J.E. Arkivyskupui Liudvikui Poviloniui
Nuorašai:
J.E. Vyskupui Vincentui Sladkevičiui
J.E. Vyskupui Antanui Vaičiui
J.E. Vyskupui Juozapui Preikšui
Prelatui Kazimierui Dulksniui
Prelatui Algirdui Gutauskui
Jūsų Ekscelencija,
Lietuvos Bažnyčios vyskupai ir Valdytojai atsiuntė man jų parašytą š.m. kovo 11d. raštą, kuriame kreipiasi į mane su pasiūlymu vadovauti Lietuvos krikšto 600 m. Jubiliejaus iškilmingoms pamaldoms, kurios įvyks Vilniuje šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, ir pasakyti pagrindinį pamokslą. Tas Ekscelencijų ir Prakilnybių raštas duoda man galimybe, pasisakyti dėl Jubiliejaus iškilmių. Didžiosios Jubiliejaus pamaldos turi būti vyskupų konferencijos ir Krikšto jubiliejaus komisijos trįjų metų pasirengiamojo darbo vaisius.
Manau, kad tiek vyskupų konferencija, tiek Krikšto jubiliejaus komisija savo posėdžiuose apsvarstė ir priėmė konkrečius nutarimus, kaip turi būti švenčiamos Lietuvos Krikšto 600 m. Jubiliejus. Nedalyvaudamas nei viename vyskupų konferencijos posėdyje, nes į jos posėdžius nesu kviečiamas, nieko nežinau, kokie buvo padaryti nutarimai ir duoti nurodymai, kurių tenka laikytis, kad Jubiliejaus iškilmės būtų didingos ir įspūdingos. Todėl nedrįstu vadovauti jubiliejinėms iškilmėms, būkštaudamas nukrypti nuo vyskupų konferencijos priimtų nutarimų Jubiliejinių iškilmių klausimu. Be to, gyvendamas Žagarėje, toli nuo Vilniaus, neturiu galimybės pasitarti su šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonu ir Krikšto Jubiliejaus komisijos nariais dėl jubiliejinių iškilmių tvarkos ir eigos.
Siūlyčiau, kad pamaldos vyktų 5-se bažnyčiose, kiekvienoje bažnyčioje vadovautų vyskupas, kuris pasakytų pagrindinį pamokslą ar paprašytų jį pasakyti ką nors iš kunigų. Apie jubiliejaus iškilmių laiką, vietą ir tvarką reikėtų iš anksto paskelbti visose Lietuvos bažnyčiose.
Tepraeina Didžiosios Jubiliejinės iškilmės Vilniuje taip, kad jos būtų mūsų krašte Bažnyčios gerovei ir garbei bei tikinčiosios liaudies džiaugsmui ir dvasinei naudai.
Su tikra pagarba ir meile — Vyskupas J. Steponavičius
1987 kovo 28 d.
Lietuvos Vyskupams ir Vyskupijų Valdytojams
Vilniaus arkivyskupijos kunigų
P a r e i š k i m a s
Siekdami, kad Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejus būtų atšvęstas kiek galint dvasiniai naudingiau visai mūsų tautos tikinčiai liaudžiai, siūlome:
1. Į Jubiliejų pakartotinai pakviesti šv. Tėvą, o į pagrindines pamaldas kaimyninių kraštų vyskupus.
2. Pagrindines Jubiliejaus pamaldas Vilniuje laikyti visą savaitę, kiekvieną dieną paskiriant atskirai vyskupijai. Paskutinę dieną, birželio 28 d. (sekmadienį), bent šešiose Vilniaus miesto bažnyčiose, kad galėtų dalyvauti kiek galima daugiau tikinčiųjų.
3. Jei bus galimybė išvykti kunigų delegacijai į Vatikaną jubiliejaus proga, siūlome, kad kunigų delegacijos nariai būtų išrinkti vyskupijų kunigų tarybų, kaip kunigų atstovai.
4. Prašome pasirūpinti, kad valdžios atstovai nekliudytų kunigams ir tikintiesiems pamokyti vaikus tikėjimo tiesų.
5. 1987 m. buklete rašoma apie penkių Bažnyčios įsakytų švenčių, kurios pasitaikydavo šiokiadieniais perkėlimą į sekmadienį. Perkeltos šventės tikinčios liaudies buvo labai branginamos ir jose tikinčiųjų dalyvaudavo ne mažiau kaip sekmadienį. Kokiu pagrindu Jubiliejinių metų proga tai padaryta? Tai didelis dvasinis nuostolis.
Pasirašė kunigai:
J. Budrevičius A. Keina
P. Purlys J. Naumovičius
D. Valiukonis J. Boruta
J. Lauriūnas A. Petronis J. Slėnys
J. Vaitonis A. Belickas M. Savickas
S. Tunaitis A. Čeponis B. Andriuškevičius
V. Černiauskas V. Pūkas I. Jakutis
E. Paulionis A. Simonaitis K. Zemėnas
J. Aškelovičius S. Markevičius K. Gailius
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams Kauno
arkivyskupijos kunigų
P a r e i š k i m a s
Siekdami, kad Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejus būtų atšvęstas kiek galint dvasiniai naudingiau, siūlome:
1. Į Jubiliejų pakartotinai prašome pakviesti šv. Tėvą, o į pagrindines pamaldas — kaimyninių kraštų vyskupus.
2. Pagrindines Jubiliejaus pamaldas Vilniuje laikyti visą savaitę, kiekvieną dieną paskiriant atskirai vyskupijai, paskutinę dieną, birželio 28 d., bent šešiose Vilniaus miesto bažnyčiose, kad galėtų kuo gausiau dalyvauti tikintieji iš visos Lietuvos (Kiekvienoje bažnyčioje pamaldas tiktų pravesti vienam iš vyskupų).
3. Jei Jubiliejaus proga bus galimybė kunigų delegacijai išvykti į Vatikaną, siūlome, kad kunigų delegacijos nariai būtų išrinkti vyskupijų Kunigų Tarybų, kaip kunigų atstovai.
