Kai, keliaudami gimtosios žemės kloniais, pakelėje išvystame didžiulį, plačiašakį, šimtametį ąžuolą, nejučiomis pagalvojame: jis stovi, tiek metų ošia, o mes karta po kartos praeiname... Toks ąžuolas yra ir krikščionybė jau 600 metų giliai suleidusi šaknis į mūsų žemę.
Krikščionybė — tai Kristus, atėjęs į mūsų šalį, į mūsų pastoges, į mūsų širdis. Tai Kristus, atnešęs šviesą mūsų protui, praskleidęs uždangą, kuri slėpė nuo mūsų atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus, jaudinančius be išimties kiekvieną žmogų: iš kur pasaulis? iš kur aš pats? kas manęs laukia po mirties? koks aš turiu būti? Tai Kristus, parodęs kelią, kaip žmogus gali tapti laimingu, tikrai ir amžinai laimingu. Tai Kristus, tapęs mūsų draugu, kuris niekada neapvils; tapęs mūsų vadu klaidžiose gyvenimo kryžkelėse; tapęs mūsų paguoda ir atrama sunkiose valandose, mūsų viltimi, kai gęsta žemiško gyvenimo saulė. Kristus — jėga mūsų silpnai valiai, nuolatinis kvietimas į taurų žmogiškumą, kvietimas atsiliepti į pareigos balsą ir nelaimėje esančio žmogaus šauksmą, kvietimas darbu puošti pasaulį ir kovoti su melu, su nuodėme su klaida. Tai kvietimas meilėn, aukon, kvietimas tarnauti didiems ir šventiems dalykams. Kristaus Dvasia, kaip niekas kitas, pajėgia, anot vieno vokiečio (G. Retzinger) padaryti kad mes taptume savo pačių aistrų ir potraukių valdovais ir savo brolių tarnais, kad taptume iš vilkų avinėliais, o iš avinėlių didvyriais. Verta apie tai dažnai pamąstyti ir susimąstyti, ypač tada, kai laiko gegužė atskaičiuoja Tautai naują šimtmetį.
Mūsų Bažnyčia šiemet pasipuoš nauja meniška emblema, kurioje simboliškai išreikšta šis taip reikšmingas įvykis. Matome šešis laužytus kryžius ir septintąjį tiesų, primenantį Gedimino stulpą. Tuo nusakyta mūsų tautos praeitis ir ateitis, mūsų ašaros, mūsų žygiai, klaidos ir uždaviniai.
Šeši kryžiai — šeši krikščionybės amžiai mūsų tautos istorijoje. Kryžiai laužyti..., nes krikščionybės kelias į mūsų tautą buvo sunkus, tautos istorija skaudi, lietuviui teko patirti ir šilto, ir šalto.
Poetas A. Rūkas (1987 m.) rašo, kad lietuvis tas, kuris:
"...Maskviečius klupdė,
kuris Juodose mariose išmaudė žirgą,
Kurį kazokai žudė Kražiuose
ir gubernatoriai pakorė Sukilėlių kalnelyje."
O mes galėtume dar pridurti: lietuvis tas, kurį vežė į Sibirą neži-nion, kančion ir mirtin. Poetas, visa tai apmąstydamas, rašo:
"Mano tauta,
lyg peršautas (sic!) šuo,
inkščia, laižydama
kruviną Nemuno krantą." (K. Bradūnas)
Sunkus buvo krikščionybės kelias į Lietuvą. Kaimynas, vokiečių Ordinas, siekęs krikšto dingstimi (sic!) pavergti lietuvį, neturėjo Kristaus dvasios ir evangeliškos meilės. Pirmasis pasikrikštijęs Lietuvos valdovas buvo Mindaugas — 1250 m., bet tada dar nebuvo lemta krikščionybei prigyti mūsų tautoje: su Mindaugo nužudymu buvo nužudyta ir ji. Turėjo prabėgti dar apie 140 metų, kai lietuviai atsisakė pagonybės. Reikėjo artimų santykių su lenkais, reikėjo lietuvio Jogailos ir krokuviškės Jadvygos sutuoktuvių, nors ši Trakų ir Krokuvos bičiulystė, lenkų kultūros paskola brangiai kainavo Lietuvai — atėjo laikas, kai Lietuvoje įstatymu buvo įteisinta lenkų kalba (1697 m.).
