antireliginiuose straipsniuose prirašė visokių nesąmonių, redakcija viską atspausdino. Š.m. kovo 30 d. "Bangoje" rašė: "Bažnytininkų tvirtinimu, ją (išpažintį) įkūręs Kristus, paskutinės vakarienės metu kreipdamasis į apaštalus"... Tuo parodė, kad jis religijos srityje yra analfabetas; tokio lygio ir redakcija, kuri tai spausdina. Kadangi tikintieji neturi jokio religinio laikraščio, todėl negali parašyti tiesos, jų padėtis blogesnė už Afrikos negrų ir azijatų. Nors LTSR Konstitucija 48 str. piliečiams garantuoja žodžio ir spaudos laisvę, vis dėl to būtų labai naivu prašyti redaktorių, kad būtų demaskuotas ir atšauktas neteisingas įgaliotinio straipsnis pagal šio pareiškimo konkrečius duomenis. Tikintieji neturi nei religinio laikraščio, nei žurnalo, nei religinės knygos pasiskaityti, todėl priversti gyventi didžiausioj religinėj tamsoj, kokios mūsų tauta nėra mačiusi. Prie caro dar knygnešiai iš Tilžės parvešdavo religinių knygų, o dabar iš užsienio negalima gauti jokios religinės knygos kai tuo tarpu Lenkija, Demokratinė Vokietija ir Vengrija turi laikraščių, žurnalų ir knygų. Tiesa, leido per 40 spaudos "laisvės" metų kunigams atspausdinti kelias knygas, kalendorių, o tikintiesiems katekizmą ir tiek maldaknygių, kad šimtui tūkstančių teko tik kelios. Jei anais laikais elgeta būtų gavęs tik tiek išmaldos, būtų greit badu numiręs. Prie religinio bado priklauso ir tai, kad kunigas bažnyčioje neturi teisės kelių vaikų pamokyti katekizmo. Kur jie išmoks, kai vaikams skirto katekizmo nėra? Kaip išmokys tėvai be knygos? Telieka mirti religiniu badu ir tapti ateistu. Tuo tarpu kitose demokratinėse šalyse moksleivius religijos moko bažnyčiose.
— Štai kokia religinio žodžio ir religinės spaudos laisvė! Nesitikime jokio atšaukimo, nebent didesnio apjuodinimo.
Priedai:
1. Gargždų senųjų ir naujųjų kapų nuotraukos.
2. Pareiškimo kopija rusų kalba.
3. Įgaliotinio P. Anilionio straipsnis. Gargždai, 1985.VIII.27.
1985 m. rugsėjo 17 d. Įgaliotinis P. Anilionis kun. A. Šeškevičiui ir vargonininkui A. Bumbuliui atsakė, kad laikraštyje paminėti faktai atitinka tikrovę ir todėl bet kokios diskusijos šiuo klausimu nereikalingos.
* * *
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui LTSR respublikai
Petrui Anilioniui
Nuorašai:
D. G. Lietuvos Vyskupams ir Valdytojams
Kun. Gustavo Gudanavičiaus, Žagarės-Juodeikių bažnyčių administratoriaus,
P a r e i š k i m a s
Gerbiamas įgaliotini, sąryšyje su mano pareiškimu 1985.08.25 TSKP KP CK Gener. Sekretoriui M. Gorbačiovui, kuriame aš išreiškiau padėką už Jo ryžtingą kovą "su visokiais mūsų gyvenime įsigalėjusiais negerumais, o ypač su besaikiu alkoholinių gėrimų vartojimu — girtuoklyste", ir paprašiau Lietuvos tikinčiųjų vardu "pašalinti iš gyvenimo dar vieną blogybę, būtent, plačiu mastu pas mus vykdomą tikinčiųjų diskriminaciją", — Jūs, atvykęs į Joniškį, dvi valandas man "plovėte smegenis", norėdamas įrodyti, kad juoda yra balta, o balta — juoda, pavadinote mano pareiškimą šmeižikišku ir, pagaliau, jei nesiliausiu toliau rašinėjęs, pagrasinot man Baudžiamojo Kodekso tam tikrais straipsniais. Labiausiai Jūs pykstate, kad tokie raštai patenka į užsienį, ir pasaulis sužino apie pas mus pasitaikančias negeroves. Aš su užsieniu jokių ryšių neturiu: į užsienį nevažinė-ju ir su niekuo nesusirašinėju. Pastebėjęs gyvenime pasireiškiantį blogį ar triumfuojantį melą, netekęs kantrybės, retkarčiais kai kam parašau. Rašau atvirai, pasinaudodamas Konstitucijos garantuota žodžio bei spaudos laisve, ir jei kokie korespondentai tą medžiagą panaudoja savo tikslams, aš neatsakau.
