Parašė VYTAUTAS SKUODIS
15 metų bendroji apžvalga
Sovietų 1968-jų metų intervencija j Čekoslovakiją sukėlė didelį pasipiktinimą ir pačios Sovietų sąjungos visuomenėje. Tas pasipiktinimas iššaukė disidentinį judėjimą, kuris įvairiomis formomis pradėjo reikštis Maskvoje, kituose Rusijos miestuose, kai kuriose sovietinėse respublikose. Viena iš to judėjimo formų buvo pogrindžio spaudos atsiradimas ir jos augimas bei stiprėjimas.
Vėl atsirado pogrindžio spauda ir Lietuvoje. Pirmąja jos kregžde buvo "Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika". Dingstimi pradėti ją leisti buvo 1970 - 1971 metais Lietuvoje įvykę teismai, kuriuose buvo nuteisti kalėti trys katalikų kunigai: Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys ir Antanas Šeškevičius vien už tai, kad jie katekizavo vaikus, juos ruošė pirmajai išpažinčiai ir komunijai.
Kada Lietuvoje pasirodė pirmieji "LKB Kronikos" numeriai, jie sukėlė didelį susidomėjimą ir įvertinimą. Šis leidinys pradėjo registruoti ateistinės valdžios ir jos pataikūnų nusikaltimus, daromus Bažnyčiai, nors ir atskirtai nuo valstybės. Ji kaupė tikinčiųjų persekiojimo faktus, skelbė Bažnyčios ir tikinčiųjų teises ginančius dokumentus ir kitokią panašią medžiagą.
Visa "LKB Kronikoje" skelbiama medžiaga, nors ir netiesioginiu būdu, tačiau akivaizdžiai parodė ateistinės sovietų valdžios ir Lietuvos pavergėjo kėslus ir atkaklias pastangas palaužti lietuvių tautos pasipriešinimą okupacijai, jos subolševikinimui, nutautinimui ir padaryti viską, kad pavergtasis lietuvis nebegalvotų apie laisvės Tėvynei atgavimą.
Vilniaus universiteto profesorius Zigmas Žemaitis savo gyvenimo saulėlidyje sau artimų žmonių tarpe sakydavo: "Lietuvos katalikų Bažnyčia dabar atsidūrė labai sunkioje padėtyje. XIX amžiuje Ji išgelbėjo ir sustiprino lietuvių tautinę sąmonę ir tautiškumą, dabar visų mūsų tautiškai susipratusių lietuvių tiesiog patriotinė pareiga padėti sunkias dienas išgyvenančiai Bažnyčiai".
Tokios visokeriopios paramos susilaukė ir ką tik 1972 metais pasirodžiusi "LKB Kronika", kuri visų buvo sutikta taip, kaip XIX amžiaus pabaigoje susipratę lietuviai sutiko J. Basanavičiaus ir kitų pradėtą leisti "Aušrą".
"LKB Kroniką" Lietuvoje mielai skaito ne tik tikrieji katalikai, bet taip pat indiferentai ir net komunistų partijos nariai. Vietinės valdinės įstaigos aukštas pareigūnas, vienu metu buvęs net tos įstaigos partijos sekretoriumi, šio straipsnio autoriui buvo įteikęs vertingą medžiagą su prašymu ją perduoti "LKB Kronikos" leidėjams. Toji medžiaga buvo atspausdinta.
"LKB Kronika" dar didesnį autoritetą Lietuvoje įgijo po to, kada pasiekė žinia, jog ji pasaulyje sukėlė didelį susidomėjimą. Tai buvo reikšmingas paskatinimas ir patiems šito žurnalo leidėjams. Kada yra atliekamas svarbus ir kilnus darbas ir jis susilaukia plataus pripažinimo, tai dar labiau sustiprina aukos dvasią. Visi, kas vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjo prie "LKB Kronikos' išleidimo ir jos platinimo, tarsi prisiminė kadaise Vaižganto pasakytus žodžius: "Lietuviai, nebijokite tiurmos!"
Su dideliu džiaugsmu Lietuvoje buvo sutikta žinia, jog kiekvieno "LKB Kronikos" numerio medžiaga yra panaudojama išeivijos lietuvių laikraščiuose bei žurnaluose, skaitoma užsienio radijo laidose, kad kiekvienas "LKB Kronikos" numeris yra verčiamas į anglų ir kitas kalbas, siekiant supažindinti pasaulį su tuo, kas vyksta Lietuvoje.
