Nedera šaipytis iš visuotinai gerbiamų pažiūrų,
nes jų šalininkų tuo neįtikinsite, tik juos įžeisite.
(L. de Vovenargas, 1715-1747)
Žvelgdami į pasaulio kultūros istoriją, matome, kad per ilgus amžius visose krikščioniškose civilizacijos paliestose tautose Jėzaus Motina Marija yra tapusi kilniausio moteriškumo įasmeninimu, mergaitės ir moters gražiausiu idealu. Ji kartu ir nepaliestoji mergelė, ir Sūnaus aukai už žmoniją pritarusi kilniaširdė Motina. Išbraukime iš žmonijos kultūrinio paveikslo — dailės, poezijos, papročių — visa, kas įkvėpta Marijos nesuteptos jaunystės ir slėpiningos, neeilinės motinystės, — kaip supilkės moters ir motinos paveikslas!
Nuo IV a. Sirijos diakono Efremo himnų Marijai, per Dantę, Petrarką ir Novalį, per Adomo Mickevičiaus "Vėlinių" herojaus "Dievo Motinos vardo žeminti neleisiu!" iki šiandieninės lietuvių tarybinės pjesės jaunuoliu šauksmo bičiulei: "Tu būk Marija" — eina Marijos idealo garbė. Jos dėka kartų kartos žinojo, kur kreipti savo žvilgsnius, iš ko mokytis sielos grožio net paprasčiausioje buities ir darbo aplinkoje.
Ir šiandien Jėzaus Motinos pavyzdys tebedaro kilninančią įtaką tikėjimą pažįstantiems žmonėms — tiesiog, sąmoningai, o tikėjimo nepažįstamiesiems per dailės ir muzikos kūrinius, per "Ave Maria", "Stabat Mater", "Magnifi-cat", "Salve, Regina" — nesąmoningai.
Ir štai išsirengė į žygį prieš kilniausiąją moterį — moterų žurnalas... Pagarbą idealiajai Motinai ėmėsi griauti pedagogus rengiančios aukštosios mokyklos atstovas...* Žygio uždavinys — suminti Marijos garbe., nuplėšti jos mergystės ir dieviškosios motinystės aureolę.
Kodėl taip daroma? Nematyti jokio kito tikslo, kaip tik griauti religinį tikėjimą, nesvarbu, kokiomis priemonėmis ir kokios bus dvasinės pasekmės (neužpildoma dvasinė tuštuma). Kieno vardu — gal objektyvaus mokslo? Deja, su objektyviu mokslu straipsnyje nėra nieko bendro.
Kadangi Marijos garbę žeminančiame straipsnyje operuojama mūsų parengto Naujojo Testamento vertimo tekstais, jaučiame pareigą ir teisę atsiliepti ir bent truputį panagrinėti priekaištus.
1. Jėzaus gyvybė negalėjusi būti pradėta Šventosios Dvasios veikimu, kadangi aramėjų kalbos žodis "ruach", kaip ir lietuvių "dvasia", yra moteriškos giminės. Tarytum skaitytojai nežinotų, jog gramatinė giminė nebūtinai sutampa su lytimi (futbolo "žvaigždė" nepaliauja buvusi vyru). Antra vertus, dieviškojo poveikio lyties klausimas iš viso ne vietoje, nes kalbama ne apie fizinius santykius, o apie išskirtinį, stebuklingą veikimą, apie kurį angelas Marijai pasakė: "Dievui nėra negalimų dalykų" (Luko 1,37).
2. Autorius cituoja išeivijos kultūrinio gyvenimo žurnale
-----------
* Vladas Balkevičius, "Šventoji šeimyna. — TM 1986, Nr. 2 ir 3. Straipsnio argumentai mažai ką turi bendra, objektyvumas autoriui mažai rūpi. Jis arba visiškai neužsimena, kad į jo kartojamus senus priekaištus seniai atsakyta, arba primityviai nusišaipo iš to, ko nenori ar nepajėgia suvokti.
"Aidai" prof. A. Maceinos atpasakotą tariamą Marijos išprievartavimo kalnuose versiją. Tikriausiai A. Maceina ten bus pateikęs ir atsakymą tam jokiais šaltiniais nepagrįstam spėjimui, bet V. Balkevičius nė žodeliu neužsimena apie tai. Matyti jam svarbu tik drumsti, o ne aiškinti. Mums ir plačiajai publikai neprieinami tie fondai, kuriuose saugomi "Aidų" komplektai, bet galime nurodyti atsakymą pačiame Naujajame Testamente. Tai Marijos ir šv. Jono Krikštytojo motinos Elzbietos susitikimo scena (Luko 1,39-56). Elzbieta sveikina savo jaunutę giminaitę kaip savo Viešpaties Motiną, o Marija atsiliepia džiūgavimo giesme "Mag-nificat": "Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju..." Argi tai nuskriaustos, išniekintos mergaitės jausmai?!
