Gintautas Iešmantas jau tremtyje, jis rašo:
"Jau penki metai jūsų žodis ir geri linkėjimai lydi mane sunkiame kančios kelyje. Jie teikė jėgų ir džiaugsmo, kad mano auka nedingo nežinios tamsoje, kad yra žmonių, kuriems rūpi nepažįstamo žmogaus likimas. Šiandien aš jau ištrėmime — nuo balandžio 5 d. ryto — ir turiu galimybę jums padėkoti už tą neįkainuotą dvasinę paramą, teiktą trumpučiais pasveikinimais, už širdžių ir sielų šilumą, pasiekusią mane Uralo sniegynuose, nežiūrint kliūčių ir galimų nemalonumų, žinoma, tik dalis jūsų laiškų buvo man įteikti, o paskutiniais metais aš jų iš viso negavau, bet jaučiu, kad yra, padėdami gyventi ir nė per mirksnį neprarasti vilties ir tikėjimo. Jie man taip pat skambėjo, kaip svaigus gimtinės balsas — toks brangus ir mielas nelemtoj tolybėje.
Paskutinius šešis mėnesius buvau 36-ajame lageryje. (...) Tėvas Alfonsas, kaip jį vadina kaliniai, visada žvalus, geros nuotaikos, kupinas tikėjimo ir vilties. Aš džiaugiuosi, kad likimas davė galimybę su juo susipažinti, tai nuostabios dvasinės stiprybės, plataus mąstymo ir žavinčios tolerancijos žmogus, kurio paliktas įspūdis niekada neišblės iš mano atminties. Kai žinai, kad yra tokių žmonių, kaip jis, darosi lengviau gyventi, jauti, kad iki galo nepalūžtančia ir viskam pasiryžusią širdimi ištversi, nešdamas rūsčios pareigos kryžių.
Mano ištremtis, kaip ir kiekvieno kito, yra dalis šitos rūsčios pareigos kelio. Būdamas lageryje svajoji: štai išeisi ir šiaip ar taip, bus geriau. O kai išvydau, kur mane atvežė, buvau tiesiog priblokštas. Vienintelis darbas — miško kirtimas, vežimas, plukdymas. Yra, tiesa, dar ir lentpjūvė, tegul ir nedidelė. Taigi, čia vidaus darbas ne man. Iš pradžių gavau, tačiau gydytojas, sužinojęs, kas aš per vienas, tiesiai paklausė: "Ar tu žinai, supranti, kas tai per darbas?" Žinoma, aš neturėjau nė mažiausio supratimo. Atsižvelgdamas į tai, kad mano dešinės rankos delnas nesveikas, reikalinga operacija, uždėjo rezoliuciją, pageidaujančią duoti darbą, kuris nebūtų susijęs su sunkumų kilnojimu. Tokiu būdu atsidūriau sargo pareigose (toje pačioje lentpjūvėje). Nežinau, ar džiaugtis, ar liūdėti, bet ko gero tai pati geriausia išeitis. Daug laisvo laiko, diena priklauso man, išskyrus vieną kitą sekmadienį ar šeštadienį. Šiandien 4 val. eisiu jau antrą kartą į šitą darbą. Gyvenu bendrabutyje dviese, su guduku iš Užkarpatės. Pernelyg giria tarybų valdžią ir peikia kapitalizmą. Bet tai jo reikalas. Aš nesileidžiu į pokalbius, su niekuo nedraugauju. Mano padėtyje, juo labiau, kad Vuktilo rajone aš esu vienintelis tokio tipo paukštis. Panaši pozicija yra, matyt, patogiausia. Pati gyvenvietė yra nemaža, sako, kad joje yra apie trys tūkstančiai gyventojų. Tačiau nelabai tvarkingai išsidėsčiusi. Greta teka Pečiora, kuria vasarą plaukioja laivai, plukdomi sieliai. Yra, berods, trys maisto parduotuvės, ligoninė, vidurinė mokykla. Namai mediniai, vieno aukšto, išskyrus bendrabučius ir administracinius pastatus.
Pradėjau apsiprasti. Dabar jau ne taip viskas atrodo. Į Vuktilą iš Podčarjės eina autobusas (apie 20 kilometrų), iš Vuktilos iki Uchtos (118 km.), skrenda lėktuvas, o iš Uchtos į Maskvą — tiesioginis lėktuvas arba traukinys (Vorkuta — Maskva). Vėliau, matyt, reikės susirasti atskirą kambarį. Kad tik žiemos nebūtų šaltos! Niekaip negaliu priprasti prie šalčių, o čia jie siekia iki 50 laipsnių. Tikiuosi, kad viskas bus gerai, juo labiau kad, kaip pastebėjau, ir čia "mane gerasis angelas dar saugo" (...)