Į "LKB Kronikos" leidimą įsijungė visa Lietuva. Per trumpą laiką susikūrė sudėtingi ir, žinoma, slapti informacijos perdavimo kanalai ir ryšių sistemos. Atsirado daug žmonių, kurie, rizikuodami būti susektais ir areštuotais, ėmė naujausius, o kartais ir senus, "LKB Kronikos" numerius perspausdinti rašomosiomis mašinėlėmis. O tai daryti miestų ankštuose butuose, su labai bloga sienų, grindų ir lubų garso izoliacija, buvo itin pavojinga. Viena šitam darbui pasišventusi lietuvė spausdino "LKB Kroniką", ir ne vien tik ją, savo bute pasistačiusi palapinę. Tai sumažino galimybę būti išgirstai gretimuose butuose. Tačiau ir šis "LKB Kronikos" dauginimo židinys buvo susektas. Bažnytkaimiuose ir kaimuose taip pat buvo nesaugu, nes kiekvienas naujas atvykėlis iš karto atkreipia į save visų dėmesį. O nekaltos žmonių kalbos šnipams kartais duoda vertingos informacijos.
Pavergėjo juodų darbų Lietuvoje viešumas turėjo didelį stabdantį poveikį ir pačiai ateistinei valdžiai. Ji nuolatos yra priversta užimti išsisukinėjimo ir melagingo pasiteisinimo poziciją , ieškoti būdų, kaip apmulkinti užsienio pasaulį ir atvykstančius užsieniečius, kad jie patikėtų, jog Lietuvoje niekas tikėjimo ir Bažnyčios nepersekioja. Pastaraisiais metais "LKB Kronika" kartais trumpai paminima ir oficialioje sovietų spaudoje.
"LKB Kronikos" informacija, kaip teisingai rašoma jos I-ojo tomo, išleisto Čikagoje, įvade, "virsta kovos priemone bendroje kovoje už Žmogaus teises, ir kiekvienas, kas "Kronikas" rimtai paskaito ir susimąsto, kas ima jos informaciją skleisti, netiesiogiai yra tos kovos dalyvis".
Jau 1974 m. kovo 10 d. "Los Angeles Times" rašė: "Nuo 1973 metų pradžios "LKB Kronika" virto dokumentu, iš kurio padėtį Lietuvoje vaizdavo opinijos formuotojai, Kongreso nariai. Politinės padėties vertintojai naudojasi "Kronikos" informacijom, konstatuodami Žmogaus teisių paneigimą ir tautoje besireiškiantį pasipriešinimą, kurio sovietams nepasisekė užgniaužti ir lietuvius sutirpinti rusiškoje jūroje".
Amerikos Baltų laisvės lyga aukštai vertindama "LKB Kroniką", jos leidėjams Lietuvoje 1985 metais paskyrė savo pirmąjį garbės žymenį.
Netenka stebėtis, kad "LKB Kronika" ir be VSK (Valstybės saugumo komiteto) susilaukė daug priešų. Pyko ant jos visi, ką ji savo puslapiuose paminėdavo negatyviai. Pyko ant jos ir kai kurie dvasiškiai — ateistinės valdžios bailūs pataikūnai. Pogrindyje pasirodė net neva kunigų ir klierikų parašyti ir išplatinti tekstai, smerkiantys "LKB Kroniką" ir įspėjantys, jog ji tik erzina valdžią ir nuo to Lietuvos Katalikų Bažnyčiai bus tiktai dar blogiau.
"LKB Kronika" susilaukė opozicijos net ir tik rajame pogrindyje. 1974 m. buvo išplatintas didelės apimties mašinraštinis tekstas, kuriame buvo labai daug priekaištų "LKB Kronikos" leidėjams už tai, kad jie savo leidinyje atsisako spausdinti straipsnius kitais, ne bažnytinį gyvenimą liečiančiais klausimais. Tą tekstą neva pasirašė "17 lietuvių inteligentų", tačiau nenurodydami savo pavardžių.
Tie anonimai (ar anonimas?) savo priekaištus "LKB Kronikai" argumentavo tuo, kad ji, verčiama į kitas kalbas, atseit, formuoja klaidingą nuomonę, jog Lietuvoje trūksta tiktai tikėjimo ir religinio mokymo laisvės. Jeigu Bažnyčia tokią laisvę turėtų, jokios kitos laisvės Lietuvai nereikėtų. Žinoma, tokia nuomonė, išeinant iš to, kas buvo aukščiau pasakyta, buvo klaidinga.
Reikia pripažinti, jog ši "LKB Kronikos" opozicionierių pogrindyje kritika suvaidino svarbų vaidmenį. Jos dėka netrukus pasirodė naujas pogrindžio žurnalas "Aušra" kaip 1886 metais užgesusios "Aušros" tęsinys.