3. Romos filosofas platonikas Celsas žinomas tik kaip krikščionių priešas, bet joks istorikas. Talmudas — tai "religinių, teisinių, moralinių judaizmo normų... rinkinys" (LTE 11,82), taigi tikėjimo, bet ne istorijos dokumentas. Šių dviejų šaltinių versija apie kažkokį kareivį Panterą ar Panderą kaip tariamą Jėzaus tėvą nepaneigia Marijos mergystės fakto, greičiau patvirtina visuotinį krikščionių įsitikinimą Marijos mergyste: "Panderas" ar "Panteras" yra metatezės būdu atsiradęs iš žodžio "Parthenos" — mergelė! Mat krikščionys taip dažnai kartodavo, kad Jėzus gimęs "ek Marias tės parthenou", kad krikščionių priešininkai ir užsigriebė už šio titulo savo versijai kurti. Evangelijos — šimtus kartų ištyrinėti istorijos ir tikėjimo dokumentai — kuo aiškiausiai tvirtina, kad Jėzaus gyvybės prasidėjimas buvo ypatingas, išskirtinis, be ryšio su vyru.
4. Jėzus Kristus savo dieviškąja prigimtimi (kaip Dievo Sūnus) egzistuoja amžinai. Nuo prasidėjimo Marijos įsčiose jis egzistuoja ir žmogiškąja prigimtimi. Tai nesunkiai suvokia prieš Pirmąją Komuniją katekizmo besimokantys vaikai. Jie sako: "Jėzus danguje (kaip Dievas) turi tik Tėvą, žemėje (kaip žmogus) — turi tik Motiną". Šito nepajėgia ar nenori suprasti mokytas straipsnio autorius. Iš Marijos prasidėjo žmogiškasis Kristaus kūnas, ne Jo amžinoji dievystė. Kam tada kalbėti apie tai, kad iš žmogaus negalįs gimti Dievas? Negali iš žmogaus kilti lig tol neegzistavęs Dievas. Bet jei iš Marijos pasiėmė žmogiškąjį kūną toks Sūnus, kuris ir prieš tai buvo ir po to liko Dievas, tai Marijai tinka Dievo Motinos vardas (motinystės-sūnystės santykis — asmenų santykis!).
5. Pirmos Komunijos einantys vaikai sužino, kad Marijos titulas "nekaltai pradėtoji" reiškia tai, jog jos siela nebuvo paliesta gimtosios nuodėmės, bet nieko nesako apie jos kūno kilmę. Bažnyčia ją laiko buvus visiškai natūralią, kaip mūsų visų, ir šventuosius Joakimą ir Oną gerbia kaip natūralius, tikriausia prasme Marijos tėvus. Straipsnio autorius nusišaipo iš nekaltai pradėtosios titulo, teikdamas ir jam mergaitiško pradėjimo reikšmę. Panorėjus pulti religijos teiginius, reikėtų nutuokti, ką jie reiškia. Antraip galima apsijuokti. Ar redakcija ne per daug pasitiki savo bendradarbio kompetencija? (Beje, anonime autoriaus laikoma giesmė "Skaisčiausioji" turi žinomą autorių — vyskupą A. Baranauską).
6. "Heos hou eteken hyion — "iki (kol) ji pagimdė Sūnų" (Mato 1,23). Jungtukas "iki", "kol" kalba apie visą laiką iki nurodyto termino, bet nieko nesako apie vėlesnį laiką. Palygink: "Mergina buvo ištikima sužadėtiniui, iki jis grįžo iš karo tarnybos"; taip teigiama apie visą sužadėtinio buvimo kariuomenėje laiką, bet argi šis posakis lieptų manyti, jog vėliau ji tapusi neištikima? Ir ar pakinta posakio prasmė, pavartojus padalyvio konstrukciją: "Sužadėtiniui esant karo tarnyboje, mergina buvo jam ištikima?"* Kaip ankstesnis vertimas "jis (Juozapas) nepažino jos, iki ji pagimdė sūnų", taip mūsiškis "jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė sūnų", kalba apie visą laiką prieš Jėzaus gimimą ir nieko nesako, kas buvo toliau, neliepia manyti, kad vėliau buvę kitaip.