4. Prašome pasirūpinti, kad valdžios pareigūnai nekliudytų kunigams ir tikintiesiems pamokyti vaikus tikėjimo tiesų.
5. Kodėl Jubiliejinių metų proga panaikintos net įsakytos šventės, kurias tikintieji labai brangino ir nemažiau lankė kaip kitomis įsakytomis dienomis?
Pasirašė kunigai:
L. Kalinauskas L. Jagminas
P. Matulaitis L. Semaška
V. Brusokas J. Vaičekauskas
G.Jankauskas V. Ramanauskas K. Daknevičius
A. Jakubauskas J. Razmantas St. Pilka
F. Balionas V. Griganavičius V.K. Peslikas
J. Babonas A. Imbra Pr. Gaižauskas
E. Bartulis A. Bulotas
Lietuvos Vyskupams ir Vyskupijų Valdytojams Telšių
vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigų
P a r e i š k i m a s
Skaudžiai pergyvename, kad, nežiūrint maldų ir ypatingų pastangų, Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejaus iškilmės Vilniuje š.m. birželio 28 d. švęsime be šv. Tėvo Jono-Pauliaus II. Tai ypač skaudu, kai žinome šv. Tėvo troškimą būti kartu su mumis prie Švč. Dievo Motinos Aušros Vartuose. Nuoširdžiai dėkojame už penkis ganytojinius laiškus Jubiliejinių metų proga. Prašome dar vieno laiško, kuriame būtų išvardintos mūsų krašto ryškiausios negerovės religijos ir doros srityse ir nurodytos konkrečios priemonės kovai prieš jas, įvedant ir įtvirtinant ateičiai šias krikščioniškojo gyvenimo tradicijas:
1. Ugdant krikščioniškus papročius šeimose:
a. atkreipti ypatingą tėvų dėmesį, kad sekmadieniais, kartu su savaisiais dalyvautų šv. Mišių aukoje,
b. primygtinai raginti laiku pakrikštyti kūdikius, rūpestingai paruošti vaikus Pirmajai Išpažinčiai ir šv. Komunijai, niekada neapleisti Velykinės išpažinties ir šv. Komunijos, nepradėti šeimos gyvenimo be santuokos sakramento, gilaus tikėjimo dvasioje švęsti religines šventes.
2. Kovojant už blaivią Lietuvą:
a. įpareigoti dvasininkiją laikytis blaivybės ir uoliai ją skleisti tikinčiųjų tarpe,
b. kasmet Advente ir Gavėnioje parapijų bažnyčiose pravesti pamaldas už blaivybę, sakant atitinkamus pamokslus, darant pažadus ir juos atnaujinant,
c. įsąmoninti tikinčiuosius, kad joks svaigalas nebūtų naudojamas laidotuvių ir mirusių minėjimo metu, raginti šeimos šventes ir pobūvius praleisti be svaigalų.
3. Kovojant už skaistų gyvenimo būdą:
a. per pamokslus ir išpažintis diegti jaunimo širdyse meilę skaistumui,
b. nuolat priminti ikisantuokinio skaistumo svarbą naujų šeimų gražiai ateičiai,
c. raginti išlaikyti ištikimybę santuokos priesaikai.
4. Ugdant pagarbą Dievo duotai gyvybei — pakartotinai ir griežtai pasisakyti prieš abortus.
Kunigų tarpe sklinda įvairūs gandai ir įtarimai apie kunigų delegacijas, įvairiomis progomis vykstančias į užsienį.
Siūlytume, nesusipratimams išvengti, delegatus, vykstančius į religinius renginius užsienyje, rinkti Kunigų tarybose.
Siūlome vyskupams prašyti, kad vietoje tarybinės valdžios peršamo religinio laikraštuko, būtų padidinta apimtis ir tiražas "Katalikų kalendoriaus žinyno" (t.y., kad jis būtų ne vien kunigų, bet ir tikinčios liaudies žinynas), kad būtų kasmet išleidžiama bent po vieną religinės klasikos knygą, kaip pvz. "Kristaus sekimas" ir kt.
Pasirašė kunigai:
T. Poškus A. Alminas
B. Budrikis J. Miškinis
J. Kauneckas B. Bacevičius
J. Tamašauskas J. Šiurys
J. Paliukas E. Atkočiūnas
V. Vėlavičius A. Lideikis
L. Dambrauskas A. Genutis
J. Petrauskas P. Linkevičius
A. Šeškevičius F. Žilys
V. Šlevas A. Beniušis
K. Žukas S. Anužis
J. Bučelis V. Klebonas
A. Amašius A. Pakamanis
B.Jonauskas V. Žvirzdinas
J. Kusas V. Sadauskas
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
Vilkaviškio vyskupijos kunigų
P a r e i š k i m a s
Siekdami, kad Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejus būtų atšvęstas kiek galint dvasiniai naudingiau, siūlome:
1. Į Jubiliejų pakartotinai prašome pakviesti šv. Tėvą, o į pagrindines pamaldas — kaimyninių kraštų vyskupus.
2. Pagrindines jubiliejaus pamaldas Vilniuje laikyti visą savaitę, kiekvieną dieną paskiriant atskirai vyskupijai. Paskutinę dieną, birželio 28 d. (sekmadienį), bent šešiose Vilniaus miesto bažnyčiose, kad pamaldose galėtų kuo gausiau dalyvauti mūsų tikintieji (kiekvienoje bažnyčioje pamaldas tiktų pravesti vienam iš vyskupų).
3. Jei Jubiliejiniais metais bus galimybė kunigų delegacijai nuvykti į Vatikaną, prašytume, kad kunigų delegacijos nariai būtų išrinkti vyskupijų Kunigų tarybų, kaip kunigų atstovai.
