(Šventiko D. Dudko pareiškimai)
Tarybinėje spaudoje buvo paskelbtas šventiko D. Dudko pareiškimas, datuotas 1980 m. birželio 5 d. bei parodytas jo pokalbis televizijos laidoje. Savo pareiškime spaudai ir per televiziją D. Dudko, labiausiai pagarsėjęs stačiatikių Bažnyčios Tarybų Sąjungoje religinis veikėjas, tariamai „pasmerkė savo antitarybinę veiklą ir atsisakė ją tęsti" („Tiesa", 1980.1.22.).
Žemiau skelbiami D. Dudko pareiškimai sukrečiančiai parodo, kokiomis inkvizitoriškomis priemonėmis buvo išgauti jo pareiškimai tarybinei spaudai ir televizijai, ir kokias pragariškas kančias jie ,sukėlė jo sieloje.
šventiko D. Dudko drama atskleidžia ne tiek jo asmenybės silpnąją pusę, kiek dar kartą pademonstruoja visam pasauliui, kaip pasibaisėtinai nužmogėjusi, kokia apgaulinga ir žiauri yra Tarybų valdžios politika.
Šventikui D. Dudko „Aušros" redakcija linki atgauti dvasinę sveikatą ir toliau tvirtai tęsti garbingą savo veiklą.
Būtinos pastabos mano reikalui
Jeigu kartais negrįžčiau iš tardymo proceso, noriu, kad išliktų sekančio turinio mano pareiškimas.
Mane apkaltino pagal 70 str. I dalį. Grasino pritaikyti 64 str., t.y. apkaltinti antitarybine veikla, visuomenės ir valstybinės santvarkos šmeižimu, antitarybinių knygų bei pamokslų rašymu ir platinimu, o taip pat žodine forma, bendradarbiaujant su užsienio organizacijomis ir siekiant pakenkti bei susilpninti valstybinę santvarką ir tarybinę valdžią. Po savo arešto aš parašiau Maskvos m. ir Maskvos srities KGB valdybos viršininko vardu pareiškimą, kuriame stengiausi išaiškinti, kad kovoju tiktai prieš bedievybę ir niekuo daugiau neužsiimu, kad man pritaikytos neleistinos priemonės: vietoj ideologinių — administracinės, t.y. areštas. Be to, areštavo mane apgaulės būdu, lyg tai iškviesdami liudytoju, visai nekreipdami dėmesio į mano sveikatos būklę, šeimos padėtį — šeima palikta likimo valiai; krata padaryta nedalyvaujant nei man, nei mano žmonai.
Atsakymo nesulaukiau.
Prasidėjo fizinis ir moralinis kankinimas. Fizinis: atėmė elastinius tvarsčius, kuriuos aš dėvėjau, kentėdamas dėl įsisenėjusio trombo-flebito; į mano prašymus atsakydavo paniekinančiais ir ciniškais atsakymais; neleido vartoti mineralinį vandenį, kurį gerdavau dėl skrandžio negalavimų; nežiūrint, kad man padidėjo kraujospūdis, mane visiškai iškamavo ilgesys ir rūpestis dėl savo šeimos narių, paliktų be mano pagalbos, nežinia apie jų likimą. Suprantu, pažiūrėjus iš šalies, tvarsčiai ir mineralinis vanduo gali pasirodyti kaip smulkūs ir nereikšmingi dalykai, ar net juokinga priežastim, ypač kaliniui. Nejaugi tu ėjai į kalėjimą tikėdamasis ten komforto ir nežinojai, kas tavęs laukia? Ir man dabar taip atrodo. Tačiau tada man visa tai atrodė per daug reikšminga: jeigu gali atimti tvarsčius, samprotavau aš, reiškia, gali viską padaryti; ir draudimas naudotis tvarsčiais man prilygo draudimui naudotis ir vaistais. Tie, kuriems pažįstamas tromboflebitas, žino, kad tokiu atveju gali paaštrėti liga: venų uždegimas, trombai, kraujo indų užsikimšimas ir žaibiška mirtis. Reiškia — tas pats kaip ir sušaudymas. Suprantu, kad galima tokiu atveju sudirginti vaizduotę, tačiau toks fizinis susidorojimas ir priveda prie panašaus sudirginimo.
