GYDYTOJO ALGIRDO STATKEVIČIAUS
Pareiškimas
Daug metų nepriekaištingai ėjau gydytojo-psichiatro pareigas Vilniaus miesto greitosios medicininės pagalbos stotyje. Buvau Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninės grupės nariu. 1980.II.14. buvau suimtas. Neseniai sužinojau, kad jau buvo mano teismas, ir man paskyrė priverstinį gydymą spec. tipo psichiatrinėje ligoninėje. Dėl to noriu štai ką pareikšti:
Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninė grupė savo veiklą remia į TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ratifikuotus ir jau seniai įsiteisėjusius tarptautinius paktus, liečiančius žmogaus teises. Juos Helsinkio susitarimo Baigiamuoju aktu 1975 m. įsipareigojo gerbti 35 valstybės, jų tarpe ir TSRS.
Tarptautiniame pakte, liečiančiame pilietines ir politines žmogaus teises, teigiama, jog kiekvienas žmogus turi teisę bet kokiu klausimu išreikšti savo nuomonę žodžiu, raštu, menine ar kitokia forma. Taip pat pažymėta, kad kiekvienas žmogus turi teisę šią savo nuomonę skleisti, netgi nesiskaitydamas su valstybių sienomis. Kaip tik į šį teiginį savo veiklą rėmė minėtoji visuomeninė grupė. Noriu priminti, kad visai neseniai (1980.V.15.) valstybės — Varšuvos sutarties dalyvės — savo deklaracijoje pakartotinai įsipareigojo „Nenukrypstamai laikytis visų Baigiamojo akto nuostatų . . .".
Apkaltino mane pagal 68 str. — mat, rašydamas Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninės grupės dokumentus, esą gaminau ir platinau TSRS visuomeninę ir valstybinę santvarką šmeižiančią literatūrą.
Šmeižimas — melagingų faktų skleidimas. Vesti mano bylą buvo pavesta tardytojui Matulevičiui. Kai pareikalavau pateikti tuos „žinomai melagingus faktus", jis labai susierzino, pradėjo iš manęs tyčiotis ir nei vieno nepateikė.
Teisiamas buvau už akių ir todėl nežinau, kiek ir kokių „žinomai melagingų faktų" teisme pateikė Aukščiausiojo teismo teisėjas. Man pavyko sužinoti tik du: 1. Kad priaugančios kartos sveikata yra nepatenkinamoje būklėje. 2. Kad vokiečių tautybės asmenims sunku gauti leidimą išvykti iš Lietuvos.
Į šiuos du priekaištus atsakau:
LTSR Centrinės statistikos valdybos viršininkas Lengvenis savo 1979 m. išleistoje brošiūroje su grifu „Tik tarnybiniam naudojimui" rašė, kad nuo 1950 m. iki 1979 m. gimimas protiniu požiūriu nepilnaverčių vaikų Lietuvoje padidėjo dvylika kartų. Be to, LTSR švietimo ministerija pateikia duomenis, kad per tą patį laiką debilams — mažapročiams skirtų pagalbinių mokyklų skaičius išaugo nuo 5 iki 50-ties. Manau, jog šis siaubą keliantis rezultatas buvo pasiektas dėl gyventojų nukultūrėjimo ir negirdėtai išplitusio alkoholizmo. Vadinasi, Lietuvos priaugančios kartos sveikatos būklė yra ne tiktai nepatenkinama, bet ir tragiška. Dar daugiau, padėties gerėjimo perspektyvos neaiškios.
Didelė vokiečių tautybės asmenų grupė, 1979 m. gyvenusi Radviliškio rajone, vadovaujama Guko Kryger, niekaip negalėdama gauti leidimo išvykti į VFR, kreipėsi pagalbos į mūsų Helsinkio grupę. Pagalba buvo suteikta. Dabar, kaip teko girdėti, tie vokiečiai jau gyvena tėvynėje.
Į daugiau kaltinimų atsakyti neturiu galimybės, nes nežinau, kokius pateikė teismui.
