„Kas nužudo kūdikį, tas su juo dar kada nors susitiks. Visi, kurie atsakingi už jo mirtį, tame tarpe ir valstybė, leidžianti tokius žudymus, paneigia pagrindinę žmogaus teisę: teisę gyventi. Prieš Visatos Kūrėją jie atsakys už savo nusikaltimą."
(Iš pareiškimo, paskelbto 1979 m. Malazijoje įvykusiame Rytų Afrikos vyskupų susirinkime „Vaikas Rytų Afrikoje".)
Paklausykime, ką kalba mus supantys žmonės. Vyrai — kur, su kuo gėrė, kiek išgėrė ir kaip po to kvailiojo ir sirgo. Moterys — kaip sunku įsigyti būtiniausius reikmenis, ir kokios jie prastos kokybės. Merginos — grubiausi jų išnaudojimo variantai.
Pasidairykime, ar daug jaunatviško, gaivaus jaunimo? O kiek netvarkingo gyvenimo išvargintų, iš vaikystės amžiaus perėjusių tiesiog į „senatvę", jaunystės taip ir neturėjusių, prasirūkusių, prasigėrusių, besikeikiančių būtybių?!
Jauna moteris su kūdikiu ant rankų stabdo taksi mašiną. Pavažiavusi kreipiasi į vairuotoją: „Sustokit. Aš nubėgsiu pinigų. Užstato palieku vaiką". Tik dabar vairuotojas pastebi, kad moteris girta, kad šiuo negudriu manevru ji nori atsikratyti savo kūdikio . . .
Miesto transporto stotelėje vos pastovi girtas vyras. Iš po prasegto palto kyšo pašiurpusiu kūdikio galvutė. „Klausykit, imkite už „trajaką" . . . Užsiauginsite žmogų . . .", atsainiai, bet kartu ir maldaujamai kreipiasi į praeivius . . .
Iš gimdymo namų motinos, dažniau netekėjusios, atsisako paimti savo vaikus . . .
Venerinių ligonių skaičius, 1975-6 metais kiek pristabdytas, dabar vėl kasmet didėja . . .
Pamestinukų, protiniai atsilikusių, apsigimusių invalidų vis gausėjančio antplūdžio nebesutalpina pastoviai naujai statomos ir plečiamos atitinkamos įstaigos . . .
Užtenka vardinti. Kas daryti?
Paslaugūs „humaniškieji" tarybiniai medikai (KMI prof. Sadausko katedra) siūlo racionalizaciją: vaisiaus išsiurbimą. Tai atliekama greit, poliklinikoje, neužimant brangių ir visuomet nepakankamų lovadienių (medicininė pagalba vis plečiama, o ligonių vis daugėja! . . .) Ir nedarbingumo lapelyje tik nekaltas įrašas: „menstruacinio ciklo sutrikimas". Tokia žmogžudystė net ir pro užslaptintą tarybinę statistiką praslys. Patys save sugebėsime apgauti. Didesnė pusė mūsų vaikų mums nepageidaujami: jau kuris laikas abortų skaičius viršija gimdymų skaičių. Gal geriau užmušti negimusius, negu juos pasmekrti apsigimimui, venerinėms ligoms, alkoholizmui?
Ar mudu irgi tos nuomonės, Skaitytojau? Pasvarstykim.
Turim lietuviškos kalbos lobį, subtilę baltiškąją dvasinę kultūrą audimų raštuose, Rūpintojėliuose, lyrinėse liaudies dainose . . . Bet nesam skaitlinga tauta. Gyvenam kryžkelėje tarip ekspansyvių germanų ir slavų. Istorinis patyrimas mus moko: būti silpnais mes negalime sau leisti. Tai lygu savižudybei!
Savo laiku iškilo grėsmė kryžiuočių, sunaikinusių prūsus ir jotvingius. Du šimtmečius (1236-1410) riteriai plėšė, degino mūsų sodybas, varėsi vergijon mūsų seseris ir brolius, vertė juos statyti savo pavergėjams mūro pilis, iš kurių tie toliau engtų šalį. Žūtbūtinė grėsmė pažadino mumyse glūdinčias jėgas, susivieni-jom, sukūrėm galingą valstybę ir nugalėjom ordiną.