Tolesnį Marijos nepaliestumą tvirtina pirmųjų amžių krikščionijos įsitikinimas, paliudytas jau II a. žymių vyskupų bei kankinių — Sirijos Krikščionių galvos, Antiochijos vyskupo, apaštalų mokinio Ignoto (gyv. apie 50-110 m.), Ireniejaus (140-202),
----------------
*Plg. graikiškai parašytą Senojo Testamento 1-ąją Makabiejų knygą, 5,54; "Niekas iš jų nežuvo, iki sugrįžo ramybėje". Tiesiog nesakoma, kas buvo toliau, bet suprantama, jog grįžę juo labiau nežuvo.
Bažnyčios mokytojo Origeno (185-255) ir kitų — ir toliau sergėtas Bažnyčios. Pirmųjų amžių krikščionys ne mažiau už šiuolaikinius autorius pažinojo ir suvokė Evangeliją, ir jų įsitikinimui Marijos viso amžiaus mergystė nekliudė nei "iki pagimdė", nei "Jėzaus broliai", apie kuriuos kalbėsime toliau.
Naujojo Testamento vertėjas ir redaktorius, susipažinęs su Šventojo Rašto stilistika ir su giliai religingo žmogaus psichologija, paaiškina tą seniausią Bažnyčios tradiciją (išnašoje, ne tekste), o ne iškreipia Dievo žodį.
7. Straipsnio autoriaus asmenine nuomone, bent jau po Jėzaus gimimo turėjęs prasidėti šios Nazareto poros — Juozapo ir Marijos — intymusis bendravimas. Autoriaus asmenine nuomone, "antraipJuozapui nebūtų buvę prasmės vesti Mariją" (mūsų pabr. — Č.K., V.A.).
Kad šiuolaikinis netikintis vyras nemato prasmės ir mano, jog nė už ką nebūtų taip pasielgęs, kaip šv. Juozapas pasielgė, tai čia jo reikalas, bet ta jo nuomonė dar neduoda jam teisės spręsti už šventąjį Juozapą. Tasai turėjo angelo praneštą religinį įpareigojimą būti juridiniu Marijos vyru, juridiniu Jėzaus tėvu ir faktiniu jų abiejų globėju. Todėl jis ir "padarė, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta" (Mato 1,24).
8. Straipsnio autorius ištisai ignoruoja daug istorijos ištyrinėtų faktų bei aplinkybių, pavyzdžiui tai, kad žydų tautoje gyvavo patriarchalinė santvarka, kur šeimos galva — vyras, o jam mirus — ne motina, bet pirmgimis sūnus. Taip ir šventajam Juozapui mirus, Nazareto šeimos galva liko Jėzus, o kai šis išėjo skelbti naujojo mokslo, motina, likusi viena, turėjo priimti vyriškųjų savo ir Jėzaus giminaičių globą. Evangelija nemini Jėzaus dėdžių — matyti, jų nebebuvo gyvų; mini Marijos seseris — tos tegalėjo užjausti, paguosti, bet ne viešai globoti. Liko tad Jėzaus vyresnieji pusbroliai, kurie, būdami Jėzaus motinos globėjai, nesupratę Jo darbų ir siekimų, jautėsi galį ir Jėzų "drausminti".
Patriarchalinė santvarka neleido jaunesniam broliui tvarkyti vyresnio. Kad "saviškiai" bando Jėzaus elgesį tvarkyti, tai rodo, jog jie už Jėzų vyresni. Taigi jie — netikri Jėzaus broliai, nes Jėzus pirmgimis!
Autorius nesąmoningai ar per neapsižiūrėjimą painioja prie "drausmintojų" priskirdamas ir Motiną, tarsi ir ji būtų netikėjusi Sūnaus pasiuntinybe. Evangelija to nesako. Evangelija mini Mariją su jo "broliais" atėjus pasikalbėti su Juo, bet nemini jos ten, kur kalbama apie Jo "drausminimą".
Apaštalų darbų knyga pasakoja, kad po Jėzaus prisikėlimo tie vadinami Jėzaus broliai prisidėję prie apaštalų būrio. Vadinasi, ir juos Kristaus prisikėlimas įtikino jo dievyste. Kad artimieji paskiausiai įtikėjo, nieko nuostabaus: trukdė kasdienis ligtolinis apsipratimas.
