Baudžiamoji byla Nr. 15678
Pradėta 1949 m. vasario 21 d. Lietuvos TSR valstybinio saugumo ministerijos skyriuje "A".
Nutarimas areštui. Benediktas Andriuška Jono, gimė 1884 metais Telšių apskrities Alsėdžių (kai kur užrašyta Bernatavo, Lieplaukės) valsčiaus Vilkaičių kaime valstiečio-buožės šeimoje. Tėvai turėjo 40 ha žemės. Išsilavinimas aukštasis, teologinis. Neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir užsiėmimo. Tėvas mirė 1907 metais, motina Eleonora — 1917 metais. Taip pat mirė vienuolika brolių ir seserų.
Radau, kad ilgą laiką dirba prieš tarybų valdžią. Baigė Popiežiškojo universiteto teologijos fakultetą Anglijoje.
1917-1919-1923 metais gavo ir teikė informaciją Anglijos ir Lenkijos žvalgyboms. Padedant vokiečių provincijolui Bley ir vokiečių žvalgybos rezidentui Kipui 1923 m. organizavo ir vadovavo iki 1945 m. jėzuitų ordinui Lietuvoje. Redagavo "Žvaigždę", bendradarbiavo žurnale "Katalikybė ir gyvenimas", spausdino straipsnius prieš tarybų valdžią. Autorius daugelio antitarybinių knygų, organizacijų steigėjas. 1948 m. liepos 16 d. kratos metu rasta antitarybinė literatūra, rankraščiai, antitarybinio turinio dienoraštis. 1947 m. sistemingai sakė antitarybinio turinio pamokslus. Gyvena nelegaliai, Telšių apskrityje. Padaryti kratą ir areštuoti.
1949 m. vasario 14 d. Valstybinio saugumo ministerijos "O" skyriaus 1 poskyrio operatyvinis darbuotojas kapitonas Balaitis. "O" skyriaus 1 poskyrio viršininkas Cečurov.
Nutarimą areštui 1949 m. vasario 16 d. tvirtina: "O" skyriaus viršininkas papulkininkis Šliapnikov, tardymo skyriaus viršininkas pulkininkas Soloid, ministro pavaduotojas Martavičius, sankcionuoja prokuroras Bacharov.
Krata padaryta 1949 m. vasario 21 d. nuo 17 iki 21 val. Tauragės apskrities Skaisgirio valsčiaus Varlaukio parapijoje. Rasta autobiografinė knyga: "Kaip aš tapau jėzuitu". Areštuotas ir uždėtas areštas turtui: geležinė lova, senas medinis praustuvas, naujas paltas, matrasas — senas, marga karvė; — 3 metų, ožka — 6 metų, šešios poros baltinių — seni.
Bylą veda kapitonas Golicyn.
Iš apklausos protokolų (1949 metai).
1. Vasario 24 d. Apklausa pradėta 11 val. ir baigta 17 val.
Užrašyta biografija:
Lankė Lieplaukės rusų pradine, mokyklą. 1901 metais baigė progimnaziją Palangoje. Įstojo į Kauno Kunigų seminariją. Po 1,5 metų mokslą nutraukė ir 1903 m. pradžioje išvyko į Austriją. 1903 m. kovo 3 d. įstojo į Jėzuitų ordiną. Lenkų provincijos lėšomis baigė gimnaziją ir 1909 metais Popiežiškojo universiteto filosofijos fakultetą Krokuvoje.
Iki 1913 metų dėstė rusų kalbą ir literatūrinį giedojimą Chi-rovo didžiojoje jėzuitų gimnazijoje (Austrijoje). 1913 m. išvyko į Angliją, Gastinge įstojo į Popiežiškojo universiteto teologijos fakultetą. 1915 m. įšventintas į kunigus. 1913 m. baigė teologijos fakultetą. Iki 1918 m. vasaros Kanterbure mokėsi asketikos, atliko terciatą. 1918 m. vasarą atvyko į Londoną ir vėl metus privačioj studijoj specializavosi filosofijoje. 1919 m. iš Anglijos atvyko į Lietuvą ir dėstė Kauno Kunigų seminarijoje filosofiją, fiziką, literatūrinį giedojimą. 1920 m. išvažiavo į Krokuvą ir iki 1921 m. dirbo Tėvų jėzuitų leidykloje, kuri leido katalikiškas knygas ir žurnalus lenkų kalboje. 1921 m. išvyko į Belgiją, kur Antverpene, Aukštosios komercijos instituto internate, dirbo auklėtoju, dėstė rusų kalbą, 1923 metais grįžo į Lietuvą gegužės 23 d. iki 1930 metų profesoriavo Kauno Kunigų seminarijoje — dėstė lotynų kalbą, pasaulinę istoriją ir kt. Nuo 1930 m. iki 1936 m. šv. Ignaco bažnyčios Šiauliuose rektorius, gyveno Šiauliuose Vilniaus 245. Nuo 1936 m. balandžio 21 d. iki 1941 m. — Jėzuitų provincijos Lietuvoje provincijolas. Rezidencija buvo Kaune prie jėzuitų šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios. Nuo 1942 metų žiemos iki 1944 m. rugpjūčio mėnesio gyveno Pagryžuvyje, dėstė filosofiją. Nuo 1944 m. iki 1948 m. rugpjūčio 20 d. buvo Šiaulių šv. Ignaco bažnyčios rektorius. Vėliau Telšių vyskupijos Valdytojas Juodaitis, jo prašymu, skyrė dirbti į Ukrėnus, Mažeikių apskrityje, Židikų valsčiuje, o po to — į Varlaukį.
2. Kovo 7 d. Apklausa pradėta 20 val., baigta 24 val.
— Ar prisipažįstate, kad iki 1940 metų straipsniais ir knygomis, o nuo 1944 m., auklėdamas jaunimą religinėje ir nacionalinėje dvasioje, kovojote prieš tarybų valdžią?