1975 m. atgaivintoji "Aušra" Lietuvoje buvo sutikta taip pat su dideliu džiaugsmu ir pritarimu. Dabar Lietuvos pogrindžio spaudos rėmėjų, korespondentų ir informacijos perdavimo kanalų bei jos platintojų tinklas dar labiau apraizgė visą Lietuvą.
"Aušra" skelbė ir dabar tebeskelbia įvairius straipsnius, kurių jungiančioji mintis yra politinė, tautinė, ideologinė, religinė, kultūrinė, socialinė ir ekonominė pavergtosios lietuvių tautos priespauda. Ji skatina priešintis visoms pavergėjo pastangoms dvasiškai ir fiziškai sunaikinti lietuvių tautą, ją asimiliuoti ir nutautinti. "Aušra" primena visas krašto ir tautos pavergėjo padarytas ir daromas lietuvių tautai skriaudas.
Sovietų valstybės saugumo komitetui (VSK) nepajėgus susidoroti su "LKB Kronika", dabar iškilo naujas rūpestis: kaip užsmaugti ką tik atsiradusį naują, jų supratimu, "nacionalistinį" pogrindžio leidinį "Aušrą". Laikas parodė, kad ir šitos jų pastangos buvo nesėkmingos — "Aušra" ir dabar nenustojo ėjusi.
*
Po "Aušros" pasirodymo Lietuvos pogrindyje kaip grybai po lietaus pradėjo dygti vis nauji nelegalūs periodiniai leidiniai.
"LKB Kronikos" pogrindžio opozicionierių taip pat nepatenkino ir "Aušra". 1976 metais jie patys pradėjo leisti grynai tautinį - intelektualinį žurnalą, pavadintą "Laisvės Šauklys". Dabar VSK, dar neišaiškinęs "Aušros" leidėjų, pradėjo gaudyti "Laisvės Šauklį"." Šį kartą jiems pasisekė. Kalti dėl to buvo ir patys šio žurnalo leidėjai, nes jie tuo pačiu metu pasireiškė ir kaip atviri kovotojai — disidentai, pastoviai sekami saugumo agentų. Tačiau jie spėjo išleisti keturis ar penkius "Laisvės Šauklio" didelės apimties numerius.
Beveik tuo pačiu metu su "Laisvės Šaukliu" pasirodė pogrindžio žurnalai "Tiesos Kelias" ir "Dievas ir Tėvynė". Pirmasis — tai tęsinys to paties pavadinimo žurnalo, kuris ėjo laisvojoje Lietuvoje. Jis tada ir dabar buvo skirtas kunigams. Antrasis — katalikiškas - tautinis žurnalas, daug kuo panašus į "Aušrą".
1977 m. pasirodė "Rūpintojėlis", kuris savo turiniu buvo daugiau religinis negu tautinis. Be to, jis vengė konfrontacijos su sovietine - ateistine valdžia, dėl ko ir VSK-tui, sprendžiant iš kai kurių jo pareigūnų pasisakymų, didelio rūpesčio nesudarė. Jiems reikėjo žvejoti stambesnes "žuvis".
1977 m. VSK-tui sutriuškinus "Laisvės Šauklį", sekančiais — 1978 metais — sušvito "Aušrelė". Sprendžiant iš jos pirmojo ir, atrodo, vienintelio numerio, tai buvo grynai tautinis žurnalas, kviečiantis vieningai kovoti prieš pavergėją.
Apie tą patį laiką buvo leidžiamas Lietuvos pogrindyje atgaivintas Vinco Kudirkos "Varpas". Jis buvo daugiau liberaliosios krypties žurnalas. Išėjo nemažiau kaip keturi numeriai. Šio straipsnio autoriui jo matyti neteko ir jis neturi duomenų apie jo gyvavimo metus.
Be aukščiau paminėtų pogrindžio žurnalų, buvo išleista keletas tęstinių, taip pat numeruotų leidinių, kurių periodiškumas nebuvo nuoseklus ir dėsningas. Pirmasis tokių, pasirodęs apie 1974 metus, buvo "Apie lietuvių padėtį Baltarusijoje". Su tokiu pavadinimu šis leidinys, VSK-to akimis žiūrint, negalėjo būti laikomas periodiniu pogrindžio žurnalu. 1987 metų duomenimis, išleisti trys sąsiuviniai. Šitame leidinyje spausdinama dokumentinė ir faktinė medžiaga, kuri parodo ypatingai sunkią dvasinę priespaudą tų Rytų Lietuvos gyventojų, kurie pasiliko neprijungti prie Lietuvos kaip sovietinio administracinio vieneto. Ten lietuvių tautinė ir religinė priespauda nepalyginamai griežtesnė ir sunkesnė, negu dabartinėje pavergtosios Lietuvos teritorijoje.