Kadangi po Tamstos ilgos kalbos skubėjau ir negalėjau jums atsakyti, todėl į Tamstos man padarytus priekaištus ryžausi atsakyti raštu. Noriu išryškinti kai kuriuos faktus, paliestus mano pareiškime ir mūsų pokalbyje.
1. Jūs, Gerb. Įgaliotini, tvirtinate, kad pas mus jokios tikinčiųjų diskriminacijos nesą, kad visi tikintieji, nežiūrint užimamos vietos, gali laisvai lankyti bažnyčią: tėvai turi teisę mokyti savo vaikus tikėjimo tiesų, kad pakankamai išleidžiama maldaknygių, katekizmų bei kitokios literatūros.
O ką sako tuo klausimu TSRS Konstitucija? — "Visi TSRS piliečiai lygūs prieš įstatymą nepriklausomai nuo kilmės, socialinės padėties... išsilavinimo, kalbos, santykio su religija..." — 34 str.
"TSRS piliečiams garantuojama žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvės." — 50 str.
"TSRS piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kokią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą." — 52 str. "Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo Bažnyčios."
Tokie yra įstatymai ir tą patį Jūs tvirtinate. O kaip yra praktikoje? Ką kalba faktai? Visi tie ką tik Konstitucijos minėti straipsniai, liečia tikinčiuosius, valstybės pareigūnų pažeidžiami. Už eitynes į Šiluvą ar į kapines Vėlinėse pasimelsti už mirusius, už viešai pasakytą žodį, ginant tikinčiųjų teises, už grupinį vaikų mokymą tikėjimo tiesų, ruošiant prie šv. Sakramentų, kunigai ir pasauliečiai baudžiami piniginėmis baudomis arba kalėjimu. Tikintieji tiesiog terorizuojami, sukeliant nepakantumo atmosferą tikinčiųjų atžvilgiu. Tikinčiųjų tėvų vaikai bijo lankyti bažnyčią, kad nenukentėtų moksle. Daugelis net žemesnio rango tarnautojų bijo lankyti savo bažnyčią, kad nenukentėtų tarnyboje. O ką kalbėti apie mokytojus?! Jie atleidžiami iš darbo. Apie tai rašiau Gen. Sekr. M. Gorbačiovui.
Pas mus ateistinei propagandai ir kovai prieš religiją savo dispozicijoje ateistai turi spaudą, radiją, televiziją, sales, aikštes, gi tikintieji visu tuo pasinaudoti neturi teisės. Tikintieji turi teisę tik bažnyčioje, šventoriuje, ir kapinėse atlikti kulto apeigas. Kunigas neturi teisės net bažnyčioje, tėvų prašomas, pamokyti vaikus tikėjimo tiesų. Štai Jums Konstitucijos garantuota visų piliečių lygybė prieš įstatymus! Pagal Religinių susivienijimų nuostatus kunigai gali mokyti jaunimą tikėjimo tiesų tik nuo 18 metų. O kaip yra su ateizmo mokymu? Valdžios pareigūnai griežtai reikalauja iš mokytojų, kad vaikai visose mokyklose, pradedant darželiukais, būtų auklėjami ateistiškai. Koks tai grubus tikinčiųjų tėvų teisių pažeidimas. Ar tikintieji tėvai, kaip lygiateisiai Valstybės piliečiai, suteikė mokytojams tokią teisę, teisę žaloti savo vaikus?!
2. Konstitucijos 52 str., sakoma, kad TSRS Bažnyčia atskirta nuo Valstybės. Jeigu atskirta, tai kodėl Valstybės pareigūnai taip grubiai kišasi į Bažnyčios vidaus gyvenimą?