— Prisipažįstu, kovojau prieš bedievišką bolševizmą spaudoje, susirinkimuose, asmeniškuose pokalbiuose su tikinčiaisiais, pamokose. Kovojau, nes esu kunigas, nes nepripažįstu bolševizmo, esmėje bedievybės, nes nepritariu katalikiško tikėjimo griovimui iš bolševizmo pusės. Neigiamai žiūriu į tarybų valdžios įvedimą mano tėvynėje, nes žinau, kad ji sugriaus Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Visa mano kova su bolševizmu, visi mano pasisakymai prieš bolševizmą ir jo konkrečius vadovus turėjo tikslą apginti katalikų tikėjimą, saugoti jį nuo sugriovimo. Tuo tikslu ir aš kviečiau kitus į kovą su bolševizmu. Prisipažįstu — ir jaunimą auklėjau tautinėje dvasioje, nes meilė tautai padeda sėkmingiau išauklėti jį religinėje dvasioje. Tuo tikslu ir buvo organizuojamos jaunimo mėnesinės konferencijos Šiauliuose. Į visus jaunimo politinius klausimus atsakydavau: "Dabar svarbiausia būti geru kataliku".
3. Kovo 10 dieną. Apklausa pradėta 13 val. ir baigta 17 val.
— Jūs įkūrėte Jėzuitų ordiną Lietuvoje. Kaip?
— Aš tik atgaivinau. Mintis apie jo atgaivinimą gimė 1902 metais Kauno Kunigų seminarijoje. Nuo 1903 m. iki 1923 m., gyvendamas užsienyje, šio tikslo siekiau, ruošiau tam dirvą, rašiau į Romą generolui. Ledochovskis atsiuntė į Lietuvą du kunigus jėzuitus: prancūzą Bubę, ir italą Cekinį išaiškinu kokios tautybės jėzuitai galėtų dirbti Lietuvoje religinį darbą. Cekini pasiliko Lietuvoje kaip Popiežiaus pasiuntinys, o Bube tais pačiais 1922 m. pranešė Generolui, kad lietuviai lygiai priešiškai nusiteikę ir prieš lenkus, ir prieš prancūzus. Tuo pačiu tikslu 1922 m. atvyko į Lietuvą vokiečių jėzuitai: provincijolas Bley ir jo padėjėjas Driuding. Jie pranešė, kad, nors vokiečiai Lietuvoje ne ypač mėgiami, atsargiai dirbti galima, jei nebus vokiškosios propagandos.
1923 m. Generolas Ledochovskis išleido oficialų sprendimą, kad Lietuvą kontroliuoja vokiečiai jėzuitai kaip misijų šalį. Tame pačiame sprendime buvo parašyta, kad generolas išjungė mane iš Belgijos jėzuitų provincijos ir pervedė į vokiečių jėzuitų provinciją. Vokiečių provincijos provincijolas Bley atsiuntė vokiečių jėzuitą Tėvą Kipą į Lietuvą atkurti čia Jėzuitų ordiną. Aš atvykau 1923 m. gegužės 23 d., o Tėvas Kipas tų pačių metų liepos mėn. gale. Taip kartu su Tėvu Kipu 1923 m. gale atkūrėme Jėzuitų ordiną. Lietuvoje — Jo centras buvo Kaune. Iš karto centras vadinosi misijomis, 1924 metais — rezidencija, o nuo jėzuitų gimnazijos Kaune įkūrimo — kolegija. Iki 1929 m. Lietuvoje buvo tik viena jėzuitų bažnyčia Kaune. Joje dirbau tik aš. Tėvas Kipas buvo gimnazijos rektorius ir iki 1936 m. provincijolas. 1936 m., generolo Ledochovskio sprendimu, Lietuvos jėzuitai buvo išjungti iš vokiečių provincijos, sudaryta atskira provincija, aš paskirtas provincijolu, pareigas pradėjau eiti balandžio 21d.
1940 m. Lietuvoje provincija turėjo 18 kunigų lietuvių ir vokiečių.
Užsienyje mokėsi dar kelios dešimtys lietuvių jėzuitų. Veikė trys bažnyčios: Kaune, Šiauliuose ir Pagryžuvyje.
Aš daug kartų prašiau Generolo Ledochovskio, kad mane atleistų iš provincijolo pareigų. 1941 m. rugpjūčio mėn. provincijolo pareigas perdaviau mano rekomenduotam, naujai paskirtam provincijolui Tėvui Gruodžiui.
— Ar generolas Ledochovskis, pervesdamas jus iš Belgijos į vokiečių provinciją, turėjo jūsų sutikimą?
— Nereikėjo jokio sutikimo, nes aš pats pasiūliau savo paslaugas, atkuriant Jėzuitų ordiną Lietuvoje.
— Kada ir kaip prašėtės atleidžiamas iš provincijolo pareigu?
— 1939 metais išsiunčiau generolui pareiškimą, kuriame paprašiau mane atleisti dėl blogos sveikatos. Siūliau Kauno Kunigų seminarijos profesorių Tėvą Gruodį. Atsakymo nebuvo.
— Kada ir kokiu keliu jums pranešta apie atleidimą?
— Tėvas Gruodis sakė, kad dar prieš karą dokumentas išsiųstas per Amerikos pasiuntinį Maskvoje, bet jis turbūt negavo, nes manąs nesupažindino. Tik 1941 m., man būnant Kaišiadorių apskrityje, Žiežmarių parapijoje pas prelatą Sužiedėlį, gavau paštu iš tėvo Gruodžio pranešimą, kad aš atleistas, o jis paskirtas. Tėvas Gruodis apie tai sužinojo iš tėvo Karaliaus Fulsto laiško.
— Kodėl 1940 m. nelegaliai siuntėte į užsienį jėzuitus?
— 1940-1941 m. nekartą buvo prašyta Tarybų valdžios išleisti jėzuitų jaunimą studijuoti į užsienį, tačiau leidimo negavome. Pritariau tėvo Ritmeisterio pasiūlymui — organizuoti jėzuitų mokymą, nelegaliai pereinant sieną.
— Kas padėjo, kas pabėgo?
— Neprisimenu.
— 1940 m. gale, padedant vokiečiui Begner, keturi jėzuitai pabėgo į Vokietiją. Pabėgo Venckus, Mikalauskas, Šlabšys, kas buvo ketvirtas?
— Neprisimenu.
4. Kovo 16 d. Apklausa pradėta 20 val. Baigta 17 d. 1 valandą.
— Kokias organizacijas įkūrėte, kokioms vadovavote?
— 1925 m. kartu su profesoriumi Venckumi įkūrėme kunigų Apaštališką Sąjungą (Unio Apostolica), kurios tikslas buvo kelti kunigų dvasinį gyvenimą. Sąjungą įkurti leido arkivyskupas Skvireckas. Vadovavau jai iki 1936 m. Vėliau jai vadovavo vyskupas Bučys. Sąjungai priklausė 20-40 kunigų. Rūpinausi kiekvieno iš jų dvasiniu gyvenimu, religiniu švietimu, pravedinėjant jiems Pagryžuvyje rekolekcijas.
