Po kunigų — Alfonso Svarinsko, Sigito Tamkevičiaus, Jono-Kąstyčio Matulionio — areštų dalis kunigų, sovietinės valdžios kolaborantai ir bailesnieji, ėmėsi platinti mintį, jog konfliktinių situacijų su bedieviška valdžia atvejais reikia daryti nuolaidas, pasigirdo balsų, išdrįsusių nuteistų kunigų pasiaukojančią veiklą laikyti neprotingais išsišokimais, o juos pačius kaltinti vienybės ardymu ir pan. Kitaip manančius ir kitaip besielgiančius vadino trumparegiais, kenkiančiais Bažnyčios vienybei. Pakitusią dvasinę, atmosferą kunigų tarpe greitai pastebėjo valdiški bedieviai. Viename ankstesnių pokalbų su kunigais RRT įgaliotinis Petras Anilionis pabrėžė, kad po kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus areštų atmosfera kunigų tarpe pagerėjo, ir akcentavo, jog tai neabejotinai teigiamai atsilieps visai Katalikų Bažnyčiai. Kad baimė ir nuolaidžiavimas valdiškiems bedieviams, dangstomas apgaulingu žodžiu "diplomatija", pagreitino Murovjovo-Stalino laikų grįžimą, liudija 1986 m. birželio 17 d. Vilniuje vykęs RRT įgaliotinio P. Anilionio susitikimas su Lietuvos vyskupais ir vyskupijų valdytojais.
1986 m. birželio 27 d. RRT įgaliotinis P. Anilionis į Vilniaus Kuriją sukvietė visus Lietuvos vyskupus ir vyskupijų valdytojus tradiciniam vasaros laikotarpio "smegenų plovimui". Jei susitikimų metu su vyskupijų dekanais įgaliotinis stengėsi būti taktiškas, bandė įtikinti juos tikėjimo laisve, tai, kalbėdamas su vyskupais ir valdytojais, buvo piktas ir griežtas. Savo kalbą įgaliotinis pradėjo piktu priekaištu: "Tarp šio susitikimo dalyvių yra "Kronikos" korespondentų, kurių dėka apie praėjusį mūsų susitikimą tuoj buvo pranešta Vatikanui. Toliau sekė įvairūs priekaištai ir grasinimai, kam vyskupai netvarko kunigų ir klierikų. Seminarijoje esą bloga padėtis...
Nors po pirmykščio incidento, kai du klierikai buvo milicijos sulaikyti, bandant įnešti į Seminariją J. Girniaus knygą "Žmogus be Dievo", vicerektorius Vytautas Vaičiūnas užtikrino, kad tokio pobūdžio nelegali literatūra Seminarijoje bus netoleruojama, tačiau yra žinoma, jog mašinėle perrašytos knygos ir šiandien Seminarijoje tebekursuoja. Ką sugausime — bausime be pasigailėjimo! — kalbėjo P. Anilionis. Cituodamas Bažnyčios kanonus, įgaliotinis teigė, kad bažnytinė teisė draudžia kunigams kaimyninėj parapijoj laikyti šv. Mišias, sakyti pamokslus, kad tam vyskupo ar klebono leidimo nepakanka, reikia dar ir bedievių sutikimo — gauti leidimą iš rajono vykdomojo komiteto. Laikas pagaliau baigti su kunigų ekstremistų gastrolėmis po atlaidus, — karščiavosi; P. Anilionis, visi rajono leidimo neturintys gastrolieriai ir juos priimantys kunigai bus baudžiami piniginėmis baudomis, o jei nepadės, grįšime prie ankstesnės veiksmingos praktikos — bus atimami registracijos pažymėjimai, o jei nepadės, patys kunigai įdarbinti dirbti fizinį darbą. Susilauks atitinkamų nuobaudų ir kunigai, kurie finansams nurodys sumažintus religinių patarnavimų duomenis. Ypatingai P. Anilioniui nepatiko masinis kunigų suvažiavimas į Žemaičių Kalvarijos atlaidus ir Šiluvą, kur kiekvieno mėnesio 13 d. laikomos atsiteisimo pamaldos. Kam reikia kunigams eiti su procesija Kalnus, tegul eina viena liaudis. Jei ir toliau kartosis tokie kunigų ekstremistų suvažiavimai, teks realizuoti įstatymą, kad viena religinė bendruomenė gali turėti tik vienus maldos namus
