Keturi žiaurios okupacijos dešimtmečiai ne tik sukomplikavo Lietuvos ekonominį gyvenimą, nualino gamtą, sumažino jos išteklius, sunaikino daug kultūros vertybių, bet kelia ir didžiulę grėsmę tolesniam tautos egzistavimui.
Viena iš pačių didžiausių okupacijos blogybių, kertančių tautos gyvybės šaknis, yra girtavimas ir alkoholizmas. Dėl šios blogybės kasdien yra šeimos, žūsta avarijose ir kituose nelaiminguose įvykiuose dešimtys žmonių, gausėja susirgimų įvairiomis psichinėmis ligomis, vis daugiau gimsta fiziškai ir psichiškai nepilnaverčių žmonių. O kiek padaroma sunkių nusikaltimų ir patiriama dvasinių bei materialinių nuostolių! Jokia statistika viso to neįmanoma išreikšti. Kai kas šią nelaimę lygina netgi su pokario metų fiziniu genocidu, kai per vieną dešimtmetį mūsų žmonių buvo tiek sunaikinta, jog tauta buvo atsidūrusi prie pat prarajos krašto. Jei ne po to sekęs atoslūgis, šiandien tikriausiai mūsų tautai ar bent jos kultūrai būtų rašomas nekrologas. Deja, ir vėl kartojasi panaši situacija. Tik šįkart okupacijos veiksniai sukūrė tokią situaciją, kad ne kiti mus, o mes patys save naikiname. Tai, žinoma, dar skaudžiau.
Norėdami toliau gyvuoti kaip tauta ir išsaugoti savo dvasines vertybes, turime viską realiai apsvarstyti ir, kol dar ne vėlu, stoti į žūtbūtinę kovą dėl savo tautos egzistencijos.
Kad iškilusi grėsmė yra tikrai reali, įtikinamai it vaizdžiai rodo žemiau pateikiami statistiniai duomenys, paimti iš š.m. rugsėjo mėn. įvykusio blaivininkų pasitarimo (Apie jo organizavimo sunkumus rašoma šiame numeryje „Žiniose" — Red.).
Respublikoje 300.000 žmonių kasdien piktnaudžiauja alkoholiu, t.y., kas vienuoliktas jos gyventojas jau yra tapęs alkoholiku. Suaugęs Lietuvos gyventojas per metus išgeria 26 litrus absoliutaus alkoholio (100 laipsnių stiprumo). Kasdien kiekvienas Lietuvos vyras išgeria po 180 gramų degtinės, o juk 100 gr. degtinės jau laikoma alkoholiko norma. Kas septintas alkoholikas — moteris. Apskritai per metus vienas Lietuvos gyventojas suvartoja 82,3 litro alkoholinių gėrimų. 1977 m. vienas respublikos gyventojas alkoholiui išleido iš viso 179 rub. Praėjusiais metais išleista dar keletu rublių daugiau. Pvz., 1978 m. vienas Vilniaus gyventojas alkoholiui išleido 189 rub.
Kokiais tempais didėja alkoholio suvartojimas, rodo šis palyginimas — nuo 1960 iki 1968 m., t.y. per aštuonerius metus, alkoholio suvartojimas Lietuvoje padidėjo net 3,8 karto! Alkoholio suvartojimas ir toliau kasmet didėja. Kaip šia blogybe esame kitus aplenkę, rodo antras palyginimas: vienas pasaulio gyventojas per metus suvartoja 2,4 litro absoliutaus alkoholio, o Lietuvos gyventojas net 10,2 litro — beveik 5 kartus daugiau.
Ne taip seniai baisėdavomės, išgirdę kalbant apie didėjantį moterų girtavimą, šiandien jau kalbama apie paauglių ir vaikų girtavimą. Ne vienas ir savo akimis matėme prie parduotuvių vaikus, besmaguriaujančius „rašalu" ar alumi. Statistika jau užfiksavo patį jauniausią Lietuvos alkoholiką — tai berniukas, gyvenąs Šalčininkų rajone, neturintis dar nė 13 metų. Be abejo, panašių skaudžių faktų greitai išgirsime ir daugiau. Miesteliuose ir kaimuose reikalai kur kas blogesni negu didesniuose miestuose. Pastaruosiuose esame daugiau žmonių, atmetančių šį klaikų gyvenimo būdą. Tačiau kaimuose jau nedaug besutiksi blaiviai gyvenančių vyrų.
Tai, kad Lietuvoje iš tikrųjų susidarė tragiška būklė, jau patvirtina ne tik periodika, bet ir rašytojų balsai, vargais negalais prasiveržę pro cenzūrą. štai trumputė ištrauka iš Mykolo Karčiausko „Žvirgždės poemos" II-sios dalies, išspausdintos 1979 m. „Pergalės" 9 nr.:
„Kai vaistai tobuli, ir ligos tobulėja.
Kada gi tiek girtų po kaimą šlitinėjo?
Kiek mes žmonių prarandam, kiek prarasti žadam,
degtinėj ieškome, ko darbuose neradom.
Prigėrė šuliny, po mašina pateko,
sutraiškė ar naminę gerdami apako.
Kiek motinų pragėrė motinystės teisę,
kuo meilę motinų mes kūdikiams pakeisim?
Dienugaloj per kaimą eina prisigėrus.
Visi pakampiai krautuves plačiai atvėrė.
