SNO GENERALINIAM SEKRETORIUI
GERB. P. KURTUI VALDHAIMUI
Per 34 savo veiklos metus Suvienytųjų Nacijų Organizacija yra daug nuveikusi, skatindama ir spartindama pavergtųjų tautų išsivadavimo procesą bei gindama silpnesniųjų teises. Ta kilni SNO misija gerai žinoma ir lietuvių tautai. Kupina nuoširdžios padėkos ir solidarumo, ji nuolat stebi SNO pastangas įgyvendinti visame pasaulyje taiką, lygybę ir brolybę, kelti tautų ekonominį ir kultūrinį lygį, užtikrinti jų nacionalinio ir politinio apsisprendimo teises. Tačiau, džiaugdamasi kitų kraštų nepriklausomybės atkūrimu ir įvairiopa jų pažanga, Lietuva negali nejausti tam tikro kartelio ir nuoskaudos: kodėl SNO taip ilgai nepastebi kraujuojančių Lietuvos žaizdų, kodėl ji iki šiolei lieka abejinga tragiškam TSRS pavergtų tautų likimui? Ar šimtai tūkstančių Lietuvos sūnų ir dukrų, kritusių pastaraisiais dešimtmečiais kovoje su raudonaisiais okupantais, nėra pakankamai motyvuota paraiška tautos nepriklausomybės atkūrimo bylai iškelti? Ar tauta, nesuklupusi per 40 sunkių nelaisvės metų, atlaikiusi fizinį ir dvasinį genocidą ir vis dar rodanti drąsos priešintis pavergėjams, nėra verta laisvės? Tad kodėl šiame garbingame tarptautiniame forume neginama jos šventa teisė būti laisva ir nepriklausoma?
Šiandien šis klausimas iškyla kiekvienam doram lietuviui, išgirdus tariant SNO vardą. Kaip motyvuoti ir paaiškinti šį išskirtinį SNO požiūrį į Lietuvos ir kitų TSRS engiamų tautų reikalus?
Kai kas Vakaruose tvirtina, jog tarybinis imperializmas yra nuožmus ir nieko nepaisantis, kad jokios kalbos ir jokie argumentai jo neįtikins, ir gera valia jis iš savo kolonijų nepasitrauks. Kas kita, kai tenka derėtis su demokratinėmis valstybėmis, kurios reaguoja į kritiką ir anksčiau ar vėliau paklūsta daugumos nuomonei. Kažkas net mėgina įrodinėti, kad įvairūs Tarybų Sąjungai reiškiami protestai tik apsunkina jos engiamų tautų būklę ir tylėjimas yra kur kas naudingesnis. Atseit, reikia laukti TSRS sudemokratėjimo, kol kažkada susiklostys palankios aplinkybės ir jau bus įmanoma užtarti ir tarybinio imperializmo užguitas tautas.
Tačiau tikroji etika reikalauja kovoti su blogiu ir tuo atveju, kai nelaukiama lengvos ir greitos pergalės. Koks pragaištingas yra tylėjimas, mes žinome iš savo skaudžios patirties.
Kai buvo žudomi gimtajame mūsų krašte ir tremiami į Sibirą tūsktančiai lietuvių — pasaulio teisinės institucijos tylėjo.
Kai po to imta masiškai kolonizuoti Lietuvą, jos taip pat tylėjo, šiandien jau pradėtas naikinti mūsų krašto grožis ir gamtos ištekliai. Nedideliame mūsų krašte forsuojama radiaciją skleidžiančių objektų statybą, kaupiamos įvairios kenksmingos medžiagos. Nusikaltėliu jau laikomas tas, kas išpažįsta Kristaus tiesas ir nori savo gyvenime vadovautis krikščioniškąja etika. Ką žmonėms daryti, kaip gelbėtis nuo sielų žalojimo, jai jokios kitos etikos čia nėra ir paguodos ieškoma tik alkoholyje.
Pastaraisiais mėnesiais pradėtas vykdyti naujas siaubingas nusikaltimas — jau įgyvendinama Taškento konferencijos patvirtinta naujoji rusinimo programa. Jos tikslas — išstumti lietuvių kalbą, taip pat ir kitų TSRS pavergtųjų tautų kalbas iš valstybinio ir viešojo gyvenimo, galutinai sunaikinti šių tautų nacionalines kultūras. Apie šią programą jau esame smulkiau informavę laisvąjį pasaulį. Kur girdėta, kad XX amžiuje — tautų išsivadavimo ir jų kultūrų klestėjimo laikotarpyje — būtų puoselėjami tokie žiaurūs, antihumaniški planai! Šimtmečiais pripažįstama ir gerbiama teisė kalbėti gimtąja kalba šiandien mums komunistinių pavergėjų ignoruojama.
Jau XVI a. lietuvių kultūros veikėjas Mikalojus Daukša rašė: „Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama savo kalba (. . .). Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtimu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą . . .".
Tai, kas XVI a. buvo laikoma didžiausia tautos vertybe, šiandien iš jos atimama. Mums atrodo, kad tylėjimo laikotarpis jau turi baigtis. Jei dar ilgiau bus nutylimos Lietuvos ir kitų TSRS pavergtų tautų problemos, vėlesni pokalbiai gali būti jau beprasmiški. Jei Suvienytų Nacijų Organizacija nori likti ištikima savo paskelbtiems principams, ji turi neatidėliodama daugiau dėmesio skirti ir mūsų reikalams.
Šiandien mes prašome padėti mums apginti gimtąją kalbą, kuri yra didžiausias mūsų turtas ir nacionalinės kultūros pagrindas. Jei mes šio turto neteiksime, galimas daiktas, kad artimiausiais dešimtmečiais dar keletas tautų bus išbraukta iš pasaulio istorijos ir kultūros raidos. Priešingai, — suteikta lietuvių ir. kitoms TSRS pavergtoms tautoms SNO pagalba nacionalinių kalbų gynimo reikalu sustiprintų ne tik šių tautų atsparumą kovoje su pavergėjais, bet įrašytų tolygiai ir naują garbingą puslapį į SNO istoriją. Mes tikime, kad SNO mūsų pagalbos prašymą išgirs ir atliks moralinę savo pareigą.
Išsamesnę medžiagą apie 1979 m. gegužės mėn. Taškente įvykusią konferenciją bei kitus sąjunginių respublikų rusinimo faktus, prireikus, Jums, Gerb. Sekretoriau, gali pateikti lietuvių išeivijos visuomeninės organizacijos, kurios, mes manome, tai noriai atliks.
Reikšdami Jums gilią savo pagarbą, nuoširdžiai dėkojame už tas pastangas ir rūpestį, kurių viliamės iš visos Suvienytųjų Nacijų Organizacijos mūsų tautos teisėsm apginti.
Kadangi Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinė grupė veikia pogrindyje, pavardžių neskelbiame.
Lietuva, 1979 spalio 31
Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinė grupė
A. Tautmila
