Dunkso kalnas, įdubęs, sulinkęs,
Ilgametės prislėgtas naštos.
Ne didingais jis puošias paminklais, —
Tiktai simboliais Kristaus kančios.
Rymo kryžiai, kryželiai mediniai,
Klauso vėjo graudžiosios raudos,
Girdi skundą brangiosios Tėvynės,
Guodžia skausmą tautos pavergtos .
Kitados Muravjovo žandarai
Smaugė brolius ir trėmė šeimas —
Jie norėjo palenkt caro valiai
Išdidžias ir garbingas tautas.
Pirmutinį kryželį čia statė
Motinėlė tamsiojoj nakty
Už sūnelį — pakartą jį matė
Miesto aikštės pačiam vidury . . .
Ir sesulė už savo brolelį
Nešė kryžių kalnan verkdama, —
Jam engėjai nukirto galvelę
Ir bernelį nušovė greta.
Čia senieji tėveliai raudojo,
Alpo sesės širdis nekalta,
Kai sukilėlius kalne laidojo
Nuo piktųjų žandarų slapta.
Kilo kryžiai stati, bet palinko —
Kaip ir žmonės nuo laiko naštos ...
Daug, oi daug jų kalne susirinko —
Nuo viršūnės lig pat apačios!
Kelis šimtmečius kryžiai stovėjo,
Padavimais garsėjo šventais.
Kas sveikatos išmelsti čia ėjo,
Kas už atgailą meldės karštai.
Metai bėgo ir laisvė atėjo —
Iškovojo Tėvynės vaikai!
Gijo žaizdos, darytos engėjų,
Užmarštyn jau keliavo vargai . . .
Bet tos laisvės dienelės trumputės . . .
Rytuose suspindėjo griausmai,
Ir kaip žvėrys, kad grobį pajutę,
Įsibrovė išalkę pulkai.
Vėlei skausmas, vėl kraujas pasruvo,
Vėlei trėmė šeimas nekaltas
Ten kur protėvių kaulai supuvo,
Ten, kur Sibiro žemė šalta . . .
Likę tėviškėj kalnan keliauja
Vėl su kryžiais šventais ant pečių —
Neša kruvinos žemės jie saują,
Neša ilgesį jie tremtinių . . .
Muravjovams naujiems nepatiko,
Kad ant kalno kaip laisvės dvasia,
Šventi kryžiai lietuvių iškilo,
Nes juose — jų stiprybė visa!
Griovė kryžius, o žmonės dejavo,
Ardė kalną — sopėjo širdis.
Aplink kalną sargyba žygiavo —
Manė: kryžių daugiau nestatys!
Medžio kryžius į laužą sumetę.
Jie tikėjo, kad amžiams išnyks
Bet svarbiausio jie dar nesuprato —
Širdyse meilė kryžiui išliks!
Bėgo dienos ir mėnesiai slinko,
Laukė kryžių žemelė šventa . . .
Ir sargybiniai kalną paliko —
Džiaugės jie, kad laimėta kova . . .
Vieną naktį į kalną išėjo
Jauni žmonės su karšta malda,
O su jais maldoje susiliejus,
Nešė kryžių visa Lietuva.
Štai į kalną su Viešpaties kryžiais
Nuo Varėnos Telšių ir Šiaulių
Eina žmonės tvirtai pasiryžę
Atsatyti šventovę tėvų!
Kalnas gyvas! Nors toks pat sulinkęs.
Vėl ten tūkstančiai kryžių naujų! . .
Jie — lietuvių tvirtumo paminklas,
Neįveikiamas priešų piktų! ...
Kalinys
