Kartkartėmis šalti, įsakmūs balsai iš raikomų praneša: „Vakar po sunkios ligos mirė revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis draugas N. Be to atvykdami turite atnešti 2 vainikus. Prašome užtikrinti nurodyto žmonių skaičiaus dalyvavimą bei vainikų atnešimą".
Taip limituojama paskutinė pagarba tiems, kas aktyviai padėjo įtvirtinti svetimųjų tvarką Lietuvoje. Tiesa, nevalia piktu žodžiu minėti mirusius, tačiau sunku tylėti tada, kai jų veiksmai yra skaudžiai palietę tautą ir padaryta žala bus jaučiama dar ne vieną šimtmetį.
Iš tiesų, ir kodėl toks nenatūralus net tų žmonių gyvenimo epilogas, jei prievartos būdu reikia organizuoti net paskutinį jų atsisveikinimą? Ar dėl to, kad prievarta, lydėjusi juos visą gyvenimą ir tapusi jo esme, nori ir šį kart pasireikšti visu ryškumu? Arba gal tai pedantiškas tvarkingumas. Betgi jo juk niekur nėra, tad negali jo būti ir šiuo atveju. Ir vis dėlto, iš kur tokia didelė baimė, kad nebus kam palydėti jų, tų ilgokai nekartą stovėjusių mūsų priešakyje? Argi Lietuvoje nuo seno neįprasta gausiai palydėti į amžiną poilsį net ir paprastus žmones, gyvenusius, dirbusius ir vargusius čia šalimais? Kodėl tad dabar štai prireikė to prievartinio pagarbos reiškimo? Ar ne dėl to kartais, kad visų jų — gyvų likusiųjų — sąmonėje vis dar jaučiamas netikrumas ir kaltė? Argi tai nedėsninga prievartautojų tragedija? — Kiek gi išsilaikys tokiu būdu įgyta pagarba?
* * *
Gyvenimas vis sparčiau retina senųjų kolaborantų eiles. Vis mažiau jaučiame jų įtaką. Vieni jų baigia savo paskutines dienas specligoninėse, reikalaudami iš gydytojų kuo didesnio dėmesio, kiti snūduriuoja vėsiuose sanatorijų vestibiuliuose ar užgesusiais žvilgsniais dairosi į praeivius atokiuose kurortų kampeliuose. Ak, kur dingo jų pirmykštis valdingumas ir kodėl toks nykus, vienišas finalas? . . .
Prieš penkerius metus man teko stebėti paskutinį atsisveikinimą su įžymiu Tarybų Lietuvos veikėju Konstantinu Gabdanku. Jis nuo 1917 metų komunistų partijos narys, Vasario ir Spalio revoliucijos dalyvis. 1946—1950 metais LKP Kauno miesto partijos komiteto I sekretorius, vėliau — 1954—1965 metais Lietuvos Ministrų Tarybos nuolatinis atstovas prie TSRS ministrų Tarybos. Vien šie faktai jau rodo, kad žmogus daug padirbėjo savo idėjai ir, berods, ramiai galėjo laukti savo gyvenimo saulėlydžio. O saulėlydis iš tikrųjų sparčiai artėjo ir užtiko K. Gabdanką, begulintį Vilniaus specligoninėje. Po sunkios vėžio operacijos jam buvo aišku, kad dienos jau suskaičiuotos. Tačiau kažkas jį dar slėgė. Norėjo grįžti į praeitį, kažkur kažką pataisyti, išlyginti, ištiesinti. Taip jis prisiminė ir 1938 metus, kai dirbo Maskvoje vienos organizacijos direktoriumi. Štai kartą į jo darbo kabinetą įsiveržė 3 čekistai. Nepateikę jokio arešto orderio, jį suėmė ir nuvežė į privatų butą ėmė žiauriai mušti. Ypač skaudžiai mušė naganu moteris čekiste. Per vieną tardymą šie sadistai sulaužė K. Gabdankui koją. Tačiau ir taip žiauriai kankindami, jie neišgavo jokio prisipažinimo. Jie buvo apstulbinti, nes dauguma komunistų sutikdavo su fantastiškiausiais kaltinimais ir duodavo melagingus parodymus prieš savo draugus.
Po mėnesio K. Gabdankas buvo atvežtas į partijos komitetą, kur jam pareikšta, kad įsitikinta jo nekaltumu ir dėl to jis paleidžiamas. Taip suluošintas Gabdankas sugrįžo į savo butą. Deja, čia jau gyveno svetimi žmonės. Nerado ir savo šeimos, kurią suspėjo nežinia kur ištremti. Pažadėjo K. Gabdankui po kurio laiko surasti šeimą ir paskyrė dirbti kažkur už Leningrado durpyno direktoriumi. Veikiai prasidėjo karas. Išėjo jis kariuomenėn ir, tik karui pasibaigus, susirado savo šeimą.
Tai palyginti gana laiminga atomazga, nebūdinga tam laikotarpiui. Tragedijos esmė tur būt ta, kad Gabdankas vėliau galėjo dirbti tokiuose aukštuose postuose, puikiai žinodamas, kad kažkur labai arti jo vyksta tikrasis baisus ir klastingas gyvenimas, prieš kurį jis nekovoja. Tai ir buvo jo dvasinis žlugimas, ir kartą nenugalėta baimė nenorėjo jo palikti ir paskutinėmis jo gyvenimo dienomis.