Moralinis: atėmė iš manęs šventiko rūbus, numovė ir nuo piršto, ir nuo kaklo kryžių, draudė save vadinti šventiku, pareikšdami: „Jūs mums ne šventikas, o nusikaltėlis; į jokius paaiškinimus nekreipė dėmesio. Tiesa, nei mušimo, nei grubumo nebuvo, tačiau mušimą kartais lengviau pakelti negu metodiškai apskaičiuotą spaudimą: įkalbinėjimai, reikalavimai gailėtis, pasiūlant už tai mineralinio vandens, pasimatymą su šeima ar susirašinėjimą su ja.
Aš pajutau, kad mano valia pasipriešinimui silpnėja, padidėjo baimė dėl savo gyvybės — vis-gi 59-ti metai — neišgyvensiu. Pradėjau galvoti, ar reikalinga kam mano mirtis? Pradėjau kabintis kaip skęstantis — gal dar sugebėsiu ką nors nuveikti, jeigu pasisektų ištrūkti? Įrodinėti jiems savo nekaltumą buvo beprasmiška — kaip į sieną. Jie į nieką nekreipė dėmesio. Tokiu būdu aš nusprendžiau kalbėti su jais, pusantro mėnesio tylėjęs.
Sprendimas kilo iš apaštalo žodžių: „Su graiku — kaip graikas, su žydu — kaip žydas". Matomai kažkokią kalbą galima rasti ir su bedieviais, galvojau aš. Tačiau, kaip matyti, kalbėtis su bedieviais jų kalba, tai tas pats, kaip kalbėtis su šėtonu. Pradėjau taip samprotauti: iki šiol žvelgiau savom akim, t.y. šališkai, o dabar noriu pažvelgti kaltintojų akim. Suprantu, kad pašaliniams tokios akys nesuprantamos, nes kaip galima žiūrėti kaltintojo akimis, o neturėti savų. Tačiau įsivaizduokite, kad žudikas įrėmė jums į kaktą peilį, ir jūs norit kaip nors atitraukti jo dėmesį. Galima sakyti ir taip, kaip aš sakiau. Prašau, pasamprotaukime: „Suprantu tave, žudike, tu nori mane užmušti, tačiau aš noriu žinoti, kodėl nori mane nužudyti", ir pradedi vardinti visus galimus žmogžudystės motyvus, tuo pačiu lyg ir sukeldamas gailestį sau. Ir staiga įvyksta stebuklas — kaip ir mano atveju — jis pasiduoda. Išsiveržus į laisvę, visa tai gali pasirodyti juokingai ir net bailokai. Tačiau kai buvo įremtas peilis, taip neatrodė.
Žinoma, galimas ir hipnozės atvejis iš žudiko pusės: žiūri į tave, o tu prarasdamas valią lemeni jo žodžius. Ir kas žino, gal ir man buvo panaudota viskas, nes aš pilnai buvau jų rankose, o šiuolaikinių priemonių valios sugniuždymui šiandien daugiau, negu reikia. Todėl ir mano pareiškimas spaudai ir televizijai parašytas kaltinimo (kaltintojų) žodžiais. Čia aš pasielgiau visai paprastai: kuo mane kaltino — viską prisipažinau ir prisiėmiau sau.
Meldžiau Dievą, kad Jis išsklaidytų mano suklydimą ir sustiprintų mano drąsą. Tačiau vis dėlto įvyko tai, kas turėjo įvykti. Kodėl taip pasidarė, dar sunku spręsti. Galų gale — tai Dievo valia. Savo prisipažinimu tiesiogiai prisidėjau prie tikėjimo persekiojimo, kuris, tiesą pasakius, pas mus niekada nenutrūko. Jau vien tas faktas, kad visose mokymo bei mokslo įstaigose ateizmas statomas aukščiau visko, kalba pats už save. Ir šiuo atveju aš ne tik prisidėjau prie tikėjimo persekiojimo, bet ir apmulkinau kitus. Argi bedieviams neaišku, kad niekas nepatikėjo tuo, jog taip lengvai galima atsisakyti aukščiausio savo gyvenimo tikslo? Negi kalėjimas — idealiausia priemonė, padedanti pakeisti įsitikinimus? O aš juk ir šmeižiau, ir mulkinau . . . Pasidavęs jų fiziniam ir moraliniam spaudimui, aš kenčiu dabar pragariškas kančias, kas baisiau už kalėjimą ar mirtį, ir prašau visus tikinčiuosius melstis už mane.