4. Prašome pasirūpinti, kad valdžios pareigūnai nekliudytų kunigams ir tikintiesiems pamokyti vaikus tikėjimo tiesų.
5. Prašome, kad Vilkaviškio vyskupijai būtų paskirta Jubiliejui paminėti atskira bažnyčia ir diena.
Pasirašė kunigai:
V. Jalinskas K. Juškevičius
V. Stakėnas K. Brilius
J. Maskvytis L. Kunevičius
J. Rusinas J. Šalčius
J. Užupis J. Palukaitis
R. Žukauskas T. Valianas
A. Račkauskas S. Samuolis
J. Marčiulionis V. Rudzinskas
J. Malinauskas B. Paltanavičius
J. Žemaitis A. Deltuva
St. Mikalajūnas A. Gražulis
V. Užkuraitis G. Dovidaitis
I. Plioraitis P. Dumbliauskas
G. Pušinaitis V. Bobinas
A. Diskevičius A. Aleksandravičius
J. Varkala P. Sitka
J. Baranauskas P. Orlickas
J. Grudzinskas J. Jakaitis
J. Sventickas V. Jackūnas
B. Jarušauskas J. Būga
B. Razukas V. Vaitauskas
K. Kudirka Vl. Bilius
D. Brogys A. Vitkus
J. Mieldažys K. Montvila
A. Mieldažys A. Sadauskas
B. Čegelskas Pr. Račiūnas
J. Gražulis J. Poderis
V. Urbonas A. Liesis
V. Česna J. Gumauskas
A. Pangonis
***
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui Michailui
Gorbačiovui
Nuorašas: Lietuvos Vyskupams
P a r e i š k i m a s
Prieš 26 metus Vilniaus Arkivyskupijos Apaštalinis Administratorius Vyskupas Julijonas Steponavičius tarybinės valdžios organų patvarkymu ištremtas iš Vilniaus ir priverstinai apgyvendintas už arkivyskupijos ribų — Žagarėje. Vyskupas nubaustas už tai, kad laikėsi Bažnyčios kanonų — atsisakė šventinti kunigais netinkamus kandidatus, nesutiko savo vardu uždrausti kunigams vykdyti vieną iš svarbiausių jų pareigų — katekizuoti vaikus; pašalinti nepilnamečius nuo altoriaus ir iš procesijos. Taip padaryti reikalavo to meto civilinė valdžia. Už tų reikalavimų neįvykdymą vyskupas civilinės valdybos be jokios teisminės bylos nagrinėjimo buvo nubaustas neterminuota ir Baudžiamajame Kodekse nenumatyta bausme. Šis neteisėtas nutarimas galioja ir šiandien — viešumo ir persitvarkymo laikais. Akademikas A. Sacharovas, kuris panašiai buvo nubaustas, jau paleistas iš tremties Gorkyje, o vyskupas J. Steponavičius dar ir šiandien laikomas tremtyje Žagarėje.
Prašome Jus, Generalini Sekretoriau, patvarkyti, kad vyskupui J. Steponavičiui būtų leista sugrįžti į Vilnių ir netrukdomai eiti Vilniaus Arkivyskupijos vyskupo pareigas.
Taip pat prašome, kad būtų paleisti įkalintieji kunigai: A. Svarinskas, S. Tamkevičius, J.K. Matulionis. Jie nuteisti vien už tai, kad viešumon kėlė mūsų visuomenėje pasitaikančias skaudžias negeroves — pagrindinių konstitucinių piliečių teisių nepaisymą, girtavimo ir nesąžiningumo plitimo faktus. Šiandien tas pačias negeroves raginama kelti viešumon. Visi, kurie šiandien jas kelia, nebaudžiami. Skaudus kontrastas — už tokią pat drąsą kunigai kalinami.
Prašome Jus, Generalini Sekretoriau, ir šiuo reikalu duoti nurodymą peržiūrėti nuteistųjų kunigų bylas ir paleisti juos laisvėn. Lietuvos kunigai ir tikintieji
Pasirašė:
Vilnius (Gerosios Vilties bažnyčia) — 1883
Šv. Mikalojaus — 1801 Šv. Petro ir Povilo — 847
Šv. Onos — 541 Šv. Dvasios — 502
Šv. Teresės — 162 Kalvarijų — 242
Druskininkai (Vn.) — 1980 Valkininkai (Vn.) — 625
Kalesninkai (Vn.) — 733 Ratnyčia (Vn.) — 380
Kabeliai (Vn.) — 275 Paberžė (Vn.) —817
N. Vilnia 504 — 504 (sic)
Sasnava (VI.) — 293 Bagotoji (VI.) — 140
Virbalis (VI.) — 344 Butrimonys (Vn.) — 285
Dubičiai (Vn.) — 382 Veisiejai (VI.) — 708
Kapsukas (VI.) —2317 Gižai (VI.) — 353
Kybartai (VI.) —185
Alksnėnai (VI.) — 666 Miroslavas (VI.) — 1728
Santaika (VI.) — 603 Vilkaviškis (VI.) — 1352
Bartininkai (VI.) — 98 Keturvalakiai (VI.) —408
Pilviškiai (VI.) — 399 Eišiškės (Vn.) — 923
Lausoda (T) —102 Telšiai — 3000
Gadunavas (T) —103 Mosėdis (T) — 426
Nevarėnai (T) — 320 Panevėžys — 3706
Kalvarija (VI.) — 845 Šventežeris (VI.) — 738
Igliauka (VI.) — 764 Gražiškiai (VI.) —157
Lankeliškės (VI.) — 107 Alksninė (VI.) — 75
Varėna (Vn.) —470 Lieplaukė (T) — 161
Viešvėnai (T) —237 Rietavas (T) —424
Plungė (T) — 1169 Skuodas (T) — 355
Žarėnai-Latveliai — 830
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui
P a r e i š k i m a s
Daug vilčių mes dėjome į Jūsų paskelbtą šalies pertvarkymo ir demokratizacijos programą, tikėdamiesi, kad ji iš esmės pagerins žmogaus teisių padėtį Sovietų Sąjungoje, kad bus paleisti sąžinės belaisviai ir pasibaigs žmonių persekiojimas dėl politinių, tautinių, religinių motyvų. Buvo žengtas ir pirmas žingsnis ta kryptimi (sic). TSRS Aukščiausios tarybos š.m. vasario 2 ir 9 d.d. įsakais iš sovietinių kalėjimų, lagerių bei tremties buvo išlaisvinta apie 100 asmenų, nuteistų už taip vadinamus "valstybinius nusikaltimus." Deja, reikia pastebėti, kad šis sovietinės valdžios aktas, taip plačiai išreklamuotas Vakaruose, buvo ne politinė amnestija, o bausmės "dovanojimas", kuris palietė tik nežymią dalį politinių kalinių. Mūsų duomenimis, didesnė dalis lietuvių sąžinės belaisvių tebėra bausmės atlikimo vietose. Mes labai susirūpinę tų žmonių, mūsų tautiečių ir buvusių nelaisvės draugų, likimu ir norime atkreipti Jūsų dėmesį į jų padėtį.