Vėliau (1985 m.), atrodo, tas pats leidinys buvo pakartotas pavadinimu "Atskirtoji Lietuva", I ir II dalys.
1976 - 77 metų laikotarpyje Lietuvos pogrindyje pasirodė "Lietuvių kultūros archyvas", I-oji knyga. Jos sudaryme dalyvavo ir Tomas Venclova, kai jis dar tebegyveno Lietuvoje. Daugiau šio leidinio knygų nebeišėjo.
1978 m. buvo atgaivintas tęstinis leidinys "Lietuvių archyvas", kurio keturi tomai išleisti vokiečių okupacijos metais. Juose buvo spausdinama medžiaga apie pirmosios bolševikinės okupacijos žiaurumus ir jos nusikaltimus, padarytus Lietuvoje. Penktas, jau atspausdintas to leidinio tomas, antrą kartą sovietams užėmus Lietuvą, buvo sunaikintas vienoje Kauno spaustuvėje.
Lietuvos pogrindyje buvo išleistas I (VI) "Lietuvių archyvo" tomas, kuriame buvo atspausdinta dokumentinė 1939 - 1941 metų medžiaga, susijusi su Stalino ir Hitlerio slaptu suokalbiu pasidalinti Lenkijos, Lietuvos, Latvijosa ir Estijos valstybes. Tame pačiame tome buvo ir Vlado Andriukaičio, 1941 metų tremtinio, atsiminimai, pavadinti "Kalti be kaltės". Dar teberuošiant šito tomo išleidimą, jo pirmojo skyriaus pagrindu buvo paruošta ir pogrindyje išleista knygelė apie Stalino ir Hitlerio slaptą suokalbį Pabaltijo valstybių atžvilgiu. Iš jos daug kas pirmą kartą susipažino ir su slaptuoju Molotovo - Ribbentropo susitarimu, jų pasirašytu 1939 m. rugpjūčio 23 dieną.
Visi aukščiau paminėti Lietuvos pogrindžio leidiniai labai išplėtė to pogrindžio veiklą ir disidentinį judėjimą. Susikūrė Helsinkio baigiamojo akto nutarimų vykdymo kontrolės Lietuvos visuomeninė grupė (1976 m.), Tikinčiųjų teisių gyniiuo katalikų komitetas (1978 m. lapkritis). Įvyko kelios spontaniškos demonstracijos, įgijusios politinį charakterį su šūkiais: "Rusai, nešdinkitės namo!", "Laisvę Lietuvai!" ir pan. Padažnėjo lietuviškos trispalvės iškėlimai Vasario 16-osios dieną, vis dažniau plito proklamacijos. Žmonės pasidarė drąsesni ir tiesesni, nebebijantys atvirai išsakyti savo nuomonę. Plačiai plito politiniai anekdotai antisovietinėmis temomis.
Visa tai sovietiniam režimui kėlė didelį nerimą ir baimę. Padažnėjo kratos, areštai ir politinių bylų procesai. Lietuviškoje visuomenėje didelį pasipiktinimą sukėlė Nijolės Sadūnaitės, Sergiejaus Kovaliovo, Balio Gajausko, Viktoro Petkaus ir kitų bylos, kelios politinės žmogžudystės — Mindaugo Tamonio ir kt. VSK-tas ir toliau dėjo atkaklias pastangas sulikviduoti visą pogrindžio spaudą. Prasidėjo ypatingai griežti susidorojimai su "LKB Kronikos ir "Aušros" spausdintojais ir platintojais.
Iškilo būtinumas nukreipti VSK-to dėmesį nuo "LKB Kronikos". Tam paskatino ir Viktoro Petkaus byla. Šios aplinkybės lėmė, kad 1978 metų viduryje pasirodė naujas Lietuvos pogrindžio žurnalas, pavadintas "Perspektyvos", su aiškia savo programa. Tai buvo jau grynai politinis—tautinis intelektualinis mėnesinis žurnalas. To žurnalo kiekvieno numerio pradžioje buvo spausdinama jo programa, kurioje buvo rašoma:
alt
Šv. Antano gimnazijos mokiniai pamokų rengimo metu
". . . PERSPEKTYVOS kels aktualiausias mūsų kasdieninio gyvenimo problemas, parodys galimus jų sprendimo būdus. Skaitytojams suteiks galimybę pareikšti savo nuomonę ir požiūrį. Supažindins su nuomonėmis tų, kurie už savo pažiūras ir įsitikinimus Tarybų Sąjungoje yra persekiojami ir net kalinami.
