1918.II.16 buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos valstybė.
1920.VII.12 buvo sudaryta tarp Lietuvos ir Tarybų Rusijos sutartis, kuria buvo nustatytos rytinės ir pietinės Lietuvos valstybės sienos su Vilniaus, Breslaujos, Ašmenos, Lydos ir Gardino miestais.
1920.X.9 Lenkija, sulaužiusi Suvalkų sutartį, okupavo Lietuvos sostinę Vilnių ir apie trečdalį Lietuvos žemių rytuose ir vakaruose.
1939.X.10 Lenkijai pralaimėjus karą, Tarybų Sąjunga grąžino Lietuvai jos sostinę Vilnių, bet negrąžino jai visų tų žemių, kurios priklauso Lietuvai pagal 1920.VII.12 sutartį.
1940.VI.15 Tarybų Sąjunga okupavo Lietuvą ir sukūrė sovietinę respubliką (Lietuvos TSR).
1940.VIII.3 Baltarusijos TSR Aukščiausioji Taryba pasiūlė Tarybų Sąjungos Aukščiausiajai Tarybai sugrąžinti sovietinei Lietuvai Švenčionių rajoną ir Vydžių, Adutiškio, Varenavo ir Rodūnės rajonų dalis, kuriose gyventojų daugumą sudaro lietuviai, šis pasiūlymas buvo priimtas.
Iki 1941.VI.22, kada prasidėjo Vokietijos — Tarybų Sąjungos karas, buvo prijungta prie Lietuvos TSR Švenčionių rajonas, Adutiškis, Druskininkai ir Marcinkonių bei Dieveniškio apylinkės. Liko negrąžinta Lietuvos TSR pagal 1940.VIII.3 pažadą apie 5 tūkst. kv. km. teritorijos: Apso (Breslaujos raj.), Gervėčių (Astravo raj.) ir kitos lietuviškos apylinkės. Dabartinę Lietuvos TSR sudaro 65 tūkst. kv. km., todėl jai 5 tūkst. kv. km. yra didelis plotas.
Be to, lietuvių gyvenama ir lietuviškai tebekalbama ir kitose Vakarų Baltarusijos vietovėse, pvz. Vijos rajono Lazdūnų (Lazūnų) apylinkės keliuose kaimuose, Zietelos rajono Zasiečių kaime ir kitur.
Iš šio krašto, kuris liko Baltarusijos TSR, yra kilę lietuvių raštijos pradininkas Jurgis Zablockis (1510-1563), Vilniaus universiteto prof. gamtininkas Stanislovas Jundzilas (1761-1847), prof. akademikas Tadas Ivanauskas (1882-1970), dabartinis Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius (Dabar ištremtas į Žagarę. Eina gandai, kad jį popiežius Jonas Povilas II yra paskyręs kardinolu in pectore), lietuvių visuomeninės Helsinkio grupės narys kun. Bronius Laurinavičius ir daug kitų įžymių Lietuvos žmonių.
Nuo 1944 m. vidurio, kai Baltarusijos TSR vakarinėse srityse buvo grąžinta sovietų valdžia (vokiečiai iš Baltarusijos ir Lietuvos buvo išvaryti 1944 m.), prasidėjo lietuvių tautinė ir religinė diskriminacija. Buvo uždarytos visos lietuviškos mokyklos, kurios iki 1944 m. čia veikė ir vietoje jų įsteigtos rusiškos, kuriose visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba. Vaikai, kurių gimtoji kalba lietuviška, jau nuo 7 metų (I klasės) mokykloje visus dalykus turi mokytis rusų kalba . . . Uždaryti lietuviški vaikų darželiai, bibliotekos, kultūros klubai — skaityklos. Neleidžiamos jokios lietuviškos organizacijos, uždrausta lietuviška saviveikla: chorų, vaidybos, tautinių šokių ratelių organizavimas. Mokytojas Antanas Šironas, kuris organizavo lietuvišką saviveiklą, buvo visaip terorizuojamas ir galop iš darbo atleistas. Kioskuose ir knygynuose niekur nėra lietuviškų knygų ir laikraščių bei žurnalų.
Po 1944 m. iš šio krašto buvo išvaryta arba dėl nepakenčiamų sąlygų išvyko lietuviai inteligentai mokytojai, kunigai ir kiti. Jų vieton privažiavo kolonistų iš Tarybų Sąjungos gilumos užimdami atsakingas vietas valdžios ir švietimo aparate. Įstaigose, visose darbovietėse įvesta rusų kalba. Visas viešas gyvenimas yra rusiškas. Nemokėdamas rusų kalbos lietuvis negali sutvarkyti savo asmeniškų reikalų. Lietuvių kalba čia yra niekinama, išstumta iš viešojo gyvenimo ir pasmerkta išnykimui.
