Lietuva rusinama pagreitintu tempu. Jau kelinti metai nematyti knygų lentynose veikalų iš serijos „Lituanistinė biblioteka". Tik vienas „Jonas Šliupas" užsigulėjo jau treti metai. Jo neperka, nes šioje knygoje Šliupas mums duotas ne kaip lietuvis patriotas, bet kaip ateizmo propagandistas. (Matyt, lietuvių tauta ateizmą atmeta).
Knygynuose ir kioskuose lietuvių kalba matysi knygas tik apie Leniną, Brežnevo raštus, komunistų partizanų atsiminimus, dar yra šiek tiek mokslinės techninės literatūros. Jei išleidžiama vertingos grožinės literatūros lietuvių kalba, tai knygynuose jos beveik nematysi — kažkur dingsta. Knygynai ir kioskai ištisai užversti rusiška literatūra. Net vaikams literatūra rusiška. Nėra lietuvių kalba literatūros darželinio amžiaus vaikams (nuspalvinimui, karpymui), o rusiškos — pakankamai. Būdinga, kad mūsų rašytojų Kubilinsko, Mieželaičio ir kitų patiekiami vaikams kūrinėlių vertimai į rusų kalbą, o lietuvių kalba jų nėra.
Ši knygų kalbinė disproporcija mūsų knygynuose darosi juo akivaizdesnė prisiminus, kad dabar Lietuvoje rusų pagal oficialią statistiką yra 8,9% visų gyventojų.
Girulių (prie Klaipėdos) vaikų poilsio namuose „Batija" (prie įėjimo matyti tik rusiška iškaba „Baltijec") šiemet stovyklavo pusė ar net daugiau vaikų rusiukai. Poilsio namų viduje iš 14 plakatų tik du lietuviški, kiti — rusiški. Per rytmetinę mankštą su iškilmingu vėliavos pakėlimu visas ceremonialas ir komandos tik rusų kalba, nors auklėtojai ir vadovai yra lietuviai. 8-10 metų vaikučiai lietuviai į komandos žodžius atsakinėja rusiškai. Prie įėjimo į stovyklą dažnai pastatyti pionieriai rusiukai, ir jei nori lietuviškai susikalbėti, turi kviestis vertėją.
Jau mes apsipratome, kad važiuojant traukiniu Vilnius — Kaunas ir kitais ruožais paaiškinimai per garsiakalbį duodami tik rusiškai. Rytų Lietuvos kai kuriose autobusų stotyse (pvz. Švenčionių) užrašai vien rusiški.
Aukštosioms ir vidurinėms mokykloms iškilo reali grėsmė, kad kai kurie dalykai bus dėstomi rusiškai. Įsakymai-instrukcijos jau duoti, tik 1979/80 m.m. dar nebuvo vykdomi. Nurodyta susilaikyti.
Tai tik nedaugelis rusinimo faktų. Jų visų šiame straipsnyje nesiimame išvardinti. Labiau norisi atkreipti dėmesį į tai, ką darome, kaip reaguojame prieš tą rusinimo antplūdį. Ar nežiūrime į tai abejingai? Ar mumyse nėra išblėsusi tautinė sąmonė? Ar skauda mums širdį, kad lietuvių kalba palengva išstumiama iš įstaigų, viešojo gyvenimo, iš literatūros? Ar stengiamės palaikyti, ginti lietuvių kalbą bent tokiomis progomis, kad tas yra galima ir mūsų „saugumui" joks pavojus negresia? Ar nebūna kartais taip, kad mes tik prie degtinės stiklelio esame patriotai? . .
Ar mes patys neprisidedame prie rusinimo? štai sustoja būrelis žmonių — keli lietuviai ir vienas rusas (kuris dažnai lietuviškai supranta, ar net ir kalbėti lietuviškai gali). Na, ir tada visas būrys (pagerbdami rusą) ima kalbėti rusiškai. Rusai gerai žino tą „lietuvišką" psichologiją ir, nė kiek nesivaržydami, priverčia visus kalbėti rusiškai. Ir taip atsitinka ne vien paprastų darbininkų, bet ir inteligentų, pvz. mokytojų, tarpe. Būna taip, kad mokykloje rusų kalbą dėsto mokytojas rusas. Jis lietuviškai nekalba, nes lietuvių kalbos nemoka ir nenori mokytis. Tada visi mokytojai lietuviai su juo ima kalbėtis rusiškai. O reikėtų tokiu atveju padaryti taip, kaip darė vienos vidurinės mokyklos mokslo dalies vedėja: rusas kalba rusiškai, o vedėja — lietuviškai. Mes galime priversti rusus bent suprasti lietuviškai.