Jeigu atsitiko tai, ko aš prašiau Dievą, kad neatsitiktų, reiškia, taip reikėjo. Aš pradedu galvoti, kad čia pasireškė Dievo valios veikimas, reiškia, tai reikalinga tam, kad aš galėčiau viską pasakyti liudininkų akivaizdoje. Ten manęs niekas negirdėjo, čia girdite jūs visi. Ten galėjo man atsiųsti tik lželiudininkus (netikrus), čia jūs būsite garbingais ir bešališkais liudininkais. To jus meldžiu Dievo vardu.
Visa, ką dariau, dariau visų akivaizdoje, rašiau knygas, spausdinau, sakiau pamokslus, dalyvavau pokalbiuose. Niekada aš nekovojau prieš valdžią ir neignoravau teisėtvarkos reikalavimų, tiktai kalbėjau: „ciesoriaus — ciesoriui, Dievo — Dievui". Tačiau, jeigu ciesorius kišasi į Dievo reikalus, reikia priešintis visomis savo išgalėmis, žinant, kad Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių. Aš siekiau, kad mano krašto žmonės būtų morališkai sveiki, kovojau už šeimų patvarumą, prieš bet kokį moralinį palaidumą. Aš niekada nieko sąmoningai nešmeižiau, su jokiomis užsienio organizacijomis nebendradarbiavau, tam, kad kenkti savo šaliai, tiktai leidau užsienio leidykloms spausdinti mano knygas, kadangi pas mus jų negalėjau atspausdinti. Mane ir mano dvasios vaikus pastoviai persekiojo dėl religinių įsitikinimų, ypač 1974 m. nuo mano aktyvios veiklos pradžios. Prasidėjo prieš mane spaudoje šmeižtai, žiūr. taryb. leidinius „Literaturnaja gazieta", „Izvestija", žurnalas „Ogoniok" ir kt., vadindavo mane kartu fašistu, monarchistu, sionistu, kas visiškai nesuderinama viename asmenyje. Tai pasakyta Belovo ir šilkinio knygoje „Diversija be dinamito". Visaip trukdė mano darbui. Siaubinga katastrofa atsitikusi man, taip iki šiol ir neišaiškinta, dėl kieno kaltės ji įvyko. Kai kurie faktai kalba už tai, kad ji buvo iš anksto suredaguota.
Būdamas kalėjime, aš negalėjau atvirai apie tai kalbėti, ir galvoju, kad Dievas leido man ištrūkti, kad galėčiau viską išpasakoti.
Atminkite, per tardymą iš esmės su manim nekalbėta, d ir objektyvaus tardymo, galima sakyti, nebuvo. Pareiškimas spaudai ir televizijai — tai ne mano žodžiai, tai jų kalba, kaip sakiau, iš kaltinimo pozicijos. Atgavęs laisvę, aš taip pat nelaisvas, mane visur sekioja, negaliu ramiai dirbti.
Štai mano paskutinis žodis: aš toks pats, koks buvau, kova su bedievybe — mano gyvnimo tikslas. Bedievybė, mano manymu, yra ir praktinė, ir teoretinė, pasireiškianti ir tarp ateistų, ir tarp vadinamų tikinčiųjų. Bedievybė — ne tik Rusijos, bet ir viso pasaulio pikčiausias priešas, todėl jai reikia skelbti nesutaikomą kovą. Ji įvykdo patį juodžiausią nusikaltimą — nužudo žmogaus sielą.
Apginkite mane nuo žiauraus bedievių persekiojimo. Nori jie to ar nenori, tačiau turi skaitytis su jūsų tiesos žodžiu. Aš nieko nedariau slapta, o jie nori mane slapta nuteisti. Prašau atviro teismo ir prašau visus mane pažįstančius ir mano žodžių klausiusius tiek Rusijoje, tiek ir užsienį būti mano liudininkais.
Kalba, kad mano pasisakymas spaudoje ir per televiziją, pablogins tiek kalinių, tiek persekiojamųjų padėtį: Igorio Ogorčovo, Vl. Osipovo, šventiko Glebo Jakūnino, Levo Regelsono, Viktoro Kapitančiuko, Ignatijaus Lapkino, Tatjanos Velikanovos, Tatjanos Osipovos, A. Ogorodnikovo, S. Jermolajevo, A. Sacharovo ir daugelio kitų. Lenkiuosi prieš juos ir prašau atleidimo, o tuo pačiu prisijungiu prie jų. Jie kenčia nekalti, apginkime ir juos. Aš palaikau visus kalinius. Kaip anksčiau taip ir dabar tvirtinu: visi kaliniai — mano dvasios vaikai.