Bet kai tik mūsų bajorai susigundė lengvu lėbautojų gyvenimu, prasidėjo tarpusavio kivirčai — išsigimėm, nusilpom ir tuoj kaimynai tuo pasinaudojo: per tris kartus po dalelę išdraskė mūsų valstybę.
Caro vergija. Sukilimai. Kartuvės. Sibiras. Spaudos draudimas. Daraktoriai. Blaivybės draugijos. Knygnešiai.
Per pusantro šimto metų ūkininkų ir bernų tauta apsivalė, pasitempė, sukaupė savy jėgų ir ant I pasaulinio karo pelenų dvidešimt dviem metams (1918-1940) sukūrė gana modernišką valstybę.
Bet kai tik bernas ėmė ponėti, miesčionėti, — ir vėl okupacija, šį kartą, kad paklupdytų tautą, priešui prireikė represuoti jau milijoną aktyviausių piliečių. Tuo milijonu pats milžinas pradėjo springti — jame prasidėjo disidentinis judėjimas. Miško brolių krauju palaistyta žemė ėmė duoti vaisių.
Kova tęsiasi. Ji įnirtinga, žūtbūtinė. Neveltui plėšosi tarybiniai nomenklatūriniai darbuotojai. Keturiasdešimties metų propaganda, tarybiniu auklėjimu — smegenų plovimu (irgi mūsų pačių rankomis!) jie mus moraliai iš lėto ardė ir pūdė. Šiandien nebereikia mūsų vežti Sibiran, šaudyti Rainių ar Červenės miškeliuose — mes patys savomis rankomis nužudome milijoną savų vaikų, negalinčių nė verksmu gintis. Mes patys, priešo mokomi ir verčiami, tampame savo tautos budeliais!
Mums sunku atsispirti. Besaikiai geriame todėl, kad mums atėmė galimybę paties aktyviai kurti savo buitį, kad dūstam po saugumo ir partijos direktyvų letena, kad mus pykina šleikštus propagandos melas. Pasigerdami mes pasyviai priešinamės, žlugdom absurdiškas valdžios pastangas.
Ištvirkaujame todėl, kad tik to mums nedraudžia. Šiais visuotinio susvetimėjimo laikais mes išsiilgę bet kokio artumo . . . Viskam mes atbukę, abejingi.
Bet juk tai silpnųjų aimanos. O mums nevalia būti silpnais. Būti silpnais mums lygu savižudybei.
Bet kaip tapti stipriais? Kaip išlaikyti istorijos egzaminą?
Ir vėl apsidairykim, stebėkim aplinką, atsigręžkim į istorijos pamokas, įsiklausykim į savo baltiškosios širdies balsą. Juk mums, pirmai kartai, reiks gyventi be kaimo — mūsų kultūros ir tradicijų židinio! Todėl rinkim pragiedrulius, mokykimės iš mūsų stipriausiųjų. Kurkim lietuvio šviesuolio tipą, savitas tradicijas.
Pernai pradėjom ryžtingą vajų prieš girtavimą. Davėm priesaikas Dievo akivaizdoje ir prašėme Jo pagalbos. Aktyvesniųjų iniciatyva pobūviuose nuo stalų dingo buteliai. Net skaitlingos vestuvės be svaigalų! Pasirodo galima, ir net įspūdingiau, linksmiau!
Ieškokim tolimesnio dėsningumo.
Išalkus skanu valgyti. Bet alkti nesmagu. Gal išsigudrinus naudotis valgymo malonumais prieš tai nepatyrus alkio? Bet tai nesveika.