Kadangi Baltarusijos TSR vakarinėse srityse lietuviškų mokyklų nėra, tai lietuviškai nusiteikę tėvai leidžia savo vaikus mokytis į Lietuvą (už 100 ir daugiau km.). Tai sudaro dideles išlaidas ir daug kitų nepatogumų. Be to, tokie tėvai už tai vietinės valdžios represuojami. Pvz., Breslaujos rajono „Pergalės" kolūkio pirmininkas Lovčenko tėvams, kurie leido savo vaikus mokytis į Lietuvą, vieniems atėmė darbą arba paskyrė blogesnį darbą. Piliečiui Rakeliui paskyrė darbą už 7 km. ir pasakė: „Pavažinėsi kasdien 7 km. į darbą, tai žinosi, kur reikia vaikus leisti mokytis". Kitiems sumažino individualų žemės sklypelį 30 arų, kuris kiekvienam kolūkiečiui priklauso (pil. Gaidamavičiui sumažino iki 10 arų) arba neleido įsigyti gyvuliams pašaro.
Baigęs mokslus Lietuvoje, jaunimas ten ir pasilieka dirbti, nes tokiems sąlygų Baltarusijos TSR įsikurti nėra. Kadangi daug jaunimo išvyksta į Lietuvą, tai lietuvių skaičius Baltarusijos TSR vis mažėja, o jų vieton atvažiuoja kolonistai iš Tarybų Sąjungos.
Nuo 1944 m. pradėta žiauriai persekioti Katalikų Bažnyčią Baltarusijos TSR. Ypač nuo to persekiojimo nukentėjo lietuviai. Buvo uždarytos lietuvių gyvenamose vietovėse bažnyčios Apse, Vydžiuose, Lazdūnuose, o Varenavo bažnyčia buvo visai nugriauta ir jos vietoje pastatyta kultūros namai. Kokia yra lietuvių religinė padėtis Baltarusijos TSR, parodo Gervėčių ir Pelesos bažnyčių istorija.
Kai 1978 m. mirė Gervėčių klebonas kun. Chodyka (jis mokėjo lietuviškai, ir Gervėčiuose buvo lietuviškos pamaldos), parapijiečiai surinko 2000 parašų ir kreipėsi į Religijos reikalų įgaliotinį Gardine, kad jiems būtų duotas lietuvis kunigas iš Lietuvos. Gardinas atsakė neigiamai. Tada buvo kreiptasi į atitinkamus organus Minske ir Maskvoje. Lietuvių kunigų kandidatūros buvo atmestos. Reikalas tęsėsi daugiau negu metus laiko ir baigėsi tuo, kad į Gervėčius buvo paskirtas kunigas lenkas, kuris nė žodžio nemoka lietuviškai. Jau prieš 30 metų sovietiniai pareigūnai buvo pareiškę, kad joks lietuvis kunigas į Baltarusijos TSR nebus įleistas. Tokio nusistatymo laikomasi ir dabar.
Rodūnėje lenkų kunigų dėka buvo panaikintos lietuviškos pamaldos. Kun. Šteinas (miręs 1978 m.) iki pat savo mirties nelaikė savo parapijiečiams lietuviškų pamaldų, nors pats lietuviškai gerai mokėjo. Jo vieton dabar paskirtas kitas kunigas, kuris irgi neleidžia lietuviškų pamaldų.
Kai Rodūnės bažnyčioje buvo panaikintos lietuviškos pamaldos, dalis šios parapijos atsiskyrė. Pelesos kaime pasistatė bažnyčią ir įsteigė atskirą parapiją. Bažnyčią statė patys parapijiečiai iš vietinės medžiagos — akmenų, patys dirbo ir išlaidoms aukojo, iš valdžios jokios paramos negavo, ši bažnyčia veikė iki 1950 metų. Tais metais šios bažnyčios klebonas kun. Vienažindis buvo areštuotas, pati bažnyčia uždaryta ir paversta kolūkio sandėliu, o vėliau buvo nugriauti ir jos bokštai. Dėl bažnyčios atėmimo ir jos išniekinimo parapijiečiai rašė skundus aukščiausiai Tarybų Sąjungos valdžiai, bet jie nieko nepadėjo. Po to daug kartų buvo siųsti pareiškimai net su delegacijomis, vietinei ir aukščiausiai sovietinei valdžiai, prašant sugrąžinti atimtą bažnyčią. Paskutinį kartą 1977 m. buvo surinkta apie 500 parašų ir pasiųsta pareiškimas Religijų reikalų įgaliotiniui Gardine. Prašyta grąžinti tikintiesiems Pelesos bažnyčią ir leisti lietuviui kunigui eiti joje pareigas. Pareiškime parapijiečiai nurodė, jog jie patys savo lėšomis atsatatys sunaikintą bažnyčią, tik prašė išskirti medžiagų atstatymui, už kurias jie sumokėsią. Į pareiškimą buvo atsakyta neigiamai. Tuomet 1978 m. pradžioje tokio pat turinio pareiškimas buvo pasiųstas į Maskvą drg. L. Brežnevui. Iš Brežnevo kanceliarijos jis buvo atsiųstas klausimui „išspręsti" į Varenavo rajoną, iš kur vėl gautas neigiamas atsakymas. 1979 m. lapkričio mėn. dėl tokios pareiškimų eigos parapijiečiai pasiskundė TSRS prokurorui Rudenko, bet ir jis nieko nepadėjo.
