PANEVĖŽIO VYSKUPIJA
Utenos rajonas. Pateikiame kun. A. Liesio pareiškimą Utenos liaudies teismui ir gynybinę kalbą, kurios teisėja neleido perskaityti:
Utenos rajono liaudies teismui
Nuorašai: LTSR Aukščiausios Tarybos
Prezidiumui,
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui,
Panevėžio Vyskupijos kurijai
Kun. A. Liesio,
gyv. Utenos raj., Daunorių kaime,
P a r e i š k i m a s
Utenos rajono Vykdomojo komiteto administracinė komisija 1973 birželio 29 konstatavo, kad aš 1973.VI.12 Daunorių bažnyčioje grupę vaikų mokiau katekizme. Komisija nusprendė, kad aš tokiu būdu esu pažeidęs LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo šį nutarimą:
„Įstatymų apie religinius kultus pažeidimas pasireiškia šiais veiksmais: . .. organizavimas ir vykdymas vaikų ir jaunuolių specialių susirinkimų. . . neturinčių ryšio su kulto atlikimu." (Žr. LTSR ATP 1966.V.12 nutarimas „dėl administracinės atsakomybės už įstatymų apie religinius kultus pažeidimą").
Perskaitę šį Prezidiumo nutarimą, aiškiai matome, kad šiuo nutarimu yra draudžiami vaikų susirinkimai tik tie, kurie nesusiję su kulto veiksmais (atlikimu). O tie, kurie su kulto veiksmais susiję, nedraudžiami.
Minėtame vaikų susirinkime mes su vaikais meldėmės. Ten juos klausinėjau apie sakramentus, maldą, Dievą. Jiems apie Dievą sakiau pamokslą. Pamokslas (lygiai kaip malda, mišių laikymas, sakramentų teikimas) yra esminė katalikų kulto dalis. Pamokslų sakymas, sakramentų teikimas — katalikų kultas. Vadinasi, tame susirinkime buvo atliekami vien kulto veiksmai. Minėtas Prezidiumo nutarimas susirinkimų, skirtų kulto veiksmams, nedraudžia. O LTSR konstitucijos 96 str. susirinkimus, kur atliekami kulto veiksmai, įsakmiai leidžia. („Visiems LTSR piliečiams pripažįstama religinių kulto atlikimo laisvė.")
Mes, kunigai, esame nuolatos kaltinami ir skaudžiomis kalėjimo bausmėmis baudžiami (pvz. kun. A. Šeškevičius, Zdebskis, Bubnys), remiantis dar kitu LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo nutarimu, būtent:
„įstatymų apie bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo bažnyčios pažeidimu,... suprantama:.. . nepilnamečių religinio mokymo užsiėmimų organizavimas ir sistemingas vykdymas, pažeidžiant įstatymų nustatytas taisykles." (Žr. LTSR ATP nutarimas 1966.V.12).
Aiškiai matome, kad ir šis nutarimas organizuotai, t.y. grupėmis mokyti vaikus religijos draudžia ne absoliučiai, ne visuomet, o tik tais atvejais, kai, grupėmis mokant religijos, būna pažeidžiamos „įstatymų nustatytos taisyklės". Tų „taisyklių" laikantis, grupėmis mokyti vaikus religijos nedraudžiama. Tos „taisyklės", kurių turėtų kunigai laikytis, grupėmis mokydami vaikus religijos, niekur oficialiai nepaskelbtos. Vadinasi, jų dar nėra. O jeigu jų nėra, tai kokį juridinį pagrindą turi LTSR teismai kunigus tų įsivaizduotų taisyklių pažeidimu apkaltinti ir skaudžiai nubausti?
Mums, kunigams, yra nuolatos daromas priekaištas, kad mes, mokydami vaikus religijos, pažeidžiame konstitucinį įstatymą: „mokykla atskirta nuo bažnyčios." Mielieji juristai, kalbėkime ne poetiškai, bet juridiškai. Juridinėje kalboje „mokykla" — mokymo įstaiga, specialiai skirta tik mokymui. Juridinėje kalboje niekas neturi teisės „mokykla" vadinti nei maldos namo (kur žmonės meldžiasi), nei įmonės, nei dirbtuvės, nes visos tos vietos specialiai skirtos ne mokymo, bet kitiems tikslams, nors ir ten kaip ir visame gyvenime žmonės atsitiktinai mokosi, specializuojasi. Poetiškai, vaizdingai kalbant, be abejo, galima viską, net visą gyvenimą vadinti „mokykla". Sakau „poetiškai", bet ne juridiškai kalbant.