PERSPEKTYVOS nori padėti surasti kelius, vedančius iš susidariusios aklavietės į atsinaujinimą, pagrįstą tikrosios demokratijos principais ir tarptautinių įsipareigojimų pagrindu.
PERSPEKTYVOS dės savo puslapiuose ne tik originaliuosius straipsnius, bet ir didesnės apimties studijas, kurie šiuo metu oficialioje Lietuvos TSR spaudoje negali būti paskelbti. Taip pat bus dedami ir vertimai, tačiau tiktai tų autorių, kurie gyvena arba gyveno Tarybų Sąjungoje, bet dėl savo įsitikinimų yra arba buvo persekiojami iki jų išvykimo arba ištrėmimo į užsienį.
PERSPEKTYVOS savo puslapiuose nevengs ir aštresnių kritinių straipsnių, kurie tačiau neprieštaraus TSRS Konstitucijos 49 straipsniui ir Lietuvos TSR Konstitucijos 47 straipsniui, leidžiantiems bet kuria forma pateikti pasiūlymus valstybinių (tarp jų ir aukščiausių) organų darbui gerinti ir trūkumams kritikuoti.
PERSPEKTYVOSE visi be išimties straipsniai bus spausdinami diskusine tvarka, laikantis principo — gerbk kito nuomonę net ir tada, kada tu jai nepritari...
PERSPEKTYVOS tikisi susilaukti tautiečių paramos, skleidžiant ir stiprinant nepriklausomą mintį, ir nenorėtų likti vien tiktai pogrindinės spaudos gerbėjų slėptuvėse".
Laikantis šitų principų, žurnale "Perspektyvos" buvo dedami įvairių pažiūrų straipsniai: nuo kraštutinių dešiniųjų iki kairiųjų. Kitaip tariant — nuo nacionalistinių iki eurokomunistinių. Buvo skatinama polemika pagal principą: tiesa atsiranda, susidūrus skirtingoms nuomonėms.
"Perspektyvos" gavo daug straipsnių ir atskirų studijų, kuriuos pogrindžio kanalais buvo atsiuntusi pogrindžio organizacija, pasivadinusi "Lietuvos komunistų sąjunga už Lietuvos išstojimą iš TSRS". Sprendžiant iš "Perspektyvose" spausdintos jų medžiagos, tai buvo ne komunistai, o europietiško tipo socialistai, kurie tarp kitko labai palankiai vertino "LKB Kroniką". Jie savo darbuose nepropagavo jokių komunistinių idėjų, o tiktai teoriškai pagrindė galimybes ir būtinumą Lietuvai atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos ir sudaryti nepriklausomą valstybę, iš pradžių galbūt ir su socialistine santvarka. Tuose jų straipsniuose ir studijose buvo akcentuojama, kad Lietuvai atgavus laisvę, joje privalo būti tiktai daugiapartinė valdymo sistema. Siekiant Lietuvai laisvės, juose buvo raginama išnaudoti visas nelegalias ir legalias veikimo formas. Pavyzdžiui, visiems dalyvauti sovietiniuose rinkimuose, tačiau, gavus balsavimo lapelius, juose išbraukti visų renkamųjų pavardes ir įrašyti žodžiu: "Balsuoju už Lietuvos atsiskyrimą nuo TSRS". Vėliau, kai VSK-tas susekė "Perspektyvų" leidėjus, paaiškėjo, jog šitai sąjungai savo rašiniais "Perspektyvose" atstovavo Gintautas Iešmantas. Jis, atbuvęs šešių metų bausmę griežto režimo lageryje, iki dabar tebėra laikomas tremtyje prie Pečioros upės, arti Poliarinio Uralo.
"Perspektvose" spausdinosi ir "Iniciatyvinė grupė lietuvių kalbai ginti".
Kai tik per užsienio radiją buvo paskelbta žinia apie Lietuvos pogrindyje pasirodymą naujo žurnalo "Perspektyvos", kurio antrąjį numerį su akademiko Andriejaus Sacharovo studija "Apie kraštą ir pasaulį" vertimu į lietuvių kalbą persiuntė į Vakarus pats jos autorius, ir šį naują žurnalą gražiai pakomentavo Tomas Venclova, Lietuvoje VSK-tas tuojau pat užvedė naują bylą, nors dar nežinojo, kur tų "Perspektyvų" ieškoti. To dar nebuvo, kad susikurtų kažkokia Lietuvos komunistų sąjunga (ne partija!), kuri solidarizuodamasi su į užsienį išsidanginusiomis atplaišomis (naudoju sovietinę frazeologiją — V. S.) siektų Lietuvos atplėšimo nuo Sovietų Sąjungos!