Turint mintyje vien tuos du „šmeižtus", visai natūraliai kyla klausimas: kas ką apšmeižė? Atsakymas aiškus: LTSR Aukščiausiojo teismo teisėjas (jo pavardės nežinau) pačiu piktybiškiausiu būdu apšmeižė mane ir visą Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninę grupę — žinomai melagingus faktus skleidė prieš visą gausią teismo dalyvių auditoriją. Visa, kas buvo mano parašyta kartu su kitais Helsinkio grupės nariais žmogaus teisių gynimo ir kultūros kūrimo klausimais, parašyta nepažeidžiant tarybinių įstatymų. Manau, ir tarybiniai teisėjai neturi teisės primesti nepadarytus nusikaltimus žmogui, iš kurio atimta teisė gintis, teisė įrodyti tiesą, žmogui, iš kurio atimta teisė susisiekti su gynėju-advokatu, iš kurio atimtos beveik visos kitos teisės.
Kaip juristas gali nesiskaityti su tiesa ir teisingumu? Iš kur toks stulbinantis Aukščiausiojo teismo teisėjo nekultūringumas? Kodėl toks amoralus žmogus laikomas Aukščiausio teismo teisėjo poste? Nejaugi, tiesą pateikdamas už šmeižtą, o šmeižtą už tiesą, jis tarptautiniam komunizmui teikia garbę?
Tuojau po 1980.V.8. įvykusios gydytojų komisijos, nulėmusios mano likimą, skyriaus vedėja gyd. Šalapienė ir vyr. sesuo vizitacijos metu, girdint eilinėms seserims, sanitarėms ir ligoniams, pačiu nuoširdžiausiu būdu pareiškė, kad aš nepakaltinamas ir reikės po teismo vykti į laisvą bendro tipo ligoninę. Todėl visai nesuprantama, kodėl gyd. Naujokaitytė, pavadavusi atostogaujančią skyriaus vedėją ir atstovavusi teisme, pareiškė, jog būtinai pagal gydytojų komisijos sprendimą man priklauso spec. tipo ligoninė, kurios Lietuvoje nėra. Kieno įsakymu labiausiai autoritetinga respublikinio lygio gydytojų komisija visai be pakartotinio ligonio būklės patikrinimo buvo priversta daryti kriminalą? Juk aš kaip ir prieš tris mėnesius gydytojų komisijos metu, taip ir dabar nesu pasiryžęs pažeisti nei vieno iš tarybinių įstatymų. Tad kuo rėmėsi gyd. Naujokaitytė teisme pareikšdama, jog aš esąs agresyvus? Ar tai ne medicinos darbuotojų šmeižtas? Dar III.27 rašiau gydytojų komisijai, kad nesu agresyvus ir prašiau griežtai laikytis medicininio humaniškumo tradicijų, nepasiduoti saugumiečių spaudimui, jei toks būtų. Mano prašymas nebuvo išklausytas. Ar buvo tam pagrindo? Už kokių „žinomai" melagingų faktų skleidimą esu kaltinamas, gydytojų komisija nežinojo. Tad ar ji galėjo turėti racionalų pagrindą skirti aukščiausią bausmę nepakaltinamajam — spec. tipo ligoninę? Jokiu būdu. Tai kraštutiniškai amoralu.
Aš neužsitarnavau to, kad būčiau suimtas, o tuo labiau, kad šiuo metu aš, pilnai sveikas žmogus, prievartiniu būdu ilgam laikui būčiau uždarytas spec. tipo ligoninėje.
Mane stipriai muša saugumiečiai, Aukščiausias teismas, humaniškumą praradę medikai-psichiatrai. Be gailesčio muša visi, ir nei vienas nesako už ką? Ir aš nežinau, už ką esu mušamas. Net viduramžių inkvizitoriai, bausdami kitaminčius, jiems pasakydavo, už ką yra baudžiami. Išmintingi žmonės, prieš nubausdami šunį ar katę, visuomet stengiasi net jiems, kiek įmanoma, nurodyti, kuo jie kalti. Manau, jog elgtis su kultūros reikalui ištikimai tarnavusiu žmogumi blogiau negu paprastai elgiamasi su gyvuliu, mažų mažiausia nėra garbinga.