Juridiškai kalbėdami, mokykla neturime teisės vadinti nė mokinių su mokytojais, kaip neturime teisės valgykla vadinti jos šlavėjų, virėjų ir valgytojų, ir kirpykla vadinti kirpėjų, barzdaskučių ir kerpamųjų. Juridinėje kalbėjo „valgykla" — tai valgymo Įstaiga, „kirpykla" — tai kirpimo įstaiga ir „mokykla" — tai mokymo įstaiga, bet ne jos sargai, ne mokiniai ir ne mokytojai.
Taigi, konstitucinis įstatymas „mokykla atskirta nuo bažnyčios" „mokykla" vadina tik mokymo įstaigą, bet ne kitas įstaigas, ne kitas vietas, taip pat ir ne mokinius ir ne mokytojus.
Vadinasi, mes, kunigai, mokydami vaikus religijos ne mokslo įstaigose (mes į jas nė kojos nekeliame), nė trupučio nepažeidžiame minėtojo konstitucinio įstatymo.
Vadinasi, Utenos rajono Vykdomojo komiteto administracinė komisija mane pripažino kaltu ir nubaudė (50 rub.) be jokio juridinio pagrindo ir, be to, nemoraliai, nes bausti kunigą, kad jis atlieka savo šventas ir garbingas (Kristaus ir Bažnyčios uždėtas) pareigas yra tikrai nekultūringa ir tikrai nemoralu.
Todėl prašau Utenos rajono liaudies teismą panaikinti šį administracinės komisijos nuosprendį.
Gynybinė kalba
Vaikus būriais mokyti religijos leidžia konstituciniai žodžio, spaudos ir susirinkimų įstatymai. LTSR Konstitucijos 97 str. pasakyta:
„Sutinkamai su darbo žmonių interesais ir siekiant sustiprinti socialistinę santvarką, Lietuvos TSR piliečiams įstatymu garantuojama: a) žodžio laisvė; b) spaudos laisvė; c) susirinkimų ir mitingų laisvė."
Panagrinėsime šio straipsnio prasmę. Čia įžangoje kalbama apie darbo žmonių interesus. Darbo žmonių gerovė, jų interesai yra kiekvieno įstatymo tikslas. Šį tikslą įstatymo leidėjai įstatymo tekste kartais pažymi, kartais nepažymi, Bet įstatymo esmė visuomet pasilieka ta pati, nežiūrint, ar šis tikslas (darbo žmonių gerovė) įstatymo tekste pažymėtas, ar ne. LTSR Konstitucijos 97 str. šį tikslą įsakmiai pažymi šiuo įžanginiu posakiu: „sutinkamai su darbo žmonių interesais (t.y., darbo žmonių gerovei, jų naudai)... garantuojama"...
Jeigu šio įžanginio posakio „sutinkamai su darbo žmonių interesais" ir nebūtų, tai vis tiek šio straipsnio esmė liktų ta pati, būtent:
„Lietuvos TSR piliečiams įstatymu garantuojama: a) žodžio laisvė; b) spaudos laisvė; c) susirinkimų ir mitingų laisvė".. .
Kiekvieną moralų įstatymą piliečiai turi vykdyti besąlygiškai. Vadinasi, ir Konstitucijos 97 str. vykdytinas besąlygiškai. Jo esmė, kaip minėta, yra tokia:
„Visiems piliečiams (vadinasi, ir kunigams) garantuojama žodžio, spaudos (t.y. visokio žodžio, visokios spaudos, visų pakraipų, vadinasi, ir religinės pakraipos žodžio bei spaudos) laisvė; susirinkimų (vadinasi, ir kunigų daromų vaikų religinių susirinkimų) laisvė." Pasakyta „laisvė", vadinasi, tikra laisvė, pilna, nevaržoma laisvė.