Taigi, savo pavojingumu sovietinei valstybei, "Pertspektyvos" toli pralenkė ir "LKB Kroniką". To ir siekė šio žurnhalo leidėjai.
Nežiūrint atkaklios VSK-to medžioklės, "Perspektyvos" išsilaikė iki 1981 metų, kai buvo išleistas paskutinis — 22-asis jų numeris. Tačiau joms buvo smogtas didelis smūgis 1979 metų pabaigoje, kai išleistas jau 17-asis jų numeris.
*
Viename "Perspektyvų" numerių buvo atspausdintas reportažas apie lietuvių disidentų suorganizuotą spaudos konferenciją, įvykusią 1979 m. viename Vilniaus bute. Toje konferencijoje dalyvavo užsienio korespondentai. Tame reportaže buvo labai palankiai atsiliepta apie "Perspektyvas" ir kandžiai replikuota "LKB Kronika", jai priekaištaujant dėl to paties, dėl ko ji buvo puolama tų "17-os lietuvių inteligentų", apie kuriuos buvo rašyta aukščiau. "Perspektyvų" leidėjai šiuo atveju, žinoma, negalėjo nepasakyti savo nuomonės. Puslapių išnašoje buvo pridėta redakcijos pastaba. Joje pažymėta ypatingai didelė "LKB Kronikos" reikšmė. Redakcijos nuomone, kol išeivijos lietuviai kėlė tiktai Lietuvos suverenumo atkūrimo klausimus, pasaulis Lietuvos nepažino. Kai jis išgirdo "LKB Kronikos" balsą, Lietuva tapo plačiai žinoma.
Toji redakcinė pastaba labai nepatiko minėto reportažo autoriams, ir jie netrukus atsiuntė didelės apimties labai emocionalų ir piktą straipsnį, pavadintą " 'Perspektyvos' be perspektyvų". Jie buvo labai nustebinti, kai tą jų poleminį straipsnį "Perspektyvos" atspausdino be jokių sutrumpinimų ir komentarų. Tiktai redakcinėje pastaboje pasiūlyta ir kitiems skaitytojams pasisakyti apie "Perspektyvas".
Netrukus gauti keli straipsniai, kurie "Perspektyvas" gynė, o jų opozicionieriams priekaištavo. "Perspektyvas" gynė ir naujas, 1979 m. pogrindyje pasirodęs žurnalas "Alma Mater". Sis žurnalas skirtas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui pažymėti, kurio tais metais pasirodė 4 numeriai. Kiekvienas jų simboliškas 100 puslapių apimties, su gražiais, profesionaliai grafiškai atliktais viršeliais.
Aukščiau aprašytas nepasitenkinimas "Perspektyvomis" jų opozicionierius paskatino pradėti leisti savą pogrindžio žurnalą, kurį jie pavadino "Vytis". Jame, žinoma, pirmuoju straipsniu buvo atspausdintas "Perspektyvos' be perspektyvų".
Čia paminėti ir plačiau aprašyti Lietuvos pogrindžio spaudos vidinės opozicijos atvejai įtikinamai parodo, jog siekiant bendro tikslo — Lietuvos laisvės, — nuomonių skirtumai, kartais pakankamai aštrūs, ne visada silpnina jėgas, o dažnai tiktai jas sustiprina. Jeigu nebūtų buvę "LKB Kronikos" kritikos, tikriausiai dar negreitai būtų atsiradusi "Aušra", o jos pavyzdžiu ir kiti pogrindžio leidiniai. Jeigu nebūtų buvęs aukščiau aprašytas konfliktas su "Per-sektyvomis", nebūtų atsiradusi "Vytis". "Perspektyvų" sumanytojams taip pat atrodė, jog lietuvių tautinės pakraipos pogrindžio spauda yra per daug vienapusiška ir ne visada objektyvi. "Perspektyvos" savo ruožtu, nors ir netiesiogiai, apsprendė ir žurnalo "Alma Mater" atsiradimą.
1980 m. pabaigoje įvykę "Vyties", "Perspektyvų" ir "Alma Mater" leidėjų teisminiai procesai Lietuvoje įgijo platų atgarsį.