Kadangi respublikos prokuroras neatsakė nė į vieną Iš pasiųstų mano pareiškimų (kad jie buvo išsiųsti, man pranešė iš saugumo kalėjimo Nr. 1 administracijos, o priežiūros prokuroras žadėjo išaiškinti, kodėl atsakymų negautą), todėl kreipiuosi į Jus ir prašau:
1. Pateikti man visus „žinomai melagingus" faktus, už kuriuos buvau už akių teisiamas.
2. Pareikalauti grąžinti iš valstybės saugumo komiteto personaliai Jums š.m. kovo mėn. pasiųstą pareiškimą, kuris ten pateko kalėjimo administracijos savivaliavimo dėka.
3. Už manęs ir Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninės grupės veiklos šmeižimą patraukti teisminėn atsakomybėn mane už akių teisusį teisėją, kai kuriuos saugumo darbuotojus ir mane apšmeižusius psichiatrus.
4. Kadangi Aukščiausiasis teismas mano bylos svarstymo metu tiesą pateikė už šmeižtą, o šmeižtą už tiesą, kadangi jis ypatingai šiurkščiu būdu pažeidė tarybinį teisėtumą, tai šį buvusį mano teismą prašau laikyti fiktyviu ir jo sprendimus anuliuoti.
5. Remiantis gautu iškvietimu, prašau leisti man išvykti į JAV pas seserį.
1980.VIII.12.
Algirdas Statkevičius
PADĖKITE MUMS!
Po Didžiojo Tėvynės karo nuo Lietuvos buvo atplėšti lietuviški rajonai: Pastovio, Breslaujos, Astravo, Varenavo. Vien tik Varenavo rajone yra apie 30 lietuviškų kaimų, prigludusių prie Lietuvos sienos; juose gyveno apie 15000 lietuviškai kalbančių žmonių. 14 lietuviškų kaimų yra Astravo rajone Gervėčių apylinkėje.
Šiose salose yra daug lietuvių kultūros vertybių. Tai — ypatingai senos ir gražios liaudies dainos, pasakos, papročiai, įdomūs etnografiniai kaimai. Svarbios mokslinės reikšmės baltistams turi savita tarmė, išlaikiusi savo archaiškus bruožus.
Sunkią priespaudą mes, lietuviai, iškentėjome lenkų okupacijos metais. Dar ir šiandien gyvos lenkų nacionalistų padarytos žaizdos. 1944 m. pavasarį sužvėrėję lenkų buržuaziniai nacionalistai su hitleriniais okupantais subombardavo ir sudegino gražų lietuvišką Pelesos kaimą. O kiek nukankinta lietuvių kultūros veikėjų! Tačiau tuo sunkiu metu veikė lietuviškos mokyklos, skaityklos, klubai, vaikų darželiai, saviveiklos rateliai. Lietuviška kultūra gyvavo.
Tarybų valdžios metais Baltarusijos Komunistų partijos vadovai, gavę įsakymus iš aukščiau, sutelktomis jėgomis kartu su vietiniais lenkų nacionalistais ėmėsi grubių represijų prieš lietuvius. Jų tikslas — atplėšti mus nuo savo tėvynės Lietuvos, kad nutraukę su savo tautiečiais bet kokius kultūrinius tautinius santykius, greičiau praradę savo nacionalinius bruožus ir kalbą, ištirptume „vieningoje" TSRS tautų masėje.
Pagal oficialius 1970 m. gyventojų surašymo duomenis Baltarusijoje lietuvių beveik nėra, nes lietuviai buvo užrašinėjami lenkais arba baltarusiais.
Nuo 1950 m. uždaryta lietuviškos parapijos Žolesos bažnyčia ir paversta grūdų sandėliu.
Nugriauta Varenavo bažnyčia; jos vietoje dabar stovi kultūros namai. Uždarytos Vydžių ir Apso bažnyčios.
