Per Lietuvą vilnija Lietuvos Krikšto 600 metų sukakties iškilmės. Tai tęsis visus jubiliejinius metus. Atskirose parapijose jos švenčiamos įvairiai, priklausomai nuo to, kiek į jas širdies ir darbo įdeda parapijų vadovai ir patys tikintieji.
Centrinis Jubiliejaus minėjimas įvyko birželio 28 d. Vilniuje šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Sumos metu. Tuo pačiu laiku minėjimai vyko penkiose Vilniaus bažnyčiose. Iškilmingoms pamaldoms šv. Petro ir Povilo bažnyčioje vadovavo J. E. arkivyskupas Liudvikas Povilonis, šv. Teresės bažnyčioje — vyskupas Romualdas Krikščiūnas ir Vilniaus arkivyskupijos valdytojas Algirdas Gutauskas. Šv. Mikalojaus bažnyčioje — vyskupas Julijonas Steponavičius ir Panevėžio valdytojas Kazimieras Dulks-nys, Švč. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje — vyskupas Juozapas Preikšas. Dviejose Vilniaus bažnyčiose — šv. Dvasios, kur vadovavo vyskupas Vladislovas Michelevičius ir šv. Rapolo — vyskupas Vincentas Sladkevičius — iškilmingos jubiliejinės pamaldos buvo laikomos lenkiškai.
Jubiliejaus iškilmėse dalyvavo atvykę svečiai: Rygos vyskupas, Pravoslavų ir Protestantų Bažnyčių atstovai.
Iš valdžios pusės pamaldose dalyvavo Sąjungos ir respublikos įgaliotiniai — Charčevas ir P. Anilionis.
Pamaldų metu tikintiesiems buvo perskaitytas Lietuvos vyskupų ir vyskupijų valdytojų ganytojinis laiškas, specialiai skirtas šiai iškilmei, raginantis "išmokti vadovautis ir gyventi gyva krikščioniška dvasia — Šventosios Dvasios malone ir dovanomis."
Bene šilčiausiai, dvasiškai pakilioje nuotaikoje minėjimas praėjo šv. Mikalojaus bažnyčioje. Tikintieji labai šiltai ir nuoširdžiai sutiko savo ganytoją J. E. vyskupą Julijoną Steponavičių, kuriam jau 26 metai neleidžiama grįžti į Vilnių. Nepaisydamas valdiškų bedievių reikalavimo iškilmių metu pasakyti tik vieną pamokslą — perskaityti ganytojinį vyskupų laišką — vyskupas J. Steponavičius į gausingai susirinkusius tikinčiuosius prabilo betarpiškai nuo altoriaus. Savo pamoksle jis jautriai apžvelgė šešių šimtmečių katalikų Bažnyčios kelią mūsų Tėvynėje, suklupimus ir prisikėlimus, kuriuos patyrė Bažnyčia ir tauta. Ryškiausias vaidmuo atiteko nenuilstantiems pjūties darbininkams, tiems dvasios galiūnams ir neužgesinamiems šviesuoliams, kurie savo pavyzdžiu ir darbais įrodė ne tik savo tautai, bet ir pasauliui, kad Bažnyčia — tvirčiausia uola, nepasiduodanti jokiems pragaro gundymams ir puolimams. Tai šv. Kazimieras, palaimintasis Mykolas Giedraitis, palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulevičius, Mažvydas, Poška, Sirvydas, Bretkūnas, Valančius, Baranauskas, Maironis, Vaižgantas, Jakštas ir daugybė kitų. Kiekvienas sunkus Bažnyčiai laikotarpis, nepelnyti praradimai ir kančios, taip pat ir šiandieninis valstybinis ateizmas, Dievo malonei veikiant, pagimdo ir iškelia naujus tikėjimo gynėjus ir net kankinius. Ne baimė ir išsižadėjimas, o drąsa ir ištikimybė turi lydėti tuos, kam brangus mūsų tikėjimas, kam Kristus — tvirčiausia Atrama ir Gelbėtojas, — kalbėjo vyskupas J. Steponavičius.
Bažnyčiose visuotinės maldos metu iškilmingus pasižadėjimus ir padėkos žodžius Aukščiausiajam išreiškė vaikai, jaunimas, jaunavedžiai, šeimų tėvai, klierikai ir kunigai. Į bendrus maldavimus įsijungė ir daugiatūkstantinė tikinčiųjų minia, užpildžiusi bažnyčias, šventorius, o prie kai kurių bažnyčių ir gatves bei aikštes. J.E. Vyskupams vadovaujant, tauta atnaujino Krikšto įžadus, buvo pašventintas Lietuvos Krikšto Jubiliejui skirtas medalis.