Vilniuje pasitaikė, jog vienas pilietis, sutikęs kitą prašnekina rusiškai, ir abu kalbasi rusiškai. Besikalbant paaiškėja, jog abu lietuviai, ir pokalbį užbaigia lietuviškai. Ar tas neparodo, kad mes nebranginame savo kalbos?
V
ieno didesnio Lietuvos miesto grynai lietuviškame rajone į skalbyklos punktą buvo paskirta vedėja rusė. Naujoji vedėja nė žodžio nekalbėjo lietuviškai. Na ir visas rajonas ėmė su ja kalbėtis rusiškai. Moterys, neseniai atvykusios iš kaimo, ir tos pramoko rusiškai kalbėti, suregzdamos vieną kitą rusišką sakinį ar bent kelis rusiškus žodžius. O kurios visai nesugebėjo pramokti rusiškai ar nedrįso pradėti, siuntė į skalbyklą jaunesnius šeimos narius, jau lankiusius rusišką mokyklą. Tik vienas mokytojas rado išeitį — jis su vedėja kalbėdavo lietuviškai, rusė, pasirodo, lietuviškai viską suprasdavo. Nemalonumų ar nuostolių dėl to jis neturėjo: rusė teisingai viską užrašydavo ir skalbinius tvarkingai atiduodavo.
Vienoje Vilniaus kirpykloje buvo toks įvykis. Kirpėjas nė žodžio nepratarė lietuviškai, o klientas nė žodžio rusiškai. Ir taip jiedu kalbėjosi kaip kiaulė su žąsimi keletą minučių. Galų gale kirpėjui tas nusibodo ir jis prabilo lietuviškai. Pasirodo, neblogai lietuviškai mokėjo . . .
Lietuvoje gimę ir augę rusai dažnas kalba lietuviškai. Neretai jie sukuria mišrias lietuviškas šeimas, ir jų vaikai virsta lietuviais. Kitaip yra su kolonistais, atėjūnais po II pasaulinio karo. Nemanykime, kad jie vien valkatos, iešką lengvos duonos. Daugelis jų yra specialiai atvykę čia mus rusinti, gerai supranta savo misiją, kuriai neblogai yra pasiruošę. Tokie užima atsakingas vietas ir puikiai atlieka savo užduotį, rusindami visą savo aplinką. Taip yra ypač transporte, naujai steigiamose gamyklose, ypač Rytų Lietuvoje, poilsio namuose ir kitose įstaigose. Rusifikuojama ypač Rytų Lietuva ir lietuviškas Baltijos pajūris.
Lietuvą rusinti padeda ir Lietuvoje gyveną lenkai nacionalistai. Jie niekina lietuvių kalbą ir mielai naudojasi rusų kalba, rodydami savo priešiškumą ir neapykantą Lietuvai, kurios duoną valgo. Atvykę iš kitų respublikų, daugiausia Baltarusijos, jie lietuviškai nesimoko ir prisideda prie Lietuvos rusinimo. Taip elgdamiesi, lenkai dėl savo trumparegiškumo kerta šaką, ant kurios sėdi. Nebus geriau lenkams ir Lenkijai, jei Lietuva virs rusiška.
Mes neturime galios sustabdyti rusiškos literatūros leidimą, sustabdyti rusų kolonistų antplūdį į Lietuvą, priversti juos išmokti lietuviškai, negalime sulaikyti Maskvos duodamų instrukcijų-nuostatų, leidžiamų Lietuvos rusinimo tikslais, bet galime dažnai apginti savo kalbos teises visur vartodami lietuvių kalbą, kur be rusų kalbos galima apsieiti, nevartodami rusų kalbos niekur, kur nėra būtino reikalo. Vadovaudamiesi TSRS Konstitucijos paskelbtu lygybės (tautų, kalbų) dėsniu, mes sakome rusintojams: Maksvoje aš kalbėsiu rusiškai, bet Vilniuje kalbu lietuviškai.