Imkime Kunigų seminariją. Juk apie kandidato tinkamumą į Kunigų seminariją galutinį žodį taria ne Seminarijos vadovybė ar vyskupas, bet RRT įgaliotinis, šiuo momentu — Tamsta. Aš į tą nenormalybę savo pareiškime atkreipiau ir gerb. Gen. Sekr. M. Gorbačiovo dėmesį. Jūs to fakto nepaneigėte, tik teisinotės, kad Jūsų nubraukiami kandidatai esą "reakcingų" kunigų sužaloti politikieriai, gi Bažnyčiai politikierių kunigų nereikia. Taip Jūs sprendžiate, ar iš tokio kandidato išeis geras kunigas ar blogas. Kas Jums suteikė tą teisę ir visą žinojimą? Reiktų manyti, kad seminarijos vadovybė per 5 studijų ir auklėjimo metus geriau galės ištirti, ar iš tokio kandidato išeis geras kunigas ar politikierius. Jūs asmenis vertinate ateistinio materializmo pasaulėžiūros mastu, dėl to ir pačius geriausius kunigus pravardžiuojate reakcingais, politikieriais ir t.t. Keletą pavardžių man paminėjote. Bet tai geriausi kunigai, gal jaunystėje ir buvę padarę kokią klaidą, bet jie su kaupu už tai atkentėję.
Bet ar ne didesni politikieriai yra tie valstybinio saugumo darbuotojų užverbuoti kunigai ir klierikai, kurie, norėdami įstoti į Kunigų seminariją, pasiduoda spaudimui ir sutinka bendradarbiauti, šnipinėdami savo vadovybę ir draugus? Gal sakysite, kad tai šmeižtas? Tas faktas seniai visiems žinomas, tik į viešumą neseniai iškėlė kun. Rokas Puzonas, kad tai ne šmeižtas, o tiesa, esu ir asmeniškai patyręs. Bet apie tai truputį žemiau.
Jeigu Bažnyčia atskirta nuo Valstybės, tai kodėl jūs skirstote kunigus po parapijas? Baigus pokalbį, aš Tamstos paklausiau, kodėl Jūs trukdote Vyskupui iškelti mane iš Žagarės? Jūs atsakėte, kad tai esą Vyskupo reikalas, J. E. Vyskupas sako: "įgaliotinis P. Anilionis nesutinka." Iškelti mane iš Žagarės J. E. Vyskupą prašau jau nuo 1978 m. dėl pastoracinių motyvų. Bet kada 1983 m. rudenį špitolė, kur aš gyvenu, buvo kažkokių piktadarių padegta, ir tik per stebuklą išlikau gyvas, vėl prašiau Vyskupą perkelti mane į kitą parapiją. Rezultatas tas pats "įgaliotinis nesutinka." Tad kas skirsto kunigams parapijas? Kodėl Jūs kišatės į Bažnyčios vidaus reikalus? Juk Bažnyčia atskirta nuo Valstybės. Tą tikinčiųjų diskriminaciją valdžios pareigūnai vykdo jau seniai. Tai patyriau ant savo kailio 1961 metais.
Administruodamas Kulautuvos parapiją ir kartu gydydamasis nuo tuberkuliozės, per vargą pastačiau parapijai kleboniją. Pats dirbau prie statybos, investavau visas savo asmenines santaupas ir, vos įėjęs į naują, dar nevisai baigtą butą, džiaugiausi galėsiąs nors truputį pailsėti, baigti gydyti plaučių tuberkuliozę Kulautuvos pušyne, bet kur tau?... Tuoj prisistatė Valstybės saugumo darbuotojas ir pasiūlė "padėti auklėti kunigus." Kadangi nesijaučiau esąs pasiruošęs būti tokiu "pedagogu" ir griežtai atsisakiau, tai už poros mėnesių iš Kulautuvos buvau iškeltas. Pasikvietė mane tuometinis Arkivyskupijos valdytojas a.a. kan. J. Stankevičius ir pasakė: "Rugienis (tuometinis RRT įgaliotinis) reikalauja tamstą iš Kulautuvos ir iš Kauno rajono iškelti, o mes tamstai siūlome į Paliepius (Raseinų raj.)". Nuo tada ir prasidėjo mano kryžiaus keliai. Ar tai nėra grubus kišimasis į Bažnyčios vidaus reikalus, tikinčiųjų diskriminacija?
