(TSRS — Suomijos karo 40-mečiui)
Tarybinės politikos apologetai — tiek valstybės vadovai, tiek žurnalistai ar eiliniai agitatoriai — kartais teigia, kad Tarybų Sąjunga niekada nekariavo agresyvių karų, kad ši šalis niekada nėra pasikėsinusi į svetimos šalies teritoriją, kad visi jos karai, išprovokuoti kitų, buvo ginybinio pobūdžio. O per neilgą šios valstybės egzistavimo laiką — 62 metus — kariauti jai teko nemažai.
Šiuo metu Tarybų Sąjungoje išleista gana daug atsiminimų, ypač serijoje „Vojennyje memuary" („karo memuarai"). Rašo nusenę maršalai, generolai ir žemesnio rango karininkai, rašo pėstininkai, tankystai, lakūnai, žvalgai. Neiškentė ir pats Brežnevas. Jis skaitytojus „pradžiugino" savo „Mažąja žeme". Smulkiai aprašyti visi karai, pradedant pirmuoju pasauliniu. Bet ar visi?
Tarybų Sąjungai teko kariauti vieną gana sunkų ir kruviną karą, apie kurį jokioj memuarinėj literatūroj nėra nei eilutės. Tai 1939-1940 metų Tarybų Sąjungos — Suomijos karas.
Daug duotų tarybiniai vadovai, kad pasaulis galėtų tą karą užmiršti. Net ir didžiausi Tarybų Sąjungos bičiuliai turi pripažinti, kad agresorius — tarybinė pusė, kad Tarybų Sąjungą pateisinančių aplinkybių nėra ir negali būti.
O vis bandoma pasiteisinti. Pavartykite tarybines enciklopedijas, kai kurias akademines TSRS istorijos studijas, tarybinės diplomatijos istorijas — ir jūs rasite apgailėtinus kaltinimus savo kaltę suversti nekaltam, net bandymus apkaltinti Suomiją agresija prieš savo rytų kaimyną. Tik pagalvokite — keturių milijonų gyventojų valstybėlė norėjo užpulti pusantro šimto milijonų rytų gigantą, neturintį duonos, avalynės, neturintį butų ir normalių gyvenimo sąlygų, bet per akis turintį tankų, aviacijos, artilerijos ir visą, kas skirta žudyti svetimos šalies žmonėms! Paimkite pieštuką ir paskaičiuokite: tuo metu vienam suomiui teko apie 40 rusų, tad ar Suomija grėsė Tarybų Sąjungos šiaurės vakarams?!
Šiemet sukanka 40 metų nuo to karo pradžios. Suomių tautos žygdarbis neturi būti užmirštas. Bent ši trumpa apžvalga tebus mūsų pagarba suomiams, kritusiems nelygioje kovoje prieš mūsų bendrą priešą.
Tarybų Sąjunga, pati didžiausia savo teritorija pasaulio valstybė ir viena iš didžiausių pagal gyventojų skaičių, pakvipus Europoje paraku, staiga pajuto, kad jos vakarinis pakraštys — Leningradas ir jo apylinkės yra nesaugūs. Tad ji 1938 m. balandžio mėn. Suomijai pasiūlė pasirašyti savitarpio pagalbos paktą. Suomija ryžtingai atsisakė, todėl, kad: 1. Suomijai niekas negrėsė, išskyrus pačią Tarybų Sąjungą, kurios ginkluotosios pajėgos augo ir stiprėjo su kiekviena diena. 2. Tarybų Sąjungoje ir Suomijoje — visai skirtingos santvarkos, todėl siūloma „draugystė" atrodytų daugiau negu keista. 3. Jau metai laiko, kaip Tarybų Sąjungoje siautėja seniai nematyta represija ir žudynių banga, kurią pradėjo liūdnai pagarsėjęs Ježovas. Tad valstybei, kurioje gerbiamas ir teisėtumas, ir žmogaus laisvė, su tokiu kaimynu nepakeliui.