Pasibaigus iškilmėms, išlydėję savo ganytojus, tikintieji, susirinkę iš įvairių Lietuvos kampelių, skirstosi, nešdami savo širdyje atnaujintąjį CREDO, viltį, kad Dievas ir toliau laimina ir globos Lietuvos Bažnyčią šiandieninėj totalinėj ateizacijoj.
Ruošiantis pagrindinėms 600 m. Lietuvos Krikšto Jubiliejaus iškilmėms, Ordinarai ir Jubiliejaus iškilmių komisija buvo nuolat verčiami konsultuotis visais organizaciniais klausimais (net ir grynai bažnytiniais — kiek sakyti pamokslų ir pan.) su atitinkamais valdžios pareigūnais, konkrečiai su RRT įgaliotinio Petro Anilionio kontora, ir gauti iš jos leidimus net ir mažiausiam krustelėjimui. Pats įgaliotinis ir į jį panašūs nepraleido, kad ir mažiausios progos — susitikimų su vyskupais, kunigais ar tikinčiaisiais metu, spaudoje ir televizijoje — trimituoti apie valdžios begalinį norą ir dideles pastangas padėti Lietuvos Katalikų Bažnyčiai pasiruošti šiai neeilinei iškilmei, kad ji praeitų kiek galima sklandžiau ir iškilmingiau.
Trumpai prisiminkime keletą valdžios tikintiesiems rodytų "pastangų padėti." Pavartykime sovietine, spaudą. Šiais Jubiliejiniais metais kaip niekuomet spaudoje piktai ir sarkastiškai puolama Katalikų Bažnyčia, Popiežius, kunigai ir tikintieji, nevaržomai tyčiojamasi iš švenčiausių tikinčiojo žmogaus jausmų. Perverskime vien birželio mėnesio periodiką. Ji mirgėte mirga ateistiniais straipsniais, kaip:
"Tiesa" (13 d.) "Vatikanas ir paskutinės arkivyskupo mišios"; "Tiesa" (4 d.) A. Balsys "Mistikos skraistę atskleidus"; "Tiesa" (7 d.) "Keliauninkas iš Vatikano"; "Tiesa" (6 d.) Henrikas Jaškūnas "Negaliu tylėti"; "Literatūra ir menas" (13 d.) "Vadinant tikraisiais vardais"; "Komjaunimo tiesa" (18 d.) "Švelnusis inkvizitorius"; "Komjaunimo tiesa" (19 d.) J. Stankaitis "Iš kur šventieji ir kam jie" ir t.t. ir t.t.
Televizija... Prieš Jubiliejų ir ji, kiek sugebėdama, stengėsi padėti. Laida sekė laidą. Į pagalbą "Akiračiui" ir žurnalistui Sutinai buvo pasitelkta visa serija nežinia kelintą kartą rodytų kino juostų: "Gylys", "Devyni nuopuolio ratai", "Kunigo naudą velniai gaudo" ir t.t. Ir visų jų tikslas vienas ir tas pats — juodinti Bažnyčią, pašiepti tikinčiuosius arba, kaip sako P. Anilionis, padėti Jubiliejui.
Lietuvos televizija organizavo taip vadinamus pokalbius su įvairiais visuomenės atstovais. Derėtų suprasti: ten nebuvo tikinčiųjų. Vieno tokio pokalbio metu svarbiausiu objektu tapo Kryžių kalnas. Laidos dalyviai, kaip jau įprasta, "vienbalsiai" piktinosi, "tamsuoliškumo ir kraštutinio fanatizmo židiniu", esą, katalikai savo kryžiais išniekinę pagoniškųjų protėvių laidojimo vietą, reikalavo sunaikinti patį kalną, darantį gėdą aukštos kultūros siekiančiam Šiaulių miestui, ir pan. Apie kokią kultūrą kalbėti, kai piktos rankos jau ne kartą kilo prieš unikalų ir sau lygaus pasaulyje neturintį Kryžių Kalną, kuriame kiekvienoj pėdoj kartu su kryžiais įaugę žmonių lūkesčiai, viltys, padėkos ir maldavimai. O gal jau vandalizmo ir barbariškumo aktai vadinami socialistinės kultūros norma?