— būsime priversti uždaryti Žemaičių Kalvarijos koplytėles ir Šiluvos koplyčią. Pirmasis jūsų geros valios išbandymas — Žemaičių Kalvarijos atlaidai, jie turi praeiti kuo paprasčiau ir tyliau, be jokių procesijų ir esktremistų sueigų, — pakeltu tonu dėstė savo reikalavimus P. Anilionis. Nors didieji ramybės drumstėjai
— kun. A. Svarinskas ir kun. S. Tamkevičius — "nuraminti", tačiau atsiranda naujų, ir taip ramybė vėl drumsčiama įvairiais raštais, kuriais mokoma tarybinė vyriausybė, ekstremistai išdrįsta mokyti net jus, vyskupus, — kalbėjo įgaliotinis, — bet blogiausia, kad ekstremistų pavyzdžiu pasekė ir vyskupo Juozo Preikšos vadovaujama Lietuvos Krikšto Jubiliejaus komisija savo raštu tarybinei vyriausybei, kuriame prašoma neįmanomų dalykų: grąžinti Vilniaus Katedrą, šv. Kazimiero bažnyčią, Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią ir t.t. Šie reikalavimai nebus patenkinti, o jei Jubiliejaus komisija ir toliau eis ekstremistų pramintais takais, uždrausime minėti Lietuvos Krikšto jubiliejų, o pačią komisiją paleisime, — gąsdino vyskupus P. Anilionis; ragino įsidėmėti, kad vienašališkų nuolaidų iš valdžios pusės nebus. Mes leidžiame jums Vilniuje, Kaune ir kai kuriuose kituose miestuose remontuoti bažnyčias, leidome valdiškose parduotuvėse pirkti statybinių medžiagų (P. Anilionis "užmiršo", kad pagal tarybinius įstatymus, bažnyčios pastatai — valstybės nuosavybė, taigi, leidimas juos remontuoti, net formaliai žiūrint, ne tokia jau didelė nuolaida Bažnyčiai). Į šias nuolaidas Bažnyčios privalo atsakyti nuolaidomis, — reikalavo P. Anilionis, t.y., sutvarkyti kunigus ekstremistus, uždrausti jiems važinėti po atlaidus, išvalyti Seminariją nuo nelegalios literatūros, sudrausminti peticijų ir raštų valstybinėms įstaigoms iniciatorius bei parašų po jais rinkėjus. Priekaištavo, kad iki šiol į tarybinės valdžios "nuolaidas" nebuvo tinkamai reaguota. Štai, pvz., Kretingoje, — tęsė įgaliotinis, — valstybė leido atstatyti karo metu sudegusį bokštą, nusilieti naujus varpus, tam buvo leista konsultuotis net su Demokratinės Vokietijos specialistais. O kaip už tai atsidėkojo Kretingos klebonas ir vyskupijos konsultorius kun. Bronislovas Burneikis?! Kretingoje mirus užkietėjusiam antitarybininkui, buržuazinių nacionalistų gaujų dalyviui Petrui Paulaičiui, valdžios pareigūnai prašė kleboną, kad jis nelaidotų buvusio nusikaltėio su bažnytinėmis iškilmėmis. Klebonas į prašymą nekreipė dėmesio ir suruošė iškilmingas laidotuves. Štai kaip ekstremistai atsiliepia į tarybinės valdžios pageidavimus, — priekaištavo įgaliotinis P. Anilionis. Reikėtų paaiškinti, kad a.a. P. Paulaičio laidotuvės iš bažnyčios pusės buvo tokios, kaip ir kiekvieno eilinio tikinčiojo, o į saugumiečių reikalavimą nelaidoti mirusiojo su bažnytinėmis apeigomis, klebonas teisingai atsakė: "Jis buvo praktikuojantis katalikas, mirė aprūpintas sakramentais, todėl neturiu jokio pagrindo ir teisės atsakyti religinį palaidojimą. Jis bus palaidotas taip, kaip ir kiekvienas praktikuojantis katalikas." Ne valdžios pareigūnams nustatinėti, ką galima ir ko negalima laidoti su bažnytinėmis apeigomis. Velionis P. Paulaitis buvo pašarvotas ne bažnyčioje, o namuose, nebuvo jis perrištas ir tautine vėliava, kaip kalbėjo P. Anilionis, tik ant krūtinės uždėtas tautinis kaspinas. Gedulingas pamaldas už mirusįjį laikė kun. Liudvikas Šarkauskas.