Lietuvos Bažnyčiai stigo uolių ir pasišventusių lietuvių dvasininkų, o tai skaudi žaizda — lietuvis neturėjo galimybės giliau pažinti Kristaus mokslo.
Istorinė lemtis nedavė Lietuvai ramių laikų. XVII a. mūsų šalį nusiaubė įsiveržę švedai, vėliau rusai, sudeginę Vilnių. Gedimino miestas degė 17 dienų, sudegė Universitetas. Svetimieji plėšikavo, žudė, degino. Karus lydėjo maras ir badas. Dar skaudesnis istorijos lapas atsivertė, kai XVIII a. pabaigoje rusai okupavo Lietuvą. Žemėlapyje išnyko jos vardas — Lietuva buvo vadinama "Šiaurės vakarų kraštu" — "Sievero zapadnyj kraij".
XIX a. Lietuvai buvo itin rūstus. Rusai persekiojo bet kokį lietuviškumo pasireiškimą. Į Vilniaus Universitetą įvedė lenkų kalbą (1816 m.) — jis tapo lenkų tvirtove, kol neužilgo 1832 m. uždarė; lietuvių tauta liko be inteligentų kalvės. Uždaroma daug bažnyčių ir vienuolynų. Rusų valdžia ėmė trukdyti kunigų paruošimą. Caras Mikalojus I 1837 m. uždraudė valstiečių vaikams stoti į Kunigų seminarijas, o bajoraičiams reikėjo generalgubernatoriaus leidimo. Kandidatai į Seminariją turėjo prisiekti ištikimybę valdžiai. Septynis metus neleido niekam įstoti į Seminarijas (1863-1870). O vėliau klierikų skaičių apribojo tiek, kad seminarijose — Vilniaus, Kauno ir Mogiliovo — galėjo mokytis tik apie 60 jaunuolių. Daug kunigų buvo ištremta į Rusijos gilumą. Žemaičių vyskupija 1863 m. neteko šeštadalio savo kunigų — 106 kunigai buvo išsiųsti į tolimiausius Rusijos užkampius. O pats vyskupas Motiejus Valančius — atkeltas iš Varnių į Kauną ir čia laikytas namų arešte. Valdžia siekė, kad liaudis liktų be kunigų. Tremtinių dalia teko ir vyskupams: Vilniaus vyskupijos ganytojai Krasinskis, Grinoveckis, Zvieravičius ir Ropas yra mirę toli nuo savo ganomųjų.
Į katalikybę rusai žiūrėjo kaip į priešvalstybinį elementą. Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas rašė, kad "mokyklas reikia apsaugoti nuo katalikų dvasininkų įtakos." Labai skaudus smūgis Lietuvai buvo lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis uždraudimas. Lietuvis buvo dusinamas, jis negalėjo pasinaudoti kultūros vertybe — knyga. A. Baranauskas rašė:
"Ne taip puola drėgnas rūkas,
kai dienelė švinta,
Kaip gausingai mūsų brolių
ašarėlės krinta."
Bet lietuvis per rusiškos priespaudos 120 metų nenutautėjo, per 40 spaudos draudimo metų jis neatsisakė lietuviškos raidės — artojų tauta nepakluso svetimųjų valiai. Kovą už lietuvišką raidę lietuviai laimėjo, nes nepaliovė kovoję — rašė raštus, slapčia daugino ir platino knygas, ėjo į kalėjimus, Sibirą.
Vokiečių lagerio kankinys profesorius Balys Sruoga rašė:
"Mes neužmigom,
nors ir prispausti,
nors ir nuskausti,
nors ir užguiti."