Tai tikroji Konstitucijos 97 str. prasmė. Bet daug kas šį Konstitucijos straipsnį supranta klaidingai. Jie galvoja, kad šis straipsnis garantuojąs ne absoliučią, bet sąlygotą žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvę. Jie sako, kad LTSR Konstitucija garantuojanti laisvę tik tokiam žodžiui, tik tokiai spaudai ir tik tokiems susirinkimams, kurie „sutinka su darbo žmonių interesais", gerove, kurie naudingi darbo žmogui.
Jeigu Konstitucija pripažintų laisvę ne kiekvienam žodžiui, ne kiekvienai spaudai, ne kiekvienam susirinkimui, bet tik naudingam žodžiui, tik naudingai spaudai, tik naudingiems (darbo žmonių interesus atitinkantiems) susirinkimams, tai ji (konstitucija) pateiktų ir aiškų kriterijų naudingam žodžiui, naudingai spaudai, naudingiems susirinkimams atskirti nuo žalingo žodžio, nuo žalingos spaudos, nuo žalingų susirinkimų; sakau, konstitucija pateiktų kriterijų, rodantį, koks žodis, kokia spauda, kokie susirinkimai laikytini „žalingais" ir kokie — „naudingais" darbo žmonių gerovei.
Bet minėtieji konstituciniai įstatymai nepateikia jokio kriterijaus atskirti naudingam žodžiui nuo žalingo, naudingai spaudai — nuo žalingos, naudingiems susirinkimams — nuo žalingų. O nepateikus aiškaus kriterijaus, konstituciniai žodžio, spaudos, susirinkimų laisvės įstatymai, jei imami antrąja prasme, pasidaro absoliučiai neaiškūs, t.y. pasidaro visiškai neaišku, kokį žodį, kokią spaudą, kokius susirinkimus konstitucija laiko naudingais ir kokius laiko žalingais darbo žmonių gerovei.
Neaiškus įstatymas neturi jokios juridinės vertės. Neaiškus įstatymas — tai juridinis niekalas. Todėl ir minėtieji žodžio, spaudos ir susirinkimų konstituciniai įstatymai, jei būtų imami antrąja prasme, taptų neaiškūs ir pavirstų juridiniu niekalu.
Konstitucijos leidėjai, aišku, nenorėjo, kad jų išleistieji įstatymai taptų juridiniu niekalu. Vadinasi, jie norėjo, kad tie įstatymai būtų imami ne antrąja, bet pirmąja prasme.
Vadinasi, jei konstitucijos 97 str. garantuoja pilną, nevaržomą laisvę ne vien vadinamajam naudingam žodžiui, ne vien vadinamajai naudingai spaudai, ne vien vadinamiesiems naudingiems susirinkimams, bet kiekvienam, kiekvienos krypties žodžiui, kiekvienos krypties spaudai, vadinasi, ir religinės krypties žodžiui, spaudai; ir kiekvienam (be išimčių) kiekvienos krypties susirinkimui, vadinasi, ir kunigų daromiems vaikų religiniams susirinkimams.
Be abejo, konstitucijos leidėjai žinojo, kad piliečiai, naudodamiesi konstitucijos garantuota laisve, gali padaryti daug ir nelemtų klaidų. Tačiau konstitucijos leidėjams buvo taip pat aišku, kad tiesa išryškės ir klaida bus pergalėta ne vienos kurios partijos, ne jos cenzorių (kurie patys yra klaidingi) varžtais, bet tik pilna žodžio, spaudos laisve. Todėl konstitucijos leidėjai ir garantuoja šią nevaržomą žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvę, naudingą tiesos pergalei ir visuomenės, darbo žmonių gerovei.
Vadinasi, ir mes, kunigai, turime pilną konstitucijos garantuotą laisvę daryti visokius (didelių ir mažų) susirinkimus ir ten reikšti savo mintis. Vadinasi, Utenos Vykdomojo komiteto administracinė komisija neturėjo juridinės (juo labiau moralinės) teisės mane pasmerkti ir nubausti, kad aš 1973 birželio 12 Daunorių bažnyčioje būreliui kalbėjau apie Dievą, jo įsakymus, sakramentus, maldą. Todėl prašau Teismą panaikinti šį administracinės komisijos neteisėtą ir neteisingą nuosprendį.
Prašau Utenos raj. liaudies teismą pridėti šį mano raštą prie mano bylos dokumentų.
N. B. Utenos teismas pripažino, kad kun. A. Liesis nubaustas teisingai.
***