Kunigai — A. Svarinskas ir S. Tamkevičius — 1983 m. buvo nuteisti už visuomeninę-religinę veiklą, kurią inspiravo ne siekimas nuversti sovietų valdžią, bet gilus savo žmogiškos ir kunigiškos pareigos supratimas. Š.m. pradžioje kun. A. Svarinskas ir kun. S. Tamkevičius buvo atgabenti į Vilniaus KGB izoliatorių, kur mainais į laisvę jiems buvo siūloma atsisakyti savo principų. Nelaikydami save kaltais, jie nesutiko daryti kompromisų su sąžine. Tada kun. A. Svarinskas buvo sugrąžintas į Permės lagerį, o kun. S. Tamkevičius į naują įkalinimo vietą — Mordoviją.
V. Petkus ir B. Gajauskas, Lietuvos Helsinkio grupės nariai. 1977 m. jie buvo suimti ir nuteisti po 10 metų laisvės atėmimo ir po 5 metus tremties. V. Petkus kartu su kitais grupės nariais yra iškėlęs eilę žmogaus teisių pažeidimo faktų Lietuvoje, ragindamas Sovietinę vyriausybę laikytis Helsinkio susitarimų raidės ir dvasios. Taip pat yra pasisakęs už Lietuvos išstojimą iš TSRS. B. Gajauskui pateikti kaltinimai: rinkimas dokumentų apie stalininį terorą Lietuvoje, materialinės pagalbos kaliniams organizavimas, mėginimas išversti A. Solženicino knygą "Archipelag Gulag". Iš viso B. Gajauskas sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose iškalėjo 35 metus, V. Petkus — 25 metus, kun. A. Svarinskas — 20 metų.
G. Iešmantas ir P. Pečeliūnas šiuo metu yra nutrėmime. Abu buvo nuteisti už bendradarbiavimą pogrindžio leidiniuose "Perspektyvos" ir "Alma Mater". Savo straipsniuose, pareiškimuose G. Iešmantas ir P. Pečeliūnas yra pasisakę už sovietinės visuomenės-politinės sistemos pertvarkymą, už atvirumą ir demokratiją, nūdienos permainų fone jiems pateikti kaltinimai atrodo absurdiškai: šiandien tokie pat pasisakymai plačiai skamba iš pačių aukščiausių tribūnų ir iš sovietinės spaudos puslapių. Tuo tarpu G. Iešmantas ir P. Pečeliūnas ir toliau laikomi "ypatingai pavojingais valstybiniais nusikaltėliais".
Kun. J. K. Matulionis atlieka 3 metų laisvės atėmimo bausmę viename iš kriminalinių lagerių Čitos srityje. Visa jo "kaltė" ta, kad Vėlinių dieną, kartu su parapijiečiais, dalyvavo procesijoje į kapines.
Jonas Pakuckas 1981 m. už mėginimą pereiti TSRS-Suomijos sieną buvo paskelbtas Tėvynės išdaviku ir nuteistas 15 metų laisvės atėmimo.
Visa eilė jaunų lietuvių buvo patraukti baudžiamojom atsakomybėn ir nuteisti už atsisakymą tarnauti sovietinėje armijoje, už dalyvavimą gatvės eitynėse, už tariamą sovietinių simbolių išniekinimą. Ir tokios rūšies bylos reikalauja peržiūrėjimo ir naujo traktavimo.
Mes išvardiname tik lietuvių politinių kalinių pavardes. Kartu su jais sovietiniuose kalėjimuose, lageriuose, psichiatrinėse ligoninėse, ištrėmime laukia išlaisvinimo šimtai kitų sąžinės belaisvių ukrainiečių, rusų, žydų, kaukaziečių, estų, latvių ir kt.
Jeigu Jūs tikrai norite iš esmės išspręsti Sovietų Sąjungoje vis dar tebeegzistuojančią žmogaus teisių problemą, pirmiausia būtina amnestuoti visus politinius kalinius. Po to reikėtų panaikinti RTFSR BK 70 str. (ir analogiškus sąjunginių respublikų straipsnius), nes jie yra antikonstituciniai ir absurdiški loginiu bei juridiniu požiūriu. Tiktai šios priemonės leistų nutraukti politines, tautines, religines represijas ir užkirstų kelią jų pasikartojimui:
Pasirašė buvę politiniai ir sąžinės kaliniai:
1. Jadvyga Bieliauskienė 2. Petras Cidzikas
3. Liudas Dambrauskas 4. Anastazas Janulis
5. Mečislovas Jurevičius 6. Vladas Lapienis
7. Petras Plumpa 8. Nijolė Sadūnaitė
9. Julius Sasnauskas 10. Liudas Simutis
11. Vytautas Skuodis 12. Gema Stanelytė
13. Antanas Terleckas 14. Vytautas Vaičiūnas
1987 m. gegužės 1 d.