Gavusi neigiamą atsakymą. Tarybų Sąjunga pradėjo labai stiprinti Leningrado karinės apygardos galią. Dėl to ir Suomija buvo priversta dar labiau modernizuoti savo Manerheimo liniją — galingą ginybinę sistemą, sukurtą Karelų sąsmaukoje.
1939 m. kovo mėn. Tarybų Sąjunga vėl Suomijai pateikė reikalavimą, kad ši išnuomotų jai Sursario (Golando), Lavansario, Seiskario ir Tiurinsario salas. Kaip ir galima buvo tikėtis, Suomijos vyriausybė ryžtingai atsisakė sėstis prie derybų stalo.
1939 m. spalio 14 d. tarybinė vyriausybė vėl nustebino suomius savo įžūlumu: ji pareikalavo, kad Suomija jai 30-čiai metų išnuomotų Hanko uostą, esantį į vakarus nuo Helsinkio, perduotų jai minėtas keturias salas ir dar priedo Bjerkės salą ir dalį Karelų sąsmaukos mainais į tarybinės Karelijos teritorijas, esančias Rebolo ir Poros ežerų rajone. Tarybų Sąjunga pretendavo į 2761 km mainais 5523 km tarybinės teritorijos. Savo reikalavimus ji grindė tuo, kad Suomijos siena yra tik už 32 km nuo Leningrado, kurio strateginę reikšmę sunku pervertinti. Suomijos vyriausybė atsakė visai nesiruošianti prekiauti savo tėvynės teritorija.
Petras 1 savo vardu pavadintą miestą įkūrė nuo seno suomių ir jiems giminingų genčių gyventoje teritorijoje. Ir šiuolaikinėje Leningrado srityje kur ne kur dar galima rasti suomių, vepsų ir kitų ugrosuomių tautybių kaimų. Ir štai štai tikrieji šios žemės šeimininkai turi trauktis nuo šio miesto įsibrovėlio.
Matant, į kur krypsta įvykiai Suomijoje, buvo paskelbta visuotinė mobilizacija. Ir Raudonoji armija, ir Suomijos ginkluotosios pajėgos buvo pasirengusios. Jei galima tikėti tarybiniais šaltiniais, tuo metu Suomija turėjo apie 600.000 karių, 60 tankų, 29 karo laivus, 270 kovos lėktuvų. Ginkluotosioms pajėgoms vadovavo maršalas K. Manerheimas.
1939 m. lapkričio 30 d. rytą Raudonoji armija pradėjo puolimą nuo Berenco jūros iki Suomių įlankos. Iš pradžių Tarybų Sąjunga metė į mūšį 16 pėstininkų divizijų, tankų korpusą, 3 atskiras tankų brigadas, 13 artilerijos pulkų. Jiems aktyviai padėjo aviacija ir Baltijos laivynas.
Pagrindinis smūgis buvo smogtas į Karelų sąsmauką. Šioms grupuotėms vadovavo K. Mereckovas. Leningrado karinės apygardos pajėgos per pirmą mėn. sugebėjo priartėti tik prie pagrindinės Manerheimo linijos prieigų.
