Ratnyčia. 1973 m. liepos 8 d. Ratnyčios bažnyčioje Vilniaus vyskupijos valdytojas mons. Č. Krivaitis teikė Sutvirtinimo sakramentą. Nors sakramentų teikimas yra grynai Bažnyčios vidaus dalykas, bet valdžia tuo labai domisi. Valdžios pareigūnai sprendžia, kur ir kiek kartų per metus galima teikti Sutvirtinimo sakramentą, rūpinasi, kaip visos iškilmės organizuojamos. Štai, pavyzdžiui, prieš pat šias iškilmes Ratnyčios klebonas kun. A. Andriuškevičius buvo pakviestas į Varėnos rajono DŽDT (darbo žmonių deputatų tarybos) vykdomojo komiteto pirmininko kabinetą pokalbiui. Buvo nurodyta, kad vyskupijos valdytojas būtų sutiktas tiktai šventoriuje. Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas pageidavo, kad kuo mažiau žmonių išlydėtų valdytoją.
Liepos 8-ją nuo ankstyvo ryto pėsti ir važiuoti tikintieji traukė i Ratnyčią. Ankstyvi buvo ir valdžios „talkininkai". Visuose keliuose į Ratnyčią atsirado auto inspektorių postai, kurie stabdė mašinas, tikrino vairuotojų dokumentus, neretai klausė, kur ir ko važiuoja.
Kolūkiams ir kitoms įstaigoms buvo uždrausta tam reikalui duoti transportą, arklius. O jeigu kas ir bandė pasinaudoti tomis priemonėmis, autoinspektoriai nepraleido. Pats autoinspektorius, budėjęs prie Druskininkų tilto, už pavadžių apsuko vežimą, kuriame sėdėjo keletas vaikučių.
Asmeninį transportą nuolat tikrino priekabūs autoinspektoriai. Kai kurie vairuotojai buvo patikrinti net 6 kartus.
Autobusai, kursuojantys į Ratnyčią, Druskininkus, Baltašiškę, negalėjo visų norinčių atvežti.
Ne mažiau valdžios „talkininkų" buvo prie šventoriaus, šventoriuje ir net bažnyčioje. Čia jų pareigos buvo kitos: užrašinėti mašinų numerius, stebėti žmones, klausytis kunigų pamokslų, gaudyti rožančių, maldaknygių, kryželių ir šventų paveikslų pardavėjus. Pastarąją užduotį jie stengėsi atlikti ryte, kai tik prekiautojai šventoriuje išsidėstė savo prekes, o tikinčiųjų dar buvo neperdaugiausia. Nukentėjusieji pasakojo, kaip šitai buvo daroma. Prisiartinę keli civiliai vyrai (kartais net 7) pradeda tarsi rinktis sau rožančius ar maldaknyges, varto, žiūrinėja, klausinėja kainų, ir staiga vieni griebia prekiautoją, kiti, čiupę prekes, kuo greičiausiai sprunka iš šventoriaus. Visa tai stengiamasi atlikti be triukšmo, kad nekiltų sąmyšis ir tikintieji neišvaduotų suimtųjų. Jei prekiautojas pradėdavo garsiau teisintis ar verkti, jam įsakydavo tylėti. Devocionalijos kartais čia pat būdavo išniekinamos, plėšomos spardomos kojomis.
Tą pačią dieną pamoksle kun. L. Kunevičius viešai pasmerkė šį negarbingą elgesį. Pamokslininkas sakė, kad tikintieji yra ir taip prievarta nuskurdinti, nes jiems negalima turėti religinės spaudos — laikraščių, žurnalų, knygų; jie negali naudotis radijo ir kitomis civilizacijos priemonėmis savo tikėjimui pažinti ir gilinti. Negana to, net rožančių, maldaknygių ar kryželių jiems neleidžiama įsigyti.
Nežiūrint kliūčių, Ratnyčion susirinko apie 7000 žmonių. Sutvirtinimo sakramentą priėmė 2700 vaikų ir jaunimo.
Bažnyčioje prie klausyklų buvo didelės eilės. Ypač gausu buvo tikinčiųjų iš Baltarusijos, nes ten maža yra kunigų.
Valdžia buvo nepatenkinta Sutvirtinimo sakramento teikimo iškilmėmis. Ratnyčios klebonas buvo iškviestas į Varėnos rajoną, kur Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Visockis priekaištavo dėl Gerdašių klebono kun. L. Kunevičiaus pamokslo. Pats Sutvirtinimo sakramento teikėjas irgi buvo įgaliotinio K. Tumėno bartas, kad Ratnyčioje blogai buvo parinkti pamokslininkai.
„Šukuotas" buvo ir Gardino dekanas, kam siuntęs savo tikinčiuosius į kitą respubliką. Reikalavo pranešti, kiek jo dekanate išduota Sutvirtinimo sakramento kortelių.
Šiandien daug kalbama apie „šaltojo karo" likvidavimą, įtampų atpalaidavimą ir abipusiškai naudingą bendradarbiavimą net su kapitalistinėmis šalimis. Tikintieji, deja, nesulaukia, kada tarybų valdžia atsisakys šaltojo karo metodų prieš tikinčiąją liaudį, kada atpalaiduos diskriminacijos varžtus.
Valkininkai. 1973.VII.20 šios parapijos klebonas kun. Algimantas Keina zakristijoje tikrino dvi mergaites, ar pasirengusios Pirmajai Komunijai. Netikėtai į zakristiją įsiveržė Varėnos rajono pareigūnas Šalna su korespondentu Daugėla. Vienas fotografavo vaikus, kitas šaukė:
— Nevalia nei katekizuoti vaikus, nei tikrinti jų žinias! Iš viso nevalia vaikus vesti į bažnyčią. Yra tik viena mokykla! . .
Mergaites atsivedusi moteris drąsiai gynė savo mergaičių teises:
— Mes turime teisę vaikus vesti išpažinties. Mes prašome, kad kunigas patikrintų vaikų religines žinias. Jūs neturite teisės mums šitai uždrausti. Jei neįeisite viešai, mes slapta vešimės vaikus į bažnyčią, eisime į pogrindį.
Valdžios pareigūnai kamantinėjo moterį, kad pasakytų savo pavardę. Šiai atsisakius, prisistatęs Varėnos rajono saugumo pareigūnas moterį nusivedė į apylinkę.
Kadangi Varėnos rajono komisija užtiko egzaminuojamus tik du vaikus, tai klebono nenubaudė. Atrodo, tikėtasi užklupti didelį vaikų būrį.
***