1923 m. Kaune pravedžiau keletą konferencijų tretininkams siekdamas atgaivinti ir pagyvinu jų religinį gyvenimą.
1919 m. kartu su prelatu Januševičiumi atgaivinau jau mirusią Lietuvoje organizaciją: "Konferencija šv. Vincento Pauliečio". Jos tikslas buvo teikti materialinę ir moralinę pagalbą ligoniams ir vargstantiems. Nuo 1923 m. į šią organizaciją įsijungė daug kunigų, ji labai išaugo, veikė visoje Lietuvoje, bet aš joje nebedirbau.
1923 m. atgaivinau Maldos apaštalavimo sąjungą ir vadovavau jai iki 1930 m. Sąjungoje buvo per 100,000 dalyvių. Tikslas melstis intencijomis, kurias iškelia popiežius. Viena iš intencijų, kad Rusija pasuktų į religinio atgimimo kelią. Nuo 1930 m. Šiai organizacijai vadovavo Tėvas Paukštys.
1919-1923 m. pravedžiau "Ateitininkams" (jų prašomas) keletą konferencijų, dalyvavau jų kongrese.
1926-1927 m. redagavau žurnalą "Žvaigždė", kurį Lietuvos jėzuitų provincija leido iki 1940 m. Šio žurnalo tiražas išaugo nuo 5 iki 50 tūkstančių egzempliorių. Po manęs redagavo Tėvas Paukštys, Tėvas Bružikas.
Rašiau straipsnius žurnalams "Tiesos kelias", "Draugija". Krikščionių demokratų partijos organas "Rytas" kelis kartus atspausdino mano feljetonus.
— Kur išspausdinti jūsų antitarybiniai straipsniai?
— Prisimenu du antitarybinius straipsnius žurnale "Draugija".
— Kiek išleista jūsų knygų?
— Nuo 1923 m. iki 1940 m. išleista per 20 religinio turinio knygų. Maždaug tiek pat išverčiau į lietuvių kalbą iš anglų, vokiečių, prancūzų kalbų.
5. Kovo 18 d. Apklausa pradėta 23 val. baigta 19 d. 2 val.
— Kodėl išdavėte Petrui Venckui fiktyvų pažymėjimą? Jis remdamasis juo gavo pasą?
— Daviau pažymėjimą apie tai, kad jis kunigas. Aš asmeniškai tai žinau ir visada liudysiu. Kitus duomenis rašiau iš jo žodžių. Fotografija, pripažįstu, nežinojau, kad fiktyvi.
6. Kovo 21 Apklausa pradėta 20 val. baigta 22 d. 2 val.
— Kokie santykiai su gydytoju Rutkausku?
— Skolinosi 3,000 rublių. Apie tai žino Delininkaitienė, Kuzmickas.
— Kokios jų pažiūros?
— Lojalūs tarybų valdžiai žmonės.
— Duodavote medikamentus pogrindžio dalyviams, padėjote jiems?
— Į mane jie nesikreipė. Be to, jėzuitai tarpusavyje kalbėjosi, kad nereikia statyti savęs ir religijos į pavojų, nesikišti.
— Prisiminkite, kad perdavėte bintus?
— Niekam. Tiesa 1946 ar 1947 m.m. viena mergaitė prašė bintų, nes ligoninėje jų nėra. Kas ji — nežinau. Visiems, kas kreipėsi, prašydami materialinės ar moralinės pagalbos, — neatsakiau. Daviau, ką turėjau. Kas jie, kokios jų pažiūros, ar priklausė pogrindžiui — nesiteiravau, nežinau.
7. Balandžio 4 d. Apklausa prasidėjo 20 val. baigėsi 5 d. 2 val.
— 1948 m. liepos 16 d. kratoje ant bažnyčios aukšto rasta antitarybinė literatūra, dienoraštis ir 1940-41 m.m. išvežtų Šiaulių gyventojų sąrašas. Tai jūsų literatūra?
— Mano tik dienoraštis. Visa kita nežinau kieno. Prisimenu tik, kad Maskvitis, knygyno savininkas, prašė pasidėti maldaknyges. Leidau, ką padėjo — nežinau.
— Kodėl slėpėte dienoraštį?
— Norėjau išsaugoti ir perduoti istorikui, kad parašytų knygą apie jėzuitų istoriją Lietuvoje. Visas dienoraštis juk ir tekalba apie Jėzuitų ordino atkūrimą.
— Dienoraštyje yra antibolševikinių užrašų?
— Taip, nes aš antibolševikas.
— Kur dienoraščio tęsinys?
— Pamečiau važiuodamas iš Pagryžuvio į Šiaulius 1944 m. rugpjūčio mėnesį.
— 1948 m. liepos 19 d. rasta ant bažnyčios sienos pakabintas herbas, "Vytis", antitarybinis šūkis ir skelbimas, kad bus jaunimo konferencija. Kas iškabino?
— Buvo iškabinta mano nurodymu. Iškabino, berods, Tėvas Šeškevičius. Tiesa, iš pradžių maniau, kad "Vytis" gali erzinti bolševikus, bet mane įtikino ir aš sutikau.
— Kas įtikino?
— Neprisimenu.
— Kaip suprasti šūkį: "Už Tėvynę ir Bažnyčią"?
— Melstis už Tėvynę ir Bažnyčią.
— Už kokią Tėvynę?
— Už tokią, kokia ji yra.
— Už tarybinę?
— Ne, melstis už mūsų Tėvynę Lietuvą, atmetant joje dabar esamą politinę santvarką.
— Kieno iniciatyva ir kas pravedinėjo jaunimo konferencijas?
— Mano nurodymu pravedinėdavome aš, Tėvai — Šeškevičius, Masilionis.
— 1947 m. gegužės 26 d. jūs pamoksle sakėte: "Bolševikai stengiasi atitraukti liaudį nuo religijos. Nieko jie nepadarys, jei tikėsime giliai, stipriai. Mums niekada nereikia nuo Dievo nusisukti. Tikėjimas — mūsų gyvenimo pagrindas." Ar taip sakėte?
— Turbūt sakiau, nes tai mano mintys.
— 1942 m. Pagryžuvio bažnyčioje pamoksle prieš girtavimą sakėte, kad degtinė žlugdo žmogaus vertę, netikėjimą priartina, gali Dievo bausmę užtraukti, "grįš bolševikai ir išveš". Ar taip sakėte?