Panašios bangos ir dabar ritasi per mūsų kraštą. Po Antrojo Pasaulinio karo daug bažnyčių uždaryta, vienuolynai panaikinti, draudžiama ir persekiojama religinė spauda, ribojamas klierikų skaičius, ateizmas paskelbtas valstybiniu tikėjimu. Vilniaus arkivyskupija beveik visą pokario laiką neturi savo vyskupo: arkivyskupas M. Reinys mirė Vladimiro kalėjime, o vyskupas J. Steponavičius — jau 26 metai kaip yra tremtyje ir negali eiti savo pareigų. Uolūs ir Bažnyčiai ištikimi dvasininkai vadinami "ekstremistais", laikomi vienybės ardytojais, ne vienam jų teko ir tenka atsisėsti už kalėjimo grotų. Valdiški bedieviai, nepaisydami nei savo, nei tarptautinių įsipareigojimų, kuo grubiausiai kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus, pavienio žmogaus sąžinę. Spaudoje krikščionybės atžvilgiu nesiliauja šmeižtai ir panieka, kai tuo tarpu ne vienas blaiviai mąstantis rusas pripažįsta, kad Rusiją krikščionybės įvedimas kaip tik sustiprino. Taigi, žinome iš istorijos ir esame liudininkai šių dienų, kaip sunku krikščionybės medžiui stovėti, kilti ir šviesti, kaip jis pastoviai grubiai ir negailestingai laužomas. Ką duoda kryžių laužymas? Gal šviesesnę žmogaus dvasią, šviesesnę širdį? Ne. Rašytojas A. Zurba rašo: "Dabar to — kitam padėti — vis mažiau", dabar, kai pakelėse laužomi kryžiai, nuo vaikų ir jaunimo slepiamas Dievas, "Tamsu širdy be dieviškos minties," — prieš kelis šimtus metų yra pasakęs rytiečių poetas Nizamty. Rašytojas P. Dirgėla pastebi: "Baisu, kai apie tikrąjį pasaulio Dievą žmogus sužino jau paaugęs, nebe vaiku būdamas."
Kryžius laužyti gali ne tik istorinės audros, ne tik tie, kurių sielose, kaip sako 1900 m. (LIC pastaba: 1980 m.) Nobelio premijos laureatas Česlovas Milašius, nėra išvystytas dėmesys Absoliutui, kuris virsta malda. Kryžių laužyti gali ir tie, kurie laiko save tikinčiais. Tai dar baisiau. Krikščionybę mumyse žaloja ir iškraipo egoizmas, savimeilė, abejingumas, baimė. Su krikščionybe reikia suaugti. Kuo glaudžiau suaugame, tuo labiau ją suprantame, kuo labiau suprantame, tuo labiau ir patys išaugame. Dažnai iš krikščionybės pasiimame tai, kas mums "tinka", "patinka" ir atmetame — ko nesuprantame ar tiesiog dėl savo apsileidimo nebenorime suprasti. Esame pakrikštyti, bet ar mūsų siela tikrai krikščioniška? — Štai svarbiausias ir esminis klausimas, į kurį kiekvienas turime su visu rimtumu atsakyti. Taigi, ar mes mąstome Kristaus akimis?
Išorinių audrų nereikia bijoti — Kristus nepažadėjo savo Bažnyčiai ramių dienų... Jis pažadėjo jos išlikimą net ir baisiausiose audrose, o tai mus ramina ir guodžia. Labiausiai reikia bijoti, kad krikščionybės medis nenulūžtų, neišsikraipytų mumyse pačiuose — tai baisiausia. Taip atsitinka tada, kai, save laikydami krikščionimis, neatsižadame pagoniško elgesio, kai nebranginame krikščionybės su visais jos reikalavimais, pagal ją negyvenant , nedrįstame stovėti po jos vėliava ar dėl savo kalčių ir apsileidimų nepajėgiame po ja stovėti. Ne be pagrindo (sic!) poetas Justinas Marcinkevičius rašo:
"Vėjų stumdomas medi, nejaugi
Tu kaip žaibas nulūši many?"
Emblemoje, kuri papuoš mūsų bažnyčias, matome septintą kryžių, tiesų kryžių... Tai reiškia: lietuvio siela turi būti krikščioniška, Lietuvos žemė turi būti Jėzaus ir Marijos žeme! Žengiant į septintąjį krikščionybės amžių, kryžius mūsų širdyse turi likti tiesus, nesulaužytas, nors rytdiena būtų audringa ir rūsti! Privalome išsaugoti tyrą sąžinę, tvirtą tikėjimą, taurias širdis, pamaldžias sielas, darbščias rankas, tvirtas ir neišardomas šeimas. Tokia turi būti mūsų ateitis! Privalome likti ištikimi savo protėvių ir savo pačių Krikštui.