9. Jono evangelijos prologe (Jn. 1,1-14) sprendžiamos globalinės problemos: Amžinojo Žodžio atėjimas į pasaulį ir nuodėmingos žmonijos nenoras priimti jo šviesą. Tad jis ir sako, kad kai atėjo pas savuosius kūrinius (eis ta idia), tie savieji nenori jo priimti: kai hoi idiei auton ou parelabon. Morkaus 3,21 kalba apie konkrečią situaciją, apie fizinius Jėzaus artimuosius: hoi par autou. Todėl ir verčiama Jn. 1,11 — "savieji", o Mk. 3,21 — "saviškiai". Tvirtinu, jog Jn. 1,11 kalba apie giminaičius ar motiną — labai jau nemoksliška. Bet autorius nebijo, kad skaitytojai pasitikrins N. Testamento tekste: jis išspausdintas prieš 14 metų pusdvylikto tūkstančio tiražu, o "Tarybinė moteris" turi daugiau kaip pusę milijono. Vadinasi, nebent kas penkiasdešimt galėtų pasitikrinti...
10. "Broliais" pusbrolius ne tik senovės žydai vadino* — ir dabar slavų kalbose jie taip vadinami (rus., baltarus., lenk.,: "brat", ir tik prireikus tikslinti pridedama "dvojurodnyj", "stry-jeczny" ir pan.). Kad evangelijose minimi "broliai" nėra Jėzaus motinos vaikai, matyti sugretinus Mato 13,55 ir Morkaus 15,40. Šiame pastarajame tekste tarp moterų, iš tolo žiūrėjusių į nukryžiavimą, minima moteris, irgi vardu Marija, — motina Jokūbo jaunesniojo ir Jozės (Juozapo), kurie aname tekste buvo išvardyti tarp Jėzaus "brolių". Mūsų Naujojo Testamento paaiškinimuose šis sugretinimas pažymėtas, bet straipsnio autoriaus tezei jis nepalankus, tai autorius jo ir nemini, pasitenkina pirmąja citata. Vietoj dalykinės ar istorinės analizės autorius vis siūlo savo logi-
---------
*Pusbroliais "broliais" vadina bent šios S. Testamento vietos: Pradžios 13,8 ir 29,12; Kunigų 10,4; 1 Kronikų 23,22. ką: "prasminga", "neprasminga", "būtų mažareikšmė", "kokia prasmė būtų" ir pan.
11. Autoriui atrodo, jog "visiems aišku, kad sąvoka 'pirmgimis' yra prasminga tik tuo atveju, jei po pirmo vaiko būna dar ir daugiau gimusiųjų". Ar ne per drąsiai autorius kalba "visų" vardu? Gal jis mano, kad visi žurnalo skaitytojai nieko nenutuokia apie pirmgimystės religinę ir teisinę reikšmę izraelitų-žydų tautoje? Vyriškosios lyties pirmgimiai turi būti paskiriami Viešpaties garbei (Išėjimo 13,23), pirmgimis — ir paveldėtojas, ir giminės tęsėjas, ir šeimos galva po tėvo mirties. Ir Jėzus ne "perkeltine prasme" pirmgimis, o pačia tikrąja (jis gi ne antras..., ne penktas, ne devintas...). Jei kam negana izraelitų teisės nuostatų, priminsime faktą: Artimuosiuose Rytuose 1930 m. yra rastas Kristaus laikų antkapinis įrašas, kur pagerbiama motina mirusi gimdydama pirmgimį, taigi, vienatinį sūnų.
Neapdairus priekaištas, kad Mato 1,25 vertime praleidome žodį "pirmgimį". Pakanka žvilgtelėti į kritinį graikiškąjį N. Testamento leidimą, kad sužinotume, jog šio žodžio nėra pagrindiniuose Mato evangelijos nuorašuose (pvz., The Grcek New Testament Edited by Kurt Alland etc. UBS 3 1975). Kodėl gi autorius nepamini, jog šį žodį ramiausiai palikome Luko 2,6?
12. Autorius ne tik šališkai parenka citatas — vienas mini, kitų, tą patį klausimą liečiančių, nemini, bet ir savavališkai jas kapoja. Štai epizodas iš Jėzaus vaikystės. Dvylikametis Jėzus po Velykų švenčių pasilieka Jeruzalės šventykloje. Kai trečią dieną Jį ten suradusi Motina priekaištauja, Jis atsako: "Kam manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?" (Luko 2-49). Autorius nusitveria tik pirmosios Jėzaus atsakymo dalies — "kam manęs ieškojote?" — manydamas ją būsiant tinkamą paremti jo tezei apie neklusnų, "namų nekliūvantį" berniuką, o praleidžia antrąją dalį, rodančią ne vaikišką Jo savimonę. Iš tos antrosios dalies matyti, kad dvylikametis Jėzus jau žino neturįs žemėje tėvo, esąs Dievo Sūnus ir turįs būti dangiškojo Tėvo reikaluose! Viena eilute žemiau trumpai nusakyti tolesni Jėzaus santykiai su Motina ir šv. Juozapu: "Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus" (Luko 2,51). Pacitavęs ilgą susitikimo šventykloje sceną, autorius nerado reikalo temą išsemti iki galo, o Redakcija to iš jo nepareikalavo.