***
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui
TSRS Religinių reikalų tarybos Pirmininkui
Charčevui
Nuorašas: Lietuvos Vyskupams
Lietuvos ir Klaipėdos miesto tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
1987 m. sausio mėnesio 19-20 d.d. Lietuvos tikinčiųjų delegacija kreipėsi į TSRS CK ir į Religinių reikalų tarybą Klaipėdos miesto "Taikos Karalienės" bažnyčios grąžinimo klausimu. Mus priėmė atsakingasis CK darbuotojas Kryginas ir pažadėjo mėnesio laikotarpyje duoti konkretų atsakymą. Pareiškime buvo nurodytos pavardės ir adresai tų žmonių, kuriems buvo galima pranešti valdžios organų nutarimą. Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja drg. Blažienė, pilietei Birutei Mockienei, gyvenančiai Klaipėdoje, vietoj atsakymo pagrasino keturis metus kalėti, jei ji nesiliaus rūpintis bažnyčios grąžinimu. Antanui Aveliui, Klaipėdos miesto gyventojui, drg. Blažienė taip pat nedavė jokio atsakymo. Šių metų vasario 13 d. Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininkas drg. Kazakevičius atvyko pas Kauno miesto gyventoją Juozą Kazalupską ir vietoje atsakymo pravedė tardymą. Po pusantro mėnesio buvo kreiptasi telefonu į TSKP CK propagandinio skyriaus darbuotoją drg. B.M. Kuviniovą — kuriai buvo pavestas Klaipėdos bažnyčios reikalas. Ji atsakė, kad Klaipėdos bažnyčios grąžinimo sprendimas perduotas Religijų reikalų tarybai. Religijų reikalų taryba atsakė, kad klausimas sprendžiamas. Buvo pakartotinai kreiptasi į Religijų reikalų tarybą ir į drg. Kuviniovą. Atsakymas buvo toks: reikalas persiųstas spręsti Respublikiniam valdžios organui — LTSR Ministrų tarybai, drg. Česnavičiui, ir Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui drg. Petrui Anilioniui.
1987 m. kovo 12 d. delegacija kreipėsi į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį P. Anilionį. Jis atsakė, kad pastato grąžinimas ne jo kompetecijos (sic) ribose, šį klausimą sprendžia vykdomieji organai. Tada mes kreipėmės, kaip nurodė Kuviniovą, į LTSR Ministrų tarybą. Ten mūsų nepriėmė ir paaiškino, kad ateityje šiuo klausimu nepriims. Iš pokalbio su Klaipėdos bažnyčios klebonu mes supratome, kad planuojama atimtąją "Taikos Karalienės" bažnyčią grąžinti, bet galvojama uždaryti šiuo metu veikiančią bažnytėlę. Palyginus Klaipėdą su kitais Lietuvos miestais gyventojų atžvilgiu, Klaipėdoje turėtų būti ne viena bažnyčia. Todėl gali kilti didelis triukšmas, jei grąžinimas atimtosios bažnyčios iššauks uždarymą veikiančiosios.
Įgaliotinis P. Anilionis pasakė, kad, jo nuomone, Klaipėdoje reikalingos abi bažnyčios ir reikėjo mums apie tai parašyti savo pareiškimuose. Apie tai tuo metu mums nei į galvą neatėjo mintis, kad veikiančioji bažnyčia gali būti uždaryta. Kai žinia apie veikiančios bažnyčios uždarymo galimybę pasklido tikinčiųjų tarpe, jie pradėjo grupėmis ištisą parą jos viduje budėti, kad užkirstų kelią bažnyčios uždarymui. Susidariusi situacija reikalauja neatidėliotino sprendimo.
Mes, Lietuvos katalikai, tikimės, kad klausimas bus išspręstas teigiamai, demokratinių permainų šviesoje.
Mes prašome Jus, Generalini Sekretoriau, padėti mums ir kontroliuoti mūsų respublikinių valdžios organų veiklą, kad Klaipėdos bažnyčios klausimu būtų pašalintas užburtas ratas.
P.S. Prašome konkretaus raštiško atsakymo, nurodant bažnyčios grąžinimo datą.
Pasirašė:
Saulius Kelpšas Laimutė Truskauskaitė
Aldona Raižytė Gintas Sakavičius
Alfonsas Bumbulis Petras Gražulis
Vitas Rinkevičius Arūnas Rekašius
Domininkas Čepas Juozas Kazalupskas
Salomėja Menkevičiūtė Petras Cidzikas
1987 m. kovo 16 d.
***
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui Michailui
Gorbačiovui
Nuorašai:
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
Kauno Tarpdiecezinės Kunigų Seminarijos Rektoriui
V. Butkui
LTSR VSK Pirmininkui
TSRS Religijų reikalų Tarybos Įgaliotiniui prie LTSR
Ministrų Tarybos Petrui Anilioniui
P a r e i š k i m a s
Mes, 1987 m. baigę Seminariją kunigai, matydami dabartinę sunkią Lietuvos Bažnyčios padėtį, su nerimu žvelgiame į Bažnyčios ir ypatingai į vienintelės Lietuvoje Kunigų Seminarijos ateitį. Nors Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę, Bažnyčia atskirta nuo valstybės, tačiau tikrumoje to nėra. Lietuvoje ir toliau diskriminuojami tikintieji, pažeidinėjamos jų teisės, o valstybė kišasi į grynai bažnytinius reikalus. Tai ypač akivaizdu, prisiminus mūsų kelią į kunigystę, ir žinant, kad tokia padėtis lieka nepasikeitus.
Jaunuolis, pasiryžęs siekti kunigystės, jau nuo mokyklos suolo pradedamas persekioti, atkalbinėti, šantažuoti, pajuokti. Persekiojimai nesiliauja net tarnybos Tarybinėje Armijoje metu. Ypatingai grubiai šis persekiojimas pasireiškia, padavus pareiškimą į Kauno Tarpdiecezinę Kunigų seminariją. Prasideda nuolatiniai šaukimai į Karinį Komisariatą, kuriame laukia saugumo darbuotojai, skambučiai ar V.S.K. darbuotojų, apsilankymai į stojančiojo ir jo tėvų darbovietes, butus. Atkalbinėjama, grasinama, šantažuojama, reikalaujama pasirašyti dirbti saugumo organams, reikalaujama atvykti į susitikimus. Priešingu atveju nesuteikiama jokios vilties įstoti į Seminariją. Tačiau dauguma jaunuolių lieka ištikimi pasirinktiems idealams. Nesurinkus reikiamo skaičiaus ištikimų kandidatų, valstybiniai organai priversti praleisti ir dalį nepalūžusių jaunuolių. Pastarųjų persekiojimas nesiliauja ir studijų Seminarijoje metu.