1978 m. pasirodė didelio formato žurnalas "Pastogė". Tai buvo humanitarinės pakraipos intelektualinis žurnalas, kurio atsiradimą, atrodo, sąlygojo Maskvoje pradėto leisti rusų žurnalo "Metropol" pavyzdys. Antrasis to žurnalo numeris išėjo sekančiais metais. Įsisiautėjus VSK-to reakcijai, trečias "Pastogės" numeris jau nebepasirodė.
1979 m. buvo atgaivintas jaunimo žurnalas "Ateitis". Tų pačių metų pabaigoje Lietuvos pogrindžio spaudai suduotas stiprus smūgis. VSK-tas, sutelkęs visas savo jėgas, pagaliau išaiškino net keleto pogrindžio žurnalų leidėjus. Po vienu metu atliktų daugelio kratų prasidėjo areštai. Išlikusi pogrindžio spauda turėjo pasitraukti į dar gilesnį pogrindį.
Nežiūrint gausių kratų ir areštų bei rengiamų teisminių procesų, 1980 m. Lietuvos pogrindyje ir toliau buvo išleidžiama "LKB Kronika", "Aušra", "Tiesos kelias", "Dievas ir tėvynė", "Rūpintojėlis", "Perspektyvos", "Vytis", "Ateitis". Tais pačiais metais, nustojus eiti keliems žurnalams, jų vietą užėmė du nauji. Tai buvo tautinės krypties "Tautos kelias" ir "Blaivybėje — jėga!"
1981 metus "LKB Kronika" palydėjo jau 50-uoju numeriu, o "Aušra" — 28-uoju. Turimomis žiniomis, tais metais pasirodė "Tiesos kelias", nr. 20; "Dievas ir Tėvynė", nr. 19; "Rūpintojėlis", nr. 17; "Perspektyvos", nr. 20-22; "Tautos kelias", nr. 3. Atrodo, tais metais nebeišėjo "Ateitis", tačiau jos vietoje atsirado naujas pogrindžio žurnalas "Lietuvos ateitis", kuris dar tebeegzistavo ir 1983 metais, išeidamas septintuoju numeriu.
Iš aukščiau pateiktų duomenų matyti, kad vieni Lietuvos pogrindžio leidiniai, vos tik pasirodę, dėl vienų ar kitų priežasčių užgeso. Kiti, kurį laiką išsilaikę, buvo sutriuškinti VSK-to mašinos. Dar kiti ir dabar tęsia savo vargingą ir pilną rimtų pavojų kelią.
Tokiais yra "LKB Kronika", 1987 m. išėjusi jau 75-uoju numeriu ir "Aušra" — 60-uoju. Vėl atsigavo "Tiesos kelias" ir "Rūpintojėlis". Apie kitus pogrindžio periodinius leidinius šio straipsnio autoriui, įvairiose kalinimo vietose praleidusiam daugiau kaip 7 metus ir tokiu būdu išsijungusiam iš pogrindžio veiklos, trūksta žinių. Jų kol kas nėra ir Vakaruose.
Iš mūsų turimų duomenų atrodytų, jog pradedant 1982 metais Lietuvos pogrindyje išleidžiamų žurnalų skaičius gerokai sumažėjo. Tačiau būtų klaidinga iš to daryti išvadą, jog pogrindis apsilpo.
Lietuvos pogrindžio stiprumą pirmiausia patvirtina tai, jog dabar priskaičiuojama nemažiau kaip 2000 pavadinimų knygų, kurios buvo išleistos savi-laidos būdu. Tos knygos, kaip ir pogrindžio žurnalai, yra spausdinamos rašomosiomis mašinėlėmis. Kartais slapta pasinaudojama valdinių įstaigų elektrografiniais dauginimo aparatais. Tokių aparatų turi pasigaminęs ir pogrindis.
Kad toji nelegali knygų leidyba gvuoja ir dabar, tai patvirtina 1986 m. gruodžio mėnesį VSK-to atliktos kratos daugelyje privačių butų. Tų kratų metu buvo paimta daug knygų, išleistų Lietuvos pogrindyje ir išeivijoje. Pogrindžio sąlygomis tos knygos buvo dauginamos šimtais egzempliorių. Pavyzdžiui, kaip rašoma "LKB Kronikoje", Nr. 73, Vilniuje pas Joaną Vertelkaitę buvo paimta 750 egzempliorių katekizmo. Pas Aldoną Matusevičiūtę — apie 600 egzempliorių J. Girniaus "Tauta ir tautinė ištikimybė", 200 egz. A. Maceinos "Niekšybės paslaptis". Panašiai buvo nusiaubti ir daugelis kitų butų.