Birželio 16 d. P. Anilionis susikvietę Lietuvos vyskupus ir vyskupijų valdytojus. Susitikimo dienotvarkėje įgaliotinis nagrinėjo tris klausimus.
Jubiliejiniai minėjimai parapijose. P. Anilionis reikalavo, kad vyskupai negailėtų jėgų, dėtų visas pastangas, kad tik jų metu nebūtų valdžios vadinamų "ekstremistinių išsišokimų". Ką P. Anilionis laiko taip baisiais vadinamais išsišokimais?
Gegužės 9 d. Varlaukyje kun. Edmundas Atkočiūnas Jubiliejiniame minėjime pamokslą sakyti pakvietė valdžios žinomą "ekstremistą" kun. Petrą Našlėną, o tokiems, įgaliotinio žodžiais, apskritai turi būti uždrausta kalbėti minėjimuose. Be to, kun. E. Atkočiūnas leido bažnyčioje kalbėli Jadvygai Bieliauskienei, kurią P. Anilionis ir toliau laiko baisia valstybine nusikaltėle, tik dėl silpnos sveikatos tarybinės vyriausybės nutarimu pirma laiko paleista iš bausmės atlikimo vietos. J. Bieliauskienė ragino tikinčiuosius dėtis prie blaivybės sąjūdžio, kuris paskutiniu metu jau oficialiai propaguojamas, todėl ir J. Bieliauskienės kalbą, blaiviai mąstantis, net ir aktyvus bedievis, jau neturėtų laikyti valstybiniu nusikaltimu, bet... P. Anilioniui jau pats faktas, kad tokiems žmonėms leidžiama kalbėti bažnyčioje yra nusikaltimas, anot jo, nesuderinamas su Bažnyčios kanonais, tai netgi iššūkis visai Tarybų valstybei, žodžiu, (ir tai įgaliotiniui baisiausia — tai ekstremistinių kun. Alfonso Svarinsko žygių bei Lenkijos klerikalų, "Solidarumo:" rėmėjų, pavyzdžiu ir ateityje tokie išpuoliai būsią netoleruojami ir griežtai baudžiami.
Nemažiau ekstremistinių išsišokimų buvo ir birželio 14 d. Valkininkuose. Pats didžiausias iš jų — tai vyskupo Julijono Steponavičiaus dalyvavimas ir jo pasakytas pamokslas. Kauno katedroje vykusiame minėjime, kur nebūtų galėjęs pasireikšti kaip ekstremistas, vyskupas J. Steponavičius nedalyvavo, o į Valkininkus mielai sutiko važiuoti, — replikavo P. Anilionis. Netiko P. Anilioniui ir tai, kad klebonas kun. Algimantas Keina leido minėjime sakyti pamokslą Neakivaizdinę Seminariją baigusiam kun. Jonui Borutai.
Kai kuriose bažnyčiose minėjimų metu ruošiami montažai, kuriuose keliami Bažnyčios suvaržymai, patirti iš carinės Rusijos bei tarybinės valdžios pusės, tai nieko gero neatneš, ypatingai kai užmirštama iškelti tarybinės vyriausybės paramą ruošiantis Jubiliejui — paveiksliukų, kalendorėlių atspausdinimą valstybinėse spaustuvėse..., — kalbėjo P. Anilionis. Valkininkuose iškilmių metu buvo paminėti kalinami kunigai — Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Jonas-Kastytis Matulionis — o tai jau esąs iššūkis Vatikanui, kuris pažadėjęs tarybinei vyriausybei, kad Lietuvos Krikšto Jubiliejaus minėjime Romoje jų pavardės nebuvo minimos. Vyskupai turi susirūpinti, kad panašių nusikaltimų viešajai tvarkai jubiliejaus minėjimuose nebūtų, karščiavosi įgaliotinis. P. Anilionis išreiškė savo mintį ir kunigų delegacijos, kuri vyks į Vatikane ruošiamas Jubiliejaus iškilmes, adresu. Aiškino ir kartu gąsdino, jog, profilaktikai, kad nebūtų antitarybinių išsišokimų, į Romą jau pasiųsti valdžios žmonės, kurie stebės, kaip elgsis delegacija. Reikalavo vyskupus įspėti delegacijos narius, kad pasitaikius "išsišokimams" visa delegacija gali būti atšaukta anksčiau nei įvyks iškilmės. Tuo esą pasirūpins TSRS Ambasada Romoje.