Prasidėjus karo veiksmams, rusai šaukė: „Mes tuos suomius užmėtysim kepurėmis!" Bet vietoje lengvos pergalės Raudonoji armija sutiko nepaprastą suomių pasipriešinimą. Visi vyrai ir net moterys stojo prie ginklo ir veržėsi į mūšį, kad apgintų savo brangiąją žemę. Aš sakau brangiąją žemę ne tik patriotine, bet ir tiesiogine prasme. Mat nors Suomija ir nemaža, bet didesnę šios šalies dalį užima miškai, pelkės, ežerai ir uolynai. Geros dirbamos žemės nedaug, o geriausia žemė, teisingiau, Suomijos aruodas ir buvo tose teritorijose, kurių reikalavo rusai ir į kurias dabar veržėsi jų ordos. Tad galima suprasti suomių ryžtą ir pasišventimą, ginant tėvų kraštą. Nusileisdami priešui gyvąja jėga, tankų artilerijos ir aviacijos kiekiui, suomiai keleriopai viršijo grobikus savo narsa ir pasiaukojimu. Gerai ginkluotos, puikiai paruoštos, disciplinuotos, aprūpintos maistu, tvarkingai aprengtos ir apautos suomių armijos karys atstodavo kelis, o gal ir keliolika alkanų, menkai aprengtų ir apautų, nežinia už ką kovojančių rusų karių. Rusams pakilus atakon, jie nebėgdavo, o kaudavosi iki paskutinio atodūsio. Rusams priartėjus prie pat apkasų, jie mesdavo į šalį šautuvą ar automatą ir imdavo į rankas suomišką peilį — pukko, kurį kiekvienas suomis meistriškai valdo, puldavo į rusų gretas ir kaip pasakų didvyriai pradėdavo guldyti neapkenčiamus grobikus.
Įžengus kokiam rusų daliniui į mišką, juos pasitikdavo stipri kulkosvaidžių ugnis. Jauni vyrai ir net merginos kas keliasdešimt metrų medžiuose įsitaisydavo „gandralizdžius", į kuriuos įsikeldavo kulkosvaidžius ir pakankamai šovinių. Jie šaudydavo į priešą tol, kol pasalūnė kulka nutraukdavo jų gyvybės siūlą. Bet už kelių dešimčių metrų rusus pasitikdavo kitas šaulys, toliau dar vienas . . . Tai buvo tikri mirtininkai, nelyginant japonų kamikadzės, nes iš užduoties nė vienas jų negrįždavo.
Kartais įžengus rusams į mišką, niekas jų nešaudydavo, ir jie ramiai galėdavo skverbtis tolyn. Tik staiga ant jų galvų pradėdavo virsti medžiai: mat suomiai prieš rusų ataką iš anksto įpiaudavo medžius.
Degė žemė po grobikų kojomis. Dešimtys, šimtai tūkstančių priešų Kalevalos žemėje rado sau kapus. Suomiai rodė heroizmo ir pasiaukojimo stebuklus, bet jiems padėjo ir gamta. Neišbrendamos pelkės, tankūs miškai, kur beveik kiekvienas medis šaudo, ežerai, o svarbiausia šaltis — visa tai labai stabdė rusų veržimąsi. Ypač sunkiai pakeldavo jie šaltį, nes tuo metu pagal aprūpinimą ir maitinimą raudonarmietis mažai tesiskirdavo nuo lagerininko. Daugybė jų sušaldavo 40—45 laipsnių šaltyje. Bet rusų vadovybė greit rado išeitį — kariuomenės papildymus pradėjo komplektuoti tik iš sibiriečių, o jiems šalčiai jau nebuvo baisūs. Todėl gruodžio viduryje rusams šiaurinėje Suomijoje pasisekė prasiveržti į krašto gilumą. O Karelų sąsmaukoje Raudonoji armija jau turėjo 24 divizijas ir pradėjo ruoštis pagrindiniam Manerheimo linijos šturmui.
Nors Europoje jau visu smarkumu liepsnojo Antrasis pasaulinis karas, bet šis įžūlus ir neišprovokuotas sovietų užpuolimas sukėlė viso pasaulio žmonių pasipiktinimą. Tarybų Sąjunga kaip agresorė, buvo išmesta iš Tautų Sąjungos, nežiūrint įjos protestus. Daugelis šalių siuntė Suomijai vaistų, aprangos ir net ginklų. Kai kur net ėjo kalbos apie savanorių siuntimą į Suomiją.
