Vabalninkas. 1973.V.28 technikume per istorijos pamoką dėstytoja Morkūnienė, pamačiusi ant Danutės Kruopaitės kaklo grandinėlę, pareikalavo ją atiduoti. Kadangi mergaitė nedavė, pati dėstytoja atėmė grandinėlę su medalikėliu. Auditorijoje kažkas pasakė, kad medalikėlius dar nešiojančios Genė Dovidonytė ir Viktorija Jurginaitė. Morkūnienė, prišokusi prie Dovidonytės, nutraukė ir pasiėmė grandinėlę. Pamačiusi, kad ji turinti dar du medalikėlius, pareikalavo atiduoti, o kai mergaitė nedavė, dėstytoja, griebusi jai už rankos, per jėgą atėmė. Tada Morkūnienė, priėjusi prie Jurgi-naitės, nutraukė grandinėlę, tačiau medalikėlio atimti nepasisekė. Po paskaitos dėst. Morkūnienė išbarė minėtas mergaites, kad jos nešiojančios medalikėlius.
Per kitą pamoką Morkūnienė liepė Jurginaitei atsakinėti. Vos pradėjus atsakinėti, dėstytoja ją nutraukė, sakydama, kad netaip pradėjo. Paėmusi knygą, dėstytoja paskaitė pradžią ir liepė pasakoti. Jurginaitei paaiškinus, kad jinai neturinti tokios knygos, kaip dėstytoja, ši atšovė: „Jei Dievas tave myli, jis galėjo tau, plumpt, numesti iš dangaus tokią knygą." Mergaitė bandė toliau pasakoti, bet dėstytoja pareiškė: „Dievas neišgelbėjo tavęs — gauni du." Visai auditorijai buvo aišku, už ką parašytas dvejetas.
Dovidonytė prašė, kad dėst. Morkūnienė atiduotų medalikėlį, o ši nusijuokė: „Man bus gražus daiktelis muziejui." Mergaitė, užklausta, ar toliau nešiosianti medalikėlį, atsakė: „Nešiojau ir nešiosiu. Nusipirksiu kitą ir užsidėsiu."
V. Jurginaitė buvo iškviesta į dėstytojų kambarį ir pareikalauta atiduoti medalikėlį. Mergaitę užpuolė dėstytojos Griciūnienė ir Šablinskienė, tačiau gavo vien grandinėlę be medalikėlio.
Dėstytojos nutarė šį reikalą apsvarstyti. Jurginaitė su Dovidonytė turėjo apleisti technikumą.
Miežiškiai. 1972/73 m.m. Miežiškių vidurinėje mokykloje XI klasėje pusė moksleivių buvo nekomjaunuoliai. Po Naujųjų Metų abiturientai ypač buvo verčiami stoti į komjaunimą. Juos dažnai palikdavo 2-3 valandas po pamokų, gąsdindavo, kad be komjaunimo nejstos į aukštąsias mokyklas, gyvenime nieko nepasieks. „Uoliausia" pasirodė klasės vadovė Kabliūnie-nė, komjaunimo sekretorė Bučytė ir mokyt. Šakalys. Pastarasis kartą liepė mokiniams atsakyti į klausimą: „Kaip žiūrite į tuos kunigus, kurie metė kunigystę?" Beveik visi atsakė, kad metusieji kunigystę yra neprotingi arba be charakterio.
Po šitokio moksleivių atsakymo prasidėjo dar didesnis persekiojimas. Nepajėgdami prievarta paveikti mokinių, pradėjo geruoju įtikinėti, kad stotų į komjaunimą. Bažnyčią galėsią lankyti kur nors kitur, nebūtinai Miežiškiuose. Norėdami prikalbėti vieną vienuoliktoką, kad šis įstotų į komjaunimą, mokytojai pažadėjo, jog jam parašys labai gerą charakteristiką, o į komjaunimo susirinkimus galės nesilankyti. Tačiau, kai, įsirašęs į komjaunimą, nenuėjo į vieną susirinkimą, prisistatė mokyklos vadovybė ir prigrasė, jei nedalyvausiąs komjaunimo susirinkimuose, bus iš komjaunimo išmestas ir apie tai įrašysią charakteristikon.
1973 gegužės mėn. Miežiškių vidurinėje mokykloje apsilankė Panevėžio miesto partijos komiteto sekretorė Kalačiovienė. Moksleiviams nekomjaunuoliams ji pareiškė: „Mes stengsimės, kad nekomjaunuoliai per egzaminus gautų kuo blogesnius pažymius ir neturėtų jokių galimybių stoti į aukštąsias mokyklas."
Mokytoja B. Gabrūnienė 1972 spalio mėn. per vieną pamoką liepė berniukams išeiti iš klasės, o mergaitėms atsisegti uniformų apikakles ir parodyti, ar neturinčios kryželių. Pas vieną moksleivę suradusi kryželį, mokytoja apibarė ją ir įsakė daugiau su kryželiu nesirodyti mokykloje.