Reikalavo budėti, kad išsišokimų nebūtų ir Vilniuje. P. Anilionis girdėjęs, jog Panevėžio vyskupijos valdytojas prelatas Kazimieras Dulksnys, kuris yra paskirtas pravesti Jubiliejaus pamaldas šv. Mikalojaus bažnyčioje, planuoja užleisti jam paskirtą vadovavimą vyskupui J. Steponavičiui. Ir čia, kreipdamasis konkrečiai į prelatą K. Dulksnį, įspėjo: "Jeigu taip atsitiks, atsimink, kad tau dar reikės gyventi Tarybų Sąjungoje. Tokios paslaugos ekstremistams — nedovanosime".
Antras klausimas, kurį susitikime palietė įgaliotinis, — Kauno Kunigų seminarijos reikalai. "Tarybinė vyriausybė supranta padėtį, nori ir stengiasi, kad Lietuvoje būtų daugiau kunigų, o vyskupai — atvirkščiai — sudaro sąlygas ekstremistams kaltinti tarybų valdžią dėl esančio kunigų trūkumo", — dėstė P. Anilionis. Kitaip, jo manymu, neįmanoma paaiškinti to fakto, kad šiais metais net 3 klierikams buvo sutrukdyti kunigystės šventinimai, ypatingai buvo atkreiptas dėmesys į klieriko Zubavičiaus atvejį. "Kiek gali vyskupus ir vyskupijų valdytojus vedžioti už nosies ekstremistai: vyskupas J. Steponavičius, kunigai — Donatas Va-liukonis, Algimantas Keina. Tai jų darbas, kad sutrukdyti šventimai pozityviai nusiteikusiam klierikui — nerimo P. Anilionis. Jūsų reikalas, — tęsė toliau, — galite ir nė vieno nešventinti, bet tada pareiškimus, skundus, kad trūksta kunigų, teks laikyti antitarybiniais šmeižtais. Matyt vyskupai nešventina tarybinei valdžiai lojalių klierikų todėl, kad nori sudaryti darbo lauką nelegaliai pašventintiems kunigams. Manėme, kad su kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus įkalinimu baigsis srautas tų nelegalų, tačiau, kaip nekeista, ir šiais metais Kaišiadorių vyskupas V. Sladkevičius vėl išrašė kunigo pažymėjimus dviem naujai iškeptiems nelegalams. Todėl šiais metais į Kunigų seminariją priimamų jaunuolių limitas bus sumažintas dviem vietom, ir ateityje taip bus, kiek jūs pašventinsit nelegalų, tiek mažiau bus priimta į Seminariją. O Kaišiadorių vyskupą įspėju, kad daugiau tai nesi-kartotų. Mes atrasime būdų, kaip už tokią veiklą nubausti nepaklusnius ordinarus", — kuo toliau, tuo labiau nervinosi įgaliotinis P. Anilionis.
Trečias svarbus klausimas anot P. Anilionio, reikalaujantis neatidėliotino aptarimo, skambėtų maždaug taip: vyskupijos silpnai remia Taikos fondą. Tik Vilniaus arkivyskupijos valdytojas sumoka po 100 rublių nuo kiekvienos parapijos. Liūdniausia padėtis Kaišiadorių ir Telšių vyskupijose — ten vos 46 rubliai nuo parapijos sumokami. Vyskupas Antanas Vaičius mėgino aiškinti: "įgaliotini, jūs nenuoseklus, sakote, kad Telšių vyskupijoje per daug mažų parapijų, kad kiekvienai jų būtų galima paskirti po atskirą kunigą o iš kitos pusės — reikalaujate, kad ir mažiausia parapijėlė Taikos fondui surinktų tokią pat auką, kaip ir didžiųjų miestų parapijos." P. Anilionis tylėjo. Kiek vėliau užsipuolė vyskupus, kad šie vyskupų konferencijos metu išdrįsę atmesti valdžios siūlymą leisti katalikišką laikraštį, kurio tik du pirmus puslapius reiktų rezervuoti P. Anilionio įstaigos pateikiamai informacijai. Jei jūs ir nenorite, vis tiek laikraštis eis. Turime kunigų, kurie ir be jūsų pritarimo leis laikraštį, — baigė P. Anilionis.