Gyvenantieji laisvėje, būkite mūsų liudininkais ir gynėjais!
1980.VI.18-27
šventikas Dimitrijus Dudko
Archijerėjui Vasilijui Briusalskiui
Brangus valdytojau!
Aš antrą kartą bandau rašyti Jums, tačiau plunksnakotis krenta iš rankų. Ką aš parašysiu, kuo pradžiuginsiu Jus? Didžiausias džiaugsmas būtų, jei aš būčiau atlaikęs Bažnyčios priešų spaudimą, tačiau aš pats tapau jų visiškai sugniuždytas ir dar suteršiau Jūsų šventą vardą. Nepadės man atsiprašinėjimai nei prieš Jus, nei prieš ką nors kitą.
Jeigu kas būtų sakęs, kad aš taip pasielgsiu, tai suprasčiau kaip šmeižtą. Tačiau, matyt, aš pervertinau savo jėgas, puoliau taip žemai, kaip niekas kitas. Dėl ko šitaip atsitiko? Ką kaltinti?
Pirmiausia, žinoma, save. Tačiau aš dar nepajėgiu kaip reikiant susigaudyti, priežasčių daug, bet nei viena negali pateisinti manęs. Tiktai pasakysiu, kad tokių kančių, kaip dabar, aš dar niekada nepatyriau. Ką reiškia pragaras, pajutau ant savęs. Kad tik atitaisyčiau padėtį, aš pasiruošęs viskam, tačiau kaip? Dar vis negaliu sugalvoti. Ką dariau, pats už viską atsakau. Atsimenate, kaip aš pasitikėdamas savim rašiau: „Apie viską noriu kalbėti, mokyti, viską išpažinti." Daug visko ten buvo išvardinta, nebuvo tik vieno — kaip kalbėti apie savo gėdą? Matyt tai reikės atlikti už mane kitiems.
Prašau Jūsų šventų maldų ir, jei galite, atsiprašykite mano vardu Krasnovo ir Nebolsino, galbūt Jūsų kaip Archijerėjaus, jie paklausys, štai ir viskas. Daugiau neturiu ką pasakyti. Mano reikalai dar nebaigti, jie iš tikrųjų tik prasideda. Ateity laukia daug sunkumų, kadangi savo kelią aš pats pasunkinau.
Atleiskite ir pasimelskite!
Prašau Jūsų palaiminimo!
šventikas Dimitrijus Dudko
Visiems, visiems . . .
Mažai kas supranta, ko, taip susiklosčius reikalams, aš dabar noriu. Iš tikrųjų man. dabar - bus sunkiau, negu anksčiau. Atsitrauks nuo manęs žmonės, bus sukompromituotas mano vardas. Tačiau, tikiu, Dievas padės, su Jo pagalba aš ir noriu veikti.
Dieve, padėk pasirinkti tikrą kelią, išlikti pačiu savimi, būti gudriu kaip žaltys ir nekaltu kaip balandis. Aš likau toks, koks buvau, mano įsitikinimai nei kiek nesusvyravo. O! Jeigu Jūs galėtumėte visa tai suprasti! . . Man Jūsų pagalba, atsargi ir apgalvota, dabar reikalinga labiau, negu bet kada. Viskas priklausys nuo to, kiek Jūs dar pasitikite manimi. Duok, Dieve, mums visiems supratimo, kad galėtume Dievo darbus atlikti ir pagarbiose, ir nepagarbiose, ir galimose, ir negalimose sąlygose. Mano idealas — pravoslavija ir pravoslaviška Rusija. Tiktai pravoslaviškoj įtakoj rusų žmongus gali tapti tuo Dievo sukurtu ir pašauktu žmogumi. Nuo Rusijos pravoslavijos priklauso ir viso pasaulio išsigelbėjimas — tuo aš tikiu.
Dabartinės sąlygos reikalauja laikytis ne tik tvirtos linijos, bet ir būti lankstiems, tapti ne tik kankiniais, bet išpažinėjais ir mokytojais, skelbiančiais visiems žmonėms Kristaus mokslą.