Ir dabar Lietuvos pogrindyje atsiranda naujų periodinių ir tęstinių leidinių. Taip, pavyzdžiui, šio straipsnio autoriui 1977 m. vasarą Lietuvoje teko sklaidyti net trijų, visai naujų pogrindžio žurnalų puslapius, kurių amžius tada nesiekė nė vienerių metų.
Pagaliau informacijos stoka apie dabartinius periodinius ir tęstinius pogrindžio leidinius Lietuvoje dar nėra įrodymas, kad ten tokių leidinių skaičius mažėja arba sumažėjo.
Kalbant apie Lietuvos pogrindžio veiklos stiprumą, svarbu jį su kuo nors palyginti.
altKoplytstulpis vienuolyno sodyboje. Suprojektavo arch. Jonas Mulokas. Įvykdė Juozas Ambrozaitis
1979 metų pabaigoje Lietuvos pogrindyje funkcionavo 15-os pavadinimų periodiniai ir tęstiniai leidiniai. Tai daug ar maža? Ką šis skaičius pasako?
1984 m. į Mordavijos griežto režimo lagerį ZCh 3S5/-3 iš Vilniaus atvykęs VSK-to valdininkas, būsimam šio straipsnio autoriui ir pokalbyje dalyvavusiam vietiniam VSK-to pareigūnui patvirtino, jog savo pogrindžio žurnalų pavadinimų skaičiumi Lietuva Sovietų Sąjungoje užima pirmąją vietą. Latviai, atrodo, ir tuo metu dar neturėjo nė vieno pogrindyje išleidžiamo žurnalo. Įdomu, kad praėjus aštuoneriems metams (skaičiuojant nuo 1979 m.), 1987 m. jie, penkių mėnesių laikotarpyje, Rygoje suorganizavo net tris dideles tautines - politines demonstracijas. Vilniuje per tą patį laiką įvyko tiktai viena. Lietuviams, plačiai išvysčiusiems pogrindžio veiklą, pereiti į atvirą veikimą ne taip lengva, tačiau ir čia pradžia jau padaryta. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje buvo sėkmingai pravesta pirmoji didelė demonstracija, kuri skirta Stalino ir Hitlerio prieš 48 metus padaryto slapto susitarimo tragiškoms pasekmėms Lietuvoje paminėti.
1980 - 1981 metais, "Solidarnošc" aktyvaus judėjimo metu, Lenkijos pogrindyje, sovietinės spaudos duomenimis, buvo išleidžiama apie 300 periodinių leidinių. Jeigu proporcingai paskaičiuoti, kiek tokių leidinių tada teko vienam milijonui Lenkijos ir Lietuvos gyventojų, tai gautume, kad 1979 metais Lietuvoje buvo tiktai du kartus mažiau pogrindžio žurnalų, negu Lenkijoje 1980 - 1981 m. Tačiau Lietuvoje 1979 m. ne tik niekas negalvojo ruošti panašų sukilimą, koks netrukus įvyko Lenkijoje, bet net ir nenujautė, kad ten bręsta dideli išsilaisvinimo įvykiai. Darant šiuos palyginimus, taip pat reikia turėti omenyje, kad Lietuvoje leisti pogrindžio spaudą yra nepalyginamai sunkiau ir pavojingiau, negu Lenkijoje. Šitie palyginimai daug ką pasako apie tai, kokia dvasia viešpatauja pavergtojoje Lietuvoje ir kad ten pamažu kaupiama potencinė energija dideliems ateities įvykiams.
*
Iš viso to, kas aukščiau pasakyta, nėra pagrindo manyti, kad Lietuvoje pogrindžio spauda išnyko. Protarpiais ji gali tiktai susiaurėti, o po to vėl išsiplėsti. Ją, žinoma, ir toliau lydės kratos, areštai, teismai, kalėjimai, lageriai ir tremtis tol, kol Sovietų Sąjungos valdančioji komunistų partija iš esmės nepakeis savo ideologinio nusistatymo ir principų ir kol toje jėga ir melu ramstomoje valstybėje bus ignoruojamos Žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, šiuolaikiniame pasaulyje sudarančios jo politikos ir tarptautinių santykių moralinį pagrindą.
Lietuvos pogrindis akivaizdžiai parodo, jog pavergtoji lietuvių tauta yra gyvastinga ir ateityje dar ne vieną kartą skambiai primins pasauliui Lietuvos vardą.
Lietuvos pogrindžio galutinis tikslas — Lietuvos laisvė!
1987 m. gruodžio 10 d.
Šaltinis: 