Lietuva visada palaikė gerus santykius su šia šalimi. Abi tautos panašaus likimo, abi kartu atgavo laisve iš to paties pavergėjo. Nepriklausomybės metuose tarp abiejų respublikų buvo draugiški, nuoširdūs santykiai, todėl nenuostabu, kad, prasidėjus rusų agresijai prieš Suomiją, lietuviai visa širdimi buvo su savo šiaurės bičiuliais, linkėjo jiems laisvės ir pergalės. Žmonės su neramia širdimi gaudė pranešimus iš šiaurės fronto, gėrėjosi ir didžiavosi suomių didvyriškumu.
1940 m. vasario 11 d. Raudonoji armija milžiniškų nuostolių kaina galų gale pralaužė Manerheimo liniją. Suomių daliniai pradėjo trauktis. O vasario 28 d. rusai, sukaupę visas jėgas, pradėjo pagrindinį puolimą visais frontais ir ėmė veržtis į centrinę Suomiją. Žiauraus ir kruvino karo išvarginta didvyriškoji Suomijos kariuomenė buvo priversta.trauktis. Labai jau nelygios buvo jėgos. Rusai užėmė Karelų sąsmauką su visais Manerheimo linijos įtvirtinimais, forsavo Vyborgo įlanką ir užėmė Vipurio miestą.
Matydama tolimesnio priešinimosi beprasmiškumą, Suomijos vyriausybė pasiūlė Tarybų Sąjungai nutraukti karo veiksmus. 1940 m. kovo 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta taikos sutartis. Karas pasibaigė.
Pagal taikos sutartį Suomijos siena buvo perkelta už 150 kilometrų nuo Leningrado, vietoje 32 kilometrų. Tarybų Sąjungai perėjo Karelų sąsmauka su Vipuri (Vyborgo) miestu ir Vipurio įlanka su jos salomis, Ladogos ežero vakarų ir šiaurės pakrantėmis, kelios Suomių įlankos salos, teritorija šiaurėje su Kuolajarvio miestu ir du pusiasaliai Lediniuotame vandenyne. 30-čiai metų buvo išnuomotas Hanko pusiasalis su aplinkinėmis salomis karinės bazės įkūrimui. Vėliau ta bazė buvo perkelta į Porkkala-Udd prie pat Helsinkio ir veikė iki 1955 metų.
Tarybiniai šaltiniai nieko nesako apie Raudonosios armijos nuostolius. Bet galima spėti, kad šiame kare ji neteko apie milijoną karių. Dalis jų žuvo, kita dalis sušalo. Bet be naujai įsigytų nepaprastai svarbių strateginiu atžvilgiu teritorijų, Tarybų Sąjunga įgijo labai svarbų šiuolaikinio karo, ypač žiemos sąlygomis, patyrimą. Iki suomių karo Raudonoji armija neturėjo automatų, tuo tarpu suomiai kariai jau buvo ginkluoti šiais ginklais. Raudonosios armijos vadovybė tinkamai įvertino šį ginklą, ir po šio karo raudonarmiečiai netrukus buvo apginkluoti automatais. Tad galima sakyti, kad, jeigu Tarybų Sąjunga nebūtų kariavusi su suomiais, 1941 metais ji būtų buvusi Vokietijos sutriuškinta.
Gali kilti visai logiškas klausimas: kokia suomiams prasmė buvo priešintis, jeigu laimėti karo jie neturėjo nė mažiausios vilties? Atsakymą galime rasti šios šalies įvykius sugretinus su Pabaltijo šalių įvykiais.