Kol kas aš vienišas, kol kas prašau visus melstis, kad negalimas su Dievo pagalba taptų galimu. Aš tikiu Dievo pagalba ir pasitikiu tiktai Juo. Negali juk būti, kad Dievas būtų silpnesnis už šėtoną.
Tegu prisikelia Dievas ir tegu dreba Jo priešai! Taip ir įvyks!
šventikas Dimitrijus Dudko
Broliai katalikai!
Jūs supratote mane visokiuose mano gyvenimo momentuose: kada organizavau pokalbius-pamokslus, kada beveik vienų vienas pradėjau kovą su bedievybės galijotu, pagaliau, kada man atsitiko katastrofa. Jūsų padrąsinantis ir palaikantis balsas buvo man labai brangus. Dabar atsitiko baisus dalykas: aš atsisakiau pats savęs, spjoviau sau į veidą, tačiau taip padariau vardan to, kad galėčiau veikti, kad galėčiau atiduoti Bažnyčiai paskutines savo jėgas. Nuo kančios aš nepabėgau. Tokių kančių, kokias kenčiu dabar, negalima nei lyginti su ankstesnėmis. Paremkite mane šią baisią valandą, nes draugai pasitraukė nuo manęs. Galbūt, linguodami galvomis, dabar jie sako: „štai rūpinaisi ir stengeisi gelbėti kitus, o dabar gelbėkis pats."
Aš gi nieko nebegaliu ir nesuprantu. Teisingai ar neteisingai aš pasielgiau, bet pasielgiau būtent štai šitaip. Meldžiau ir Dievą, kad man parodytų kelią, nes kelias visai neaiškus: ne nuo manęs, — nuo Dievo viskas priklauso, pats iš savęs aš bejėgis. Aš visai pasimečiau šią baisią valandą ir net nežinau, į ką kreiptis pagalbos. Šiandien atėjo mintis kreiptis į Jus, padėkite man! Kaip? — Nekreipti dėmesio į mano pareiškimą spaudoje ir per televiziją, prisiminti tai, ką aš veikiau ir tęsti tą darbą, kol aš tylėsiu, tegu kalba mano knygos. Jeigu galima ir įmanoma, perdavinėkite jus per radiją, spausdinkite. Kai kada galima paklausti klausytojus: „Kaip Jūs galvojate — ar tai mokymas apie Kristų, ar antitarybinis pasisakymas?"
šventikas Dimitrijus Dudko
Visiems mano dvasios vaikams
Mano brangūs dvasios vaikai! O juk daug Jūsų susirinko ir čia, Rusijoje, ir ten, užsienyje. Negaliu sau atleisti, plyšta širdis iš skausmo dėl Jūsų sumišimo, dėl Jūsų abejonių, girdint visus kreivus išvedžiojimus. Negaliu nedrebėdamas net įsivaizduoti, kaip aš pasirodžiau prieš visą pasaulį ir kokias abejones sukėliau žmonėms, kaip apnuoginau jų širdis, kurias anksčiau stiprinau. Puolu prieš Jus ant kelių ir prašau atleidimo. Labiausiai Jūsų prašau — nesusiskaldykite, mylėkite vienas kitą. Pamirškite asmenines skriaudas, pamirškite kokios Jūs tautybės. Dabar kaip niekada mums reikia susivienyti prieš visus pavojus. Teismas KGB suruoštas ne tik Jūsų dvasios Tėvui ar kam nors kitam, — teismas suruoštas visai pravoslavų Bažnyčiai, o tuo pačiu ir pačiam Kristui. Jis sako mums: Jeigu ką nors kitam padarėte, man padarėte.
Dabar kaip niekad mums reikalingas vienas kito supratimas ir viso to, kas šiuo metu vyksta. Ne laikas teisti, „pasigailėjimo noriu, o ne aukos" — girdime iš šv. Rašto. Pasigailėjimo prašau ir aš, Jūsų dvasios Tėvas, pamirškime viską. Ir dar prisiminkim, kad vargas spaudžia mūsų rusišką žemę, kad didelis pavojus Kristaus Bažnyčiai, o taip pat ir man, Jūsų dvasios Tėvui. Prisminkite paskutinį mano pamokslų ciklą „Liturgija kaip gyvenimas ir kaip malda" ir „Kaip kalbėtis dabartiniam pasauly." Man atrodo, jeigu apie tai galėčiau kalbėti dabar, aš daug išsamiau pasakyčiau.