— Sakiau.
— 1943 m. gruodžio 21 d. Kelmėje sakėte antitarybinį pamokslą?
— Sakiau. Aš neslepiu, kad esu kunigas, todėl buvau, esu ir būsiu bedieviško bolševiko priešas.
8. Balandžio 6 d. Apklausa prasidėjo 21 val. baigėsi 7 d. 2 val.
Kalbėta apie pažintį su valdytoju Juodaičiu, paskyrimus, apie tai, kad po Tėvo B. Andriuškos išvykimo 1948 m. valdytojas Stankevičius paskyrė Šiaulių jėzuitų bažnyčios klebonu kun. Šovį, Radviliškio bažnyčios kleboną, kodėl paskyrimas Kaune suderintas su Tėvu Gruodžiu, ar jis jėzuitas ir kt.
9. Balandžio 11d. Apklausa prasidėjo 11 val. baigėsi 15 val.
Klausinėta, kodėl 1948 m. (liepos mėn.) išvyko Tėvas Šeškevičius į Kaišiadorių vyskupiją, 1948 m. rugpjūčio mėn. Tėvas Masilionis — į Raseinius, kodėl paskirtas kun. Šovis? Tėvas B. Andriuška pasakė, kad taip skyrė valdytojas Stankevičius, kad kun. Šovis turbūt buvo be vietos.
10. Balandžio 11 d. Apklausa pradėta 20 val. baigta 12 d. 3 val.
— Kodėl 1918-1919 m.m. norėjote išvykti i Tarybinę Rusiją?
— 1917 m. Anglijoje, Kanterbure gavau Generolo Ledochovskio laišką: siūlė nuvažiuoti į Peterburgą ir kartu su lenkų jėzuitais pravesti katalikišką darbą.
Iš jėzuitų prokuratoriaus gavau 100 funtų sterlingų. Londone kreipiausi į Švedijos ir Norvegijos konsulus. Žadėjo tranzitinę, jei pristatysiu vizą į Peterburgą. 1917 metų gale ieškojau Tarybinės Rusijos atstovo Londone. Jis buvo areštuotas, kalbėjau tik su jo žmona Litvinova, kuri nepatarė važiuoti į Peterburgą. Vizos prašiau Britų policijos viršininko. Nedavė.
Atvyko Vrangelis. Aš laišku prašiau jo pagalbos. Jis laišku, parašytu savo ranka, pranešė, kad kai bus galimybė, padės. Jo nuomone, Rusijoje religinės priespaudos nebus, visi naudosis pilna religine laisve.
— Kodėl kreipėtės į pralaimėjusį baltagvardietį Vrangelį?
— Mane domino antibolševikinio generolo nuomonė apie padėtį Rusijoje. Todėl ir kreipiausi. Nesitikėjo kontrevoliucijos pralaimėjimo ir neturėjo tvirtos nuomonės apie įvykusią proletarinę revoliuciją.
— Jūsų dienoraštyje yra projektas dėl apaštalavimo Rusijoje. Jis buvo apsvarstytas Vatikane, jam pritarta. Koks to projekto tikslas, kodėl jį parašėte?
— 1921 m. Belgijoje Engeno mieste kalbėjau tuo klausimu su teologijos profesoriumi dr. Derbinji. Jis taip pat domėjosi apaštalavimu Rusijoje, be to ruošėsi važiuoti į Romą. Todėl jam įteikiau ir savo projektą. Vėliau sužinojau, kad projektas apsvarstytas generolo Ledochovskio kurijoje. Projekto tikslas — sustiprinti katalikų tikėjimą valstybėse, kurios ribojasi su Rusija, pačios Rusijos gilumoje ir pasiekti Pravoslavų ir Katalikų Bažnyčios sąjungą.
— Ar nebuvo antitarybinių tikslų?
— Mano tikslas — projektas kovoti su bedievišku bolševizmu. Rusijos politinės ir ekonominės santvarkos jis nelietė.
— Ar galima atskirti ar išskirti kovą su bedievišku bolševizmu nuo kovos prieš tarybų valdžią?
— Kadangi bolševikai kovoje su religija naudoja fizinę bei kitokią valstybinę jėgą, administracines priemones, tai sunku komunistinės valstybės santvarką atskirti nuo bedievybės. Todėl išvada: kova prieš bedievišką bolševizmą yra kova prieš tarybinę valdžią, bet agresorium šioje kovoje aš laikau komunizmą.
11. Balandžio 12 d. Apklausa prasidėjo 13 val.
— Kada susipažinote su Aleksandru Markevičium?
— 1937 m. Kaune. Jis sirgo, padėjau materialiai. Juo rūpinosi jėzuitų vienuolijos rektorius Juozapas Ritmeisteris. Vėliau Markevičius mokėsi Olandijoje.
— Kodėl jis 1941 m. norėjo pereiti sieną?
— Jis dar nebuvo kunigas, norėjo baigti teologijos studijas. Žinau, kad sieną pereiti nepavyko, pakliuvo į kalėjimą.
— Kada ir kas jį įšventino?
— 1943 m. arkivyskupas Skvireckas.
— Kodėl jis sakė antitarybinius pamokslus?
— Antitarybinės prasmės jo pamoksluose nebuvo. Aš jam buvau uždraudęs, klausė. Mano nurodymu jis Šiauliuose dėstė religiją jaunimui, moksleiviams.
12. Balandžio 13 d. Apklausa pradėta 13 val. baigta 17 val.
— Kodėl parašėte antitarybinį straipsnį "Keletas bruožų iš Popiežiaus būdo"?
— Kauno kunigų seminarijos rektorius Petrauskas pasiūlė paskaityti paskaitą klierikams 1938 m. vasario 13 d. Popiežiaus karūnavimo iškilmių proga. Paskaitą išspausdino žurnalas "Draugija" savo neoficialioje dalyje "Katalikybė ir gyvenimas".
— Jūs šmeižėte įžeidinėjote vieną iš garbingiausių tarybinių vadovų, komunistų partijos vadą.
— Neturėjau tikslo šmeižti ir įžeidinėti. Sakiau tiesą. Juk apie Leniną plačiai rašė užsienio spauda. Žinoma, mano asmeninė nuomonė su spaudos mintimis sutapo.
13. Balandžio 14 d. Apklausa prasidėjo 13 val. baigėsi 15 d. 1 val.
— Ką veikėte Anglijoje 1913-1919 m.m.?