***
1973 m. Verbų sekmadienį partijos sekretorė Kalačiovienė Miežiškių bažnyčioje tikrino mokinius ir užsirašinėjo klebono pamokslą.
Balandžio 20 Miežiškių vidurinės mokyklos mokytojų slaptame posėdyje buvo aptarti Miežiškių klebono pamokslai. Nors visi posėdžio dalyviai buvo įpareigoti griežtai laikyti paslaptį, kas posėdyje svarstyta, bet tuojau visi apie tai sužinojo. Kalačiovienė tardė mokytojus, kas išdavęs paslaptį.
Per Velykas dalis moksleivių buvo įpareigoti sekti kitus mokinius, kurie ateis į bažnyčią. Kaip sekliai per Velykas į Miežiškių bažnyčią atvyko keli Panevėžio Švietimo skyriaus darbuotojai.
1973 gegužės mėnesio pradžioje į Miežiškių apylinkę iš Panevėžio atvyko valdžios pareigūnai: propagandos skyriaus vedėjas Kanapienis, komjaunimo komiteto instruktorė Pukienė, Kalačiovienė, Ramygalos ateistų atstovas gyd. Kristutis ir kiti. Į apylinkę buvo kviečiami žmonės ir klausinėjami įvairių dalykų iš asmeninio religinio gyvenimo. Kai kurie žmonės išsigando, sakėsi mažai tikį Dievą, tačiau kiti laikėsi labai drąsiai.
— Kodėl neleidi savo sūnaus stoti į komjaunimą? ?— paklausė Gudienę valdžios atstovai.
— Aš nematau komunistų tarpe gerų pavyzdžių. Jie yra neteisingi ir melagiai, nes patys slaptai atlikinėja religines apeigas o kitus šmeižia.
Už šį atsakymą Gudienė buvo smarkiai išbarta.
— Ar tikrai tiki, kad yra Dievas, ir tai mokai savo šeimą? — paklausė Murmokienę pareigūnai.
Moteris patvirtino, kad tikrai tikinti ir šitokia visados liksianti.
Rajono pareigūnai, lankydamiesi pas tikinčiuosius, klausinėjo, kokius pamokslus klebonas sakąs, kas leido vaikus vesti į bažnyčią. Valdžios atstovų teigimu, tarybiniai įstatymai duoda teisę tėvams per metus tik vieną kartą nusivesti savo vaikus į bažnyčią. Pamatę ant sienų religinius paveikslus, priekaištavo, kad jie žaloją mokinius. Kalačiovienė net taip išsireiškė: „Žydais apsikabinėjote sienas!" Pensininkus baugino, kad negausią pensijos. Kalačiovienė reikalavo, kad žmonės parodytų maldaknyges, rožančius, o kai parodydavo, tai norėjo atimti, bet žmonės nedavę.
Žmonės stebėjosi, koks silpnas ateizmas, kad partijos atstovams reikia net po namus vaikščioti ir jėga kovoti prieš tikėjimą.
Tarybinio ūkio vadovai pradėjo smarkiau kovoti su tikinčiaisiais. Kontoros darbuotojai buvo įspėti, kad už bažnyčios lankymą būsią atleisti iš darbo. Tačiau šie nepabūgo ir sakė, jog karvių melžti dar nepamiršę.. .
Apylinkės pirmininkė Smetonienė, sekmadieniais vaikščiodama netoli bažnyčios ir matydama einančius į pamaldas, pridėdavo pirštą prie smilkinio, norėdama pašiepti, kad tikintieji esą kvailiai.
Panevėžio rajono partijos vadovybė įrašė tarybinio ūkio direktoriui Valaičiui griežtą papeikimą, kodėl jis leidęs kunigams nusipirkti gyvenamą butą.
Miežiškių vidurinės mokyklos direktorius ir tarybinio ūkio partijos sekretorė buvo įspėti dėl apleisto ateistinio darbo.
Birželio 27 d. Miežiškiuose mirė klebonas kun. Masiokas. Prieš tai jis buvo valdžios pareigūnų varginamas. Kalačiovienės iniciatyva, be priežasties klebonui net telefonąišjungė. Tarybinio ūkio vadovybė įsakė darbuotojams nedalyvauti klebono laidotuvėse. Tačiau šio draudimo niekas nepaisė, ir laidotuvėse dalyvavo daug suaugusiųjų ir mokinių.
Panevėžys. 1973 m. gegužės mėnesį V vidurinėje mokykloje VI klasėje mokiniams buvo liepta atsakyti į įvairius klausimus. Tarp kitų buvo klausimas: „Dėl ko žmonės gyvena žemėje?" Daugelis mokinių į šį klausimą atsakė katekizmo žodžiais. Mokytoja, perskaičiusi atsakymą, išvarė vaikus už durų.