Ar ne dėl tokio pat grubaus Valdžios pareigūnų kišimosi į Bažnyčios vidaus reikalus Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius be jokio teismo ištremtas į Žagarę, ir jau 25 metus gyvena atskirtas nuo savo ganomųjų?
3. Generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui savo pareiškime rašiau, kad "Religinių susivienijimų nuostatai" prieštarauja ir TSRS Konstitucijai, ir tarptautiniams susitarimams, Suv. Nacijų Žmogaus teisių deklaracijai bei Helsinkio susitarimams, kuriuos pasirašė ir Tarybų Sąjunga ir įsipareigojo jų laikytis, Prašau tuos Religinius nuostatus panaikinti. Jūs man atsakėte, kad tie tarptautiniai susitarimai pas mus neturi įstatyminės galios. Keista! Kam tada pasirašinėti, jei nemanoma jų laikytis? Ar iš tikrųjų taip yra?
4. M. Gorbačiovui rašiau, kad, per eilę metų trukdant vaikus mokyti tikėjimo ir krikščioniškos moralės tiesų ir vykstant tikinčiųjų diskriminacijai, smunka jaunimo moralė, plinta alkoholizmas, auga nusikalstamumas.
Tamsta bandėte aiškinti, kad tikėjimas su morale neturi nieko bendro, religija neturinti įtakos moralei, kad nusikalsta ir tikintieji. Tam patvirtinti atsivežėte prieškarinės spaudos, kur buvo aprašyti baisūs nusikaltimai: apiplėšimai, žmogžudystės. Tai netiesa. Religija yra moralės pagrindas. Tiesa, nusikalsta ir tikintieji, bet tai rodo tik jų tikėjimo silpnumą. Juo religija turi galimybę labiau pasireikšti gyvenime, tuo tautos moralė kyla. Ir priešingai: religijos įtakai silpnėjant moralė smunka. "Jei nėra Dievo, tai viskas galima", sako Dostojevskio Ivanas ("Broliai Karamazovai"). Tai rodo istorija.
Prieš antrąjį Pasaulinį karą man teko būti mokytoju, būti klasės auklėtoju. Tada mokyklose buvo dėstoma tikyba, veikė moksleivių ateitininkų organizacija su šūkiu: Visa atnaujinti Kristuje! Veikė skautų organizacija su šūkiu: Dievui, Tėvynei, artimui! Mokiniai eidavo šv. Sakramentų, melsdavosi. Koks puikus tada buvo mūsų jaunimas. Nusikaldmas mokinių tarpe buvo retas dalykas. O kas darosi šiandien, kada dkybos pamokos liko pašalintos, kada net tikinčiųjų tėvų vaikai visokiais būdais bedievinami — 1984 m. Žagarės vid. mokykloje įvyko net du išprievartavimo atvejai, o kiek visokio kitokio chuliganizmo? Kada neliko religinių praktikų, neliko nuodėmės, — atsivėrė atviras kelias į nusikaltimus. O į ką pavirto mūsų šeimos? Prieš karą skyrybų nebuvo, šeimos buvo gausios, moraliai sveikos, o kas pasidarė per pastaruosius 40 metų? Daugiau kaip vienas trečdalis šeimų išsiskiria, šeimos vidurkis — 3,2, alkoholizmas, gimsta daug nepilnaverčių vaikų. Vadinasi, tauta mirštanti. Tai štai kur veda tautą ateizmas!
Jūs pasidžiaugėte, kad materialiai žmonės dabar daug geriau gyvena, turi mašinas, gerus butus. Bet kas iš to, kad tauta nyksta. Pagaliau, argi religija gali būti kliūtimi materialinei gerovei kilti? Manau, kad su religijos pagalba per 40 metų turėtume geresnių rezultatų ir materialiai ir ypač dvasiniai.