Uždarytos visos minėtose salose lietuviškos mokyklos. Tik Pelesoje, Gervėčiuose ir Giriose daugybės pareiškimų ir skundų dėka išreikalavome lietuvių kalbos mokytojus. Lietuvių kalba minėtose mokyklose pradedama mokyti kaip viena iš užsienio kalbų — tik nuo trečios klasės. O juk šių apylinkių kaimai lietuviški!
Trukdoma lietuviams užsiprenumeruoti lietuvišką spaudą. Draudžia mums kalbėti net savo gimtąja kalba. Lietuviams neleidžiama užimti aukštesnes pareigas.
Štai Pelesos kaime buvusi kolūkio pirmininkė Liucija Žilinskaja, lenkų buožės duktė su partiniu bilietu, oficialiai visuotiniame susirinkime uždraudė lietuviams viešoje vietoje kalbėtis gimtąja kalba. Už tai sumokėjo baudas ne vienas Pelesos kaimo gyventojas. Dėl jos represijų plaukė skundai į Gardino srities komitetą, bet lietuvių balsui partijos vadovai paprastai būna kurčnebyliai.
Pastaruoju metu Baltarusijos TSR partinei organizacijai reikalaujant, atitinkamos Lietuvos TSR organizacijos dabar draudžia ne tik organizuotai, bet ir individualiai Lietuvos gyventojams viešėti pas mus.
Pas Baltarusijoje gyvenančius lietuvius neleidžiama iš Lietuvos atvykti nei šokių ar dainų ansambliams, nei lietuvių ekskursijoms, kraštotyrininkams ar studentams. Net mokslininkai, atvykę rinkti kalbotyrai naudingos medžiagos (pvz. 1979 m. vasarą V. Toporovas su savo grupe Pelesoje) užpuolami ir terorizuojami. Mes, Pelesos, Gervėčių, Ramaškonių ir Apso apylinkių lietuviai, seniai laukiame iš Lietuvos atvykstančių meno ir saviveiklos kolektyvų, ansamblių, tačiau — veltui! Nei mes, nei jie negalime gauti iš rajono valdžios leidimo. O neoficialūs apsilankymai mūsų svečiams baigdavosi tragiškai. Vieni nušalinami iš pareigų, kiti gauna papeikimus, svarstomi atitinkamose įstaigose, baudžiami. Net ir studentai persekiojami dėl lankymosi pas mus. Valdžios nuomone, jie kursto ir uždega Baltarusijoje gyvenančių lietuvių nacionalinius jausmus.
Mūsų vienintelė atrama, į kurią remiasi mūsų tautiškumo ir kultūros išlaikymas bei dorovinis jaunimo auklėjimas, yra tikėjimas.
Nesuskaičiuojami mūsų pareiškimai ir kelionės, pradedant Gardino srities ir Minsko Religijų reikalų įgaliotiniu, baigiant TSRS Religijų reikalų įgaliotiniu bei Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku L. Brežnevu. Metų metais reikalavome, kad Gervėčių ir Rodūnės bažnyčiose leistų dirbti lietuviams kunigams, tačiau kompartijos vadovai atrėždavo: „Neleisime, nes čia jie dar Lietuvą atkurs!" Ir štai — 1979 m. susilaukėme šiose bažnyčiose lenkų kunigų. Pamaldos vyksta dabar šiose bažnyčiose tik lenkų kalba, sakomi lenkiški pamokslai, vaikai katekizuojami taip pat lenkiškai, nors mūsų vaikai lenkiškai visai nesupranta. Vis dėlto kaip norėtųsi, kad šie kunigai, pramokę lietuvių kalbos, galėtų lietuviškai paskaityti evangeliją ir pasakyti lietuvišką pamokslą.
Nuo pat 1950 m. reikalaujame, kad būtų grąžinta Pelesos bažnyčia ir užregistruota Pelesos religinė bendruomenė. Kiek kelionių ir pareiškimų į Maskvą, tačiau tas pats atsakymas: „laukite", „neleisime" ir pan.
Mūsų priešai tvirtai ir pagrįstai įsitikinę, kad mūsų tvirtumo ir ištvermės jėga slypi tikėjime, todėl stengiasi sugriauti ir sutrypti religinę ir tautinę sąmonę.
