Dienom, naktim aš kankinuos:
Nejaugi niekas nežinos?
Nejaugi viskas užsimirš,
Ar iškreiptu aidu pavirs?
Šviesi saulužė neprabils,
O tamsią naktį nepakils
Audrą, perkūnais nešina,
Žaibų tviskėjimo pilna?!
Ar girių gelmės neprašneks,
Ar akys ežerų užaks,
Akmuo tylės prie pakelės,
Ar marios skundo neišleis? . .
Nejaugi aimanos skriaudos
Išnyks, užslops ant visados?
Nejau be žado, be minties.
Šalta ramybė užmaršties
Užviešpataus galutinai?
Tai kalinio kraupi rauda
Į dangų aidi visada . . .
Tautietį klausia, — Ar gyva
Dvasia tų pilkapių aukštų?
Gal jau kaip užguiti vergai
Save nuvertinom pigiai?
Ir, trypdami kapus tėvų,
Mes ieškome naujų dievų?
Jei sūnūs motiną parduos,
Už Judo grašį atiduos —
Išsisklaidys darni šeima . . .
Tik pamotė gudri, pikta
Prie mūsų židinio jaukaus
Su botagu šeimininkaus.
Tada jau niekas netikės,
Kad kaltas skolą užmokės . . .
Ir jų minias kankino ten:
Teisybės pasmerktos vardan —
į dujų kameras sugrūdo . . .
Bet ne mažiau nužudė čia
Ledinė Sibiro kančia,
Beviltis ilgesys namų,
Žiaurumas požemių tamsių,
Kur bolševikai sužvėrėję
Taurių lietuvių kraują gėrė.
Lenkiuos prieš Lermontovo „Mcyri",
Baladė ta, lyg perlas žėri,
Tarp kūrinių kilnaus poeto.
Tiek daug širdies į ją įdėta!
Tokia jėga jos begalinė:
Kaip ilgesys namų, gimtinės,
Kaip laisvės netekimo skausmas,
Gilaus nusivylimo jausmas.
Bet šis herojus pramanytas, —
Jeigu ne tas, siužetas kitas
Poeto širdyje atgytų.
O kad šiandieną pamėgintų
Kas nors paliesti žaizdą gyvą! . .
Nublokšti skraiste nevalyvą
Nuo atminimo tų herojų,
Kuriuos despotai sudorojo.
Kurių nežinomas net kapas, —
Taiga po maumedžiais jį slepia . . .
Juos ryja tundrų klampūs liūnai,
Po anglių klodais liko kūnai.
Ne pasakų tai karaliūnai,
Ne milžinai iš Naglio kalno —
Tai Lietuvos vaikai ten šaunūs.
Jie mūsų broliai, vyrai, sūnūs.
Nelygią kovą jie kovojo,
Galingi priešai juos teriojo.
Per audrą kėlėsi ir krito,
Jie dūžo į uolas granito.
Kovos lauke nepasitraukė,
Pasigailėjimo nelaukė.
Vėl turime naujus Pilėnus . . .
Tad nepamirškime nė vienas
Tų kurie už laisvę ir idėją
Gyvenimo atsižadėjo.
Ašigalio speiguos jie miega —
Aplink naktis, pūga ir sniegas,
Ir mirgančių pašvaisčių šokis,
Šiaurinių dvasių piktas juokas,
Ten vandenynas lediniuotas,
Uralo vėjas nežabotas
Didingą „Requiem" jiems groja —
O jie — pavasarį sapnuoja . . .
A. Varūnas