Tamsta, gerb. įgaliotini, savo tezėms paremti panaudojate net Katalikų Bažnyčios kanonus. Gerai, kad pasiskaitote. Mano nuoširdus prašymas: netrukdykite Kat. Bažnyčiai veikti pagal jos kanonus, ir nebus jokių konfliktų. Bažnyčia nesikėsina į pasaulinės valdžios teises. Ji neša tautoms Kristaus Gerąją Naujieną, formuoja sielas, kelia tautų moralę ir tuo pačiu padeda valstybėms ir tautoms. Prisimena man mūsų žymaus pedagogo Stasio Šalkauskio paskaita apie auklėjimą, jo vaisius: tai Valstybė, Bažnyčia ir mokykla. Tik visų trijų veiksnių darnus veikimas atneša gerų rezultatų. To teiginio tikrumą paliudija šių dienų mūsų jaunosios kartos auklėjimo trūkumai. Ateizmą paskelbus valstybine religija ir Bažnyčiai trukdant visokiais būdais atlikti savo misiją, atsiranda vis daugiau beždžionžmogių, gyvenančių tik juslinį gyvenimą, vergaujančių savo žemiems instinktams. Dėl to tiek daug nusikaltėlių, alkoholikų, šeimų griuvėsių. Ir su alkoholizmu kova būtų daug sėkmingesnė, jei Bažnyčiai nebūtų trukdoma atlikti savo misiją, Vysk. M. Valančius 19 šimtmetyje Blaivybės brolijų pagalba per du metus nugalėjo šį slibiną. Vyskupo autoritetas ir gyvas žmonių tikėjimas išgelbėjo tautą. Piniginių baudų ir lagerių pedagogika vargu bus tokia sėkminga. Tamsta, kaipo tarpininkas tarp Bažnyčios ir Valstybės, perduokite šias mintis gerb. Sekr. M. Gorbačiovui. Žagarė, 1985.12.17.
* * *
Gargždai (Klaipėdos raj.). 1985 m. birželio 29 d. pas Petronę Kapičkienę, 81 metų senutę, gyvenančią Gargžduose, Komjaunimo 61, prisistatė valdžios atstovai — mokytoja Pukinskaitė ir civiliai apsirengęs vyriškis. Bute kartu su P. Kapičkienė rado 23 vaikus, besiruošiančius pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. Išsigandę vaikai norėjo pabėgti, pavyko tik vienai mergaitei. Senutei buvo pareikšta: "Neturi teisės mokyti, tegul moko tėvai arba patys mokosi. Būsi nubausta. Toks įstatymas." "Nieko blogo nedarau, pinigų už mokymą neimu, žmonės atsilygina maistu, pensijos gaunu tik 28 rub., turiu 55 metų invalidę dukrą, ..." — teisinosi P. Kapičkienė. "Maistą parduosi ir baudą sumokėsi," — grasino valdžios atstovai ir surašė aktą. Nuo tos dienos vaikai mokytis pas P. Kapičkienę neateidavo. 20 iš jų senutė paruošė mokydama juos šventoriuje. Kiek vėliau gavo pranešimą: 1985 m. liepos 31 d. 17 val. įvyks administracinės komisijos prie Klaipėdos rajono Gargždų miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto posėdis, kuriame Jūs privalote dalyvauti. Būsite svarstoma už vaikų mokymą katekizmo." Senutė susirgo ir ją paguldė į ligoninę, todėl į administracinės komisijos posėdį nenuvyko. Grįžus iš ligoninės, P. Kapičkienė gavo pakartotiną kvietimą rugpjūčio 28 d. atvykti į administracinės komisijos posėdį — nenuvyko dėl blogos savijautos ir šį kartą. Nuėjus dukrai buvo paaiškinta, kad jos motina daro didelę žalą valstybei — "moko vaikus poterių..." Pagaliau P. Kapičkienė gavo paštu raštą, kuriame nurodyta: Siunčiame Gargždų miesto Tarybos vykdomojo komiteto 1985 m. 28 d. nutarimą, kuriuo Jūs už administracinių teisių pažeidimą kodekso Lietuvos TSR 214 str. pažeidimą esate įspėjama. Administracinės komisijos pirmininkė M. Jurevičiūtė.
"Administracinės bylos Nr. 23-85 nutarimas. Gargždai, 1985 m. rugpjūčio 28 d.
Administracinė komisija prie Klaipėdos raj. Gargždų m. liaudies deputatų Tarybos vykdomojo komiteto.