Po P. Anilionio paskaitos vyskupas Vincentas Sladkevičius iškėlė keletą klausimų: Kaišiadoryse, kalbėdamas dekanams, P. Anilionis savo teiginius apie pilną religijos laisvę Lietuvoje iliustravo pavyzdžiais, esą tikinčių tėvų vaikai užima atsakingas pareigas, yra deputatai, kolūkių pirmininkai, institutų rektoriai. Vyskupas Vincentas Sladkevičius priminė įgaliotiniui, kad tai dar neįrodo tikėjimo laisvės, jei deputatų, direktorių postuose esantys žmonės priversti slėpti savo įsitikinimus, nes kalbama ne apie tėvus ar senelius, bet apie jų vaikus. Vyskupas V. Sladkevičius nurodė įgaliotiniui konkretų tikėjimo pažinimo ir išpažinimo laisvę pažeidžiantį faktą, kai Molėtų bažnyčioje valstybės pareigūnai grubiai užpuolė kun. J. Kaminską, beklausinėjantį vaikus katekizmo tiesų.
Kokia klasta ir apgaulė! Valdiški bedieviai "leidžia" dažyti kai kurių valdžios nusavintų bažnytinių pastatų sienas ir kartu įvairiausiais persekiojimais — grasinimais, baudomis, net areštais — daro viską, kad bažnyčios būtų tuščios...
Čia dar tik pradžia valdžios laukiamų nuolaidų... Kaip yra žinoma, vyriausias religijų reikalų tvarkytojas Tarybų Sąjungoje, Charčevas, lankydamasis Lietuvoje, yra pasakęs: "Lietuvos Katalikų Bažnyčia turi būti autohefalinė, t.y., savarankiška nuo Romos". Reikia tikėtis, kad netolimoj ateity už leidimą remontuoti vieną kitą bažnyčios pastatą, tarybinė valdžia pareikalaus ir tokios nuolaidos.
Štai kokių lengvatų atneš ta "pagerėjusi" atmosfera kunigų tarpe po kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus areštų, — kaip vyskupijų dekanams kalbėjo P. Anilionis. Į kokią "šviesesnę" (!!!) ateitį veda nuolaidžiavimas sovietinei valdžiai, įgaliotinis konkrečiai prasitarė tik vyskupams. Jei nebus rimtai pasipriešinta tokiems valdžios reikalavimams ir toliau nuolaidžiaujama, neužilgo pajusime labai skaudžias, o gal ir sunkiai atitaisomas pasekmes.
Muravjovo laikų Bažnyčios persekiojimus tarybinis istorikas R. Vėbra taip apibūdino: "Be policijos leidimo privačiose patalpose negalima buvo daryti jokių sueigų ar atlikti pamaldų... neleidžiama kunigams išvykti į kitas parapijas, o išvykus laikyti Mišių... Už šių reikalavimų nesilaikymą buvo įvesta piniginių baudų sistema". (R. Vėbra, Lietuvos katalikų dvasininkija ir visuomeninis judėjimas, V. 1968).
Taigi, Muravjovo laikai grįžta! Šios bedievių užmačios daug ką baugina, kelia nerimą, gesina dvasią. Laukiame Dievo Tarno arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos. Ir jam teko gyventi panašiose sąlygose. Tokioje situacijoje jis drąsino savo bendralai-kius: "Kas belieka daryti? Nejaugi išsižadėti savo pašaukimo? Nejaugi vis nusileidžiant ir nusilenkiant prieš visokius neteisingus, priešingus Bažnyčiai įstatymus ir norus nieko neveikti? Nejaugi išsižadėti brangiausių idealų, rūdyti kur susirietus ir susitraukus iš baimės? Jei taip elgtumės, tai susilauktume to, kad kokią dieną mums uždraustų ir katalikais būti. Ne, anaiptol ne! Turim eiti narsiai ir drąsiai keliu, kurį mums rodo Dievas, ten, kur Dievo Dvasia mus veda ir skatina eiti, į jokias kliūtis neatsižvelgiant, nieko nenuogąstaujant. Jei pilni Dievo Dvasios būsime, pagaliau viską turėsime nugalėti. Dvasios nei pančiai nesugebės surakinti, nei kalėjimai neužkals, nei ištrėmime nesulaikys. Uždek, tik, Viešpatie, mūsų širdis Tavo meilės ugnimi!"