Tačiau kaip Kristus ištiesė ranką skęstančiam Petrui, jį drąsindamas: „Kodėl suabejojai, mažatiki . . .", aš įsivaizduoju, kad Jis ištiesia mums visiems ranką. Susiburkime prie Jo, kartu jausdami arčiau ir viens kitą, tarnaukime vienam Dievo reikalui.
Mes ne su valdžia kovojame — tegu tai būna aišku mūsų skriaudėjam, — bet su bedievybe, už žmonių sielas, kad jos visos būtų arčiau Dievo, kad būtų viena kaimenė ir vienas Ganytojas — Viešpats mūsų Jėzus Kristus. Jis vienintelis, kuris gali išvesti mus iš visų aklaviečių. Aš noriu, kad Jūs atkreiptumėte ypatingą dėmesį į mano pamokslą apie aklavietę.
Tegu laimina visus Jus Dievas, garbė Jam už viską! Amen.
1980.VII.27.
šventikas Dimitrijus Dudko
Mano parodymai
Nešioti širdyje pragarą — virš žmogiškų jėgų. šitas pragaras prasidėjo manyje nuo to momento, kada kilo gundanti mintus: atsisakyti, — tai buvo tuoj po mano arešto. Prisimenu, aš išgąstingai persižegnojau ir pasakiau: Dieve, gelbėk. Mintis kilo lyg iš pašalies, ne iš manęs. Paskui pasimiršo, ir aš tvirtai buvau nusiteikęs prieš tardymą.
Ir staiga sprendimas: Gyvenu tarybinėje žemėje, kur viešpatauja bedievystė. Jeigu, kaip sako apaštalas, „su graiku — kaip graikas, su žydu — kaip žydas", tai kodėl man nepakalbėti su bedieviais jiems suprantama kalba? Pradėjau ieškoti atitinkamos formos dialogui, o čia lyg tyčia iškilo tokia formuluotė: žiūrėti kaltinimo (kaltintojų) akimis. Kaip dabar suprantu, veidmainiavau, ėjau prieš savo sąžinę ir patekau į klaidingą padėtį. Kai kada blykstelėdavo mintis: kodėl nenusileisti, nesusitaikyti su esama padėtimi; prisimindavo atsitikimas su vienu šventuoju:
— Tu paklydėlis?
— Taip.
— Galvažudis?
— Taip.
— Tu eretikas?
— Ne!
Aš gi nei nuo tikėjimo į Dievą, nei nuo Bažnyčios neatsisakiau, šiaip ar taip, mes visi esame vienas prieš kitą nusikaltę, tad kodėl neprisipažinti sau neegzistuojančios kaltės?
Kuo mane kaltino, aš viskuo prisipažinau. Tokiu tikslu aš ir prabilau spaudoje, pasirodžiau per televiziją. Su bedieviais kalbėjau jų kalba.
Dabar man prisimena apaštalo žodžiai: tam, kad sugundytų žmogų, piktoji dvasia pasiverčia angelu. Kada ši piktoji dvasia atėjo su cinišku atvirumu pas mane į kamerą „atsisakyti", aš išsigandęs persižegnojau ir šaukiausi Dievo pagalbos. Nors man širdyje buvo neramu, tačiau ėjau pergyvendamas dvejopas mintis. Evangelijoje pasakyta, jog žmogus, galvojantis dvejopai, niekam netinkamas. Iš vienos pusės, aš tikiu Dievu ir laikausi Bažnyčios, iš kitos — noriu sulyginti nesuderinamus dalykus: šviesą su tamsa. Kristus aiškiai pasakė: „negalima sulyginti šviesos su tamsa, negalima tarnauti dviems ponams". Tarnyba dviems ponams baigiasi tuo, kad vieną myli, o kito neapkenti.
Dabar manyje vyksta kankinanti kova: ar gyventi toliau apgaulingoj būsenoj, ar ryžtis viskam, pasirinkti kančią?
Pragarą sieloje, kol tu fiziškai nemiręs, dar galima nugalėti, tačiau po mirties, kaip sakoma, atgailos nebus. Kančia manyje pasiekia aukščiausią laipsnį, pragaras sieloje pasidaro baisesnis už bet kokį kalėjimą, kankinimus ir net mirtį.
Kuo pasireiškia manyje šis pragaras? Pirmiausia tuo, kad aš apgavau ne tik tikinčiuosius, bet ir netikinčius. Kaip jiems dabar dėl visko susivokti? Savo pavyzdžiu aš pustūmiau žmones klaidingu keliu. Čia man prisimena evangelijos žodžiai: „Kas papiktins, geriau tam akmenį ant kaklo ir paskandinti jūros gelmėje."