Štai pora pavyzdžių:
1. Prajara, Vytautas mokykloje buvo pajuokiamas dėl religinių įsitikinimų, buvo draudžiama lankyti bažnyčią. Padavus pareiškimą į Seminariją ir išlaikius stojamuosius egzaminus, neužilgo buvo iškviestas į karinį komisariatą, kur laukė saugumo darbuotojas. Ten buvo bandoma užverbuoti dirbti, atseit, bendradarbiauti su saugumu. Priešingu atveju buvo grasinama neįstoji-mu. "Jūs mūsų rankose. Stojančiųjų daug, o įstoja tik maža dalis. Jeigu pasirašysi — įstojimas garantuotas". Panašiais viliojimais bandė užverbuoti. Nesutikus po 2 val. paleido, paskyręs sekantį susitikimą. Iki rugsėjo mėnesio buvo 3 susitikimai. Ir visuose panašiai verbavo. Įstojusi į Seminariją, persekiojimų persekiojimai nesiliovė. Atostogų metu skambindavo telefonu į namus. Antro kurso pabaigoje buvo iškviestas į karinį komisariatą medicininei komisijai (taip buvo užrašyta šaukime), tačiau apie sveikatą niekas neklausinėjo. Tik nuvedė į kitą kabinetą, kur laukė tas pats saugumietis. Primesdamas išgalvotus ir niekuo nepagrįstus kaltinimus, barė už vengimą susitikti. Niekada nekviečiama oficialiai į Saugumo Komiteto rūmus, bet užmaskuotai, prisidengiant kariniu komisariatu, autoinspekcija ar pan. Saugumietis grasino išmetimu iš Seminarijos. Reikalavo pasirašyti dirbti V. Prajarai atsisakius, pradėjo keikti ir gąsdinti fiziniu susidorojimu. "Jei neįmanoma susikalbėti žodžiu, tai susitvarkysime fizine jėga. Nuo mūsų niekur nepabėgsi." Gąsdinimų ir grasinimų banga užtruko apie valandą laiko. Taip pat keletą kartų teko pastebėti, kad, trečiadieniais išėjus į miestą, paskui sekiojo saugumiečiai.
2. Kazimieras Gražulis mokykloje taip pat buvo pajuokiamas dėl tikėjimo, žeminamas klasės draugų tarpe. Baigęs vidurinę mokyklą, nusprendė stoti į Kunigų seminariją, tačiau saugumas jo kandidatūros nepraleido. Įstoti neleido iš eilės keturis metus. Iš Seminarijos vadovybės ir Vyskupų jokio sulaikymo nebuvo. Taigi, įstoti į Kunigų seminariją neleido saugumo organai.
Panašiai buvo persekiojami ir terorizuojami ir kiti, nesutikę eiti į kompromisus su sąžine, klierikai. Kai kuriems žadamos geros parapijos, žadama pakelti net į vyskupus ir pan. Koks baisus melas, kada visur skelbiama, kad valdžia nesikiša į Bažnyčios reikalus, kad niekas nevaržo stoti į Kunigų seminariją. Tai tik keli konkretūs faktai. Dauguma auklėtinių dėl grasinimų bijosi viešai pasisakyti apie tai, nes po kiekvieno verbavimo įbaugindavo niekam nepasakoti apie buvusį pokalbį, sakydami, jog tai turi būti paslaptyje.
Prašome Tarybinę Vyriausybę atsižvelgti į mūsų iškeltus faktus ir padaryti teigiamas išvadas:
1. Nutraukti jaunuolių, norinčių tapti kunigais, persekiojimą.
2. Leisti dvasinei ir Seminarijos vadovybei pačiai pasirinkti kandidatus į kunigystę ir nelimituoti jų skaičius.
3. įstojusius nešantažuoti, negąsdinti, neverbuoti. Pasirašę šiais metais įšventinti kunigai:
Vytautas Prajara Kazimieras Gražulis
Jeronimas Petrikas Robertas Rumšas
***
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui Michailui
Gorbačiovui
Nuorašai:
Lietuvos Vyskupam ir vyskupijų Valdytojams
Kun. Antano Gražulio, II Alytaus vikaro
P a r e i š k i m a s
Jau visa eilė metų Kauno Arkivyskupijos Apaštalinis Administratorius bando mane paskirti į kurią nors parapiją klebonu-administratoriumi, tačiau sovietinės valdžios pareigūnų įsikišimu tie paskyrimai būna sulaikyti. Kiek žinau iš J.E. Arkivyskupo L. Povilonio, aš buvau skiriamas į Veiverius, Šeštokus, Krosną, Būdvietį, Metelius, Ūdriją, Išlaužą, o pastaruoju metu į Žemąją Panemunę. Sklinda gandai, kad mano iškėlimo iš Alytaus į tą kaimo parapijėlę klausimą svarsčiusi net LTSR Ministrų Taryba. Keista, kad dirbdamas kunigo darbą mažoje Žemosios Panemunės parapijėlėje būčiau TSRS valstybei "pavojingesnis" nei dirbdamas Alytuje.
Anksčiau paskyrimų sulaikymas buvo motyvuojamas mano atsisakymu paimti iš miesto vykdomojo komiteto RRT įgaliotinio išduotą pažymėjimą. Man, kaip kunigui, tas pažymėjimas nebuvo reikalingas, kadangi Alytaus mieste aš buvau priregistruotas anksčiau nei pažymėjimas buvo atsiųstas. Šiais metais dėl KGB šantažo — mano nuomuotame bute buvo įtaisyta pasiklausymo aparatūra ir įgąsdinta buto šeimininkė — buvau priverstas persikelti į kitą butą, o tuo pačiu dėl persiregistravimo turėjau paimti iš RRT įgaliotinio įstaigos anksčiau minėtą pažymėjimą. Taigi, ankstesnių paskyrimų sulaikymo priežastis atkrito, tačiau ir toliau J.E. Arkivyskupui trukdoma mane perkelti į kitą parapiją.
Kokia gi galėtų būti pastarojo paskyrimo sulaikymo priežastis? Peršasi tik viena mintis, kad tai yra represijos už mūsų šeimos pareiškimus, parašytus 1986 m. gruodžio mėnesį LTSR prokurorui ir 1987 m. gegužės mėnesį Jums, Generalini Sekretoriau.
O tai jau būtų kritikos ir piliečių teisės kreiptis su skundais ir pareiškimais į TSRS Vyriausybę varžymas. Ir visa tai vyksta viešumos ir persitvarkymo laikais.