Švietė graži rugpiūčio saulė. Prie pašarvoto K. Gabdanko sėdėjo nuliūdę artimieji, o už keliasdešimt metrų ant aukštų laiptų linksmai šnekučiavo ir kvatojo atvykę atsisveikinti jaunesnieji „nomeklatūros" draugai . . . Nebuvo liūdesio, nebuvo nė nuoširdžios pagarbos. Ir nenuostabu —juk jie, tie. ten ant laiptų, perėmė ne idėją, o gerai apmokamas nomenklatūrines vietas.
* * *
Praėjusį pavasarį atsisveikinome ir su Justu Rugieniu, ilgamečiu čekistu, žiauriu teisėju, aršiu Lietuvos tikinčiųjų engėju. Ne vienų Lietuvos partizaną šis negailestingas žmogus pasmerkė mirčiai, o kiek pasiuntė į Gulago kanalizacijos kloaką! Kas ir kada suskaičiuos?!
Štai laidotuvės. Atidavė formalią pagarbą, skubiai išnyksta L. Šepetys ir kiti aukštieji CK pareigūnai. Paskui išnešamą karstą bailiai trypinėja garsusis Danielius Todesas, kurio pagrindinis amatas taip pat buvo tik mirtis; iš kažkur atsiranda ir „įžymusis" literatūros kritikas K. Korsakas, tarybinės santvarkos dėka liovęsis rašęs, stovi ir M. Šumauskas, belaukdamas, kokia mašina jį paliegusį pensininką, teiksis pavėžėti- iki antakalnio kapinių. Liūdnai plaukia orkestro garsai ir klumpa paskui karstą eidama J. Rugienio gyvenimo draugė.
Atvaryti studentai neša ant raudonų pagalvėlių J. Rugienio medalius ir ordenus — visa tai, kas liko už uolų savo tautiečių žudymą ir persekiojimą. Susėda į mašinas negausus išlydinčiųjų būrelis. Praeiviai palydi akimis nutolstančią mašinų eilę. Ir viskas. Ir jokios pagarbos daugiau nebus. Vis mažiau ir rečiau beprisimins „nomenklatūros" draugai, nes „uoliųjų darbas" dar rūpestingiau reikės slėpti nuo gyvenimo raidos.
* * *
Praėjusiais metais iš gyvenimo pasitraukė Donatas Roda — ilgametis „Eltos" direktorius. Kažkada siūlęs mums ateistinį gyvenimo būdą, žadėjęs visokių gėrybių kalnus ir žydintį rytojų, staiga pats nutraukė savo gyvenimą. Kodėl ir toliau nesidžiaugė tuo, ką taip gyrė ir liaupsino? Pasirodo reikėjo savo postą užleisti jaunesniam, lankstesniam ir labiau išprususiam „nomenklatūros" draugui. Neliko gyvenimo prasmės ir teko griebtis virvės. Štai ir viskas.
* * *
Ne taip seniai paliko mus ir buvęs Saugumo komiteto pirmininkas bei Teisingumo ministras A. Randakevičius. Kažkada buvęs stalius, Randakevičius su ypatingu uolumu ėmėsi kurti naująjį teisingumą. Iškart ne labai ir sielojosi, kad, bediegiant naujojo teisingumo normas, Lietuvoje mažėja protingų žmonių, kad vis gausėja dvasios paliegėlių ir iškrypėlių. Kažkada pagaliau nutrūko ir jame kažkokia gija, palaikanti šiokią tokią vidaus gyvenimo tvarką. Mažai bedomino naujasis teisingumas, įniko gerti, ūžauti, vis labiau geidė moterų. Panoro gražuolės artistės. Metė į šalį kadaise į žmonas paskirtą aktyvyste rusę. Vyresnieji aparato draugai mėgina sudrausminti netekusį jokios savitvardos kolegą. Deja, nepavyko. Veikiai trečiasis infarktas pribaigė F. Dzeržinskio riterį.
Pilkas nekrologas. Pilki žodžiai. Šilumos nėra ir nebus. Nebus ir pagarbos. Jos ir negalėjo būti, tarnaujant svetimiems ir trypiant žmoniškumą. Štai kodėl toks liūdnas jų gyvenimo finalas. Sunku jiems skirtis su gyvenimu, jaučiant visą jo beprasmybę. Tad ar ne dėl to skubama Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse statyti jiems paminklus, prie namų sienų kalti jiems memorialines lentas? Gal bent tokiu būdu pavyks išsaugoti minimumą pagarbos ir taip greit jų atminimo neištrins laikas. Deja, sutrupa ir kiečiausio granito paminklai, lieka tik gerų darbų atminimas, perduodamas iš kartos į kartą. O jei tų gerų darbų nebuvo, — neliks ir atminimo.
Jie išeina. Dar dešimtmetis kitas ir mes jų nebeturėsime. Liks tik padaryta skriauda, liks tik kraupūs jų veiklos pėdsakai . . .
Ig. Breivė
* * *
