Veiviržėnai. Balsėnų kaime Ona Strumilienė 1973 birželio mėn. savo sodyboje palangėje pasistatė kryžių. Pastebėję kryžių, kolūkio pirmininkas Daugėla ir partijos sekretorė Bielskienė apsilankė pas Strumilienę ir liepė kryžių nugriauti arba jį pastatyti prie tvarto kitoje namo pusėje.
— Aš žinau, kaip reikia kryžių pagarbinti ir kur statyti, — atsakė moteris.
— Mes priversime tave ne tik nugriauti kryžių, bet ir sunaikinti, — šaukė pareigūnai.
Po kelių dienų atvykęs rajono milicijos viršininkas Rusčenkovas visaip gąsdino sergančią senutę, reikalaudamas nugriauti kryžių.
— Kryžius stovės savo vietoje. Kol aš gyva, niekam neleisiu jo sunaikinti. Jį pastačiau ne tam, kad jūs sunaikintumėte.
Savo motiną užstojo sūnus Pranas. Tada Rusčenkovas įsakė jam atvykti į miliciją, kur buvo bauginamas. Žadėjo perduoti saugumui, jei nesutiks nugriauti kryžių.
— Aš kryžių galiu pastatyti, bet griauti — niekada, — drąsiai atrėžė Strumila.
Pas Strumilus lankėsi partijos pareigūnai, vis reikalaudami tučtuojau nugriauti kryžių. Vėliau atvažiavęs Vykdomojo komiteto pirmininkas Karečka gėdino Strumilienę, kodėl ji neklausanti pareigūnų.
— Jei patys nenugriausite kryžiaus, tai mes jį nugriausime, o jūs turėsite apmokėti išlaidas, — šaukė Karečka.
— Kryžiaus aš negriausiu ir jums griauti neleisiu. Parodykite man tokį įstatymą, liepiantį kryžius griauti.
Karečka net pamėlynavo iš pykčio.
Nepakeldama grasinimų, Ona Strumilienė parašė skundą į Maskvą, bet atsakymo nesulaukė. Atvažiavusi komisija iš Vilniaus apžiūrėjo kryžių, pasakė, kad nemeniškas, ir pareikalavo nugriauti, mat, jis „piktinąs" kaimynus.
Nugriauti kryžius prie savo sodybų dar buvo įsakyta dviem Balsėnų kaimo gyventojam: Antanui ir Ignui Bočkams.