Be to, toks civilinės valdžios pareigūnų kišimasis nesuderinamas su TSRS ir LTSR Konstitucijose deklaruojamais Bažnyčios atskyrimo nuo Valstybės ir Valstybės nuo Bažnyčios principais.
Prašau patvarkyti, kad sovietinės valdžios organai netrukdytų bažnytinei vyresnybei paskirti mane tokioms pareigoms, kuriose ji pramato mano darbą būsiant naudingą Bažnyčiai ir visuomenei. 1987.06.12.
***
Lietuvos TSR Prokurorui A.A. Novikovui
Nuorašas:
Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų komitetui
Sadūnaitės Felicijos-Nijolės, Jono,
gyv. Vilniuje, Architektų 27-2
P a r e i š k i m a s
1987 m. balandžio 1 d. KGB darbuotojas Rainys pažeidė LTSR Baudžiamojo Proceso kodekso 192 str., kur pasakyta, kad visi kratos metu paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti išvardinti poėmio ar kratos protokole. Rainys, vadovaudamas kratai Antakalnio 62-2, kur aš buvau užėjusi į svečius, nepaliko jokio kratos dokumento, tik tuojau mane areštavo, o šeimininkę gąsdino, kaip ji drįsusi mane priimti į svečius, žinodama, kad seniai esu KGB ieškoma. Telefonu iškvietęs mašiną, liepė man įdėti maisto ir rūbų, nes teksią ilgai KGB rūsiuose pabūti. Paklausęs, kur mano daiktai, paėmė mano rankinuką ir pasakė, kad viską patikrinęs, man grąžins. Rainys paėmė mano maldyną-psalmyną, užrašų knygutę su religinėmis mintimis ir adresais, man brangių asmenų nuotraukas, tarp jų ir mano mirusių tėvų nuotraukas, paėmė ir mano ranka rašytus laiškus su velykiniais sveikinimais. Iš manęs paimtų daiktų neįrašė į kratos protokolą, paties kratos protokolo net nepaliko, man nedavė jokio pakvitavimo, kad mano daiktus paėmė.
Atvažiavusi mašina mane nuvežė į KGB būstinę, Lenino 40, kur viename trečio aukšto kabinete paliko, saugomą dviejų KGB darbuotojų. Maždaug po pusantros valandos, prieš 12 val., buvau nuvesta pas KGB pulkininką Lintauską. Jo kabinete radau besėdintį respublikos prokurorą J. Bakučionį, kuris stengėsi įtikinti mane būk tai niekas manęs neieškojo. Tai kodėl mane areštavo? J. Bakučionis kalbėjo netiesą, nes manęs daugiau kaip ketveri metai ieškojo ne tik Lietuvoje, apklausinėdami pažįstamus, bet ir Latvijoje, Kaukaze, Gruzijoje. Chostos stotyje tarp kriminalinių nusikaltėlių buvo iškabinta ir mano nuotrauka, ieškojo manęs ir daugelyje kitų vietovių. Toliau J. Bakučionis aiškino, kad ne KGB, o jis ves mano bylą. Kaltino mane esą aš niekur nedirbanti ir neturinti pastovios gyvenamos vietos. Tada aš jo paprašiau, kad mane parvežtų namo, į mano kooperatinį butą Architektų 27-2, kur aš gyvenu, kur yra mano pasas ir mano darbo pažymėjimas, išduotas 1987 m. kovo 7 d. Pažymėjime tvirtinama, kad aš nuo 1980 m. dirbu Paberžės bažnyčioje (Vilniaus raj.) pagalbinės darbininkės pareigose, atlikdama bažnytinių rūbų skalbimą bei taisymą ir šventoriaus bei bažnyčios pastato tvarkymo darbus pagal klebono nurodymą (pažymėjimą pridedu prie šio pareiškimo). J. Bakučionis sumišo ir pareiškė, kad jam mano paso nereikia, nes jis mane asmeniškai pažįsta. Paklaustas, ar tiek daug KGB dirbančių vyrų bijo mane parvežti į Lazdynus, atsakė, kad nebijo, bet jau vėlu, o buvo tik 12 val. — dienos pradžia. Kodėl nenorėjo įsitikinti, kad aš dirbu, bet melagingai mane kaltino? Aš prokurorą kviečiau ir į darbavietę nuvažiuoti (apie 30 km.), kur ne tik klebonas, bet ir zakristijonas, ir kiti liudininkai paliudytų, kad dirbu nuo 1980 m. iki šiol. Kodėl visaip išsisukinėjo ir nei į namus, nei į darbavietę manęs nenuvežė? Ar vien tik todėl, kad mane sąmoningai neteisingai apkaltinęs, pateisintų mano areštavimą? Tardymo metu J. Bakučionis ir Lintauskas labai jaudinosi, buvo aišku, kad pateko į nemalonią situaciją. I prokuroro užduotus man klausimus apie "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" Nr. 73 ir mano prisiminimus atsakiau, kad kaip 1974-75 m. per tardymus KGB, taip ir dabar, į bet kokius klausimus, liečiančius bylą, neatsakinėsiu, jokių parodymų neduosiu ir po jų protokolais nepasirašinėsiu. Motyvas tas pat: patys tardytojai daro nusikaltimą, nes laužo sovietinius įstatymus, Konstitucijos bei tarptautinių susitarimų paragrafus, todėl aš šioje nusikalstamoje byloje nei piršto nepajudinsiu, kad jiems padėčiau, o be to, šiuo metu — M. Gorbačiovo reklamuojamos demokratizacijos ir persitvarkymo laiku tokius tardytojų veiksmus reikia suprasti kaip prieštaravimą M. Gorbačiovo politikai. Todėl nei po melagingu protokolu, nei po arešto dokumentu aš nepasirašiau. Tada mane nuvedė į tardymo izoliatorių, kuris yra KGB rūsiuose. Uždarė vienutėje, o po pusvalandžio atėjusi KGB felčerė padarė asmeninę kratą, nuėmė nuo kaklo kryželį, nors prašiau jį palikti, teiravosi apie mano sveikatą ir liepė būtinai