(Atsakymas „Atviro laiško" autoriui)
Susinervinusi perskaičiau atvirą mokinio laišką „Visiems geros valios žmonėms", išspausdintą „Aušroje", nr. 12.
Jau treti metai dirbu pedagoginį darbą. Per tuos sunkaus darbo metus išmokau atskirti nuoširdumą nuo veidmainiavimo, gerumą nuo atvirumo . . . Visada išgirdusi mokinius skundžiantis vienais ar kitais trūkumais, klausdavau, o ką jūs padarėte, kad to nebūtų? Noriu ir Tavęs, jaunasis nepažįstamasis Drauge paklausti, ką Tu padarei, ką nuveikei per tuos dešimt mokykloje praleistų metų? Tau ir Tavo bendraamžiams daug lengviau ir paprasčiau kovoti už Tėvynės laisvę, nepriklausomybę, už savo kalbos išsaugojimą negu mums, suaugusiems, pedagogams. Tu rašai, kad niekas neverčia jūsų stoti į komjaunimą, bet, išgirdę intymų agitatoriaus balsą apie tai, kad mokyklai reikalinga 100% komjaunuoliška klasė, dauguma įstoja. Tur būt ir Tau pačiam aišku, kad šiuo atveju kaltas ne prievarta tapęs agitatoriumi pedagogas, bet silpnavalis, pasroviui plaukiantis jaunuolis, turįs teisę ištarti griežtą „ne", bet kažkodėl dažnai ištariąs „taip".
Aš — nekomjaunuolė. Vidurinėje mokykloje turėjau daug nemalonumų. Buvo kreiptasi net į tėvus, norint įtraukti mane į VLKJS eiles. Kartą, atsimenu, atsakinėdama istorijos pamoką, paminėjau, kad Didžiojo Tėvynės karo metu pasiaukojančiai kovojo komjaunuoliai ir komunistai. Tuometinis istorijos mokytojas pertraukė mane:
— Užteks! Tu puikiai išmokusi pamoką apie VLKJS narių pasiaukojamą kovą, bet tu pati nekomjaunuolė, todėl aš tau rašau ketvertą . . .
Noriu paminėti dar vieną pavyzdį. Mokantis paskutiniame kurse, pavasarį vyko skirstymas į būsimąsias darbovietes. Skirstyme dalyvavo Pedagoginio instituto rektorius Vaitkevičius, komjaunimo skeretorė, Švietimo ministerijos kadrų skyriaus viršininkas Valkiūnas ir kt. Tik man įėjus į kabinetą, komjaunimo sekretorė perspėjamai sušuko:
— Ji nekomjaunuolė!
Drg. Valkiūnas atvirai man pasakė:
— Rinkitės, drauge tik kaimo tipo mokyklas. Kadangi jūs nekomjaunuolė, mes jūsų palikti dirbti mieste negalime.
Aš paklausiau:
— Ar jūs turite Švietimo ministro raštišką potvarkį, patvirtinantį jūsų žodžius?
— Taip, — atsakė drg. Valkiūnas, — toks potvarkis yra, tik aš čia jo neturiu.
Tylėjo dėstytojai, tylėjo instituto rektorius pedagogikos profesorius Vaitkevičius, nors puikiai žinojo, kad tokio potvarkio (raštu) tikrai nėra.
Taip pradėjau dirbti kaimo tipo vidurinėje mokykloje ir didžiuojuosi, kad dėl skanesnio duonos kąsnio neatsisakiau savo įsitikinimų, kuriems esu ištikima ir dabar.
Tokių, kaip aš, praktikuojančių katalikų-mokytojų, pažįstu labai daug.
Norėčiau, kad Tu ir kiti Lietuvos jaunuoliai išmoktų matyti pedagogų asmenyje ne tik nutautėjusį snobą, bet ir savo šalies patriotą. Norėčiau, kad jūs išmoktumėte skaityti savo mokytojų tikrąsias mintis iš šypsenos, iš mimikos, iš žvilgsnio. Aišku, būna parsidavėlių pedagogų, užverbuotų saugumo ir panašiai, bet. jų labai maža. Didžiuma mokytojų nepritaria tarybinei ideologijai, puikiai jaučia visą tarybinės švietimo sistemos absurdiškumą ir t.t.
Savaime suprantama, mokytojas negali įeiti į klasę ir pasakyti:
— Šiandien, mokiniai, turiu pravesti ateistinę valandėlę, bet jūs manęs neklausykite — lankykite bažnyčią ir likite praktikuojančiais katalikais. Jeigu pedagogai atvirai pradėtų reikšti savo mintis, jie netektų darbo ir net laisvės, o juk kiekvienas supranta, kad žmogus daugiau gali padaryti Lietuvos labui, būdamas laisvėje, negu už grotų. Jūs, mokiniai, galite veikti laisviau ir atviriau. Drąsiai klausinėkite mokytojų apie Lietuvos senovės istorinius žygius, apie lietuvių kalbos ypatumus. Kartais per pamoką matai akis, abejingai žvelgiančias į tolį, ir pagalvoji: „Kaip turi būti atbukę mokinių jausmai, kad neįmanoma jų sudominti nei lietuvių liaudies dainomis, nei pasakojimais apie Gedimino žygius, nei Maironio poezija". Bet ne, pasirodo, visi jų jausmai, visos mintys atgyja pertraukų metu, rūbinėje. Tada ir paaiškėja, kad jie daug ko nesuprato, daug ko nežino, bet klausti . . . bijojo. Dirbdama mokykloje, pastebėjau, kad dauguma tikinčių vaikų nemėgsta bendrauti su bendraklasiais, yra tylūs ir užguiti, bijo atvirai pasakyti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Ar ne perdaug baimės? Mano manymu, šiais laikais per maža būti praktikuojančiu kataliku ir savo krašto patriotu. Privalai ne tik pats eiti į bažnyčią, bet ir atsivesti abejojančius ne tik pats skaityti „Aušrą" bei „Kroniką", bet ir duoti juos perskaityti savo draugams.
Be reikalo galvoji, kad draugo, besijuokiančio iš Tavo religinių įsitikinimų, nebeįmanoma pataisyti. Labiau pasitikėk bendraamžiais, sudomink juos neskelbiamomis Lietuvos istorijos žiniomis, nusivedęs į bažnyčią, pokalbį pradėk nuo architektūros, nuo dailininkų darbų, supažindink su įdomiais žmonėmis. Aišku, norėdamas auklėti draugus ir užsitarnauti jų tarpe autoritetą, pats privalai labai gerai žinoti Lietuvos praeitį, lietuvių kalbos, religijos istoriją.
Mielas Drauge! Kreipiesi į Lietuvos jaunimą „Aušra", o Tu ar prakalbinai nors vieną savo draugą, esantį šalia? Tegu tas draugas vilki madingus džinsus, tegu jis domisi užsienio estrada. Tu pasistenk tų estrados koncertų pertraukėlių metu įjungti iš Vatikano transliuojamas žinias arba „Amerikos balsą". Vykstant klasės ateistinei valandėlei, gali iškelti gerai apgalvotus klausimus, reikalaujančius tikslių mokytojų atsakymų. Šiais klausimais padėsi susimąstyti daugeliui draugų, o iš mokytojo atsakymų nuspręsi, koks jis žmogus.
Panašiomis veiklos formomis prisidėsi prie Lietuvos jaunosios kartos teisingo auklėjimo, įsijungsi į garbingą darbą, kuriam pasiaukojo N. Sadūnaitė, V. Petkus, B. Gajauskas ir daug kitų Lietuvos patriotų.
Laisvida