Pirmininkė M. Jurevičiūtė
Sekretorė J. Surplienė
Nariai: Z. Lukas, M. Vaišnorienė
Išnagrinėjus atvirame posėdyje administracine, bylą Nr. 23-85, nustatė, kad Petrė Kapičkienė, Prano, Gargždai, Komjaunimo 61, 1985 m. biraželio 29 d. mokė 23 vaikus katekizmo, tuo būdu pažeidė Liet. TSR administr. teisės pažeidimų kodekso 214 str.
Vadovaudamiesi Administracinių baudų skyrimo ir išieškojimo nuostatais, komisija nutaria skirti P. Kapičkienei adminstra-cinę baudą įspėjimu".
* * *
Viduklė (Raseinių raj.). Ilgą laiką saugumas reikalavo, kad Stonienė, gyvenanti Viduklėje, Šaltinio-5, išregistruotų pas ją priregistruotą buvusią kun. Alfonso Svarinsko šeimininkę, Moniką Gavėnaitę. Kadangi Stonienė atsisakė išpildyti saugumiečių reikalavimą, M. Gavėnaitę išregistravo jos sesuo Ona Gudaitytė. M. Gavėnaitė bandė prisiregistruoti pas kitus miestelio gyventojus. Tačiau, užpildžius priregistravimo lapelius, pas juos su įvairiais gąsdinimais ir šmeižtais, jog M. Gavėnaitė esand valstybinė nusikaltėlė ir galinti jiems pakenkti, prisistatydavo saugumiečiai. Nepavykus prisiregistruoti Viduklėje, ji bandė registruotis Šiauliuose, bet ir ten atvykę saugumiečiai aiškino šeimininkei, kad M.
Gavėnaitė yra dezertyre, valstybinė nusikaltėlė, galiausiai, prisiregistravimo atveju, grasino atimti iš jos kooperatinį butą. Po tokių ir į juos panašių "aiškinimų" bei grasinimų moteris net susirgo.
M. Gavėnaitei pavyko prisiregistruoti tik kaime — Adakave (Tauragės raj.). Gruodžio 16 d. ji buvo iškviesta į rajoną ir saugumo viršininko įspėta jo rajone gyventi ramiai, mat, turimomis žiniomis, kituose rajonuose gyvenusi neramiai.
* * *
Kiaukliai (Širvintų raj.). 1985 m. birželio mėn. pradžioje Kiaukliuose, prie Širvintų vieškelio, kadaise žuvusio kareivio kapo vietoje, tikintieji pastatė menišką kryžių. Birželio 12 d. rytą kiaukliečiai pamatė, kad jų kryžius iškastas, pasodintos gėlės išdraskytos. Gyventojai, Malvina Butkuvienė, Genė Gudonienė, Robertas Grigas, Ona Polkienė, Karolis Dėdelis, — kalbėdami su apylinkės pirmininku Karaliūnu, reikalavo surasti naktinius nusikaltėlius, atlyginti tikintiesiems padarytą moralinę ir materialinę skriaudą. Pirmininkas paaiškino, kad kryžius sunaikintas įsakymu iš aukščiau, statytas be valdžios leidimo, be to, kolūkio žemėje.
Karaliūnas priminė, "Religinių susivienijimų nuostatus", o nurodžius, kad jie prieštarauja Bažnyčios kanonams, kad virš 500 kunigų atsisakė jų laikytis, atkirto: "Galbūt, 10 milijonų partinių už tuos nuostatus balsavo, tai ko labiau reikia žiūrėti?! Kadangi pirmininkas sakėsi negalįs nei leisti statyti kryžių, nei surasti kaltininkus žmonės nuvyko į rajoną pas pavaduotoją Tvirbutą, tačiau jo nerado. Rajono architektas aiškino, kad tai esąs pirmas atvejis jo darbo praktikoje ir negalįs nieko padaryti be konsultacijų su Vilnium. Žmonės nuėjo į rajono miliciją ir viršininko vardu parašė pareiškimą, reikalaudami surasti piktadarius, tikintiesiems padarytą skriaudą atlyginti. Birželio 17 d. Ona Polkienė, Mykolas Butkus, Genė Gudonienė, Robertas Grigas nuvyko į Širvintus ir analogišką pareiškimą, pasirašytą vienuolikos kiaukliečiu, įteikė pavaduotojui Tvirbutui. Pastarasis grėsmingai paklausė, ar čia rūpinasi bažnytinis komitetas, ar "kuriasi jau kita organizacija". Į aiškinimą, kad kryžiaus nugriovimas užgauna ne tik komiteto narius, bet ir kiekvieną tikintįjį, nereagavo. Reikalavo nurodyti, kas konkrečiai darė, statė kryžių, tada valdžia asmeniškai su juo tarsis dėl žalos atlyginimo. Kai tikintieji atsakė, kad visi kartu dirbo ir statė, pavaduotojas nesileido į kalbas. Labai pyko kodėl atvažiavo visa delegacija, o ne po vieną, zakristijoną R. Grigą kaltino žmonių kurstymu, grasino jam ir kun. Rokui Puzonui ateityje "pateikti sąskaitas".