Mes, Baltarusijos lietuviai, kreipiamės ne tik į mūsų brolius lietuvius, bet ir į visus pasaulio geros valios žmones, prašydami ištiesti mums pagalbos ranką.
Prašome protestuoti prieš kultūrinį ir tautinį genocidą.
Padėkite mums išreikalauti:
a) Pelesoje, Gervėčiuose ir Giriose lietuviškas mokyklas;
b) sąlygas kultūrinei veiklai;
c) nutraukti visus lietuvių persekiojimus ir varžymus už ryšius su Lietuvos visuomene;
d) nutraukti religinę diskriminaciją ir tikinčiųjų vaikų persekiojimą bei įstatymų ignoravimą religijos atžvilgiu;
e) grąžinti Pelesos bažnyčią, statytą mūsų tėvų ir brolių rankomis. Taip pat leisti kunigui laikyti pamaldas bei tenkinti religinius mūsų poreikius lietuvių kalba.
1980.IX.1
Baltarusijos lietuviai
ANTANO TERLECKO IR JULIAUS
SASNAUSKO TEISMO NUOSPRENDIS
Kaltinamieji varė antitarybinę propagandą ir agitaciją, siekiant susilpninti Tarybų valdžią Lietuvoje. Gamino, daugino, kaupė ir platino antitarybinio turinio leidinius, laiškus, pareiškimus, kuriuos reakcinės užsienio organizacijos panaudojo savo šmeižikiškiems tikslams. Nors jie savo kaltę pripažino tik iš dalies, tačiau pilnai įrodyta:
1. 1975.XI. Terleckas parašo laišką TSRS VSK dėl tariamo jo persekiojimo. Laiške teigiama, kad TSRS žmonės persekiojami už savo plitinius įsitikinimus ir uždaromi į psich. ligonines. Laišką išplatino.
2. 1979 m. įteikė Paškauskienės laišką Sveikatos apsaugos ministrui, kuriame teigiama, kad žmonės už savo įsitikinimus uždaromi į psich. ligonies ir persekiojami. Tai įrodyta ligoninės gydytojo ir Basčio parodymais.
3. 1979 m. paruošė, daugino, platino, rinko parašus po kreipimusi į TSRS, VRR ir kitas organizacijas, kuriame teigė, kad Lietuvos įstojimas į TSRS yra okupacija. Sasnauskas padaugino ir išplatino šį dokumentą lietuvių kalba, o Terleckas ruošė šį dokumentą rusų k. Tai įrodo rašomoji mašinėlė ir kalkės lapai, rasti pas Terlecką, o taip pat liud. šerkšno, Norkūno parodymai.
4. Sasnauskas kartu su Terlecku paruošė medžiagą leidiniui „Vytis" Nr. 1. Sasnauskas daugino ir išplatino „Vyties" Nr. 2 ir Nr. 3. Nėra įrodyta, kad Terleckas dalyvavo 2 ir 3 numerių leidime. „Vytyje" išspausdinti šie antitarybiniai straipsniai: „Laisve reikia išsikovoti", „Lazdijuose diskriminuojamas kun. Gustaičio atminimas" ir kt. Straipsniuose šmeižiama tarybų valdžia. Įrodo Sasnausko prisipažinimas, daiktiniai įrodymai, Šerkšno, Petruškevičienės liudijimas.
5. 1979.11 Terleckas dalyvavo Ragaišienės bute nelegalioje konferencijoje, kurioje pateikė šmeižikišką medžiagą apie tariamą Lietuvos okupavimą, persekiojimus. Sasnauskas paruošė ir išplatino medžiagą apie šią konferenciją. Įrodo liud. Čerepanovo ir Basčio parodymai, kratos metu pas Sasnauską rastas aprašymas.
6. Kaltinamieji paruošė ir išplatino Ragaišio teismo proceso aprašymą. Įrodo rankraščiai ir spausdinti tekstai, rasti per kratą pas abu kaltinamuosius.
7. Terleckas pateikė medžiagą, o Sasnauskas paruošė str. apie Vytauto paminklo būklę Jurbarke. Įrodo rankraščiai ir spausdinti tekstai, rasti pas Sasnauską.
