Iš kun. Alfonso Svarinsko rugpjūčio-rugsėjo mėnesių laiškų:
"(...) Praeita savaitė buvo saulėta ir šilta, ir šiandien labai šilta ir gera. Dėkingas Dievui už šias nuostabias dienas ir valandas. Pripratau džiaugtis ir mažu.
Dievo mintis kuria žmonijos istoriją, nors mes maži žmonės ir ne visada suprantame istorijos prasme, ir savo pergyvenimus. Bet jūs nesijaudinkite dėl manęs, nes aš pripratau stengtis viską pernešti krikščioniškai, — kaip palaimintasis Jobas. (...)
Šiandien ypatinga diena Šiluvoje, brangi tikinčiojo širdžiai nuo 1612 m. Visi šiandien vyksta į šią šventovę. Jau tred metai, kaip aš atskirtas nuo šių šventų vietų. Šiandien ir aš sudėsiu savo auką prie Šiluvos Dievo Motinos stovylos.
(...) Gera de A. Egziuperi citata. Jis prancūzų klasikas, verta jį skaityti. Aš džiaugiuosi, kad ši citata pasiekė jūsų širdis. Tikrai žmonės visą gyvenimą ieško ir negali rasti, dažnai patys kalti, skraido padebesiais ir nemato po nosim. Laikas žmonėms ir tautoms grįžti prie Biblijos. (...) Išmokau džiaugtis ir mažu saulės spinduliu, gražiais saulėlydžiais, skurdžia gėlyte ar pageltusiu berželio lapu. (...) Dvasioje ramus, tebūna šventa Jo valia. Norėtųsi vieno, kad tie, kurie turi galimybę dirbti, dirbtų iš visų jėgų, negailėdami nieko, net savęs paties, juk darbo daug. (...)"
* * *
Rašo kun. Sigitas Tamkevičius: "Nelaisvėje norisi, kad laikas bėgtų kuo greičiau, tačiau aš dažnai mąstau apie tai, kad privalau norėti ne greito ir tuščio laiko bėgimo, bet kad tas laikas būtų naudingas ir man, ir tiems, kuriems paskyriau savo gyvenimą. Todėl kiekvieną dieną aukoju Dievui ir savo nelaisvę, ir artimųjų ilgesį, ir nuovargį, ir fizinius negalavimus, kai jų pasitaiko, ir visa visa, ką galima paaukoti, kad Viešpats būtų daugiau mylimas, kad žmonės artėtų prie amžinosios Tiesos ir Gėrio. (...)
Šiandien pas mus nuostabiai gražus sekmadienis. Atrodo, kad pati gamta švenčia Kristaus Karliaus šventę. Giedras dangus. Jaunų berželių šakos storai apsnigtos; taip gražiai padabintos, kad nors statyk ant altoriaus. Ir nė mažiausio vėjelio — tylu, ramu, didinga. Prie Eucharistinio Karaliaus kojų sudėjau daug prašymų, o visų pirma — reikalus tų, su kuriais dalintasi dvasios ir kūno penu.
Šių metų Kristaus Karaliaus šventė man priminė įvilktuvių dieną. Prieš 30 metų šioje šventėje mano kursui — 24 naujiems klierikučiams buvo įteiktas kunigiškas drabužis. Jis turėjo nuolatos priminti, kad atsisakyta viso to, ką pasaulis laiko apglėbęs, kad tolimesnis gyvenimas besąlygiškai pašvęstas Kristaus ir artimo meilės tarnybai, kad nuo šiol didžiausiu rūpesčiu bus siekimas tikslo, kurį kun. J. Bosko išreiškė šūkiu: "Duok man, Viešpatie, sielas o kitą pasiimk!"
Įvilktuvių proga vyresniųjų kursų alumnai dovanojo paveikslėlius su gražiomis mintimis, o dvasios tėvas — visiems po didelę Kristaus Karaliaus reprodukciją: stovi Viešpats prieš Pilotą surištomis rankomis su erškėčių vainiku ant galvos, o veide, atrodo, viso pasaulio kančia. Argi anuomet įvilktuvių džiaugsme galėjo kas nors giliai įsijausti, kad šitas Karalius iš savo būsimų karininkų pareikalaus irgi nemažos aukos. Bet viskas ateina savo laiku. Kaip labai esu dėkingas Dievui, kad prieš 30 metų šalia savęs turėjau puikius draugus — idealistus. Visi degėme mintimi: dabar lavintis, tobulėti, paskui dirbti iš peties. Mano kursas šūkiu pasirinko Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos žodžius: "Kilti ir kelti", o globėju — šv. Pranciškų Ksaverą. Kas tada galėjo pasakyti, kad šis globėjas ne vienam iš mūsų pasiūlys dalintis savo idealais ir ne vieną iš kurso pakvies į misijas.
Šv. Kalėdose daug ką norėčiau aplankyti. Viešpats kunigystės metais man davė tiek daug draugų, geradarių, pagalbininkų, bendraminčių. Jiems visiems Kalėdų šventėje noriu paspausti ranką, pasveikinti, pasakyti "ačiū" už pavyzdžio šviesą, už visokeriopą pagalbą, už supratimą ir atsiliepimą į skelbiamą žodį. Betliejaus Kūdikis telaimina, šimteriopai teatlygina visiems ir teduoda gerus 1986-sius metus."
1985 m. lapkritis.
* * *
Permė. 1985 m. balandžio 19 d. Viktorui Petkui buvo leista pusantros valandos (pro stiklą ar telefonu) pasimatyti su savaisiais. Iš eilės 5 kartus, t.y., 2,5 metų kalinimo laiku, kalinio artimiesiems nebuvo leista atvykti į pasimatymus. Priežastys buvo aiškinamos trafaretiniu atsakymu: "Nusikalto lagerio režimui"; laiškų iš V. Petkaus taip pat ištisus metus nebuvo gauta.
Viename iš paskutiniųjų 1983 m. laiškų V. Petkus rašė, jog lageryje operuoto veido skausmai atsinaujino, pastoviai maudžia visą galvą. Reikia didelių pastangų, kad galėtų atlikti priverstinį darbą. Neleidžiant pasimatyti ir nutrūkus susirašinėjimui, buvo manoma, kad V. Petkaus sveikata stipriai pašlijusi. Balandžio 19 d. artimieji nustebo, kai pasimatymų kambaryje išvydo neblogai atrodantį V. Petkų. Paklaustas, "kada ir kur gydeisi, kokia šiuo metu savijauta?" V. Petkus paprašė artimųjų, grįžus į Vilnių, padėkoti Aušros Vartų Marijai už sugrąžintą sveikatą. "Nebuvo vilties išlikti... Kai pradėjau prašyti, po mėnesio pasijutau pasveikęs... Dabar esu visiškai sveikas", — kalbėjo kalinys. V. Petkus išreiškė viltį, kad, dangiškajai Motinai globojant, jis dar pamatysiąs Lietuvą. (Pokalbio klausėsi 5 lagerio darbuotojai.)
1985 m. spalio 14 d. V. Petkui priklausė dar vienas pasimatymas. Prieš išvykimą V. Petkus, jo artimieji gavo lagerio administracijos pranešimą, kad pasimatymas neįvyks, priežastys nenurodytos.