Priimkite nuoširdžiausius linkėjimus!
P. S. Išleidžiant iš lagerio "atėmė visus laiškus".
Podčerje, 1986.IV. 14.
* * *
Gintauto Iešmanto adresas:
169715 Komi ACCR
Vuktylskij r-on
pos. Podčerje, ul. Sovetskaja, obšč. N:l
Gintautas Iešmantas
* * *
Rašo kun. Sigitas Tamkevičius:
"(...) Už viską visiems ačiū. Taip ir norisi prisiminti šv. Jono Auksaburnio žodžius: "Tu duodi duoną, o gauni amžinąjį gyvenimą, duodi drabužį, o gauni nemirtingumo skraistę, duodi praeinančias gėrybes, o gauni pastovias... Tu daugiau gauni nei duodi."
Brangiausia dovana man buvo šv. Raštas. Laisvomis valandomis skaitau ir savo širdyje svarstau Viešpaties žodžius. Gyvenant laisvėje buvo daug darbų ir rūpesčių ir daug kas likdavo neišstudijuota, per mažai įsigilinta. Dievas atvedė mane į Uralą ir sudarė sąlygas ilgoms rekolekcijoms, kad galėčiau geriau įsiklausyti į Viešpaties žodžius, gyvybiškiau pajunti Viešpaties Duonos skonį. Trys apaštalai, pajutę Dievo artumą, sušuko: "Kaip gera mums čia!" Visur, kur mes bebūtume, — laisvėje ir nelaisvėje, prie altoriaus, ar prie virtuvės puodų, — Dievo artuma mus pralinksmina ir paguodžia. Užtarkite savo malda, kad ta Dievo artuma būtų mano gyvenimo tikrovė.
(...) Mano kasdienybėje nieko naujo. Žadintuvas kas antra diena kelia darbui — tai mano Nazaretas... Bandau įsijungti į gavėnios rimtį ir susitelkimą. Kaip greitai bėga laikas. Kartais apima baimė: Viešpatie, kad tiktai tos greitai prabėgančios dienos nebūtų tuščios, kad nors maža dalele pasitarnautų Dievo karalystės plitimui. (...) Aplankiusiems mane sveikinimu ir malda esu labai dėkingas."
1986.02.14.
* * *
Iš Jadvygos Bieliauskienės laiško:
"...Triskart atkrentant, teko stipriai susirgti. Aukos patvirtinimo ženklas. Siela sušvito neregėtai vaiskia šviesa, kuri lydėjo mane ir tebelydi nepatirtuose sunkumuose, nušvisdama naujom varsom į vis didesnį ir gilesnį savęs išsižadėjimą, o gal ir į pilnai priimtą auką — mirtį. Jeigu tai įvyktų — džiūgaukite ir šlovinkite Viešpatį, kad ir neverčiausios, tiek klydusios, nužeminta auka tapo priimta mūsų kūdikių, mūsų vaikelių išgelbėjimui nuo pražūtingos girtuoklystės ir sunkaus jos palikimo: suirusių šeimų, beglobių išsigimusių vaikų, smukusios moralės, netikėjimo...
Tikėjimo malonė ir paprastam tikinčiajam padeda žiūrėti į kančią kaip į būtiną apvalančiąja galią. Supratau, kad kančia vaisinga tik tada, kai ją priimame nuolankiai, — tik tada ji atveria sielos akis. Troškimas pakelti mylimuosius iš nuopolio įprasmina mūsų kančią, kurią vardan jų išgelbėjimo, priimame džiūgaudami, ir patys augame meilėje, vaduojami jos iš kančios baimės. "Kas bijo, tas dar nepakankamai myli", — sako meilės apaštalas. O kiek nelaimingųjų iškeliauja Meilei visai negimę, nepraregėję. Kaip gaila jų! Ir meldžiu nuolatos, kad nubustų bent mirties valandoje, kad Gailestingojo Dievo būtų pabudintos. (...) Sveikinu visus, visus!
Visada su Jumis prie Išganytojo — Eucharistinio Jėzaus kojų — mylimiausieji mano!"