Aš daugelį papiktinau, netekau pagarbos, atsisakiau tiesumo ir drąsos. Žmonių sielose aš sukėliau susierzinimą, gal net prakeikimą, sugrioviau pamatus, nukirtau šaką, ant kurios pats sėdėjau, kaip sakoma liaudyje. Aš plačiai atvėriau duris bedievybės siautėjimui mūsų šalyje, bet kokiam jos savavaliavimui. Aš, kaip dvasiškis, palaiminau bedievybę mūsų šalyje, o tuo pačiu atsisakiau ir Kristaus.
Štai kokie mano reikalai ir į juos reikia žiūrėti blaiviai. Tarnauti galima tik Kristui, o dar kam nors kitam jokiu būdu negalima. Žinoma, buvo išdavystės, buvo bailumo pavyzdžių. Buvo Judas ir apaštalas Petras. Judas nusižudė, o apaštalas Petras tapo pirmuoju tarp apaštalų. Kodėl? Todėl, kad Petras atgailavo ir gailiai apverkė savo silpnybę, ir Kristus ištiesė jam, skęstančiam, savo pagalbos ranką.
Savo nupuolimą aš galiu atpirkti tiktai atgaila. Kartais galvoju: manęs nesupranta. Aš bandau dėl savo nupuolimo kaltinti bedievius. Prisimenu, kalėjime nieko nepradėdavau nepasimeldęs Dievui. Kodėl Jis leido mane suvedžioti? Jeigu dar ilgai reikėtų būti tokioj padėty, galima net sukilti prieš Dievą, galima pradėti kaltinti Jį, kodėl Jis visa tai leido.
Deja, reikia nuolankiai sutikti su tuo, kad Dievas kokį tai akimirksnį pasitraukė nuo manęs. Tai Jo šventa valia. Dievo planuose buvo pramatyta vesti mane aplinkiniu keliu. Dievas suteikė man teisę viską, kas neteisinga, ištaisyti. Be mūsų, Jis išganyti negali. Reiškia ir anksčiau pas mane buvo kažkas netikra, klaidinga, jeigu tik dabar išplaukė į paviršių, dabar tepasireiškė.
Aš — dvasiškis, aš atsakau ne tik už save, atsakau pirmiausia už savo dvasios vaikus, atsakau už savo tautiečius, atsakau už visą pasaulį tiek, kiek Dievas man suteikė teisės kalbėtis su visu pasauliu. Aš bučiuoju rusų krauju ir prakaitu palaistytą žemę, kur milijonai nukankintų, sušaudytų, nužudytų, kur siautėja, niokodama žmonių sielas, bedievybė. Aš einu atsiteisti. Kaltas ne tik prieš Rusiją, bet ir prieš visą pasaulį. Atleiskite man. Aš kaltas dėl šėtono siautėjimo mūsų šalyje. Aš kaltas prieš tikinčius ir netikinčius, prieš persekiojamus ir persekiotojus todėl, kad, būdamas dvasiškiu, aš kalbėjau bedievybės vardu. Reiškia, mano sieloje slėpėsi kažkas netikro. Jeigu to nebūtų, aš, būdamas atsidavęs Dievui, nebūčiau išdrįsęs veidmainiauti. Aš buvau silpnas. Aš buvau silpnas, tačiau man reikia pakilti iš karsto. Nuo mano prisikėlimo priklauso daugelio likimas.
Kristus prisikėlė savo dieviška galia. Aš galiu prisikelti tik su kitų pagalba, tik per savo atgailą, šventųjų maldomis, pirmiausia rusų, ypač rusų kankinių ir ypač paskutiniųjų rusų kankinių. Aš galiu prisikelti visos Bažnyčios maldomis. Todėl prašau visą vienintelę, nedalomą, šventą, visuotinę ir apaštališką Bažnyčią melstis už mane.
Prašau, kad Dievas, prikėlęs mane iš dvasinės mirties, padėtų man žodžiu, darbu ar net savo mirtimi skelbti Jo paties prisikėlimą.
Tegu prisikelia Dievas, ir tesudreba Jo priešai! Kristus prisikėlė!
1980.VII.29.
šventikas Dimitrijus Dudko