Prieš pat iškilmes, birželio 25 d., P. Anilionis atliko paskutinį priešjubiliejinį vizitą į Vilniaus kuriją ir visas bažnyčias, kuriose vyks Krikšto Jubiliejaus pamaldos. Įgaliotiniui rūpėjo duoti paskutinius įspėjimus, dar kartą pasitikslinti, ar perduoti ir neprimiršti valdžios reikalavimai, išsakyti vyskupams, arba kitaip sakant "padėti Bažnyčiai, kad iškilmės praeitų gražiai ir sklandžiai."
Taigi, įspėjo bažnyčių klebonus, komitetų pirmininkus, kad viena iš didžiausių jų pareigų — atidžiai saugoti sakyklas, kad koks kunigas ekstremistas nesugalvotų pakartoti 1984 m. kun. Antano Jokubausko išsišokimo per šv. Kazimiero Jubiliejų šv. Petro ir Povilo bažnyčioje; turi užtikrinti, kad vienintelis pamokslas iškilmių metu bus skaitomas įgaliotinio kontoros išcenzūruotas ir patvirtintas bendras vyskupų raštas tikintiesiems; komitetų nariai privalo budėti ir nutraukti bet kokį kunigų ar pasauliečių bandymą kalbėti bažnyčioje ar šventoriuje. Į klebonų ir komitetų narių pareigas, pagal P. Anilionį, turi įeiti ir rūpestis, kad prie bažnyčių nebūtų elgetų bei devocionalijų pardavinėtojų, mat, ką apie tai pagalvotų svečiai iš užsienio — gėda tarybinei valdžiai.
Lankydamasis šv. Petro ir Povilo bažnyčioje įgaliotinis suglumo, išvydęs suraustą ir nesutvarkytą bažnyčios šventorių. Kun. Vaičekoniui paaiškinus, kad taip atsitiko todėl, kad valdžia nedavė nusipirkti pakankamai betoninių plytelių takams iškloti — nutilo; nors prie Istorijos etnografijos muziejaus minėtų plytelių didelės krūvos. Jubiliejaus iškilmių dalyviams, netilpusiems šv., Petro ir Povilo bažnyčion, lietui lyjant, teko stovėti purve...
Prisiminus vos keletą taip "didelių valdžios pastangų padėti" darosi visiškai neaiškus Maskvos bei Vilniaus Religijų reikalų įgaliotinių — Charčevo ir P. Anilionio — dalyvavimas šv. Petro ir Povilo bažnyčioje centrinių pamaldų metu. Negi dar ne viskas buvo "padėta"?
***
Šiais Lietuvos Katalikų Bažnyčiai Jubiliejiniais metais "Minties" leidykla 5000 tiražu išleido albumą, pavadintą "Bažnyčia Lietuvoje."
Kruopščiai įrištas ir išoriškai gražiai apipavidalintas leidinys iš pirmo žvilgsnio atrodo gan patraukliai, galima pagalvoti, kad tai tikrai dovana 600 m. Jubiliejų švenčiantiems tikintiesiems. Deja... Albumą komentuoja įvadinis žodis. Kyla klausimas, ar apskritai tokio įvadinio žodžio reikėjo albumui, jei jis skirtas Lietuvos tikintiesiems.
Pacituosime keletą vietų: "Tarybų valstybė nesikiša į bažnyčios vidaus reikalus, į jos veiklą, tik nustato Religinių susivienijimų sudarymo principus ir tvarką." "... dauguma Tarybų Lietuvos gyventojų, tęsdami senas mūsų krašto laisvamanybės tradicijas, neišpažįsta jokios religijos." Nepamirštama akcentuoti, kad visos bažnyčios ir kulto inventorius — valstybės nuosavybė ir t.t. Kam jau kam, o Lietuvos katalikui nereikia aiškinti sovietinės "laisvės", jis jas itin gerai žino. Įžanginiame žodyje nurodoma kad albumas labiausiai gali sudominti tuos, kurie domisi architektūra ir menu, bet tai tik įžanginiame žodyje... Iš 630 veikiančių bažnyčių albume yra 127 bažnyčių nuotraukos, kai kurios jų blogos kokybės ir ne itin reikšmingos; bažnyčių pastatymo istorijos nurodomos tik prie žymesnių Lietuvos bažnyčių, kurios ir taip daugumai žmonių gerai žinomos, tačiau niekur tendencingai nepamirštama nurodyti bažnyčių restauravimo datų...
Ir galiausiai... kur Lietuvos tikinčiajam nusipirkti šį albumą, jei jo vieta dolerinėje. O "Pažangos" knygynas Kaune pardavė tik spec. fondams?!
