BENEDIKTAS LABENSKAS
Gimęs apie 1918-1920 metus Lazdijų rajone, Staidarų kaime (netoli Lazdijų) mažažemio valstiečio šeimoje. Mokėsi Lazdijų gimnazijoje, kurią baigė 1939 m. Po to įstojo į Lietuvos karo mokyklą. 1941 m. užėjus vokiečiams, Labenskas pateko į lietuvių savisaugos batalijonus, kurie kovojo su bolševikais, ir čia tarnavo visą vokiečių okupacijos laiką. Jo dalinys 1945 m. pradžioje (?) Latvijoje prie Tukumo buvo rusų apsuptas, ir Labenskas pateko į Sibirą. Iš Sibiro paleistas, grįžo į Lietuvą 1946 m. Neturėjo paso, o be jo negalėjo gauti darbo. NKVD norėjo jį užverbuoti, bet jis nesidavė gundomas ir nuėjo pas lietuvių partizanus. Prieš tai pasakė savo draugui: „Jei kariauti, tai kariauti iki galo".
Žuvo Kibišių kaime (tarp Merkinės ir Leipalingio), žuvimo data nežinoma. Užgeso jauna daug žadėjusi tautai gyvybė, nes jis jau buvo pasireiškęs kaip poetas. Gimnazijoje būdamas veikė skautuose. Rašė eilėraščius, noveles. Daug jo eilėraščių atspausdinta 1938-1939 m. „Jaunojoje Lietuvoje" („J. L." 1938 m. Nr. 9, p. 443 yra jo fotografija).
Štai pora Benedikto Labensko eilėraščių:
Ruduo
Ruduo praeis pro kaimą,
Ir sodai pradės geist;
Nukris šilkiniai lapai
Nuo vyšnios ir obels . . .
Ir bus nyku ir tuščia,
Graudu be gaio bus . . .
Lyg nuotaką, lyg mielą
Išleidžiant į kapus . . .
Gervės plasnos ir klykaus,
Mosuos sunkiais sparnais.
. . . O vieškeliu prie kryžių
Gelsvas ruduo ateis . . .
Dzūkai
Kalneliuose smiltys baltuoja iš tolo,
Jas vėjas nupūsto, pakalnėsna neša;
Pakalnėse vysta šilkiniai atolai,
Ir upės liūliuoja į liną panašios.
Ten graudžiai laukuose dainuoja mergaitės,
Lyg Nemunas tykiai liūliuodamas teka.
Pažiūri, kaip Ančia smiltynuose raitos,
Ir ilgesiu sužydi mėlynos akys.
Čia kruvina žemė, ir smėlis kalnelių
Pirmus savanorius čia kritusius mini.
Raudojo laukai, alpo drebulės žalios,
Kai liejosi kraujas ant pačių Sekminių . . .
Perloją ir Merkį, Varviškį, Alytų
Sesulės dainosna, lyg juoston įaudė.
Kad snigta granatom ir kulkomis lyta,
Pušynai viršūnėmis kartais išgaudžia.
Tik smėlis liūliuoja, pašvokščia pušelės,
Ir vasarą grikiai baltuoja iš tolo;
Čia ilgesys žydi, lyg dobilas žalias,
Čia vargas žaliuoja, lyg lankoj atolas . . .
(J. L., 1938 Nr. 7-8, p. 402 ir 1939, Nr. 2, p. 89)
VACLOVAS ZUBKEVIČIUS
Gimė 1914 m. Kėdainių rajone (prie Šėtos). 1941 m. baigė \ ilniaus universitetą, teisės fakultetą. 1942 m. buvo išrinktas universiteto jaunesniuoju asistentu ir tas pareigas ėjo iki 1945 m. pavasario; tada jis iš universiteto pasitraukė, nes buvo saugumo paieškomas.
1941 m. birželio mėn., išvijus iš Lietuvos bolševikus, Vilniuje susikūrė Lietuvių komitetas — administracinis organas Vilniaus miestui ir kraštui, nes Vilniaus kraštas vokiečių karinės valdžios buvo atskirtas nuo likusios Lietuvos dalies, šiam komitetui vadovavo Vilniaus universiteto docentas S. Žakevičius, o jo bendradarbiai buvo: V. Zubkevičius, Vilniaus universiteto dėstytojas Florijonas Algirdas Jurskis ir kt. 1944 m. Žakevičius pasitraukė į Vakarus, o nepasitraukusieji jo bendradarbiai komitete buvo saugumo ieškomi ir suimti.
1945 m. pavasarį, Zubkevičiui esant savo bute (Gedimino prospekte, II aukšte), pas jį atvyko saugumietis. Sutikęs Zubkevičių ir jo nepažinęs, paklausė, kur yra Zubkevičius. Šis parodė kitą kambarį, į kurį reikėjo įeiti per koridorių. Saugumiečiui išėjus, Zubkevičius per užpakalines duris išspruko į gatvę ir dingo. Kurį laiką nelegaliai gyveno įvairiose vietose. Zubkevičiaus sugebėjimą ištrūkti iš saugumo nagų parodo ir įvykis Šiauliuose, kur jis, užkluptas saugumiečių, užlipo ant namo stogo ir išvengė suėmimo.
Susirišęs su Lietuvos partizanais, dalyvavo jų veikloje iki 1947 m. rudens. Tą rudenį pasiryžo išvykti į Lenkiją (Zubkevičius gerai mokėjo lenkų kalbą). Pasisiūlė padėti Juozas Markulis (dabar Vilniaus universiteto profesorius), kuris išrūpino Zubkevičiui kelionės dokumentus. Ir vieną dieną Zubkevičius, išsibučiavęs (atsisveikinęs) su Markuliu, sėdo į traukinį. Netoli už Vilniaus pavažiavus, vienoj stoty Zubkevičiui prisistatė milicininkas ir sako: „Ty ukral korovu" (tu pavogei karvę). Zubkevičius gynasi nevogęs. Milicininkas jį tempia į milicijos būstinę: „Einam, išsiaiškinsim . . ." Ten Zubkevičius areštuojamas.
Sibire Zubkevičius išbuvo apie 8 metus. Grįžo invalidas. Dirbo viename Kauno fabrike darbininku. Zubkevičiui daug kartų saugumas siūlė „bendradarbiauti", bet jis tiesiai atsakydavo: „Išdaviku nebūsiu". Sirgo, buvo operuotas — nupjauta viena koja. Operacijos neišlaikė ir mirė 1970 m. (?)
V. Zubkevičius mėgdavo pasakoti apie Vilniaus universiteto studentą ANTANĄ LINKĄ. 1940-1941 m. Linka buvo komjaunuolis. Bolševikus išvijus, keitėsi Linkos galvosena. Jam didelį jspūdį darė lietuvių heroizmas (sukilimas Lietuvoje 1941 m. birželio mėn., vokiečių mobilizacijos boikotas ir aplamai visa rezistencinė lietuvių veikla). Linka sakydavo: „Tokia maža tauta, o sugeba taip drąsiai ir sumaniai kovoti su nepalyginamai gausesniais priešais".
1945 m. Linka išėjo į partizanus ir žuvo.
K. ASTIKIS
***