1938 m. balandžio mėn. tarybinė vyriausybė Suomijai pasiūlė pradėti derybas dėl savitarpio pagalbos pakto. Suomiai rado savyje jėgų tarti griežtą — ne. 1939 m. spalio mėn. panašų pasiūlymą Tarybų Sąjunga pateikė ir Pabaltijo respublikoms. Bet šios trys šalys buvo per silpnos ir atsakius neigiamai jos savo pašonėje būtų įsigijusios pavojingą priešą. O tuo metu per Europą ritosi karo banga, užliedama vieną šalį po kitos. Po Lenkijos sutriuškinimo pagal slaptą Molotovo-Ribentropo susitarimą Vilnius buvo atitekęs rusams. Todėl Lietuva, pasirašydama jai pasiūlytą paktą, tikėjosi įgyvendinti savo svajonę — atgauti senąją sostinę. Sutartis visą su trijų respublikų buvo pasirašyta, Lietuva atgavo Vilnių. Lietuvos Latvijos ir Estijos teritorijose buvo dislokuota tarybiniai kontingentai, o jau po aštuonių mėnesių ne be tų kontingentų pagalbos jos buvo prijungtos prie Tarybų Sąjungos ir iki šiol velka nelaisvės jungą.
Ojei Suomija būtų pasirašiusi tą nelemtąjį paktą, ar nebūtų ir jos ištikęs toks pat likimas? Nepamirškime: jog visus kraštus, kažkada buvusius Rusijos imperijos sudėtyje ir po revoliucijos tapusius nepriklausomais. Tarybų Sąjunga traktavo kaip laikinai atsiskyrusias teritorijas ir tik laukė progos, kad jas vėl galėtų pasiglemžti. 0 juk Suomija iki 1918 metų buvo valdoma Rusijos. Be to, Suomijos pašonėje jau buvo Karelų-Suomių tarybinė autonominė respublika. Bet suomių vyrų narsa ir ryžtas sutrukdė šiuos rytų grobonies kėslus.
Skaitytojui gali kilti teisėtas klausimas: kodėl karo pabaigoje Raudonoji armija, pradėjusi veržtis į Suomijos gilumą, nenuėjo iki galo, neprisijungė Suomijos, o sėdo už derybų stalo? Tarybinė propaganda visam psaaauliui skelbia, kad visos sąjunginės respublikos prisijungę savanoriškai. O apie kokį „savanoriškumą" galima kalbėti, kada visa tauta stoja prieš tave? Mes žinome — nebūna karų be dezertyrų. O suomių vieningumą paliudijo tas faktas, kad pirmasis dezertyras Suomijoje buvo tik 1942 ar 1943 metais, kada suomių karys pradėjo suprasti, kad jie jau kovoja ne už savo tėvynės interesus, o už Hitlerio siekius. O nuo 1939 m. karo nė vienas suomis nedezertyravo!
Priimta šlovinti nugalėtojus. Suomija pralaimėjo, bet jos pralaimėjimas prilygo pergalei, nes ji kovai atidavė viską, ką galėjo; ji kovėsi virš savo jėgų. Šimtą dienų vyko kovos ir tos dienos turi būti aukso raidėmis įrašytos į nugalėtųjų istoriją. Suomija pralaimėjo, bet kaip pakilo pasaulyje jos autoritetas! O rytų grobuonis už šį plėšikišką žygį nusipelnė paniekos paniekos ir pasmerkimo!
Tai buvo didinga ir kilni kova už savo krašto laisvę ir egzistavimą. Bet, deja, daugelis jaunosios kartos žmonių apie jį nieko nėra girdėję. Tai galima paaiškinti ir tuo, kad nauji įvykiai Europoje paprasčiausiai nustelbė šį karą. O jis vertas didesnio populiarumo.
Kad Tarybų Sąjungoje šis gėdingas karas užmirštas — nenuostabu . . .
Mes, lietuviai, apie šį karą turime tik vieną knygą, išleistą vokiečių okupacijos metais. Tai suomių rašytojo Viljo Saraja romanas „Išpirktasis kraštas". Tai puiki knyga, kurioje parodoma, kaip reikia aukotis už Tėvyne. Bet, deja, kiek jų beliko mūsų knygų lentynose? . .
Mes, lietuviai, tikime jog ir mes iškovosime laisvę, nes tai kovai mus įkvepia mūsų protėvių žygdarbiai, mūsų bičiulių suomių didvyriškumas!
J. Medvėgalis
* * *