— Gastinge, Kanterbure ir Londone studijavau teologiją Lenkijos jėzuitų provincijos lėšomis.
— Kada ir kaip bendradarbiavote su Anglijos žvalgyba?
— Niekada ir niekaip su jokia žvalgyba nebendradarbiavau. Buvau pažįstamas tik su Lietuvos atstovais Čainskiu ir Bizausku. 1919 m. birželio mėn. išvykau į Lietuvą.
— Dienoraštyje yra vieta, kad kelyje į Lietuvą traukinyje susitikote su lietuviais savanoriais, vykstančiais mušti bolševikų. Ir juos palaiminote?
— Taip, pasakiau: "Tegul Dievas padeda ginti mūsų Tėvynę nuo bolševizmo".
14. Balandžio 15 d. Apklausa pradėta 21 val. baigta 16 d. 2 val.
— Ar pažįstate Radviliškio mieste gyvenantį Gražinovą?
— Laiškais prašėsi priimamas į Jėzuitų vienuolyną. 1940 m. kovo mėn. dalyvavo rekolekcijose gimnazistams. 1945 ar 1946 m.m. kreipėsi Pagryžuvyje į Tėvą Danylą. Tačiau, mūsų nuomone, jis nesveikai samprotauja ir mes atsisakėme jį priimti.
— Kaip organizavote vaikams religijos dėstymą Šiauliuose?
— Susirinkome pas dekaną Telksnį. Tėvas Šeškevičius suskirstė vaikus į grupes, pritvirtino kunigams: Lileikai, Marcinkui, Kuzmickui. Pradinės mokyklos vaikams religiją dėstė vienuolė Valentina Kėzytė. 1948 m. vasario mėn. Šiaulių miesto vykdomasis komitetas religijos dėstymą bažnyčioje uždraudė. Todėl mes pravedinėjome tik mėnesines konferencijas. Leidimo joms neturėjome. Sakėme: "Būkite geri katalikai!"
Dekaną Telksnį Kauno saugumiečiai verbavo. Jis atsisakė bendradarbiauti. Po to gavo iš Kurijos įtartiną laišką: buvo netikras kanclerio Meleško parašas. Pasiuntė savo žmogų patikrinti. Pasirodė, kad kurija nerašė. Nutarė, kad ruošiamas areštas, todėl pasislėpė, t.y. išvažiavo iš Šiaulių. Kur? Nesakė. 1
— Kodėl jūs išvažiavote iš Šiaulių?
Mane kaltino dėl mėnesinių konferencijų, nors Kurija leido jas pravedinėti, todėl ir išvažiavau.
15. Balandžio 16 d. Apklausa prasidėjo 12 val., pasibaigė 17 val.
— Kokius prisiminimus parašėte 1942-1943 metais, kur jie?
— Parašiau apie įvykius Lietuvoje 1940-1943 metais. Rašiau apie Raudonosios Armijos įžengimą, baimę, kad neišpjautų, neareštuotų, rašiau apie valdžios neteisėtą paskelbimą, gimnazijos, žurnalų "Žvaigždė", "Misijos" uždarymą, vienuolyno namo nacionalizavimą, išvežimus, vokiečių repatriavimą, karo su vokiečiais pradžią, bolševikų žiaurumą.
— Buvo antitarybiniai?
— Taip, nes aprašiau neigiamas puses.
— Kodėl rašėte?
— Turėjau tikslą parodyti įspūdžius apie istorinius įvykius taip, kaip jie atsispindėjo jėzuitų gyvenime. Prirašiau maždaug 8-10 sąsiuvinio lapų. Turėjau tris egzempliorius. Vieną išsiunčiau per vienuolį, kurio pavardės neprisimenu, į Kauną, o du sunaikinau 1944 metų gale ar 1945 m. pradžioje.
— Ką dar atspausdinote vokiečių okupacijos metais?
— 1944 m. balandžio mėnesį baigiau atspausdinti dienoraštį iki 1930 m.
— Kas jį skaitė?
— 1943 m., Pagryžuvyje skaitė Markevičius. Atrodo, pirmąją dalį skaitė rektorius Tėvas J. Danyla.
16. Balandžio 18 d. Apklausa pradėta 21 val., baigta 24 val.
— Per kratą rastos 8 antitarybinės knygos:
1. Valucko "Kolektyvinė tironija";
2. Komos "Žydai iš vieno už tarybinės valstybės vadovų nugaros";
3. Zigoriečio "Raudonasis siaubas GPU";
4. Vaičiūno "Čekistų naguose";
5.-8. "Lietuvos archyvai bolševikų metais".
— Knygos ne mano, nežinau kieno, gal Maskvitis pasidėjo. Niekam nedaviau.
17. Balandžio 19 d. Apklausa prasidėjo 12 val., baigėsi 15 val.
— Papasakokite apie savo pjesę "Nauja tvarka".
— Parašiau ją 1916 m. Anglijoje. Ji nukreipta prieš lietuvius socialistus, gyvenančius Škotijoje. Jos tikslas — sustabdyti socialistų varomą antireliginę propagandą ir sumenkinti jų įtaką masėms. Turinys maždaug toks: socialistai norėjo sukurti savo valstybę, bet nepavyko. Ekonomika visiškai sužlugo, socialistinės šeimininkavimo formos nevykusios, socialistinės valstybės vadai nesąžiningi, smukusios moralės, nes atsisakė religijos. Nauja tvarka gyventojams nepatiko, jie išbėgiojo. Pjesė pastatyta Anglijos Belšil miestelyje lietuvių kolonijose. Visur įrodinėjau antireliginės propagandos žalą socialistų gyvenimui, visur stiprinau lietuvių, gyvenančių Anglijoje, tikėjimą.
— Jūsų dienoraštyje yra epizodas, kur jūs anglų kareiviui pasakėte: "Aš ne bolševikas, aš jų priešas, kaip ir jūs". Taip buvo?
— Buvo 1919 metų pradžioje. Iki šiol aš bedieviško bolševizmo priešas.
— Dėl ko važiavote į Romą 1938 m., berods, kovo mėnesį?
— Buvau jėzuitų provincijolų suvažiavime.
— Ar dabar jėzuitai turi ryšį su Vatikanu?
— Neturi.
Byla baigta 1949 m. balandžio 19 d. Kaltinamoji išvada sudaryta 1949 m. balandžio 20 d. Vilniuje.