Turime rusiškas grupes aukštosiose mokyklose. Į jas stoja daugiausia Vilniaus krašto vadinami lenkai. Jstoja vienas kitas ir iš Baltarusijos TSR (dažniausiai sugudėjęs ar sulenkėjęs lietuvis, baigęs ten rusišką vidurinę mokyklą). Tokie studentai, gyvendami Lietuvoje, turi progos išmokti lietuviškai, ir kai kurie iš jų iš tikro pradeda gražiai lietuviškai kalbėti. Bet būna ir tokių, kurie sąmoningai lietuviškai nesimoko. Penkis metus pragyvenęs Lietuvoje, nė žodžio nekalba lietuviškai, nors visiems rusiškų grupių studentams yra privalomas lietuvių kalbos kursas ir įskaita. Baigusieji aukštąjį mokslą Lietuvoje, nors ir rusiškose grupėse, yra skiriami dirbti Lietuvoje. Toksai inžinierius ar agronomas, gavęs vietą Lietuvoje, savo įstaigoje kalbės tik rusiškai ir rusins visą aplinką (juk niekas neprivers jo kalbėti lietuviškai). Ar nėra už tai atsakingi lietuvių kalbos dėstytojai ir ypač aukštųjų mokyklų vadovai, kurie išleidžia ir kurių nurodymu skiriami dirbti Lietuvoje absolventai, nepramokę lietuvių kalbos?
Yra mūsuose ir tokių lietuvių „patriotų", kaip vienas Žemės ūkio ministerijos pareigūnas, kuris norėdamas „atkeršyti" lenkams, siūlo lenkišką Vokės (prie Vilniaus) ž. ū. technikumą paversti rusišku.
Čia duoti tik keli pavyzdžiai, kurie rodo išdavikišką pačių lietuvių elgesį.
Mes pratę už rusinimą ir kitas Lietuvą ištikusias nelaimes kaltinti vien rusus, o nepasižiūrime, kad dažnai mes patys esame kalti. Neužmirškime, kad galutinai mūsų tautos likimas yra mūsų pačių rankose, svetimieji gali tik „padėti", pagelbėti priartinti jos pražūtį, jei mes tą „pagalbą" priimsime.
Niekas negalės, nepajėgs ištautinti tautos, jeigu ji pati nepasirašys sau mirties sprendimo, nebent visa tauta būtų išžudyta. Žinoma, tautos likimas daug priklauso nuo jos vadų, šviesuomenės. Jei neliks šviesuomenės, kuri palaiko tautinę sąmonę, tauta palengva išnyks. Taip atsitiko su mūsų kraujo broliais prūsais.
Prie lietuvių nutautinimo daug prisideda mokytojai, ypač lietuvių kalbos mokytojai, kurie mokiniams neįkvėpia lietuvių kalbos meilės, neparodo jos grožio ir vertės, nors tam lietuvių kalbos pamokose yra pakankamai progų ir laiko; neparodo, kad dažnai svetimtaučiai labiau vertina lietuvių kalbą, negu mes patys.
Prisideda prie nutautinimo tėvai, kurie savo vaikus vien maitina, rengia, leidžia į mokslą, parūpina jiems šiltas vietas, o nepasidomi, ką jie mokykloje išmoko ir ko neišmoko; nepasirūpina, kad reikia duoti vaikams tai, ko mokykla neduoda, kad pirmiausiai reikia patiems pagal galimybes susipažinti su Lietuvos ir lietuvių kalbos istorija ir žinias perduoti savo vaikams.
Ne tik mokytojai ir tėvai, bet ir visi kiti nusikalsta tautai, kai, besirūpindami vien kasdieniniais materialiniais reikalais, užmiršta esą vaikai motinos Lietuvos, užmiršta jos vargus ir nelaimes. Tie, kuriems neskauda širdies dėl lietuvių tautos ir jos kalbos naikinimo, neverti vadintis lietuviais. „Tas ne lietuvis, . . . kursai pamins, ką bočiai gynė per amžius karžygių keliais. Tas ne lietuvis, kurs . . . neverks, kad patys sūnūs žudo, kas verta meilės ir garbės" (Maironis).
Fragmentai
O brangi lietuviškoji
šventa kalba prigimtoji!
Už žemčiūgus tu brangesnė
Ir už viską meilingesnė.
(Aušrininkas A. Vištelis (1837-1912))
Norėjau prikalbint prie darbo doringo,
Prie darbo svarbiausio žmonių kuo daugiau,
Norėjau ištarti jiems žodį širdingą,
Bet širdis atšalusias, ledą radau.
O visgi šiandieną dar mislys man mena,
Kad svieto žmonelių širdies vidury
Gražiausi jausmai, supratimai gyvena,
Kaip brangūs žemčiūgai giliam vandeny.
1900 m.
(Pranas Vaičaitis)
Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!
Stokim į darbą kaip milžinai!
Laimina Dievas sėjamą grūdą,
Laimina vaisių: gema šimtai.
(Maironis)