Išvargus poilsis malonus. Bet vargti sunku. Kaip čia padarius, kad tik maloniai pailsėjus, o vargą sumažinus iki minimumo? O gal vargą užkrauti kitam, silpnesniam, nesugebančiam pasipriešinti? Gal priversti kitą nemaloniai vargti, sau paliekant tik poilsio malonumus? Norint priversti, reikia daug energijos panaudoti išnaudojamųjų pasipriešinimui palaužti, reikia milicijos, saugumo, reikia propagandistų armijos, kurie iš kailio nerdamiesi stengtųsi tą išnaudojimą pateisinti, „paaiškinti". Darnus dėsningumas pažeidžiamas. Pažeidėjas ilgainiui visuomenėje tampa svetimkūniu, jis ima silpti ir su laiku, anksčiau ar vėliau išstumiamas iš gyvenimo. Jo tolimesnis buvimas visuomenėje nustoja pateisinamojo ryšio.
Gamtoje yra harmoningas tikslingumas. Rūšies pratęsimui įdiegtas gaivališkas lytinis instinktas. Bet ir netvarkos grėsmė čia didelė. Argi būtinas visas prigimties siūlomas kompleksas: potraukis prie genetiniai priimtino priešingos lyties atstovo, jo stebėjimas, pažinimas, artėjimas, atitikimo atveju — meilė, šeimos kūrimas, lytinis suartėjimas, palikuonių gimdymas ir ilgas, kruopštus jųjų ugdymas savarankiškam gyvenimui. Sudėtingas tarpusavio atitikimo tyrimas, šeimos uždedamos pareigos, gimdymo skausmai, vaikų auginimo rūpesčiai, sunkumai . . . Gal viso to galimą išvengti, pasiimant sau vien tik lytinio suartėjimo malonumus?
Toks „razinkų" knaibymas iš gyvenimo „pyrago" ypatingai pražūtingas. Kitos lyties žmogus traktuojamas iškreiptai, daugia-briaunę asmenybę nužeminant iki lytinio pasismaginimo bendrininko, „lytinio žaidimo partnerio". Jei normalioje šeimoje nėštumas yra išsiilgta dviejų besimylinčių sintezė, dviejų vienas į kitą besivaržiančių pradų susiliejimas ir įsikūnijimas nauju abu šiuos pradus jungiančiu individu ir pratęsėju, tai čia nėštumas tampa nepageidaujamu, pasismaginimams trukdančiu savęs apsunkinimu. Nėštumo vengiama, o nepavykus išvengti, ryžtamasi net nužudyti atsitiktinio smaguriavimo išdavoje atsiradusią gyvybę.
Kai kas dar klausia: — Argi abortas — tai žmogaus nužudymas? . . .
Apsipratom su visuotinu melu, su akiplėšiška neteisybę ir nelygybe, apsipratom su apiplėšimais ir išprievartavimais, apsipratom ir su abortais.
Apvaisintas kiaušinėlis yra jau naujas, motinos organizmui nesubordinuotas gyvybės centras. Jo genuose jau yra naujasis žmogus. Gyvybinė jo energija neįsivaizduojamai didelė, kaip daigo, laužančio net asfalto plutą. Laikui bėgant ji ne didėja, bet palaipsniui senka. Aborto metu sunaikinam pilnavertį žmogų. Paneigę jam žmogiškąjį orumą ir teisę gyventi, nutrinam ribą kelyje į žmogžudystę, nusikaltimu persunkiam savo kasdieną.
Bandom dangstytis medicininėmis indikacijomis. Bet kiek gyvenime tokių faktų, kai gydytojas lengvabūdiškai ragina nutraukti nėštumą, o motina nesutinka, — ir pastaroji pasirodo teisi!
Atėjo laikas įsisąmoninti:
Lytinis palaidumas — labiausiai sekina vertingiausią gyvybinę energiją.
Abortai — žmogžudystė! Tai mažų tautų genocidas. Abortų įteisinimu jaunimas stumiamas į nusikalstamą lengvapėdiškumą, dorovinį pakrikimą, fizinę ir dvasinę impotenciją, išsigimimą.
Kiekvienas garbingas visuomenės narys — prieš abortus!
Mūsų gyvenimo būdas: santūrumas, žmogaus teisių gerbimas, tautinis solidarumas.
A. ŽYDRYNĖ