išsimaudyti. Kodėl būtinai? Niekada ir niekam tai neįsakoma, tik pasiūloma. Ar vien tam, kad mano su savimi atsivežti rūbai, batai ir maistas paliktų kameroje jos žinioje? Ji kaip tik ir liepė visa tai palikti kameroje, kur jau man buvo atnešta patalynė, palikta sriuba, arbata, vanduo arbatinuke. Rainys man sakė, kad pietų neduos, o čia priešingai — pasirūpino palikti... Felčerė, nuvedusi mane į dušą, užrakino ir tik, po gero pusvalandžio atėjusi, parvedė mane į kamerą. Mano nuotaika visą tą dieną buvo šventiškai pakili, džiaugiausi, galėdama savo mažytę auką sujungti su Didžiąją Kristaus Auka už savo mylimus paklydusius brolius ir seses. Todėl kameroje už tai dėkojau Gerajam Dievui. Vakare pavalgiau. Po pusvalandžio pajutau labai aštrų skausmą kairės kojos blauzdoje, kur atsirado didelis įdubimas iki blauzdikaulio, o raumenys susitraukė, abiejų kojų pirštus, lyg būtų mėšlungis, išskėtė ir iškraipė. Labai nustebau, nes mano gyvenime tai buvo pirmas toks atvejis. Praėjo dar geras pusvalandis, kol traukuliai ir skausmas aprimo, nors tuojau pat atsiguliau ir kojas masažavau. Po to pajutau didelį silpnumą, abejingumą viskam, man neįprastą apatiją ir ruošiausi miegoti. Iš kur tokia staigi nuotaikos permaina? Man atrodo, kad mane kuo tai apnuodijo. Kai tik kojų traukuliai praėjo, su trenksmu atsidarė kameros duryse esantis langelis ir kareivis liepė su visais savo daiktais išeiti. Buvo apie 20 valanda. Mane vėl nuvedė į trečią aukštą, tik šį kartą, kaip balandžio 7 d. iš prokuroro J. Bakučionio sužinojau, į KGB pirmininko pavaduotojo Henriko Vaigausko kabinetą. Už stalo sėdėjo H. Vaigauskas, jam iš dešinės — tardymo poskyrio viršininkas Baltinas, o iš kairės — J. Bakučionis. Ant stalo stovėjo du dideli mikrofonai, kurių vienas buvo nukreiptas į H. Vaigauską, o kitas — į mane. Mane pasodino prieš H. Vaigauską. Jaučiausi viskam abejinga, net nepasiteiravau, kas tie du man nepažįstami vyrai, nes pažinau tik J. Bakučionį, o kitus du mačiau pirmą kartą. Nekreipiau dėmesio ir net nepaklausiau, kam tie mikrofonai? Tokio protavimo atbukimo mano gyvenime nėra buvę. Visi trys man kalbėjo, daugiausiai H. Vaigauskas, aiškino, įtikinėjo, klausinėjo, teigė esą aš sutirštinusi spalvas, rašydama prisiminimus... Pasakiau kaip tik priešingai, daug ką sušvelninau. Po to, 21 val. parodė man nutarimą, išreikšdami viltį, kad po juo pasirašysiu. Tame nutarime buvo pakartotas melagingas kaltinimas, kad aš niekur nedirbanti ir neturinti pastovios gyvenamos vietos. I tai nereagavau, lyg tai manęs visai neliestų. Toliau buvo rašoma, kad buvau sulaikyta, įtariant padarius nusikaltimą pagal 199-1 str., nenurodant jokių faktinių duomenų, patvirtinančių mano "kaltę". Kadangi ta mano "nusikalstama" veikla sustabdyta, — rašoma toliau, — jie pasitarę nutarė mane išleisti į laisvę. Tekstą skaičiau kelis kartus, bet kadangi mano sąmonė buvo aptemusi, tai aš net du kartus klausiau J. Bakučionį, kodėl iš manęs nereikalaujama jokių pažadų. Jis paaiškino žinąs, kad aš po tokiu pareiškimu nepasirašyčiau. Po minėtu nutarimu buvo jau pasirašęs J. Bakučionis. O kodėl pokalbiui vadovavęs H. Vaigauskas nepasirašė? Jis tik išreiškė viltį, kad apie tą vėlyvą vakaro pokalbį aš niekam nepasakosiu, neaprašysiu. Kodėl H. Vaigauskas bijojo viešumos, jei jis ir jo draugai elgėsi teisingai? Juk tai prieštarauja M. Gorbačiovo persitvarkymo ir viešumo politikai! H. Vaigauskas man dar aiškino, kad yra sulaikyta kažkokia moteris, kaip supratau, man pasirašius, ją išleis į laisvę. Ir šia nesąmone tą vakarą aš patikėjau. Paėmiau šratinuką, kurį padavė J. Bakučionis, rankų pirštai buvo lyg mediniai, ne savi, ir pradėjau pasirašyti. Rašiausi ir pati čia pat stebėjausi, kodėl raidės man išeina tokios didelės, kai visada pasirašau smulkiai. Man pasirašius, J. Bakučionis nudžiugęs pasakė: "Pirmą kartą pamatėme, kaip Nijolė pasirašo..." H. Vaigauskas, priėjo ir paspaudė man ranką, žadėdamas visur savo paramą ir netrukus grąžinti visus mano per kratą paimtus daiktus. Iš KGB rūmų mane išleido 21 val. 30 min. Sekančias dvi paras mane labai pykino, svaigo galva, dingo apetitas, o ką suvalgius — nevirškino ir buvo labai silpna. Iki šiol labai kankina troškulys ir nuolat džiūsta burna. Iš kur visa tai? Iki balandžio 1 d. tų simptomų pas mane visiškai nebuvo.
Jau praėjo beveik keturios savaitės, bet nei Rainys, nei H. Vaigauskas, nei J. Bakučionis mano paimtų daiktų negrąžino. Balandžio 7 d. J. Bakučionis man aiškino, kad KGB turi daug darbo: o mano maldyną, užrašus ir t.t, būtina iššifruoti...
Dar kartą prašau man grąžinti Rainio paimtus daiktus. Negavus būsiu priversta kreiptis į atitinkamai aukštesnes instancijas. 1987.04.27