Į kitą klausimą: „Kaip pavadintumėte naują pionierių būrelį?" kai kurie atsakė: „Šv. Jono vardu, nes tai geriausias žmogus pasaulyje."
TELŠIŲ VYSKUPIJA
Klaipėda. 1973 m. liepos mėn. čia lankėsi iš maskviškės Religijų reikalų tarybos Tarasovas. Apžiūrėjęs pastatą, kur katalikai meldžiasi, tarė: „Ko jie dar nori? Maskvoje katalikai turi mažesnę bažnyčią ir patenkinti. .."
Tik ar galima lyginti Maskvos katalikų skaičių su Klaipėdos katalikais?!
Šilalė. 1973.VI.15 Vingininkų kaime senutė Eidukaitė (g. 1887), tėvų paprašyta, mokė katekizmo 16 vaikų. Staiga su triukšmu į kambarį įsiveržė komisija, susidedanti iš kolūkio pirmininko Mikučio, brigadininko Vidmanto, agronomo Martinkaus ir kelių rajono atstovų. Komisijos nariai čiupo iš vaikų rankų katekizmus, maldaknyges, rožančius. Vaikai slėpė katekizmus ir verkdami puolė iš kambario, tačiau įsibrovėliai juos iškratė ir viską atėmė. Taip pat užsirašė vaikų ir buvusių motinų pavardes. Atstovė iš rajono švietimo skyriaus vaikams nurodinėjo: „Vaikai, neklausykite tėvų ir katekizmo nesimokykite." Motinos buvo įžeistos: „Čia mūsų vaikai, mes mokėm juos ir mokysime. Katekizmų vėl gausime."
Rajono prokuroras senutę Eidukaitę keletą kartų tardė ir grasino kalėjimu.
— Už nuodėmę eiti į kalėjimą — gėda, o už „Tėvemūsų"mokymą — nebijau! — atsakėsenutė.
Buvo tardomi vaikai ir motinos. Kai kurie vaikai išgąsdinti naktį negalėjo net užmigti.
***
Šilalės vidurinės mokyklos koridoriuje iškabinta daug ateistinių piešinių, išjuokiančių tikėjimą ir kunigus. Greta jų prikaltas įlaužtas juodas kryžius, vaizduojąs artėjančią religijos pabaigą.
Mokytoja Petvienė su Bendikiene VI klasės mokiniams per pamoką liepė nupiešti kunigą, sėdintį velniui ant kelių ir su merginoms geriantį degtinę.
Vienas aštuntokas iš Šilalės štai ką rašo:
— Jei ateistai negali su milicija išvaryti žmonių iš bažnyčios, tai lyg kirminas graužia jų sielas... Vaikai prievarta rašomi į spaliukus, pionierius ir kitas organizacijas. .. Kaip skaudu, kad mūsų brangių lietuvių tarpe yra tokių žmogžudžių, kurie žudo nekaltų vaikų sielas, vesdami jas į klystkelius.. . Stende yra toks užrašas: „Žmonės ieško kelio į dangų, nes išklysta iš kelio žemėje." Išklydę iš kelio žemėje yra tie, kurie girtauja, chuliganauja. Kurie ieško kelio į dangų, tie visuomet suvaldo savo aistras, visuomet tvarkingi, nedaro žalos kitiems ir taip siekia amžinybės. Stendo leidėjai aiškiai parodo savo nesugebėjimą sveikai galvoti. Mintį reikia gerai apgalvoti, kad pats neapsijuoktum. ..
Ateistai mokytojai savo propaganda fanatizuoja moksleivius. Štai aštuntosios klasės mokinys Gotautas ant kaklo nešiojo medalikėlį. Pamatęs jį, komjaunuolis Kurlinkus pradėjo juoktis ir, pasikvietęs draugą į pagalbą, norėjo medalikėlį atimti. Tačiau kitas mokinys juos sugėdino, ir abu nuraudę pasitraukė.
Lietuvių kalbos mokytoja Balčienė dažnai pasijuokia iš religingų moksleivių. Pamokos metu iš jos lūpų dažnai galima išgirsti tokius išsireiškimus:
— Tau, Stasy, tik kunigu būti. Taip gražiai patyliukais kalbėdamas, galėsi duoti davatkėlėms išrišimą.
Jei kurio mokinio švarios rankos, M. Balčienė sako:
— O tau tinka klebonėliu būti. Davatkėlėms bus malonu tokias rankas bučiuoti.
Liaudis tokios rūšies mokytojas vadina bedievių davatkomis.
***
1973.V.25 antrosios klasės mokinukams buvo liepta piešti tikėjimą išjuokiančias karikatūras. Daugelis, nesusivokę, kad čia blogas dalykas, piešė. Tačiau kiti pasipiktino tokiu mokytojos elgesiu. Viena mergaitė sakėsi: „Taip buvo biauru, kad negalėjau žiūrėti. Pasiprašiau į tualetą ir ten geriau išbuvau pusę valandos, kad tik nereiktų piešti."
***