Andriuška Benediktas, Jono, kaltinamas tuo, kad buvo vienas iš žymiausių, katalikų dvasiškijos veikėjų, sukūrė reakcingą Jėzuitų ordiną Lietuvoje, jam vadovavo, autorius daugelio antitarybinių knygų, daug metų vedė aktyvią sąmoningą agitaciją prieš Komunistų partiją ir tarybų valdžią. Jis atliko didelį darbą intensyviai kurdamas Lietuvoje įvairias masines katalikiškas organizacijas. Tuo jis atitraukė lietuvių liaudį nuo revoliucinės kovos. Parašė ir atspausdino 1903-1930 metais 577 puslapių dienoraštį. Parašė antitarybinius ir šmeižikiškus prisiminimus apie tarybinių organų veiklą Lietuvoje 1940-1941 m.m., juos padaugino ir išplatino kunigų ir jėzuitų tarpe. 1925 metais parašė brošiūrą: "Jėzuitai, kas jie ir ko jie nori", kurioje buvo šmeižiami lietuvių ir rusų atstovai, kovoję, prieš reakcingą jėzuitų politiką. 1938 m. žurnale "Katalikybė ir gyvenimas" buvo atpsausdinta jo kalba, pasakyta Kauno klierikams Popiežiaus karūnavimo metinių iškilmėse, kurioje šmeižė Komunistų partijos vadą. Nuo 1944 m. iki 1948 m. liepos mėnesio auklėjo jaunimą bažnyčioje religinėje ir tautinėje dvasioje, sistemingai sakė bažnyčioje antitarybinius pamokslus, pravedinėjo religines pamokas, mėnesines religines konferencijas, kurios atitraukdavo jaunimą nuo komunistinio auklėjimo, saugojo antitarybinę literatūrą.
Lietuvos TSR Valstybinio saugumo ministerija siūlo Andriuškai Benediktui, Jono, 10 metų kalėjimo ir nutaria pasiųsti bylą ypatingam pasitarimui (na osoboe soveščanie) prie TSRS VSM.
Kaltinamas pagal RTFSR BK 58-10 str. 2 d.
1949 m. gegužės 25 d. ypatingasis pasitarimas prie TSRS VSM: nutarė už antitarybinę agitaciją ir antitarybinių lapelių platinimą Andriušką Benediktą, Jono, uždaryti į kalėjimą 10 metų nuo 1949 m. vasario 21 d. (Ant bylos viršelio skaičiai — 72693).
Byloje yra ir daugiau įvairiausių nutarimų, kurie buvo priimti Vilniuje. Įdomesni iš jų:
1. B. Andriušką serga akių katarakta, todėl fiziniam darbui netinka.
2. Byla siunčiama ypatingam pasitarimui, todėl visa jos medžiaga yra slapta (ne podležat oglašeniju).
3. B. Andriušką yra žymus katalikiškos dvasiškijos veikėjas, reakcingo Jėzuitų ordino Lietuvoje įkūrėjas ir jo vadovas, nuo 1916 metų iki arešto vedė aktyvią agitaciją prieš Komunistų partiją ir tarybų valdžią, rašė katalikiškas knygas, steigė organizacijas, platino antitarybinius dokumentus, auklėjo jaunimą religinė-je-tautinėje dvasioje, — todėl yra ypač pavojingas ir turi būti įkalintas ypatingame kalėjime (v osobuju tiurmu).
Baudžiamosios Bylos Nr. 15678
Daiktiniai įrodymai
LTSR VSM specialiosios dalies I skyriaus poskyrio viršininkas kapitonas Golicyn nutarė, specialiosios dalies I skyriaus viršininkas papulkininkis Čelnokov patvirtino šį nutarimą:
1. 1948 m. liepos 16 d. kratos metu vyr. operatyviniai darbuotojai: majoras Kuličevskij, leitenantas Balašov, leitenantas Petrakin, leitenantas Suvorova, dalyvaujant klebono pavaduotojui P. Masilioniui ir zakristijonui J. Minalgai, rado rašomąją mašinėlę "Rojai", 3 kg. monetų, balto metalo, 1 rusų šautuvo gilzę, išsiųstų iš Šiaulių šeimų sąrašą, 3 egz. nacionalistinių lapelių (9 lapai), 8 knygas, dienoraštį (7 sąsiuviniai 1903-1930 metai, 577 lapai, atspausdinta 1941-1944 metais), kuriame yra antitarybinių užrašų ir kuris turėjo būti panaudotas, rašant knygą apie jėzuitų istoriją Lietuvoje — šiuos daiktinius įrodymus sunaikinti, paliekant ištraukas iš dienoraščio.
2. prie bylos Nr. 15678 prijungti išrašus iš 1938 m. žurnalo "Katalikybė ir gyvenimas" ir išrašus iš 1925 m. brošiūros "Jėzuitai, kas jie yra ir ko jie nori". Antitarybinė brošiūra ir kalbos, pasakytos 1938 m. klierikams, stenograma yra byloje Nr. 6421 (Kieno ši byla ir kodėl joje yra Tėvo Andriuškos knygutė ir kalbos stenograma, baudžiamojoje byloje Nr. 15678 duomenų nėra).
Išrašus į rusų kalbą vertė specialiosios dalies vertėja jaun. leitenante Liniova.
***
Jau trys šimtai metų Lietuvoje, ypatingai Žemaitijoje, garsėja stebukladarė Barbora Umestauskaitė, gyvenusi XVII a., kukliame Žagarės miestelyje. Tikinu liaudis plačiai kalba apie stebuklus, užtariant Barborai Umestauskaitei. Jų užregistruota virš keturių šimtų. Tai nėra antspauduoti dokumentai su gydytojų parašais, tik nuoširdūs, kupini dėkingumo patyrusių antgamtinę pagalbą asmenų pasakojimai, patvirtinti jų parašais. (Senosios Žagarės bažnyčios protokolų knyga su nemažai stebuklingų aprašymų dingo Antrojo Pasaulinio karo metais: liaudies pripažinti stebuklingi pagijimai pasakojami iš lūpų į lūpas).
Dviejų kilometrų atstumu nuo Senosios Žagarės stovėjo, tvirta Raktuvės pilis. Margis, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio karvedys, gindamas šiaurines Lietuvos sienas nuo Livonijos ordino, vienam iš savo karių, Kasčiuškai, pavedė pastatyti stiprią gynybinę pilį. Pats Margis apsistojo Pilėnuose. Raktuvės pilis ne kartą buvo liudininkė kruvinų kovų tarp lietuvių ir livoniečių.