8. Sasnauskas paruošė ir padaugino protestus dėl Petkaus ir Terlecko areštų. Įrodo ekspertų išvados, rasti kratos metu dokumentai.
9. Sasnauskas parašė LKP CK laišką dėl tarnavimo armijoje ir dėl mirusiųjų pagerbimo, kuriuose šmeižikiškai teigiama apie Tarybų valdžią Lietuvoje, sakoma, kad reikia gerbti tik tuos, kurie su ginklu rankose kovojo prieš Tarybų valdžią.
10. Terleckas iki 1977.VIII.23 laikė, platino įvairius antitarybinius leidinius ir straipsnius, savo paruošto leidinio „Laisvės šauklys" atskirus numerius, LKBK, „Aušros" leidinius (str. „Nušluostykit ašaras" ir kt.). Teiginys, kad ši medžiaga priklauso ne jam, o Jokubynui, yra nepagrįstas, nes įvairiose straipsnių vietose rasti rankraštiniai Terlecko tekstai.
Antano Terlecko ir Juliaus Sasnauko kaltė pilnai įrodyta. Jie dalinai prisipažino kaltais. Ateityje žada nedaryti antitarybinių veiksmų. Sasnauskas jaunas, žada mokytis, užsiimti visuomenei naudinga veikla. Jo sveikata silpna. Skirti bausmę:
Terleckui 3 metus griežto režimo lagerio ir 5 m. tremties.
Sasnauskui 1,5 m. griežto režimo lagerio ir 5 m. tremties.
Atskira nutartis: Pranešti Vilniaus universiteto rektoriui apie I kurso studento A. Tučkaus netinkamą elgesį teisme. Vilnius, 1980.IX.19.
GARBĖ LIETUVOS PATRIOTAMS!
Su skausmu išgyvendami okupantų ir jų talkininkų susidorojimą su drąsiais patriotais A. Terlecku ir J. Sasnausku, skiriame šiuos Lietuvos dainių žodžius:
A. Terleckui ir J. Sasnauskui —
„Gražu, kai pavasaris, griaudamas ledą,
Pažadina gamtą skaisčiais spinduliais;
Gražiau, kai didvyriai mylėdami veda
Tėvynę naujais atgimimo keliais!
Palaiminti jūs, atgimimo laikai!
Ir jūs, išrinktieji tėvynės vaikai!
Gražu už tėvynę pavargti, kentėti!
Palaimintas darbas jaunos Lietuvos!
Laimingas, kurs, pradedant aušrai tekėti,
Su broliais į darbą kaip milžinas stos!"
(Maironis)
Tautiečiams —
Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną
Iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną,
Namas negrius — iš baimės jūs neišlakstykit,
Tik vieton ano stulpo tąją pačią dieną
Tuoj kitą statykit!
Jeigu žūtų nuo rankos priešo ar likimo
Vienas tų, kur augin garbę, dvasią jūs kilimo,
Rimkit — tegul širdžių jūs drąsums neatstoja,
Tiktai, ką anas darė vyrs pasišventimo,
Tegul kits kartoja.
Lietuva mano! Priešui ant tavęs įnirtus,
Privalai hidra tapti ta, kuriai nukirtus
Galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta,
Nors priešas nestygsta!
(V. Kudirka)
Okupantų talkininkams —
O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji,
O dvasią užspaustum tėvynės jaunos . . .
Tegul ir tave ateitis tolimoji
Minėja . . . kaip išgamą mūsų dienos!
(Maironis)
Geros mintys
Kad nepalikus pirštų nuospaudų, vagis užsimauna pirštines. Maskvos imperializmas, besibraudamas į Afriką, ant savo letenos užsimovė kubietišką pirštinę. Lietuvoje dažniausiai naudoja lietuviškas . . .
* * *
„Išsivysčiusio socializmo" šalyje galima turėti asmeninę nuosavybę, bet jokiu būdu negalima turėti savo nuomonės. Kai tarybinis pilietis turi savo nuomonę ir viešai ją pareiškia — automatiškai tampa disidentu.