Dabar Baltarusijos TSR katalikų bažnyčiose būna tik lenkiškos pamaldos. Jaunesnioji karta — tiek lietuviai, tiek gudai — lenkiškai nemoka, nes lenkiškų mokyklų Baltarusijos TSR taip pat nėra. Lenkiškai moka tik vyresnės kartos žmonės, turį apie 55 ir daugiau metų amžiaus, kurie čia, buvusioje Lenkijoje, (1920-1939 m.) užaugo prieš II pasaulinį karą. Galima suprasti, kokius vaisius gali duoti Kristaus mokslo skelbimas lenkų kalba, kurios žmonės visai nemoka. O vaisiai tokie — jaunimas į bažnyčią visai neina.
Baltarusijos TSR lietuviai religiniu atžvilgiu atsidūrė apverktinoje padėtyje. Jeigu lietuvis nori savo kalba patenkinti religinius poreikius (išklausyti šv. Mišias, atlikti išpažintį, pamokyti savo vaikus tikėjimo tiesų), jis turi vykti į Lietuvą 50 ir daugiau km., o kai kuriose vietovėse iki 100 km.
Daug pareiškimų, net su delegacijomis, buvo siųsta Baltarusijos TSR valdžiai ir aukščiausiai Tarybų Sąjungos valdžiai Maskvoje (draugams Chruščiovui, Brežnevui ir kitiems) dėl lietuvių tautinės mažumos diskriminacijos. Pareiškimuose buvo prašoma leisti atidaryti lietuviškas mokyklas, bibliotekas, leisti organizuoti lietuvišką saviveiklą, chorus, leisti veikti uždarytoms bažnyčioms, leisti lietuviams kunigams apsigyventi ir eiti pareigas Baltarusijos TSR. Buvo prašoma arba nutraukti prieš lietuvius vykdomą diskriminaciją, arba prijungti Vakarų Baltarusijos lietuviškas teritorijas prie Lietuvos TSR. Po pareiškimais būdavo 2000 ir daugiau parašų. Visi tie pareiškimai nei Brežnevo, nei Chruščiovo nepasiekė. Jie patekdavo į jų kanceliariją, o iš ten būdavo pasiunčiami Baltarusijos TSR vietinei valdžiai, kuri ne tik nepatenkindavo pareiškimų, bet dar stengdavosi išaiškinti pareiškimų iniciatorius ir juos terorizuodavo.
Baigiant reikia priminti, kad sovietinė valdžia, naudodama genocidines priemones prieš lietuvių tautinę mažumą Baltarusijos TSR, pažeidžia ne tik Žmogaus teisių deklaraciją bei Helsinkyje 1975 m. prisiimtus įsipareigojimus, bet ir savo naująją 1978 m. Konstituciją.
Šia proga tenka priminti, kad Lietuvos TSR gyvenanti rusų mažuma turi savo rusiškas mokyklas. Kur tik Lietuvos TSR atsiranda keliolika ar net keli rusų vaikai, ten steigiama rusų mokykla arba atidaromos rusiškos klasės, pvz. Lazdijuose, Kupiškyje, Veliučionyse (Vilniaus raj.) ir kitur yra atidarytos rusiškos klasės keliems (5-10) vaikams.
Baltarusijos TSR lietuviams nėra bažnyčių, nėra lietuviškų organizacijų, nėra kas organizuoja kultūrines lietuviškas pramogas. Tokiu atveju žmonės metasi į kraštutinumus — ieško linksmybės alkoholyje, žmonių moralė smunka. Seniau žmonės sekmadieniais eidavo į bažnyčią, o dabar susirinkę geria alkoholinius gėrimus. Ir geria ne tik sekmadieniais bei šventėmis, bet ir šiokiomis dienomis. Parduotuvėse trūksta maisto produktų, bet alkoholinių gėrimų visuomet yra. Ir šis tautinis bei dvasinis lietuvių mažumos Baltarusijos TSR genocidas vyksta XX amžiaus pabaigoje, kada pasaulio tautos baigia išsilaisvinti iš kolonijinio valdymo, kuria savo valstybes, naudojasi laisvėmis ir žmogaus teisėmis, ir kada pati Tarybų Sąjunga iškilmingai deklaruoja, jog kovojanti už nacionalinį tautų išsivadavimą, yra pasirašiusi minėtus dokumentus: Žmogaus teisių deklaraciją ir Helsinkio baigiamąjį aktą.
Smulkesnė informacija apie lietuvių tautinės mažumos padėtį Baltarusijos TSR yra duota leidiniuose „Apie lietuvių padėtį Baltarusijos respublikoje" išleistuose Vilniuje 1972 m. (I sąsiuvinis) ir 1978 m. (II sąs.). šie abu leidiniai yra pasiekę Vatikaną ir JAV.
A. Girmantas