Lenkijos ir Lietuvos Karalius Vladislovas Jogaila Raktuvės pilį padovanojo jos statytojui, o vėliau ją paveldėjo bajoras Um-estauskas. Tapęs pilies šeimininku, bajoras Umestauskas netoli nuo pilies, ant kairiojo Svetės upelio kranto, pradėjo statyti Žagarės miestelį. Umestauskų giminė nuo seno buvo garsi didžiūnų giminė, kurios nariai iki XVI a. pabaigos ėjo įvairias valstybines pareigas. 1628 m. Umestauskų šeimoje gimė vienturtė dukra Barbora. Nėra žinių apie jos motiną, kuri anksti mirė, palikdama savo dukrą pamotei. Reikia tikėti ją buvus vietinių bajorų kilmės lietuvaite, nes pagal padavimą Barbora laikoma vietinių gyventojų kilmės. Antroji Umestausko žmona buvo labai žiauri. Galima įsivaizduoti, ką iškentėjo jaunutė Barbora despotiškos moters globoje. Atrodo, galima tvirtinti, kad tikroji Barboros motina buvo labai religinga ir dar ankstyvoje vaikystėje spėjo savo dukters sieloje įskiepyti pamaldumo daigus. Pagal senųjų žagariečių pasakojimus, kurie jiems buvo perduoti tėvų ir protėvių, Barbora dažnai lankė bažnyčią, o neretai net pusę. kilometro keliais eidavo į ją, kur iki užsimiršimo, praradusi laiko nuovoką, melsdavosi prieš tabernakulį. Be abejo, toks podukros gyvenimo stilius erzino kilmingosios bajorienės išdidumą. Ji neapkentė jos ir įvairiausiais būdais sunkino kantrios ir tylios mergaitės gyvenimą. Būdama jautrios širdies Barbora mylėjo vargšus ir ligonius, neretai užtardavo skriaudžiamus baudžiauninkus, juos šelpė. Manoma, kad Umestauskų dvare nebuvo užsiimama labdarybe ir savo geraširdiškumą Barborai reikėjo slėpti nuo tėvo, o ypatingai pamotės akių. Vos subrendusi jaunoji Barbora bandė išsiveržti iš palaido dvaro sūkurių. Ieškodama ramybės ir Dievo artumos, ji įstojo į Benediktinių vienuolyną Rygoje. Sis jos žingsnis sukėlė didelę audrą Umestauskų dvare. Barbora buvo vienintelė turtų paveldėtoja, ir tėvas greičiau būtų sutikęs išleisti ją, kad ir už vidutinio bajoro, negu matyti dukrą vienuolės rūbuose. Apie B. Umestaus-kaitės buvimą Rygos vienuolyne liudija vienuolyno archyvuose rastas pažymėjimas. Tačiau šis bandymas išsilaisvinti iš pasaulio varžtų Barborai nepavyko, netrukus jaunoji bajoraitė skaudančia širdimi turėjo grįžti į savo šeimą. Spėjama, kad tam galėjo būti dvi priežastys: nestipri sveikata ir nuolatinis tėvų priešinimasis pasirinktam luomui. Umestauskų šeima nepasižymėjo krikščioniškų dorybių dvasia. Neaišku, ir kokiai didikų grupei jie priklausė — katalikiškai ar protestantiškai.
Niekada neišsiaiškinsime, kokie planai ir siekiai buvo jaunosios Barboros, grįžus jai į pasaulį. Nėra abejonės, kad, būdama turtinga ir, kaip sako padavimas, labai graži, turėjo daug progų padaryti puikią karjerą pasaulyje. Neabejotinai turėjo slaptų ir viešų gerbėjų, svajojusių susigiminiuoti su garsia didžiūnu šeima. Kiek ji turėjo pakelti bandymų ir sunkumų, lieka paslaptis.
Neilgas buvo B. Umestauskaitės gyvenimas. Šviesus, tyras žybtelėjimas... ir viskas užgeso. 1648 m., būdama 20 metų amžiaus, B. Umestauskaitė, gindama savo garbę nuo nedoro tėvo kėslų, iššoko iš antro aukšto ir žuvo. Pasaulio akimis žiūrint — netikėta tragedija, tikėjimo žvilgsniui heroizmas, apvainikuotas kankinystės šlove.
Senuose raštuose randame žinių, kad Barboros kūnas buvo palaidotas Butlerų dvaro rūsyje, Žvalgaičių kaime, pusantro kilometro nuo Žagarės miestelio. Žmonės nuo seno rūmų griuvėsiuose vieną rūsį vadino "Barboros skiepu", vėliau ji buvo palaidota bendrose kapinėse ir maždaug 100 metų išgulėjo žemėje. Sklindant garsui apie jos dorybes ir stebuklus, liaudis pradėjo reikalauti didesnės pagarbos Barboros palaikams. XVIII a. tikintieji kreipėsi į bažnytinę vyriausybę su prašymu perkelti Barboros Umestauskaitės (liaudyje vadinamos Žagarietės) karstą į bažnyčią. Su iškilme jos karstas buvo perneštas į Žagarės senosios bažnyčios požemį. Pagarba, maldininkų eilės prie Barboros karsto dar padidėjo, kai pasklido žinia, kad Barboros kūnas, 100 metų išgulėjęs žemėje, tebėra nesugedęs.
Kada liaudyje prasidėjo Barboros kultas? Pamaldus jos gyvenimas ir kankiniška mirtis buvo didžiai įvertinti tuoj po jos mirties, priešingu atveju, ji būtų greitai užmiršta kaip nelaimingo atsitikimo auka ir liaudyje nebūtų išlikęs padavimas apie "Barboros skiepą". Taigi, liaudis nuo seno garbino B. Umestauskaitę, net nesiteiraudama, ar Bažnyčia yra pripažinus ją šventąja. Net senojoje Žagarės bažnyčioje šv. Barboros kankinės paveikslą liaudis kurį laiką garbino kaip "jų Barboros" paveikslą. Žmones ypač stebino faktas, kad Barboros kūnas negedo. Vietinės pamaldžios moterys laikas nuo laiko pakeisdavo jos baltus rūbus, kai šie prarasdavo savo naujumą. Toks B. Umestauskaitės kūnas buvo iki švedų įsiveržimo į Lietuvą. Karo su švedais metu sudegė Žagarės bažnyčia. Požemiuose buvę karstai buvo ištraukti, suversti šventoriuje ir sudeginti. Jų tarpe buvo ir Barboros karstas. Po gaisro, atsitraukus kariuomenei, vietiniai gyventojai, tvarkydami gaisravietę ir griuvėsius, pelenuose atrado ir Barboros kūną, jis buvo tik šiek tiek pajuodęs nuo ugnies, bet nesudegęs. Su didele pagarba B. Umestauskaitės-Žagarietės palaikai buvo vėl tinkamai papuošti ir padėti vėliau atstatytos bažnyčios rūsyje. B. Umestauskaitės palaikai buvo ne tik relikvija, bet ir archeologinė bei istorinė retenybė, todėl juos gerbė dvasinės vyriausybės ir toleravo tuometinės valdžios.