13. Jėzaus papasakotas palyginimas apie klusnų ir neklusnų sūnų (Mato 21,28-31) rodo, kad viešumoje vaikai į tėvą kreipiasi žodžiu "viešpatie" (pone). Posakis "kas man ir tau?" buvo dažnai vartojamas įvairiopa reikšme, tikroji jo prasmė būdavo aiški iš konteksto ar tono. Lygiai pagarbus ir kreipimasis į Motiną — "moterie" (ponia). Jėzaus žodžius "o kas man ir tau, moterie?" motina suprato palankiai, nes čia pat pasakė tarnui: "Darykite, ką tik Jis jums lieps" (Jono 2,5).
Ne mandagumas, o iškilmingas buvo ir Jėzaus kreipimasis į stovinčią po Jo kryžiumi motiną ir mylimąjį mokinį Joną: "Moterie, štai tavo sūnus!" — "Sūnau, štai tavo motina!" (Jono 19,26-27). Šie žodžiai parodo du svarbius dalykus: viena, Jėzus kentėdamas ir mirdamas neužmiršta motinos, nepalieka jos ne itin meilių giminaičių globai, o tarsi testamentu paskiria jai mylintį globėją; antra, šis testamentinis aktas aiškiausiai patvirtina faktą, jog Marija neturėjo daugiau vaikų, išskyrus Jėzų, nes šis mirdamas turi parūpinti jai globėją.
Išvados — liūdnos.
Viena: autorius nesusipažinęs su graikiškuoju Naujuoju Testamentu, kuriuo bando remtis. Taip pat nėra išsiaiškinęs senovės izraelitų papročių bei įstatymų ir daugelio katalikiškosios teologijos sąvokų, smarkiai šlubuoja jo logika ir mokslinis sąžiningumas.
Antra: populiariausias Tarybų Lietuvos žurnalas, mėgstamas ypač už madas, namų ūkio bei šeimos santykių patarimus, išeinantis dviem kalbomis, turintis daugiau kaip pusės milijono egzempliorių tiražą, taigi aplankantis ko ne kiekvieną lietuviškai ar lenkiškai kalbančią šeimą, pasirodo labai negerbiąs savo skaitytojų (didžiulė jų dalis — tikintieji!), nes išspausdino įžeidžiamu, pašaipiu tonu parašytą labai menką rašinį, kurio reikėtų gėdytis. Tiesa, girdime, kad daugelis skaitytojų, ypač inteligentų, turi imunitetą antireliginei propagandai ir paprasčiausiai neskaito antireliginių straipsnių (ypatingai šio autoriaus), nesitikėdami rasti juose objektyvios informacijos. Mažiau išsilavinusiuose sluoksniuose yra daugiau žmonių, neatpratusių bent iš dalies tikėti bet kokiu spausdintu žodžiu. Skelbdama tokį paviršutiniškai suregztą straipsnį, Redakcija parodė, kad savo skaitytojus laiko ir neišlavintais, ir nekritiškais.
Tikintieji apskritai gal ir galėtų džiaugtis, kad jų pažiūros (įsitikinimai) puolamos taip nekvalifikuotai. Bet tikintieji ir Bažnyčia neabejingi tautos kultūrai ir teisėtai trokšta, kad idėjinė kova (jei ji neišvengiama) būtų vedama garbingai, kad verčiau ji taptų kultūringu dialogu.
Galime tik apgailestauti, kad šviesųjį Marijos — mergaitės, motinos — idealą ėmėsi niekinti moterų žurnalas ir kad tokių abejotinų bei etinių kvalifikacijų žmonėms, kaip kalbamojo rašinio autorius, pavedama auklėti būsimus Lietuvos pedagoginius kadrus.
Kunigas Česlovas Kavaliauskas
Naujojo Testamento vertėjas
Kunigas Vaclovas Aliulis Naujojo
Testamento vertimo redaktorius
Molėtų Joniškis-Vilnius
1986 m. balandžio 30 d.