Pasmaugs dorovę, prigimtį žmogaus ir būdą,
naujagimius, ir tuos, ir tuos planingai žudom
žygiuodami į priekį, į rytojų šviesų . . ."
Ką šioje kraupioje situacijoje siūlo mums partija ir vyriausybė? Kokias gi kovos priemones ji numato?
Vienas iš respublikiniame pasitarime kalbėjusių pabrėžė, kad vyriausybė žada alkoholinius gėrimus pilstyti į mažesnio tūrio butelius (po 100 ir 200 gr.) bei šiek tiek sumažinti alkoholio gamybą. Kai dėl pirmojo pažado, tai kažkas pasakė, kad taip tik dar daugiau užteršim gamtą šukėmis. Antrasis pažadas taip pat nerealus: kokiom gi prekėm valstybė pakeis alkoholį, jei kasmet didėja prekių deficitas? Tad kokiu būdu ji išvilios kasmet iš respublikos gyventojų tuos 600 milijonų, kuriuos gauna už alkoholinių gėrimų pardavimą? Juk tai penktadalis visos respublikos prekių apyvartos, ir tiek sumažinti pajamas neleis nei CK, nei Ministrų Taryba.
Pagaliau ar gali kovoti su šia negerove tie, kurie ją sukūrė? Vienas to paties respublikinio pasitarimo dalyvių išdrįso pasakyti, kad blaivybės akcija vyksta ir vyks be valstybės paramos. Matyt, dabartinė valdžia verčiau linkusi bet kuriuo būdu pratęsti savo egzistavimą, negu aukotis liaudies gerovei ir pasitraukti iš istorijos arenos.
Tad nėra ko laukti iš partijos ir vyriausybės, kad jos imtųsi gelbėti mus iš didžios nelaimės.
Pasitarime niekas atvirai ir nekėlė klausimo, iš kur atsiranda ta blogybė ir kur jos šaknys. Tačiau daugeliui šiandien ir taip aišku, kad nuolatinis žmonių paniekinimas, dvasinių jų reikmių ignoravimas bei pavertimas paprastais darbo galvijais, ir yra tos priežastys, verčiančios milijonus komunistinės santvarkos žmonių degraduotis. Atsidūrę prieš neįveikiamą, žmogiškąjį orumą bei laisvę gniuždančią dieną, nepatirdami jokios šilimos ir tejausdami nuolatinį, dažnai net nenusakomą, dvasinį alkį, žmonės metasi į desperaciją, į nuopolio ir savęs naikinimo kelią. Tai kerštas. Fatališkas, daugelio net nesuvokiamas kerštas sistemai, privertusiai juos degraduotis. Žmonės, žūdami, naikina ir pačią sistemą. Be abejo, toks kelias mums nepriimtinas. Pirmiausia, etiniu požiūriu. Mes negalime abejingai stebėti, kaip žūsta tūkstančiai silpnesniųjų, nesugebėjusių rasti atramos prieš juos niveliuojančias jėgas. Kita vertus, ar galime būti tikri, kad po viso šio alkoholinio košmaro liks dar tiek dorų lietuvių, jog būtų įmanomas valstybingumo atkūrimas ir ekonomikos bei kultūros plėtojimas. Juk nežinia, kiek dešimtmečių dar teks mums grumtis su alkoholizmo skatintojais. Ar tuose žmogiškuose griuvėsiuose nepalaidosime ir tų vertybių, kurių puoselėjimu rūpinomės šimtmečiais? Gal po to siaubo bus tik skurdus vegetavimas?
Todėl paprasčiausia logika verčia mus apsidairyti aplink ir daryti viską, kas įmanoma, savo interesams ginti. Pirmiausia — pradėkime nuo savęs. Įsipareigokime iš viso negerti alkoholio arba bent iki minimumo sumažinti jo vartojimą. Kai įveiksime save, tada galėsime padėti ir kitiems. Nesijauskime esą vieniši. Visada savo aplinkoje mes surasime žmonių, kurie mus supras ir padės. Svarbiausia — pradėti kovą! Ilgainiui surasime daugiau bendraminčių ir kils platesnis šios veiklos sąjūdis. Be to, kovoje kartais gims ta tokių jausmų, kurie viską nušviečia dar ryškesne šviesa ir įkvepia drąsiems žygiams. Tikėkime, jog gerus darbus laimina ir Dangus. Nelengva buvo ir Motiejui Valančiui pradėti blaivybės veiklą rūsčiomis carizmo sąlygomis. Tačiau kaip veikiai ji išsiplėtė ir kokiu veržliu ir skaidriu srautu nutekėjo! Vargu ar vėliau bereikėjo didelių vadovų ir įkvėpėjų. Viskas jau vyko savaime.
Be to, tai bene vienintelė sritis, kur valdžia bejėgė imtis prievartos. Niekas mūsų neprivers gerti, jei mes patys negersime. Žinoma, ji galės kliudyti organizuotai veiklai, tačiau žmonių sąmoningumas yra didžiausia organizuotumo forma ir prieš ją valdžia neras jokių efektyvių priemonių.
Kai kurie Lietuvos kunigai jau aktyviai pradėjo šią kovą. Atsiranda entuziastų ir tarp pasauliečių. Visada sunkiausia pati pradžia. Užmezgę kontaktus ir jausdami vieni kitų žingsnius, būsime drąsesni ir savo veiksmuose ir darbuose. Tad stokime į garbingą kovą dėl savo tautos gerovės, dėl žmonių dvasinio grožio ir laimės!
B. Andriūnas
***