Nuo 1876 metų prasidėjo carinės Rusijos persekiojimas Barboros kulto. Kauno vicegubernatorius Riškovas specialiu raštu kreipėsi į Žemaičių vyskupijos valdytoją vyskupą Aleksandrą Beresnevičių, kad šis uždraustų tikintiesiems lankyti B. Umestauskaitės karstą ir dėti aukas, kurias vėliau perduodavo klebonui. Vicegubernatorius teigė, kad numirusių išsikasimas iš žemės ir skleidimas žinių apie jų nepuvimą gali būti palaikytas įstatymais draudžiamu. 1889 metais buvo įsakyta Barboros palaikus palaidoti žemėje. Valdžios spaudžiamas vyskupas pasiuntė į Žagarę Šiaulių dekaną kun. Tomkevičių. rūsio durys iš bažnyčios buvo užmūrytos, o langas apkaltas tankiomis grotomis. Bet antstolis Barauskis ir toliau nerimo. Vėl rašė skundus savo vyriausybei, kad rūsys likęs ne visiškai užmūrytas ir žmonės prie langelio toliau meldžiasi. Tuomet valdžia įsakė kun. Tomkevičiui aklinai užmūryti rūsį. Taip rūsys liko visiškai tamsus ir be ventiliacijos. Barboros palaikai penkis metus buvo užmūryti rūsyje. Atsirado drėgmė pačioje bažnyčioje. Didysis altorius galėjo įgriūti. Pagaliau rūsio langas išvirto, galimas dalykas, pageidaujant pačiai parapijai ir klebonui. Mat, žmonės įpratę savo Barborą matyti ir prie jos karsto melstis, negalėjo nurimti. 1897 m. pastebėta, kad bažnyčios grindyse po didžiuoju altoriumi ir aplink jį darosi plyšiai, rūsio skliautų plytos, nevėdinamos nuo drėgmės peršlapo ir suaižėjo. Kadangi ant skliautų stovėjo didysis altorius, atsirado pavojus įgriūti rūsio skliautams ir bažnyčios grindims. Nelaimei išvengti, klebonas raštu kreipėsi į vyskupą, prašydamas gauti iš valdžios leidimą padaryti rūsio sienoje ventiliatorius ir sustiprind rūsio skliautus. Leidimas remontui buvo gautas. Ir taip rūsys ta proga buvo atidarytas ir žmonėms prieinamas. Barboros karstas netrukdomai buvo lankomas maldininkų ir nuolat garsėjo stebuklingais įvykiais. 1937 m. Lietuvos visuomenę sukrėtė šiurpus įvykis Žagarėje. Vasario 20 d. naktį, nežinomi piktadariai įlindę pro langą į senosios Žagarės bažnyčios rūsį, išniekino Barboros palaikus. Išėmę iš karsto sudraskė juos dalimis ir išmetė po miestelį. Rytą, paaiškėjus įvykiui, B. Umestauskaitės palaikai buvo surinkti ir sudėti į karstą. Žmonių pasipiktinimas ir skausmas buvo didžiulis. (...) 1963 m. senoji Žagarės bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu. Valdžia siekė panaikinti ir Barboros kultą. Vieną naktį atsitiktinai pro bažnyčią ėjusi moteris pastebėjo aplink bažnyčią vaikštinėjančius vyrus. Ties rūsio langu žiburiavo šviesa. įsidrąsinusi moteris prisiartino prie sargybą einančio vyriškio ir ėmė prašyti, kad Barboros palaikus, jeigu jau įstatymai draudžia ją garbinti šiame rūsyje, palaidotų kapinėse. Sargybinis atsakė: "Jau per vėlu". Rytą B. Umestauskaitės karsto rūsyje nebuvo. Taip Žemaitija neteko B. Umestauskaitės palaikų. Apie jų likimą kurį laiką sklido įvairios paskalos, kalbėta, kad Barboros kūnas atiduotas tyrimams ir panašiai. Liaudies įsitikinimu, Barbora Umestauskaitė savo gyvenimu ir mirtimi, ginant skaistumą, nusipelnė šventiesiems skiriamos pagarbos, nors Romos martyrologijoje ji niekada nebuvo užregistruota. Dėl tuometinės carizmo priespaudos ir protestantizmo išplitimo šventųjų kultas Lietuvoje turėjo nemaža kliūčių. B. Umestauskaitės šventosios aureole apvainikavo tikinti Lietuvos liaudis. Jos pamaldus gyvenimas ir heroiška mirtis buvo pakankami motyvai garbinti ją kaip šventąją. Šito niekuomet nedraudė ir Lietuvos vyskupai. Priešingai, jie pritarė liaudies nuomonei ir gynė Barboros palaikus nuo carinių gubernatorių savivalės, kai šie del tautinio-religinio poveikio brutalia jėga stengėsi išrauti iš žmonių sąmonės jos prisiminimą. Visai pagrįstai galvojama, jog anuo laiku Barboros kultas padėjo išsaugoti liaudyje lietuviškumą ir trukdė plėstis protestantizmui.
Atėjo metas priminti žmonėms šią istorine, asmenybę, kurią mūsų neramus ir sumaterialėjęs laikmetis stengiasi visiškai išrauti iš žmonių atminties. Jau net Žagarėje jaunesnioji karta neretai ją vadina Barbora Radvilaite, sumaišę jos vardą su kita istorine asmenybe — karaliaus Žygimanto Augusto žmona.
Dingsta dokumentai, nyksta prisiminimai, miršta senų padavimų saugotojai...
Neturime B. Umestauskaitės-Žagarietės palaikų. Tauta neišsaugojo jos karsto, tebus išgelbėtas nuo užmaršties jos prisiminimas.