"Kryžių laikai praėjo ir niekada nebegrįš, — piktai kalbėjo pavaduotojas, — tarybų valdžia bus amžinai." Pokalbio metu pavaduotojas puolė kun. Roką Puzoną, aiškino, kad kunigui draudžiama bendrauti su jaunimu, jo veiklos sfera yra griežtai reglamentuota, apribota maldos namais ir ne daugiau. Žmonėms piktinantis tokia tarybine "lygybe", pavaduotojas tvirtino, kad kitokios lygybės tikintieji nesulauks, o visi Kiauklių klebono vykdomi pažeidimai fiksuojami, ir, laikui atėjus, "bus pateiktos sąskaitos", sakė, kad valdžia viską žino, bet nuolaidžiauja, kantriai laukia pasitaisymo, todėl ir nebaudė už vaikų mokymą pernai, ir už mokinių "eskursijas" šiemet. Kai Ona Polkienė paaiškino, kad vaikai bendrauja su kunigu tėvų noru, ir piktinosi, kodėl jie prievarta rašomi į ateistines organizacijas, kodėl netgi be tėvų žinios verčiami rašyti pasiaiškinimus, liudyti prieš kleboną, kodėl bauginami ir tardomi, Tvirbutas atsakė, kad tai įstatymiška — apklausinėti vaikus, esą, galima, dalyvaujant mokytojui.
1985 m. spalį, naktį iš 8 į 9 d., vietoj sunaikinto kryžiaus atsirado kitas, geležinis, pavaizduotas kaip atžala, ataugusi iš nukirsto kelmo. Kryžius stovėjo senoje vietoje, tarp keturių kvadratų susodintų eglių, kur žmonių liudijimu buvęs kapas. Spalio 9 d. atvažiavo apylinkės pirmininkas Karaliūnas, kolūkio pirmininkas Kinševas, partorgas J. Stakelskis, agronomas V. Kanaprokas. Pareigūnai užmetė trosą, išrovė kryžių ir nugabeno jį į kapines.
Kiek vėliau vienoje iš keturių eglių, bemaž pačioje viršūnėje, žmonės pritvirtino menišką koplytėlę. Kelių dienų bėgyje eglės buvo nupjautos.
* * *
Gargždai (Klaipėdos raj.). 1985 m. pavasarį ne be Gargždų tarybinio ūkio direktoriaus Melderio žinios, prisidengiant melioracijos darbais, buvo nuverstas senas medinis pakelės kryžius, stovėjęs Kvietinių kaime. Gegužės mėnesio pabaigoje tikintieji nuversto kryžiaus vietoje pastatė naują. Neišbuvęs nė mėnesio, ir antrasis kryžius buvo nuverstas.
* * *
Marcinkonys (Varėnos raj.). 1985 m. gruodžio mėn. Marcinkonių ūkio direktoriaus įsakymu malkoms buvo supjaustytas nuvirtęs kryžius, kurį tikintieji (tiesa, nerangiai) ruošėsi taisyti.
* * *
Klaipėda. 1985 m. rugpjūčio 17 d. Klaipėdos miesto ligoninės reanimaciniame skyriuje neaprūpintas sakramentais mirė tikintis Pranas Paulauskas. Vanda Paulauskienė, sergančiojo žmona, primygtinai prašė budinčią gydytoją leisti atvykti kunigui, tačiau gydytoja neleido.
